A-492-164-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-164/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00535-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas 2012 m. vasario 24 d. teismui padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų 2 262,92 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 1–3). Pareiškėjas paaiškino, kad 2007–2008 m. jam, Vilniaus pataisos namų pareigūnui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nuostatomis dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis dėl įstatyme nustatyto ribojimo. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažinus priedų ir priemokų dydžio ribojimą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pareiškėjui turi būti sumokėta reikalaujama priteisti suma.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–13, 14–15). Paaiškino, kad įstaiga, neišmokėdama pareiškėjui jo nurodytos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o tuo atveju, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas akcentavo, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą per įstatymo nustatytus terminus, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2009 m. rugsėjo 24 d. administracinėse bylose Nr. A822-1037/2009, Nr. A756-1572/2010, 2010 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1572/2010) pateiktus išaiškinimus bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą padavė 2012 m. vasario 24 d., o reikalavimus reiškia dėl 2007–2008 m. neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Atsižvelgę į laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas J. G. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimą sąlygojo tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip, pareiškėjo vertinimu, atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Atsižvelgęs į tai mano, kad jo teisė į ieškinį atsirado 2009 m. gruodžio 15 d. – t. y. Konstitucinio Teismo nutarimo publikavimo „Valstybės žiniose“ dieną.

2. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu ieškinio senaties sustabdymo pagrindu – kai sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai yra nagrinėjamas, sustabdymą bei tuo, kad į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi 2007 metais ir daro išvadą, kad nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

3. Mano, kad ginčui taikytinas ir CK 1.130 straipsnis, numatantis, kad ieškinio senatį nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįstą prievolę. Nurodo, kad 2008 metais buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai, reglamentuojantys priemokas ir apmokėjimą pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

4. Pažymi, kad dėl sveikatos iš pareigų buvo atleistas 2009 metais ir atleidimo dieną su juo nebuvo visiškai atsiskaityta už darbą poilsio, švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Teigia, kad dėl nurodytos aplinkybės (sveikatos būklės) užsitęsė skundo padavimas teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl už 2007 ir 2008 metų laikotarpį pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas Vilniaus pataisos namuose. Laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 2 262,92 Lt priemokų ir priedų dėl taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą. Nustatė, kad ginčo dėl priteistinų sumų byloje nėra. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo ribojamas gaunamų priedų ir priemokų dydis, tačiau nustatė, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo tokio pobūdžio administracinius ginčus analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2468/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, kt.). Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši teisė nėra ginčijama. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių. Šiems klausimams taikomos CK normos (DK 27 str. 5 d., CK 1.1 str. 3 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino pradžios nustatymas, nes, tik nustačius senaties termino eigos pradžią, galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (nesant joje numatytų ir dėl to šiai bylai neaktualių išimčių), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido, nes jo teisė į ieškinį atsirado 2009 m. gruodžio 15 d. – t. y. Konstitucinio Teismo nutarimo publikavimo „Valstybės žiniose“ dieną. Su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momentu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Tokios pozicijos panašiose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2012 m. gruodžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Konstituciniam Teismui 2007 metais priėmus nagrinėti prašymą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies konstitucingumo ir sustabdžius šios teisės normos galiojimą, buvo sustabdytas ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties sustabdymo pagrindai bei pasekmės nustatyti CK 1.129 straipsnyje. Vienas iš ieškinio senaties sustabdymo pagrindų – sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas (CK 1.129 str. 1 d. 8 p.). Pažymėtina, kad Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnis Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymą numato tik tada, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi Respublikos Prezidentas ir Seimo narai. Nagrinėjamu atveju į Konstitucinį teismą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai kreipėsi teismai, vadinasi dėl tokio kreipimosi aktas, kurio konstitucingumą siekiama ištirti, nėra stabdomas. Pažymėtina, kad aplinkybės, kurios yra pagrindas sustabdyti ieškinio senaties terminą, yra tokios, kurioms esant asmuo negali pareikšti ieškinio, taigi ir ginti savo pažeistų teisių. Nagrinėjamu atveju net ir sustabdžius Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies galiojimą, tai netrukdytų pareiškėjui, manančiam, kad jo teisės pažeistos, kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl ieškinio senaties sustabdymo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes 2008 metais buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai, reglamentuojantys priemokas ir apmokėjimą pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o tai pareiškėjas vertina kaip skolininko atliktus veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.). CK reglamentuoja atvejus, kada ieškinio senaties terminas yra nutraukiamas. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 str. 3 d.). CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. 2008 m. gruodžio 9 d. įstatymu Nr. XI-53 buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Teisėjų kolegija nurodyto įstatymo pakeitimo nagrinėjamu atveju nelaiko skolininko atliktais veiksmais CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme, nes skolininkas pagal reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pareiškėjo darbdavys, šiuo atveju Vilniaus pataisos namai, kuris iki šiol nepripažįsta prievolės mokėti laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką. Atsižvelgus į tai, atmestinas ir pareiškėjo argumentas dėl ieškinio senaties termino nutraukimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo atleidimas iš tarnybos dėl sveikatos būklės nelaikytina aplinkybe, sutrukdžiusia pateikti skundą teismui, nei pakankama priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė