2021-04-14 Nr. AB-7549-3-64-3-02020-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-362-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02020-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) jis buvo laikomas nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2019 m. balandžio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose teko žymiai mažiau ploto, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke, patalpose. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu. Pro stebėjimo akutę kameros duryse pareiškėją galėjo matyti pareigūnai (įskaitant ir moteris), nes sanitariniame mazge nebuvo sienelės. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį, neskanų, per mažos energetinės vertės maistą. Nebuvo aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, netinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per maža. Kamerose žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta, sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Pareiškėjas neturėjo galimybės plauti ir džiovinti rūbus. Šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų, todėl nuolat tekdavo užuosti nemalonų kvapą. Atvykstant ir išvykstant krata buvo atliekama pastato rūsyje esančioje patalpoje, daiktai dedami į nešvarias voneles, oro temperatūra buvo labai žema. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše, be to, praustis duše galėjo tik vieną kartą per savaitę. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, blakių, deratizacija ir dezinfekcija nebuvo vykdomos.

3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, jis tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir neturtinę žalą.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, jam teko nuo 3,69 kv. m iki 23,5 kv. m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Mikroklimato parametrams būdingas momentinis kintamumas, taigi, negalima konstatuoti, kad visą pareiškėjo buvimo laiką drėgmė neatitiko reikalavimų, nes tai priklauso tiek nuo lauko temperatūros, drėgmės, sezoniškumo, tiek nuo pačių asmenų veiksmų, t. y. patalpų vėdinimo. Vienas iš šviestuvų buvo sugadintas, t. y. neveikė dėl kalinčių asmenų piktavališkų veiksmų, o ne dėl atsakovo atstovo kaltės. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikties higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC) nei pareiškėjas, nei kiti šioje kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti neteisėto veikimo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitariniu mazgu, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normos reikalavimus.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog pareiškėjo dėstomos aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, kuris įtvirtina, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nustatė kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, analizavo bylos duomenis apie jų plotą ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų.

9. Teismas nurodė, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra įtvirtinta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika Muršic prieš Kroatiją byloje ir pažymėjo, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgęs į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, teismas sprendė, kad minimalus 3 kv. m standartas išlaikytas ir negalima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis, atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribojo galimybę normaliai judėti kameroje.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl patalpų (gyvenamosios kameros, trumpalaikio laikymo, kratos atlikimo, pasivaikščiojimo kiemeliai ir kt.), kuriose jis buvo laikomas, neatitikimo higienos normų reikalavimams, nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015). Iš NVSC patikrinimo aktų teismas nustatė, jog kamerose Nr. 28, 50 nustatytas higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (per didelė santykinė drėgmė), kamerose Nr. 50, 13, 39, 47, 55 – HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (lempos be apsauginių gaubtų, vienas šviestuvas sugadintas), kameroje Nr. 79 – netvarkingas unitazas, kamerose Nr. 10, 27 – ant sienų ir lubų ištrupėjęs tinkas, kameroje Nr. 53 – HN 134:2015 39 punkto pažeidimas (ant lubų ir sienų yra vizualiai matomų pelėsių). Kitų pažeidimų šiose kamerose nenustatyta.

11. Teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 10, 13, 27, 28, 39, 47, 50, 53, 55, 79, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su privatumu, sanitariniais mazgais, kurie nebuvo atitverti nuo likusios kameros dalies, teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,78 m (kamera Nr. 28) iki 2,32 m (kameros Nr. 27 ir Nr. 105). Iš fotonuotraukų teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo kameros erdvės sienele, o įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas užuolaida arba uždaromas durimis, todėl sprendė, jog atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui ir sprendė, jog neįrodyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusio blogo kvapo.

13. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjo teisių dėl užimtumo organizavimo nepažeidė, nes Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 yra patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, o pareiškėjas neteikė Šiaulių TI administracijai skundų dėl socialinės reabilitacijos programos, galimybės sportuoti ar kitokio laisvalaikio organizavimo.

14. Teismas atmetė abstrakčius, nedetalizuotus ir deklaratyvius pareiškėjo teiginius dėl asbesto buvimo stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje.

15. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pasivaikščioti gryname ore buvo skiriama tik 1 valanda, teismas analizavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo kodekso 29 straipsnio 1 dalį, Šiaulių TI direktoriaus įsakymus dėl pasivaikščiojimo trukmės ir iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas kasdien buvo vedamas pasivaikščioti po 2 valandas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, jog pareiškėjas turėjo teisę į ilgesnį, nei dviejų valandų pasivaikščiojimą gryname ore, skundų Šiaulių TI administracijai dėl pasivaikščiojimo trukmės neteikė, todėl teismas atmetė šiuos pareiškėjo argumentus.

16. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl tarakonų, pelių, vorų, blakių, nes iš NVSC patikrinimo akto nustatė, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos pažeidimų nenustatyta. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo atstovo pateikti dezinfekcijos planai.

