2016-07-21 Nr. AB-14980-3-63-3-00846-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1730-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00846-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal G. K. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriame prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-1858 ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 10 d. pateiktą prašymą Nr. 82 dėl adreso suteikimo G. K. nuosavybės teise valdomam poilsio pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro žemėlapyje pažymėtam indeksu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja skunde nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso poilsio pastatas, esantis preliminariu adresu: (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėja įsigijo iš akcinės bendrovės „Jūrės medis“ (toliau – ir AB „Jūrės medis“). Pastatas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, todėl siekiant jį įregistruoti, pareiškėjos įgaliotas atstovas 2015 m. balandžio 10 d. su prašymu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją suteikti pastatui adresą. Atsakovė prašymo netenkino ir nurodė, kad poilsio namelis priskirtinas I grupės nesudėtingam statiniui, kuriam nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, todėl jis negali būti nekilnojamojo turto kadastro objektu. Pareiškėja sutinka, kad pastatas priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams, tačiau nesutinka su atsakovės pozicija, kad šiam statiniui nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas.

Pareiškėja skunde teigė, kad nors atsakovė priimdama sprendimą rėmėsi Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1–812 (toliau – ir Reglamentas), 6 priedo 3 punktu ir padarė išvadą, kad statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui yra nereikalingas, tačiau pareiškėjos manymu, toks rašytinis pritarimas supaprastintam rekonstravimo projektui yra būtinas rekonstruojant I grupės nesudėtingą statinį, kuris yra kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, o būtent ginčo pastatas patenka į kultūros paveldo teritoriją pagal minėto Reglamento 6 priedo 3.1 punktą.

Pareiškėja akcentavo, kad tokie pat reikalavimai nustatyti ir statant naują statinį kultūros paveldo teritorijoje pagal Reglamento 6 priedo 2.1 punktą. Tiek naujos statybos, tiek rekonstrukcijos atveju, tokiam I grupės statiniui kultūros paveldo teritorijoje reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, todėl pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą, ginčo pastatas gali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu, šiuo atveju atsakovė neteisingai taikė ir aiškino teisės normas, dėl to sprendimas naikintinas.

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3 ir 5 punktus, adresų objektai yra pastatai ir jų kompleksai, kurie yra ar gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas bei, kad adresų objektams nepriskiriami pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, jog atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu negali būti statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį. Poilsio namelis priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams, kuriam statyti nereikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad ginčo poilsio pastatas buvo teisiškai įregistruotas pagal Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukciją, patvirtintą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, galiojusios iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, įsigaliojimo, numatančią, kad tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras registruoja baigtus statyti ir priimtus eksploatuoti pastatus su jų naudojamais žemės sklypais. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, tokio pobūdžio statiniams adresai negali būti suteikiami. Atsakovės teigimu, tokio pobūdžio pastatas negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto objektu, atitinkamai ir adreso objektu, net ir tuo atveju, kai yra kultūros paveldo teritorijoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos skunde minimas laikinas statinys nėra ir nebuvo registruotas Nekilnojamojo turto registre, šiam statiniui nėra išduotos nei projektavimo sąlygos, nei pritarimas ar leidimas statybai. Ginčo statinys stovi kultūros vertybės – Šventosios, Janmarienburgo senojo miesto vietos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 16194, buv. kodas A1608), vizualinio apsaugos pozonio teritorijoje. Pažymėjo, kad pareiškėja 1998 m. birželio 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią AB „Jūrės medis“ perdavė pareiškėjai ginčo statinį (inventorinis Nr. 25), kuris nebuvo registruotas pagal nekilnojamiesiems daiktams privalomą teisinį režimą Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja perėmė teisiškai neegzistuojantį daiktą, nesilaikant notarinės sandorio formos ir neįregistruojant viešame registre, todėl kyla šio sandorio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą, naikinti ginčijamą sprendimą nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT prie ŽŪM, Tarnyba) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja pagal 1998 m. birželio 19 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo poilsio pastatą iš AB „Jūrės medis“, tačiau atkreipė dėmesį, jog nebuvo laikomasi notarinės sandorio formos reikalavimo, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 74 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pažymėjo, kad ginčo pastatas yra nesuformuotame valstybinės žemės sklype Kopų g. ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu pagal nekilnojamiesiems daiktams registruoti privalomą teisinį reglamentavimą. Tarnyba sutinka su atsakovės sprendime išdėstytais motyvais dėl adreso nesuteikimo ginčo pastatui ir mano, kad ginčijamas administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. D1-812 STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ pareiškėjos poilsio namelis gali būti priskirtinas prie I grupės nesudėtingų statinių, tačiau tam, kad statinys būtų adresų objektu, jis turi būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kurio sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. CK 1.98 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), o 4 dalyje, kad kilnojamieji daiktai – tai daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymai nenustato ko kito. Šios sąvokos apibrėžtos CK 4.2 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, sudarytoje 2015 metais, nurodyta, jog ginčo statinio Kopų gatvėje, Šventojoje, statybos metai yra 1970 m., o Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure kadastro duomenų data nurodyta 1978 m. balandžio 11 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcija numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios Instrukcijos 2 punkte numatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 p.). Duomenų, kad pagal šią tvarką būtų įregistruotas ginčo statinys, pareiškėja nepateikė ir teismas byloje tokių faktų nenustatė.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1969 m. spalio 20 d. potvarkio Nr. 884-p 1 punktu buvo uždrausta statyti vasarnamius Kretingos rajono Šventosios apylinkės teritorijoje ir pavesta valstybiniam statybos reikalų komitetui kontroliuoti, kad šis potvarkis būtų vykdomas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų kaip šis statinys 1970 metais atsirado šioje teritorijoje.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčo statinys, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas perrašytas nebuvo, o tai suponuoja išvadą, jog šis ginčo statinys nebuvo pripažintas nekilnojamuoju daiktu ir nebuvo inventorizuotas Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Šią išvadą patvirtina ir 1998 m. birželio 19 d. tarp AB „Jūrės medis“ ir pareiškėjos sudaryta rašytinė ginčo statinio pirkimo–pardavimo sutartis, kuri notariškai nepatvirtinta, nors CK 255 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) 1 dalyje įvirtinta nuostata, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamojoje turto registro įstaigoje. Ginčo statinys Nekilnojamojo turto kadastre nėra registruotas. Teismas nurodė, kad pateikta pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta nesilaikant reikalavimų, keliamų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai: sutarties objektas neapibrėžtas kaip nekilnojamas turtas, sudarant sutartį nebuvo panaudota pažyma apie nekilnojamąjį turtą, turto pardavėjas ir jam turtą perleidęs asmuo nebuvo nekilnojamojo turto savininkas, nes toks nekilnojamasis turtas niekada nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas vertino, kad pareiškėjos ginčo statinys yra kilnojamasis daiktas, kuriam suteikti adresą nėra teisinio pagrindo.

Teismas pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad laikinas statinys stovi kultūros vertybės teritorijoje ir jam privalo būti suteiktas adresas bei ir jis gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, priėjo prie išvados, kad poilsio namelis, kaip nesudėtingas statinys, negali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, o tai reiškia, jog jis negali būti ir adreso objektu. Pareiškėjai priklausantis ginčo statinys yra kilnojamasis daiktas, kuris nei pagal Statybos įstatymo, nei pagal CK, nei pagal Nekilnojamojo turto registro bei kadastro įstatymų nuostatas nepripažintinas nekilnojamuoju daiktu, todėl šis ginčo pastatas negali būti ir adreso objektu. Atsakovė netenkindama pareiškėjos prašymo dėl adreso ginčo statiniui suteikimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, tenkinti pareiškėjos skundą arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ji niekada neteigė, jog ginčo pastatas yra laikinas statinys, priešingai, ji teigė, kad pastatas yra nekilnojamasis daiktas, registruotinas Nekilnojamojo turto registre. Teismas sprendime nebuvo nuoseklus, nurodydamas, kad ginčo pastatas yra laikinas, kitur nurodydamas, kad jis kilnojamas. Pareiškėjos teigimu, teismas nenustatė ginčo pastato statuso, kadangi ginčijamame sprendime nurodė, jog Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nėra atlikęs faktinių duomenų patikrinimo vietoje, todėl apibrėžti statinio sąvokos nėra galimybės.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismas priėmė sprendimą tiesiogiai neištyręs byloje esančių įrodymų, o sprendimą pagrindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Pažymėjo, kad matininkė, atlikusi ginčo pastato kadastrinius matavimus, nustatė, jog daiktas yra nekilnojamasis, jį aprašė, nurodė jo unikalų numerį, suteiktą nekilnojamojo turto registre, išmatavimus, taip pat 1A formoje esančioje lentelėje nurodė, kad statinio kategorija yra I grupės nesudėtingas statinys. Taigi statinio kategoriją nustatė specialistė, turinti teisę atlikti statinių kadastrinius matavimus ir turinti tam specialiuosius įgūdžius, todėl teismas turėjo aiškiai nurodyti, kad rašytiniais bylos duomenimis yra nustatyta statinio kategorija. Palangos miesto savivaldybės administracija ginčijamame sprendime taip pat nurodė, kad statinys priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams. Teismas nevertino kompetentingos institucijos padarytos išvados ir padarė savo išvadą, kad ginčo pastatas yra laikinas ar kilnojamas daiktas. Teismas, paneigdamas matininkės ir Palangos miesto savivaldybės administracijos nustatytas aplinkybes, privalėjo būti aktyvus ir savo teiginius pagrįsti įrodymais, esančiais byloje, tačiau to nepadarė ir tokiu būdu pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio nuostatas.

Teismas taip pat nenustatė ar ginčo statinys buvo inventorizuotas Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Taip pat teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi teisės aktais, reglamentuojančiais nekilnojamojo turto registre registruoti naujai formuojamus statinius, tačiau šiuo atveju ginčo statinys pastatytas iki 1991 m., todėl jo registracijai taikomas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu. Šis teisės aktas buvo skirtas tam, kad asmenys galėtų supaprastinta tvarka įsiregistruoti nekilnojamojo turto registre senus statinius, pastatytus dar sovietiniais laikais ir dėl santvarkų pasikeitimo nebaigtus įteisinti. Tam, kad šia tvarka galėtų pasinaudoti pareiškėja, pastatui turi būti suteiktas adresas.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pagal nusistovėjusią praktiką, notarinės sutartys negalėjo būti sudaromos nekilnojamajam turtui, kuris nebuvo registruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau notarinės formos nesilaikymas nereiškia, kad pareiškėjai nebuvo perleistos daiktinės teisės į ginčo statinį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT prie ŽŪM pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo, kadangi pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus pareiškėjai priklausantis ginčo statinys nepripažintinas nekilnojamuoju daiktu, todėl ginčo pastatas negali būti ir adreso objektu. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2015 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (4.17)D3-1858 „Dėl adreso poilsio nameliui suteikimo“, kuriuo atsisakyta suteikti adresą pareiškėjos prašomam objektui, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, iš naujo jų nekartoja, o tik juos papildo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos įgaliota atstovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Almontus” 2015 m. balandžio 10 d. su prašymu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją prašydama suteikti adresą G. K. poilsio pastatui, kuris kadastro žemėlapyje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam preliminariu adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymo netenkino. Sprendime nurodė, kad pareiškėjos nurodytas poilsio namelis priskirtinas I grupės nesudėtingiems statiniams ir negali būti laikomas atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu, taigi ir adresų objektu, todėl adresas nurodytam poilsio pastatui negali būti suteiktas.

Nesudėtingų statinių sąrašą ir statinių priskyrimo nesudėtingiems statiniams ypatumus, nesudėtingiems statiniams priskirtų pastatų ir inžinerinių statinių paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus, nesudėtingų statinių projektavimui, statybai, statinio projekto vykdymo priežiūrai vadovaujančių neatestuotų asmenų kvalifikacinius reikalavimus nustato statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai”. Pagal šio reglamento priedo 1 lentelę poilsio paskirties nameliai priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai” 6 priedo nuostatų analizės matyti, jog statant I grupės nesudėtingą statinį rašytinis pritarimas supaprastintam statybos projektui nereikalingas. Byloje ginčo dėl to, kad pastatas priskiriamas I grupės nesudėtingam statiniui, nėra, tačiau, pareiškėjos manymu, priešingai nei teigia atsakovė, kadangi pastatas yra kultūros paveldo teritorijoje, tokiam statiniui reikalingas rašytinis pritarimas supaprastintam rekonstravimo projektui, todėl jis gali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jog byloje duomenų, kad ginčo statinys nustatyta tvarka būtų buvęs įregistruotas, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad ginčo statinys, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, butų perrašytas į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo statinys nebuvo pripažintas nekilnojamuoju daiktu ir nebuvo inventorizuotas Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Pareiškėjos ir AB „Jūrės medis“ 1998 m. birželio 19 d. sudaryta rašytinė ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nesilaikant jos sudarymo metu galiojančių teisės aktų nuostatų: sutarties objektas neapibrėžtas kaip nekilnojamasis turtas; sudarant sutartį nebuvo panaudota pažyma apie nekilnojamąjį turtą; ginčo pastatas niekada nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Aplinkybė, kad pareiškėja sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuri neatitiko tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, keliamų sandorio sudarymui (sutartis turėjo būti sudaryta notarinės formos), taip pat aplinkybė, kad statinys yra kultūros paveldo vietovėje, nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismui nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad ginčo statinys pareiškėjai priklauso nuosavybės teise, o pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas nesilaikant tokiam sandoriui teisės aktų nustatytų reikalavimų, nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių 4.3 punkte nustatyta, jog adresų objektai yra pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Pagal tų pačių taisyklių 5 punktą, adreso objektas nėra tie pastatų priklausiniai, laikinieji pastatai, kurie negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį; 3) patalpa, šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Minėto įstatymo 2 dalyje taip pat įtvirtinta, jog atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti: 1) patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 2) statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; 3) žemės dangos, sankasos, iškasos, pylimai, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai, melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu; 4) statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį.

Iš teisinio reguliavimo akivaizdu, kad pareiškėjos nurodytas pastatas, kaip nesudėtingas statinys, negali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tai reiškia, jog jis negali būti ir adreso objektu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad kadastro duomenų surinkimas (kadastrinių matavimų atlikimas) apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat unikalaus numerio suteikimas nereiškia, kad nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-297/2008). Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad atlikti ginčo pastato kadastriniai matavimai, kuriuose nurodyta, kad daiktas yra nekilnojamasis, nurodytas jo unikalus numeris, išmatavimai ir kt., yra nereikšmingi, kadangi, kaip minėta, jie nereiškia, jog nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju teismas nenustatė ginčo pastato statuso, nepagrįsti, kadangi byloje neginčytinai nustatyta aplinkybė, kad statinys priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei išsamiai išnagrinėjo ir vertino faktines ginčo aplinkybes bei pareiškėjos skundo argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė