2023-03-08 Nr. AB-5223-3-63-3-01342-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-162-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01342-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.5.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. DV_SE-6932 „Dėl pareigūnų pensijos skaičiavimo”; 2) panaikinti VSDFV 2021 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. (18.2)1-5585; 3) įpareigoti atsakovą pareiškėjui laikotarpį, išdirbtą priešgaisrinėje tarnyboje nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d., įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybai (toliau – ir Klaipėdos PGV) 2021 m. gegužės 7 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo pagal pareigūnų ir karių valstybinės pensijos įstatymą, tačiau jo prašymas darbdavio buvo nepatenkintas motyvuojant, jog pareiškėjui pirmas specialus nekarinis (karinis) laipsnis buvo suteiktas tik 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 3R-19TE.

3. Paaiškino, kad Priešgaisrinėje tarnyboje dirba nuo 1995 m. gruodžio 22 d. iki šiol. Mano, jog turi pakankamai darbo stažo, kad būtų atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos įstatymą (toliau – ir Pensijos įstatymas). Pažymėjo, kad su prašymu 2021 m. gegužės 18 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių, prašydamas paaiškinti, kodėl ir kurie jo tarnybos metai Priešgaisrinėje tarnyboje nėra įskaičiuojami į darbo stažą pagal Pensijos įstatymą.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad VSDFV Utenos skyrius 2021 m. birželio 14 d. pateikė atsakymą, informuojant, jog pagal Pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (įskaitant socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą) skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo” (toliau – ir Nuostatai). Taip pat išdėstė faktines aplinkybes.

5. Pareiškėjas atsakymą įstatymų nustatyta tvarka apskundė VSDFV, kuri 2021 m. rugpjūčio 12 d. raštu atsakė, kad sutinka su VSDFV Utenos skyriaus atsakymo motyvais ir skundo netenkino. Mano, kad valstybės požiūris į priešgaisrinės apsaugos darbuotojus, dirbusius pagal darbo sutartį ir dirbusius tą patį, tolygų darbą tapus priešgaisrinės tarnybos sukarintomis yra diskriminacinio pobūdžio, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį bei protokolo Nr.12 draudžiantį diskriminuoti darbuotoją įvairiomis aplinkybėmis ir įvairiais pagrindais.

6. Pareiškėjo vertinimu, neginčytinai pripažintina, jog tiek pagal darbo sutartį, tiek tapus statutiniam pareigūnui, jis dirbo tą patį darbą tomis pačiomis darbo sąlygomis ir tokiu pat pagrindu mokėjo mokesčius valstybei, mokėdamas mokesčius, prisidėjo prie socialinės apsaugos sistemos finansavimo, atliko darbą, kuris buvo vienodos vertės, tačiau darbas dirbtas pagal darbo sutartį, priešingai nei statutiniam pareigūnui, neįskaitomas į tarnybos laiką ir nesudaro teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį. Akcentavo, kad patiria nepateisinamą diskriminaciją, prieštaraujančią Konvencijos 14 straipsnio nuostatoms. Dirbdamas priešgaisrinėje tarnyboje pagal darbo sutartį 1997 m. vasario 14 d. buvo apdovanotas atminimo ženklu „Tėvynės labui”, o 2009 m. balandžio 27 d. už nepriekaištingą darbą darbdavio pareikšta padėka.

7. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimu. Paaiškino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui Nr. I-693, laikinasis pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos Vyriausybės nutarimais, neteko galios. Pažymėjo, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pensijų įstatymas Nr. I-693 turėjo būti sietinas su Priešgaisrinių tarnybų pertvarkymu užbaigimu, tačiau Priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pertvarkymas šalyje vyko palaipsniui sukarinant atskirus padalinius. Tai, kad priešgaisrinės apsaugos sukarinimas šalies mastu vyko ne vienu metu, todėl skirtinguose padaliniuose dirbę ir iš esmės tas pačias funkcijas atlikę asmenys atsidūrė skirtingoje padėtyje, matyti iš byloje esančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus–vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintos etapinės šalies Priešgaisrinių padalinių sukarinimo programos.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad profesionaliosios Priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl lėšų trūkumo. Paaiškino, kad nors reformą siekta įgyvendinti greičiau, iki 1995 m. sausio 1 d. buvo sukarinti priešgaisrinės apsaugos padaliniai didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje), taip pat Jonavoje, Mažeikiuose, Ignalinoje. Kiti miestai stojo į eilę pagal tam tikrus kriterijus. Vykdant reformą, vietoj likviduojamų Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinių kiekviename rajone (mieste) buvo steigiami nauji padaliniai, t. y. sukarintos priešgaisrinės dalys. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių sukarinimas vyko laipsniškai (su pertraukomis) ir ilgą laiką (iki 2007 m.), įtvirtinant jį vidaus reikalų ministro ir Departamento direktoriaus įsakymais, vykdant Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą (1996–1998 metams) ir vidaus reikalų ministro 2007 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtinto VRM 2007 metų veiklos pagrindinių priemonių plano 110-ąją priemonę. 1985 m. rugpjūčio 1 d., dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, buvo įsteigtos sukarintos priešgaisrinės dalys Utenos ir Klaipėdos miestų bei Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos apsaugai. Iki 1994 m. pabaigos buvo sukarinta 2,3 proc., 1995 m. – 9,3 proc., 1996 m. – 25,6 proc., 1997 m. – 30,2 proc., 1999 m. – 7 proc., 2007 m. – 25,6 proc. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių (atskiri padaliniai likviduoti arba sujungti, panaikinti ar pakeisti tam tikri juose buvę etatai, patvirtinti nauji etatai), dalis jų darbuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis ir vykdžiusių gaisrų gesinimo bei gelbėjimo darbus, buvo paskirti statutiniais valstybės tarnautojais – sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Neringos priešgaisrinės tarnybos sukarinimas buvo baigtas tik 2007 m. rugsėjo 5 d.

9. Pareiškėjo nuomone, priešgaisrinės tarnybos reforma iki Pensijų įstatymas Nr. I-693 įsigaliojimo nebuvo baigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios. Dėl minėtų priežasčių asmenys, dirbantys tą patį darbą pagal darbą sutartį ir tą patį darbą po priešgaisrinės tarnybos sukarinimo, įsigaliojus naujam pensijų įstatymui, pateko į nevienodą situaciją ir patyrė diskriminaciją. Pareiškėjas patiria diskriminaciją, ir tai yra šiurkštus Konvencijos 14 straipsnio bei Protokolo Nr. 12 pažeidimas, todėl mano, kad VSDFV Utenos skyrius laikotarpį nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. privalo įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

10. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodė, kad ginčo dalykas šioje administracinėje byloje yra tai, ar yra teisinis pagrindas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. Atsakovas rėmėsi Pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis. Pažymėjo, kad Departamento Klaipėdos PGV nepateikė ir negalėjo pateikti visų reikiamų dokumentų dėl pareigūnų pensijos skyrimo, nes pareiškėjas neturi teisės gauti pareigūnų pensijos ir neatitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nustatytų sąlygų – neišėjo iš darbo. Atkreipė dėmesį, kad pagal dabartinį pareiškėjo turimą laipsnį teisė į pensiją pareiškėjas įgis tik sulaukęs 60 metų. Pareigūnų tarnybos laikas (tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai) pareigūnų pensijai skirti įskaitomas vadovaujantis Pensijų įstatymo 6 straipsniu ir 16 straipsnio 3 ir 13 dalimis. Teigė, kad patikrinus pareiškėjo pateiktus VSDFV Panevėžio skyriui dokumentus, nustatyta, kad į pareigūno pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 2007 m. rugsėjo 6 d., suteikiant vidaus tarnybos grandininio laipsnį. Vadovaujantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenimis laikotarpiu nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. (t. y. iki paskyrimo į pareigūno pareigas dienos) pareiškėjas į minėtą registrą įrašytas kaip apdraustasis valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. dirbo pagal darbo sutartį, todėl nurodytas laikotarpis samdos pagrindu, remiantis Pensijų įstatymo 6 straipsniu, neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

12. Atsakovas nurodė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2017 ir pažymėjo, kad Priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenims, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai.

13. Atsakovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, jog atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo ir toliau priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, netinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Teigė, kad dėl to šiuo aspektu skundžiamų sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o VSDFV Panevėžio skyrius tinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti arba administracinę bylą nutraukti.

15. Nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. gegužės 18 d. su prašymu kreipėsi į tuometinį VSDFV Utenos skyrių, prašydamas paaiškinti, kodėl ir kokie jo tarnybos metai priešgaisrinėje tarnyboje nėra įskaičiuojami į darbo stažą pagal Pensijos įstatymą. Prie prašymo pareiškėjas pateikė socialinio draudimo pažymėjimo kopiją ir Departamento Klaipėdos PGV 2021 m. gegužės (diena nenurodyta) raštą Nr. B-3- bei nurodė, kad Departamento Klaipėdos PGV, motyvuodama tuo, jog pirmasis specialus nekarinis (karinis) laipsnis jam buvo suteiktas tik 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 3R-19TE, nors, pasak pareiškėjo, priešgaisrinėje tarnyboje dirbo nuo 1995 m. gruodžio 22 d., netenkino jo 2021 m. gegužės 7 d. prašymo atleisti jį iš darbo. VSDFV vertinimu, VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 14 d. raštu Nr. (10.34E) DV_S-16932 pareiškėjui buvo tik suteikta jo prašyta informacija.

16. Akcentavo, kad pareiškėjas nėra atleistas iš tarnybos, taigi jis neatitinka Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. nėra įgijęs teisės į pareigūnų pensiją. Pažymėjo, kad skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus 2021 m. birželio 14 d. raštas Nr. (10.16E) DV_S-16932 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjui išsamiai pateikta prašoma informacija ir jis tik informuojamas apie tai, jog pagal Pensijų įstatymo nuostatas, laikotarpį nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti nėra teisinio pagrindo, tačiau nėra priimamas sprendimas dėl pareigūnų pensijos skyrimo, t. y. šiuo skyriaus raštu nėra priimamas joks viešojo administravimo subjekto valdingo pobūdžio nurodymas ar patvarkymas.

17. Pareiškėjui apskundus VSDFV Utenos skyriaus informacinio pobūdžio raštą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jis skundžiamu VSDFV 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (18.2)I-5585 taip pat buvo informuotas, kad pareiškėjo mokymosi laikotarpis į stažą neįskaitytinas teisėtai ir pagrįstai. VSDFV Utenos skyriaus raštas ir VSDFV sprendimas negali būti prilyginami viešojo administravimo subjekto atsisakymui atlikti tam tikrus veiksmus arba vertinami kaip neigiama išvada, sukelianti teisines pasekmes. Net ir patenkinus pareiškėjo skundą, jo teisių apimtis nepasikeistų.

18. VSDFV pažymėjo, kad skiriant pareiškėjui pareigūnų valstybinę pensiją, kai jis bus atleistas iš tarnybos ir šią pensiją skiriančiai institucijai (šiuo metu VSDFV Panevėžio skyrius) pateikus prašymą skirti pareigūnų valstybinę pensiją, pensija turės būti apskaičiuojama (o taip pat ir laikotarpiai turės būti įskaitomi į stažą pensijai skirti) pagal tuo metu galiosiančius teisės aktus. Priimtą pensijos skyrimo sprendimą (o taip pat ir laikotarpių įskaitymą į stažą) pareiškėjas turės teisę apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka.

II. 19. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

20. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymo nutraukti administracinę bylą. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 27 d. prašymu prašė jį atleisti iš darbo pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą, tačiau prašymas netenkintas, kadangi pagal Pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjas neturi reikiamo vidaus tarnybos stažo, reikalingo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Taigi nors pareiškėjas tebedirba priešgaisrinėje tarnyboje, tačiau jis prašė būti atleistas iš tarnybos Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punkto pagrindu, ir nebuvo iš tarnybos atleistas dėl to, kad neturi reikiamo vidaus tarnybos stažo. Teismas sprendė, kad ginčijami sprendimai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 27 d. su prašymu „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos” kreipėsi į Departamento Klaipėdos PGV Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vadą vidaus tarnybos leitenantą, prašydamas atleisti jį iš darbo pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą (jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją) nuo 2021 m. birželio 2 d. Departamento Klaipėdos PGV raštu „Dėl informacijos pateikimo”, išnagrinėjusi prašymą, informavo pareiškėją, jog prašymas negali būti tenkintas, kadangi pagal Pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjas neturi reikiamo vidaus tarnybos stažo, reikalingo pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 6 d. prašymu „Dėl paaiškinimo” kreipėsi į Departamento Klaipėdos PGV Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vadą vidaus tarnybos leitenantą, nurodydamas, jog su atsakymu į 2021 m. balandžio 27 d. prašymą nesutinka, nes dirba nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki dabar ir darbo stažas tarnyboje 26,5 m. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 6 d. prašymu prašė išsamiai paaiškinti, kodėl ir kokie laikotarpiai nėra įskaičiuojami į darbo stažą pagal Statuto 42 straipsnio 1 dalies 13 punktą. Departamento Klaipėdos PGV raštu „Dėl informacijos pateikimo”, atsakydama į pareiškėjo prašymą, paaiškino, jog pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos, ir nurodė, kad pirmasis specialus nekarinis (karinis) vidaus tarnybos grandinio laipsnis pareiškėjui buvo suteiktas 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu 3R-19TE. Ginčijamajame atsakovo sprendime „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo” nurodyta, kad remiantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenimis laikotarpiu nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. (t. y. iki paskyrimo į pareigūnų pareigas dienos) pareiškėjas į šį registrą įrašytas kaip apdraustasis valstybiniu socialiniu draudimu, t. y. dirbo pagal darbo sutartį, todėl nurodytas laikotarpis samdos pagrindu neįskaitytinas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, 2021 m. liepos 21 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, sprendimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo” nusprendė skundo netenkinti ir paliko VSDFV Utenos skyriaus sprendimą galioti.

23. Teismas pažymėjo, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-693. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pareigūnų ir karių pensiniam aprūpinimui buvo taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytas laikinasis teisinis reglamentavimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281 patvirtino Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo tvarką.

Nurodytos tvarkos 1.1 punkte buvo nustatyta, kad kol bus priimtas ir įsigalios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos darbuotojams, pareigūnams ir kariams pensijos skiriamos už ištarnautus metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. priimto nutarimo Nr. 490 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo” 1.1 ir 1.1.7 punktuose buvo nustatyta, kad iki įsigalios pensijų įstatymas, vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas ir laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais samdos pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui Nr. I-693, laikinasis pareigūnų ir karių pensinio aprūpinimo teisinis reguliavimas, nustatytas aukščiau nurodytais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, neteko galios. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1-6 punktuose buvo nurodyta, kokie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo, yra prilyginami tarnybos laikui pareigūnų ir karių pensijai skirti asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais.

Prie tokių laikotarpių priskirtas darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo priskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

24. Teismas nurodė, kad iš Duomenų apie darbą ir socialinio draudimo įmokų mokėjimą matyti, jog pareiškėjas į darbą Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje priimtas 1995 m. gruodžio 2 d. Darbo sutartis 2002 m. liepos 1 d. patvirtina, kad pareiškėjas priimtas į darbą Neringos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ugniagesiu – gelbėtoju, darbo sutartis nutraukta 2007 m. rugsėjo 5 d. pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu) 2007 m. rugsėjo 5 d. viršininko įsakymu.

25. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Pensijų įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

26. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriuo konstatuotas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, atitikimas Konstitucijai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog institucija, atsisakydama įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, netinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Dėl to šiuo aspektu ginčijamų sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o atsakovas tinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

27. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas nurodė, kad šioje byloje neturi pagrindo nesivadovauti administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suformuotomis taisyklėmis, nes tai yra naujausias teismo precedentas analogiškoje byloje, priimtas išplėstinės teisėjų kolegijos ir skirtas teismų praktikai šioje srityje suvienodinti. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo išaiškinimo.

28. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatęs ginčijamų sprendimų neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sprendimų panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjui laikotarpį išdirbtą Priešgaisrinėje tarnyboje nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

III. 30. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo faktines aplinkybes, pakartoja pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus argumentus.

32. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju siekė, jog į jo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti būtų įskaičiuotas visas faktinis darbo laikas išdirbtas Departamento Klaipėdos PGV Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos vado pareigose nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. Byloje pagal Pensijų įstatymo reguliavimą susidarė tokia situacija, kai į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti yra įskaičiuotas laikotarpis iki 1995 m. sausio 1 d. (už darbą pagal darbo sutartį, kai vėliau jis buvo paskirtas pareigūnu), tačiau nėra įskaičiuojamas laikotarpis nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. (darbo sutartis nutraukta 2007 m. rugsėjo 5 d. pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu) 2007 m. rugsėjo 5 d. viršininko įsakymu, po to dirbo toje pačioje įstaigoje kaip statutis pareigūnas ir dirba tose pačiose pareigose iki šiol). Pažymi, kad darbo sutartis buvo nutraukta tik dėl to, kad priešgaisrinė tarnyba buvo sukarinta ir pareiškėjas toliau dirbo ne pagal darbo sutartį, o kaip statutinis pareigūnas.

33. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, neatsižvelgė ir nevertino pareiškime nurodytų argumentų. Nagrinėjamu atveju, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pareiškėjo pareiškime nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo tiriamos ir vertinamos. Teismas nevertino, kad pareiškėjas nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. ir po 2007 m. rugsėjo 5 d. iki šiol dirba tą patį darbą, atlieka tas pačias funkcijas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo faktinių aplinkybių, o tik konstatavo teisės normų aiškinimą ir taikymą, t. y. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo išaiškinimą, bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

34. Pareiškėjas pažymi, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jis nuo 1995 m. gruodžio 2 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose iki 2007 m. rugsėjo 5 d. kai buvo reorganizuota Neringos veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Pareiškėjas statutiniu tarnautoju tapo tik 2007 m. rugsėjo 5 d. kai priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos, ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Taigi įvertinus šios bylos faktines aplinkybes, pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą.

35. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta data – 1995 m. sausio 1 d., nustatanti ribą, iki kurios skaičiuojami tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, yra įstatymo įsigaliojimo data. Tačiau bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo atliktos funkcijos iki tampant statutiniu pareigūnu ir po jos, niekuo nesiskyrė.

36. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas konstatuoti, kad įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, taip pat tai, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, pareiškėjo faktinis tarnybos Departamento Neringos priešgaisrinės tarnybos budinčios pamainos vado pareigose nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. gaisrinio automobilio vairuotojo pareigose laikas kai pareiškėjo vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo jo po 2007 m. rugsėjo 5 d. vykdytos tarnybos, neteisėtai nebuvo įskaičiuojamas į stažą valstybinei pensijai gauti, nes pareiškėjas faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą. Tokia situacija, kai pareiškėjo darbas dirbant pagal darbo sutartį ir ją nutraukus dirbant statutiniu pareigūnu nėra prilyginamas tarnybos laikui, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties.

37. Šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

38. Pareiškėjas sutinka, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 suteikė naują aiškią administracinių teismų praktikos kryptį, vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Tačiau teismai individualiai vertindami kiekvienos bylos pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes ir nustatę, kad pareiškėjas dirbęs tą patį darbą pagal darbo sutartį ir tą patį darbą po darbo sutarties nutraukimo tapus statutiniam pareigūnui, darbas dirbtas pagal darbo sutartį turi būti įskaitomas į darbo stažą pareigūnų pensijai gauti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021).

39. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

40. Atsakovas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime nurodė, jog iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, ir jam įsigaliojus buvo ir yra nustatytas ypatingas Vidaus reikalų sistemos (įskaitant ir Priešgaisrinės apsaugos departamentui, o (vėliau - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas) prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PAGD)) pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai, jie turi prisiekti Lietuvos valstybei ir laikytis tam tikrų apribojimų, jiems taikoma specifinė tarnybinė atsakomybė, jie turi įgaliojimus vykdydami tarnybines funkcijas duoti nurodymus jiems nepavaldiems asmenims; tik pareigūnams nustatytos tam tikros specialios materialinės ir socialinės garantijos. Vien ta aplinkybė, kuria remiasi pareiškėjas apeliaciniame skunde, kad jo manymu laikotarpiu nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. ir po 2007 m. rugsėjo 5 d. iki šiol dirba tą patį darbą, nėra ta, kuri paneigtų ne tik teismų praktiką, bei Konstitucinio Teismo nutarimus.

41. Pareiškėjas teigia, jog byloje aptariamos aplinkybės sukelia jam nepateisinamą diskriminaciją prieštaraujančią Konvencijos 14 straipsnio nuostatoms. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimuose išaiškinta, kad diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas bendruosius principus dėl Konvencijos 14 straipsnio („Diskriminacijos draudimas“), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 straipsnio taikymą, nurodė, jog turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu.

42. Pareiškėjas aptardamas faktines aplinkybės daro išvadą, jog ginčijamu laikotarpiu jis faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, bet minėtame Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime minima, jog nesukarintų profesionalios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Todėl teigti, kad situacija, kuri palietė apskritai visą sistemą, net tik pareiškėją, negali būti laikoma diskriminacine, tiek atsižvelgus į Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką, tiek į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT praktiką.

43. Pareigūnų tarnybos laikas (tarnybos laikui prilyginami laikotarpiai) pareigūnų pensijai skirti įskaitomas vadovaujantis Pensijų įstatymo 6 straipsniu ir 16 straipsnio 3 ir 13 dalimis. Pagal Pensijų įstatymo 6 straipsnį, pareigūnų ir karių tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas pensijai skirti įskaitomas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. Prašymą pareigūnų pensijai už tarnybą skirti kartu su Nuostatų 18 punkte nurodytais dokumentais asmuo turi pateikti VSDFV Panevėžio skyriui per atitinkamą įstaigą, tarnybą, kurioje jis tarnavo paskiausiai. Vienas iš Nuostatų 18.1 papunktyje nurodytų dokumentų yra įstaigos, tarnybos, kurioje asmuo tarnavo paskiausiai, personalo tarnybos parengtas tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas, kuriame nurodomi visi buvusio pareigūno tarnybos laikotarpiai, įskaitytini į jo tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti. Patikrinus pareiškėjo pateiktus VSDFV Panevėžio skyriui dokumentus, nustatyta, kad į pareigūno pareigas pareiškėjas buvo paskirtas 2007 m. rugsėjo 6 d., suteikiant vidaus tarnybos grandininio laipsnį.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nuo 1995 m. gruodžio 2 d. visą laiką dirbo toje pačioje priešgaisrinės apsaugos įstaigoje, tose pačiose pareigose iki 2007 m. rugsėjo 5 d. kai buvo reorganizuota Neringoje veikusi priešgaisrinė tarnyba, jo tarnybos metu keitėsi tik institucijos pavadinimas, t. y. iš esmės dirbo tą patį darbą. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 pripažino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui prilyginti po Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionalios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko. Todėl nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymi, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenims, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog VSDFV Panevėžio skyrius privalo įskaityti laikotarpį nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, o pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo faktinių aplinkybių, o tik konstatavo teisės normų aiškinimą ir taikymą t. y. Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo išaiškinimą, bei šio teisiniu aspektu pasisakytų Konstitucinio Teismo aiškinimu bei Lietuvos vyriausio administracinio teismo teismų praktika, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia (be kita ko) nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Pažymi, kad valstybės valdžios institucijos privalo vykdyti galiojančių įstatymų nuostatas ir neturi teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jam neteisėtai neįskaitytas stažas valstybinei pensijai gauti, pareiškėjo manymu situacija, kuomet jo darbas dirbant pagal darbo sutartį ir jei nutraukus dirbant statutiniu pareigūnu nėra prilyginamas tarnybos laikui, prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka Pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirties, tačiau Fondo valdybai ar Fondo valdybos teritoriniams skyriams nesuteikta teisė skirti valstybines pensijas kitaip, nei nustatyta Pensijų įstatyme ir Nuostatuose.

47. Atsakovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, jog VSDFV Panevėžio skyrius atsisakydamas įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo ir toliau priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, netinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų skyriaus ir VSDFV sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o VSDFV Panevėžio skyrius tinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Teismas sprendime nurodė, jog atsižvelgiant į teisinį situacijos reguliavimą ir naujausią Lietuvos vyriausio administracinio teismo jurisprudencija konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo išaiškinimo.

48. Atsakovas teigia, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 5 d., įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ginčijant VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

50. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo nurodyto laikotarpio neįskaitė į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, todėl naikinti skundžiamus sprendimus nėra jokio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021, teigia, kad teismai individualiai vertindami kiekvienos bylos pareiškėjų nurodytas faktines aplinkybes ir nustatę, kad pareiškėjas dirbęs tą patį darbą pagal darbo sutartį ir tą patį darbą po darbo sutarties nutraukimo tapus statutiniam pareigūnui, darbas dirbtas pagal darbo sutartį turi būti įskaitomas į darbo stažą pareigūnų pensijai gauti.

52. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

53. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nevertino jo skunde nurodytų aplinkybių.

56. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo argumento, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į pareiškėjo skundą, kitus byloje esančius įrodymus, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, detaliai išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, kuriais remdamasis priėjo prie išvadų, jog skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jų vertinimu, teismas išsamiai aptarė ir įvertino argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo reikalavimus, todėl papildomai jų nekartoja.

58. Pažymėtina, kad ginčo teisiniams santykiams aktualiame Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., – darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Taigi pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

59. Konstitucinis Teismas įvertino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijai ir 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

60. Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

61. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pažymėjo, kad nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija; jiems dažniausiai buvo pavedama vykdyti pirminius darbus iki atvykstant pareigūnams, o atvykus pareigūnams jų funkcijos apsiribodavo gaisro plitimo stabdymu; paskyrus sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, jų funkcijos iš esmės pasikeisdavo, be to, jie privalėjo atitikti pareigūnams keliamus reikalavimus (amžiaus cenzas, nepriekaištinga reputacija, sveikatos būklė ir pan.) ir įgyti būtinus papildomus įgūdžius (Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas).

62. Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. <…> Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti. <…> Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

63. Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriame konstatuotas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštaravimas Konstitucijai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 vertino, kad institucija, atsisakydama įskaityti į asmens tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai asmuo pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, tinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

64. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-667-1062/2021 nagrinėdamas panašias situacijas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toliau vadovavosi kitose bylose (2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-702-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-684-552/2021; 2021 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-703-552/2021; 2021 m. liepos 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1769-756/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-633-1062/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2470-575/2021).

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Nenustatyta, kad būtina keisti suformuotą vienodą administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (ABTĮ 15 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais.

66. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021, kuria pareiškėjas remiasi apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad ši nutartis yra paremta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 ir ją sekusiose nutartyse (2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019 ir 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020) suformuota praktika, pagal kurią ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d.

67. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 buvo atnaujintas procesas ir išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pakeitė ir pareiškėjo skundą atmetė (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-602/2022). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad siekiant išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu dar kartą suteikiama aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti.

Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017).

Byloje nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 nusprendus pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 3 d. įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, buvo nepagrįstai nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama administracinė byla pagal savo faktines aplinkybes ir taikytinas teisės normas iš esmės yra identiška minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinei bylai Nr. A-667-1062/2021, išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, neturi pagrindo byloje, kurioje atnaujintas procesas, susiklosčiusios analogiškos situacijos spręsti kitaip.

68. Taigi atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1733-502/2021 pateiktu aiškinimu.

69. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei nekeičia jų teisinio vertinimo. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtose bylose suformuota praktika šiam ginčui aktualiais klausimais.

70. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos sprendžiant panašaus pobūdžio bylas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

71. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas netenkinamas, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė

part_e5977fecfd2943f1b8a9506e47bcc024_end