17. Dėl pareiškėjo nusiskundimų maistu, teismas nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių TI dėl per mažų maisto porcijų, papildomo ar nekokybiško maitinimo, nenurodė aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas, kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo akto teismas nustatė, jog dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pažeidimų nenustatyta. Teismas šiuo pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

18. Dėl aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 bei 14.4 punktus, atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad aliarminiam iškvietimui įrengti reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, ir sprendė, jog atsakovo atstovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių TI nustatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko įrengimą, tačiau Šiaulių TI nesilaikė šio reikalavimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė, kuo jam pasireiškė neturtinė žala šiuo aspektu, jo teiginiai yra deklaratyvūs, todėl sprendė, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko nebuvimo.

19. Teismas pareiškėjo teiginius dėl galimybės išsiplauti asmeninius rūbus nebuvimo, šilto vandens trūkumo, dėl ko ne visada buvo galima nusiprausti duše, vertino kaip abstrakčius ir nedetalizuotus. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, todėl teismas šiuos argumentus atmetė.

20. Teismas įvertino pareiškėjo sveikatos istoriją ir darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

21. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui ir pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą. Teismas nusprendė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 22. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, neišnagrinėtos faktinės aplinkybės, nesivadovauta įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, teismo sprendimas prieštarauja teisingumo principui, lygiateisiškumui ir neatitinka EŽTT praktikos. Teismas akcentavo netinkamas kalinimo sąlygas, konstatavo pažeidimo faktą, bet reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė;

23.2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto diskriminacijos draudimo aspektu pažymėtina, kad skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-534/2014 asmeniui buvo priteistas daug didesnis neturtinės žalos atlyginimas), o tai reiškia, kad skundžiamas teismo sprendimas diskriminuoja pareiškėją. EŽTT byloje Ganea prieš Moldovą buvo nustatytas 2000 Eur atlyginimas už vieną neteisėto kalinimo parą. Kalinimas nežmoniškomis sąlygomis žmogaus teisių pažeidimo prasme yra ne mažesnis deliktas kaip ir neteisėtas kalinimas, todėl prašyta neturtinės žalos suma buvo visiškai adekvati padaryto teisių pažeidimo sunkumui;

23.3. Atsakovo atstovas pareiškėjo teises pažeidė veikdamas sąmoninga tyčia, todėl mažinti neturtinės žalos dydį nebuvo nei teisinio, nei moralinio pagrindo. Tyčia ir sąmoningai sudarius netinkamas kalinimo sąlygas, varžant pareiškėjo teises ir nesistengiant pašalinti trūkumų, buvo pažeisti Konstitucijos 18, 21; 29 straipsniai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis;

23.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Todėl pareiškėjui padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta priteisiant pakankamo dydžio piniginę kompensaciją.

24. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovo atstovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo;

25.2. Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie konkretūs argumentai, kuriais būtų grindžiamas neteisingas teismo sprendimas, o tik abstrakčiai nurodoma, kad teismas buvo subjektyvus, šališkas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, teigiama, kad pripažinus pažeistą teisę, turėjo būti atlyginta ir neturtinė žala. Teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą, pareiškėjas jokių nušalinimų teismui nereiškė;

25.3. Tiek pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma, tiek bylos šalių reikalavimai vadovautis vienais ar kitais teisės aktais ar teismų praktika ir pan., vertinami kaip nevaržantys teismo diskrecijos teisės priimti sprendimą savo nuožiūra, pagal savo vidinius įsitikinimus;

25.4. Niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, tenka atsakovui. Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius skundą. Tai atsispindi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Bylos dalykas – 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 10, 13, 27, 28, 39, 47, 50, 53, 55, 79, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų ir jose buvo blogas kvapas, pareiškėjas dėl šių pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kameroje nebuvo aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko, tačiau konstatavo, jog neįrodyta, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kitas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepriteistinas žalos atlyginimas pinigais ir teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais, subjektyvus, šališkas, neišnagrinėtos faktinės aplinkybės, nesivadovauta įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, skundžiamas sprendimas prieštarauja teisingumo principui, lygiateisiškumui ir neatitinka EŽTT praktikos.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

31. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

32. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su jam tekusiu minimaliu gyvenamuoju plotu, privatumo neužtikrinimu, užimtumo organizavimu, asbesto, kenkėjų buvimu, pasivaikščiojimo trukme, netinkamu maistu, negalėjimu išsiplauti asmeninių rūbų, šilto vandens nebuvimo bei, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos dėl neįrengto aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko.

33. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išdėstė argumentus dėl šios nutarties 32 punkte minėtų aplinkybių, pagrįstai byloje nenustatė, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei tinkamai ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui (žr., pvz., 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017; ir kt.), motyvavo sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

34. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys dėl jo diskriminacijos šiuo aspektu.

36. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

37. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

38. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė