2021-04-21 Nr. AB-8966-3-65-3-00279-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1042-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00279-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) Socialinės paramos skyriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 2214 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą įskaityti į visuomenei naudingą darbą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo šeimos gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti 122 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu nusprendė pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., kadangi jis nedalyvavo Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjas teigė, kad minėtoje veikloje jis nedalyvavo dėl to, jog nuo 1992 m. iki 2014 m. prižiūrėjo bei tvarkė prie jo tėvų namų esantį 12 arų valstybinės žemės sklypą, šiems darbams atlikti pareiškėjas naudojosi jo motinai priklausančia žoliapjove, o jo motina mokėjo už sunaudotą elektros energiją. Pareiškėjas tvirtino, kad jis, šienaudamas valstybinės žemės plotą, atidirbo daugiau negu reikalaujama, atsakovas šiuos darbus turėjo užskaityti kaip jo atliktą visuomenei naudingą veiklą bei paskirti ir ginčo laikotarpiu kas mėnesį pareiškėjui mokėti socialinę pašalpą.

3. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių (toliau – ir Socialinės paramos skyrius), kuris nustatė, kad pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos per laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. pagal Socialinės paramos skyriaus 2019 m. birželio 7 d. pareiškėjui išrašytą Siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą Nr. 528 (toliau – ir Siuntimas). Tuo pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 6 punktą. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos gavimo, Socialinės paramos skyriui nepateikė dokumentų, įrodančių jo teisę neatlikti visuomenei naudingos veiklos. 2019 m. birželio 7 d. išrašytu Siuntimu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2019 m. birželio 20 d. atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją ir iki kito kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos atlikti visuomenei naudingą veiklą. 2019 m. rugpjūčio 5 d. Socialinės paramos skyrius gavo (duomenys neskelbtini) seniūnijos Pranešimą apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Nr. 91 (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas pagal išduotą Siuntimą naudingos veiklos neatliko, per Siuntime nurodytą laikotarpį dėl visuomenei naudingos veiklos sutarties sudarymo ir visuomenei naudingos veiklos atlikimo į (duomenys neskelbtini) seniūniją nesikreipė ir Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė. Pareiškėjo nurodytiems 12 arų valstybinės žemės sklypo priežiūros bei tvarkymo darbams negali būti suteikta pareiškėjo nurodyta reikšmė, kadangi jokie dokumentai dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo nebuvo įforminti ir Pranešimas apie R. K. visuomenei naudingos veiklos atlikimą Socialinės paramos skyriui nebuvo pateiktas. Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko teismui yra teikęs ne vieną skundą, dėl kuriuose išdėstytų reikalavimų pasisakė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (Socialinės paramos skyriuje registruotas 2019 m. rugpjūčio 16 d.) kreipėsi į Socialinės paramos skyrių ir prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. lapkričio mėnesio. Socialinės paramos skyrius 2019 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 2214 pareiškėjui neskirti socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., kuris ir yra ginčijamas šioje byloje. Sprendime nurodytas socialinės pašalpos neskyrimo pagrindas – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamojoje visuomenei naudingoje veikloje) ir (ar) parengtoje užimtumo didinimo programoje.

7. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas. Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. TS-120 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) 67.6 punkte įtvirtinta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, o pagal 67.7 punktą (Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. TS-205 redakcija) – dalyvauti Savivaldybės parengtoje užimtumo didinimo programoje.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Socialinės paramos skyriaus 2019 m. birželio 13 d. raštu Nr. R4-993 pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas 2019 m. birželio 7 d. siuntimas Nr. 528 atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntime nurodyta, kad jis iki 2019 m. birželio 20 d. turėjo atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą, esančią (duomenys neskelbtini) pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – į Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją atlikti 72 val. trukmės visuomenei naudingos veiklos per laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau pareiškėjas į Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko, ką patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. pranešimas Nr. 91 bei paties pareiškėjo skunde pateikti paaiškinimai. Pareiškėjas nei Socialinės paramos skyriui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jis priklauso kategorijai asmenų, išvardintų Tvarkos aprašo 13 punkte, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti. Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. spalio 21 d. rašte Nr. S-241(1.13) pateikti duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijoje yra organizuojama visuomenei naudinga veikla, įskaitant ir (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena pareiškėjas. Minėti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjas turėjo pakankamas sąlygas atlikti visuomenei naudingą veiklą jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau nurodytų įsipareigojimų neįvykdė, t. y. dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių nesikreipė, Visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties nesudarė bei visuomenei naudingų darbų neatliko.

9. Teismas nurodė, kad atsisakymą dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje pareiškėjas grindė tuo, jog jis, padedamas motinos ir tėvo, nuo 1992 m. iki 2014 m. prižiūrėjo (šienavo) valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), greta pareiškėjo motinai G. K. priklausančio namų valdos žemės sklypo. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštai. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad G. K. su šeimos nariais, tarp jų ir pareiškėju, savo iniciatyva iki 2014 metų prižiūrėjo prie jos namų valdos esantį valstybinės žemės sklypą.

10. Teismas pažymėjo, kad visuomenei naudingos veiklos sąvokos apibūdinimas pateikiamas Tvarkos aprašo 2 punkte. Sistemiškai įvertinęs Tvarkos aprašo III skyriaus, reglamentuojančio telkimo visuomenei naudingai veiklai įgyvendinimo nuostatas, teismas darė išvadą, kad tai ne bet kokia veikla, kurią atlieka asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, o tokia, kuri atliekama laikantis jos įgyvendinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, tarp jų – ir sudarius rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos, ir kuri gali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui, nurodant veiklos turinį (pobūdį), arba konkrečiai visuomenei naudingai veiklai, kuri bus atlikta per konkretų laiką.

Todėl teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kurios atlikimui gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, ir per kokį laikotarpį ta veikla turi būti atliekama, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui. Darydamas šią išvadą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismine praktika administracinėse bylose Nr. A502-1722/2013, Nr. A143-770/2014, Nr. A-391-822/2016, Nr. A-1620-520/2017, kuriose teismas išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinius skundus dėl atsakovo sprendimų, susijusių su socialinės paramos neskyrimu pareiškėjui skirtingais laikotarpiais.

Nurodytose apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose dėl socialinės paramos neskyrimo pareiškėjas prašė pripažinti jo iki 2014 metų atliktus valstybinės žemės sklypo tvarkymo bei priežiūros darbus kaip visuomenei naudingą veiklą ir juos įskaityti kaip Socialinės paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytos pareigos įvykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-770/2014, 2016 m. kovo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016, 2017 m. liepos 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1620-502/2017 konstatavo, jog tokie vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo atliekami žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas toliau vykdyti valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus, laikytinus visuomenei naudinga veikla, privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, konkrečiu atveju – į Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją ir susitarti dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai bei su seniūnija sudaryti rašytinę visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį.

12. Teismas pareiškėjo reikalavimą įskaityti iki 2014 metų atliktus valstybinės žemės ploto priežiūros darbus į visuomenei naudingos veiklos atlikimą laikė nepagrįstu ir konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte įtvirtintos pareigos, ir tai buvo teisėtas bei pakankamas pagrindas atsisakyti skirti jam socialinę pašalpą pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas.

13. Teismas sprendė, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Nustatęs, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.

14. Teismas pažymėjo, kad bylos dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, t. y. asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktų, nepriskirtinos nagrinėti Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas), tokios bylos pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1, 2, 3, 17 straipsnių nuostatas priskirtinos nagrinėti administraciniams teismams. Todėl teismas pareiškėjo prašymo netenkino ir neperdavė bylos nagrinėti Konstituciniam Teismui.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, o teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonės, jog nagrinėjamojoje byloje taikytinas Įstatymas galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Todėl teismas sprendė, kad neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

III. 16. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 4 d. sprendimą ir įpareigoti Administraciją išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2019 rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.

17. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad nėra įstatymo, draudžiančio Savivaldybės administracijai apžiūrėti jo daug metų prižiūrėtą valstybinės žemės sklypą ir suderinus bei pritarus savivaldybės tarybai įskaityti tokio žemės sklypo priežiūros darbus į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti. Pareiškėjo nuomone, Savivaldybės administracijos veiksmai, kuriais pareiškėjas verčiamas dar kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, prieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir vienašališkai tenkino atsakovo prašymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai.

18. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nes pareiškėjas jau ne kartą iš esmės tapačiu klausimu kreipiasi į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje kilo ginčas dėl Socialinės paramos skyriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 2214 panaikinimo, įpareigojimo atsakovą Savivaldybės administraciją įskaityti į visuomenei naudingą darbą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo šeimos gyvenamojo namo priežiūros ir tvarkymo darbus bei išmokėti 122 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas nesikreipė į Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūniją dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties sudarymo ir neatliko visuomenei naudingų darbų, o be Administracijos pritarimo ir suderinimo atliekami valstybinės žemės sklypo tvarkymo darbai negali būti pripažinti visuomenei naudinga veikla.

22. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neįsigilino į jo skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, kad nėra įstatymo, draudžiančio Savivaldybės administracijai pareiškėjo atliktus valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus įskaityti į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti.

23. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ir atsakovo atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose. Nėra pagrindo manyti, kad administracinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą galėtų būti pažeista arba būtų sudarytos reikšmingos kliūtys teismui teisingai išnagrinėti bylą, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo teismo posėdyje apklausti jo motiną, (duomenys neskelbtini) seniūną bei Socialinės paramos skyriaus (duomenys neskelbtini) L. B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad pareiškėjas siekia, jog G. K. ir (duomenys neskelbtini) seniūnas V. J. patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę dėl pareiškėjo minimo valstybinės žemės sklypo priežiūros 1992–2014 metų laikotarpiu. Taip pat pareiškėjas teigia, kad minėti asmenys (išskyrus pareiškėjo motiną) teikė teisme melagingus paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti pašalpą laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., todėl aplinkybės, buvusios 1992–2014 metais nagrinėjam ginčui neturi teisinės reikšmės, be to, tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas savo iniciatyva minėtu laikotarpiu prižiūrėjo valstybinės žemės sklypą. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie minėtų asmenų teiktus melagingus paaiškinimus taip pat savaime nesudaro pagrindo kviesti juos liudytojais. Be to, L. B. dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaip atsakovo atstovė. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kviesti papildomus liudytojus, todėl ir šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, ir atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos tik papildo.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad 1992–2014 metų laikotarpiu prižiūrėjo 12 arų ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini) ir kad šio sklypo priežiūra turėtų būti įskaityta į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu gauti.

30. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti Savivaldybės administraciją įskaityti ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūrą 1992–2014 metais į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 1 d. gauti ne kartą kreipėsi į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus jau ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai, todėl laikė, kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir socialinė pašalpa jam neskirta pagrįstai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1722/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-770/2014; 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016; 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2479-502/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-756/2018; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-822/2019; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1902-756/2020 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo prašoma skirti socialine pašalpa, nėra pasikeitusios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitaip vertinti šioje byloje pareiškėjo nurodytas tapačias aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Sprendimą dėl socialinės pašalpos neskyrimo pareiškėjui 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu laikė pagrįstu bei teisėtu ir atmetė pareiškėjo skundą.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo rezoliucinės dalies 1–3 punktuose nurodyti prašymai įpareigoti atsakovą, Socialinės paramos skyrių ir (duomenys neskelbtini) seniūniją pateikti į bylą duomenis ir dokumentus netenkintini, nes nėra susiję su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, pareiškėjas nepagrindė jo abstrakčiai išvardintų dokumentų įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui. Be to, teisės normos, reglamentuojančios visuomenei naudingą veiklą ir jos atlikimo sąlygas, jau ne kartą buvo aptartos teismo procesiniuose dokumentuose, nagrinėjant pareiškėjo skundus, pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos nėra.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė