A-552-2708-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-2708/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02125-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui K. B.,

trečiojo suinteresuoto asmens R. K.-A. atstovui advokatui D. K.,

trečiojo suinteresuoto asmens J. K. atstovui advokatui E. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens R. K.-A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. K. ir J. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K., R. K.-A. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos I. K. ir J. N. (toliau – ir pareiškėjos) skundu (I t., b. l. 1, 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“.

Pareiškėjos nurodė, kad jos buvo pretendentėmis atkurti nuosavybės teises į K. K. iki nacionalizacijos valdytą 7,84 ha žemės ir miško plotą Didžiasalio kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone. Taip pat į šio buvusio savininko turtą nuosavybės teisės buvo atkuriamos J. K. ir J. V.. Visi pretendentai 1990 m. rugsėjo 6 d. sudarė sutartį, kad nuosavybės teisės į žemę, mišką bus atkuriamos tokia tvarka: I. K. ir J. N. po 1 ha žemės, J. K. suteikiant 4,42 ha žemės, J. V. 1,42 ha žemės ekvivalentine natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimais Nr. 41-15787, 41-15788 ir Nr. 41-157789 nuosavybės teisės buvo atkurtos.

Sprendimuose nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei J. N. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,00 ha žemės. Sprendimų 1.2 punkte yra nurodyta, kad turtas gražinamas suteikiant trims bendraturčiams (J. N., I. K. ir J. K.) bendrus 4,09 ha žemės sklypą ir 1,76 ha miško sklypą. Pareiškėjos buvo įsitikinusios, kad susitarė priimti po 1 ha žemės, todėl iš karto nepastebėjo, kad joms grąžintas žemės plotas sumažintas ir vietoj jo suteiktas miško plotas. Pradėjo aiškintis žemėtvarkos skyriuje ir paaiškėjo, kad nuosavybės teisės į žemę ir mišką pareiškėjoms atkurtos Vilniaus apskrities viršininko sprendimų projektų pagrindu, kurie neva buvo suderinti su pareiškėjomis, juose yra jų parašai ir žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus S. B. parašas.

Apžiūrėjus pateiktus sprendimų projektus paaiškėjo, kad yra suklastoti pareiškėjų parašai. Į žemės sklypų apžiūrėjimą ir paženklinimą jos nebuvo kviečiamos, už jas dokumentuose pasirašė nežinomi asmenys. Dėl to pareiškėjų iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 57-1-773-06 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius. Byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė, gautos išvados, kad pareiškėjų parašai sprendimų projektuose yra suklastoti. Pareiškėjoms kreipusis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J.

N.“, teismas jį panaikinimo. Pareiškėjos po teismo sprendimo pakartotinai kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl žemės sklypų ribų nustatymo ir paženklinimo iš naujo, ir paaiškėjo, kad tai, jog buvo panaikintas vienas iš trijų sprendimų, nėra pakankamas pagrindas pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras iš naujo. Kreipimosi į teismą dėl sprendimo Nr. 41-15787 panaikinimo metu pareiškėjos buvo įsitikinusios, kad jo panaikinimo pakaks, kad iš naujo būtų pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, nes panaikintame sprendime (kaip ir kituose dviejuose) nurodyti visi bendrasavininkai ir bendra jiems tenkanti žemės sklypo dalis.

Pareiškėjos pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-394/2011, kurioje ginčijami sprendimai priimti atlikus tas pačias procedūras, kaip ir panaikintas sprendimas, konstatavo, kad procedūros buvo neteisėtos. Todėl mano, kad ir likę du ginčijami sprendimai turi būti panaikinti dėl tų pačių motyvų ir tais pačiais pagrindais. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas Nr. 41-15789 buvo priimtas atsižvelgus į sprendimo projektą ir žemės sklypų planą, kuriuose suklastoti pareiškėjos I.

K. parašai. Šie faktai nustatyti ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Dėl to paties pagrindo naikintinas ir sprendimas Nr. 40-15788. Šiais sprendimais pažeidžiamos abiejų pareiškėjų teisės ir teisėti interesai, nes dėl sprendime nurodytų dalių pareiškėjos savo valios neišreiškė, tuo buvo pažeistos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 72-74) prašė dėl skundo spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 41-15787, Nr. 41-15788, Nr. 41-15789 tarpusavyje yra susiję, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartyje yra nurodyta, kad pareiškėjų parašai minėtuose sprendimuose yra suklastoti, tai nustatyta ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-773-06 atliktoje Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto rašysenos ekspertizės išvadoje. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta, kad žemės sklypas Nr. 535 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) R. K.-A. nuosavybės teise įregistruotas remiantis 2006 m. vasario 20 d. mainų sutartimi Nr. 1052. Panaikinus sprendimus, žemės sklypai bus pervesti į laisvą žemės fondą, o Vilniaus r., Nemėžio sen., Didžiasalio k. nėra laisvos žemės, todėl nuosavybės teisė bus atkurta kitoje vietoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K.-A. atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 86-88) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nesutinka su tuo, jog pareiškėjoms galima atnaujinti skundo padavimo terminą. Nurodo, kad pareiškėjos pačios pripažįsta, kad apie ginčo sprendimus ir tuo, kad jais pažeistos jų teisės, joms tapo žinoma dar nagrinėjant pirmąją administracinę bylą dėl pirmojo sprendimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 23 d. Nagrinėjant pirmąją bylą pareiškėjoms buvo siūloma tikslinti skundą ir ginčyti visus sprendimus, nes kitaip nebus pasiekti jų tikslai. Todėl nėra prielaidų terminui atnaujinti. Pažymėjo, kad pareiškėjos apskritai aplaidžiai ir nesąžiningai naudojosi savo teisėmis. Ginčijami sprendimai priimti dar 2003 m. balandžio 2 d. ir iš jų paaiškinimų matyti, kad dar tada jos sužinojo, kad galimai suklastoti jų parašai sprendimų projektuose. Tik 2006 m. balandžio 26 d. pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus rajono policijos komisariatą su pareiškimu, kuriame nurodė, kad dokumentuose suklastoti jų parašai. Negana, to, pareiškėjos nesikreipė į administracinį teismą, kai jau žinojo apie tai, kad parašų klastojimas yra patvirtintas, nes specialisto išvada surašyta 2006 m. spalio 12 d. Tuo tarpu pareiškėjos dėl šios išvados kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėjos klaidingai suvokia situaciją, kad panaikinus ginčijamus sprendimus žemė vėl būtų dalinama tik tarp pretendentų. Žemė patektų į laisvos žemės fondą, be to, dalis žemės įgyta sandoriu trečiojo suinteresuoto asmens R. K.-A. nuosavybėn, ji yra sąžiningas įgijėjas ir jos teises saugo Konstitucija ir Civilinio kodekso 4.96 straipsnio nuostatos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 10-15) pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15788 ir 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15789.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos 1999 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 6471 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ – kad I. K. turi nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės (I t., b. l. 140) ir pažymoje Nr. 6469 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ nustatyta, kad J. N. turi nuosavybės teisę į 1,00 ha žemės (I t., b. l. 141). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15787 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei J. N.“ atkūrė J. N. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,00 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. 5352 -0,42 ha; Nr. 5353-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (I t., b. l. 127). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15788 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui J. K.“ atkūrė J. K. nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4,42 ha žemės, grąžinant natūra 0,57 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) ir 3,85 ha (skl. Nr. 5352 – 3,25 ha; Nr. 5353-0,60 ha) bendrosios nuosavybės teise su I. K. (1 ha) ir J. N. (1 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (I t., b. l. 122). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. 41-15789 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei I. K.“ atkūrė I. K. nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,00 ha žemės, grąžinant natūra 1 ha (skl. Nr. 5352 -0,42 ha; Nr. 5353-0,58 ha) bendrosios nuosavybės teise su J. N. (1 ha) ir J. K. (3,85 ha) bendrą 4,09 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 1,76 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (I t., b. l. 126).

Nustatyta, kad pareiškėjos kitoje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinės bylos Nr. I-333-624/2010), prašydamos panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787. Nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 41-15787. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nurodė, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo projekte, žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo 2002 m. gruodžio 16 d. akte, taip pat žemės sklypo plane Nr. 535-3 pasirašė ne pareiškėjos. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. spalio 12 d. specialisto išvada Nr. 11-1601(06) yra įrodyta, kad minėtuose dokumentuose pasirašė ne pareiškėjos. Konstatavo, kad ši aplinkybė yra reikšminga vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pirmosios instancijos teismas privalėjo ją ištirti.

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros atliekamos remiantis Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - ir Atkūrimo tvarka) ir Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatomis. Laikantis Metodikoje nurodytų procedūrų garantuojama pretendento teisė pasirinkti pageidaujamą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nurodytų procedūrų atlikimą patvirtina du parengti sprendimų projektai: pirmasis projektas atitinka sprendimą Nr. 41-15788, antrasis – sprendimą Nr. 41-15789, tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. spalio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1601(06) konstatuota, kad projektuose pareiškėjos pačios nepasirašė. Specialisto išvadoje nustatyta, kad pareiškėjos nepasirašė pačios žemės sklypo plane Nr. 535-2 ir plane Nr. 535-3, tekste nurodyta, kad tiriami buvo parašai dviejuose 2002 12 16 žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktuose (aktai yra byloje, b. l. 147, 148). Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad pareiškėjos nedalyvavo ir kitose Metodikoje nurodytose procedūrose.

Atsižvelgęs į tai, kad ir šioje byloje nuosavybės teisės atkurtos vadovaujantis suklastotais dokumentais (nes juos pasirašė ne nurodyti asmenys, t. y. ne pretendentės), nors atsakovas apie tai ir nežinojo, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2003 m. balandžio 2 d. sprendimais Nr. 41-15788 ir Nr. 41-15789 atkuriant nuosavybės teises į žemę iš esmės pažeistos pareiškėjų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi atsakovas rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimo būtinų procedūrų dokumentais, kuriuose pareiškėjos savo valios neišreiškė, todėl teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra neteisėti. Teismas pažymėjo, kad iš dalies tą aplinkybę, kad pretendentai buvo susitarę kitaip atkurti nuosavybės teisę, nei nurodyta ginčo sprendimuose, patvirtina pretendentų 1999 m. rugsėjo 6 d. susitarimas (I t., b. l. 137). Skundžiamus sprendimus Nr. 41-15789 ir Nr. 41-15788 teismas panaikino, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Dėl termino teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjoms atnaujino skundo padavimo terminą, todėl šis klausimas iš naujo nėra nagrinėjamas.

Teismas nustatė, kad su ginčo sprendimais susiję žemės sklypai (jų dalys) pagal paveldėjimo teisės liudijimą perėjo J. K. ir pagal mainų sutartį perėjo R. K.-A. (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, b. l. 26-30). Teismas padarė išvadą, kad šiuo sprendimu asmeninės nuosavybės teisė, įgyta pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir mainų sutartį, nėra keičiama. Kol nurodyti sandoriai nėra nuginčyti, šis teismo sprendimas nekeičia minėtų nuosavybės teisinių santykių ir asmeninės nuosavybės teise nurodytiems asmenims priklausantys žemės sklypai negali pereiti į laisvos žemės fondą, skirtingai nei aiškina atsakovas savo atsiliepime.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (II t., b. l. 19-22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį ir 2012 m. balandžio 12 d sprendimą, o bylą nutraukti dėl praleisto termino skundui paduoti. Nurodo pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodytus argumentus.

Apeliacinis skundas papildomai grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevertino atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodytų aplinkybių, susijusių su tuo, kad skundo padavimo terminas pareiškėjoms buvo atnaujintas nepagrįstai.

2. Pareiškėjos neginčija fakto, jog apie visus tris Vilniaus apskrities viršininko sprendimus tapo žinoma dar 2009 m. rugsėjo 23 d. Todėl vien įstatymų nežinojimas ir subjektyvus vertinimas (jog vieno Vilniaus apskrities viršininko sprendimo panaikinimo pakaks pareiškėjų siekiamiems tikslams įgyvendinti) negali būti laikomos nuo pareiškėjų valios nepriklausančių aplinkybėmis, sudarančios pagrindą terminui atnaujinti. Pažymi, kad nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme dėl sprendimo Nr. 41-15787 panaikinimo, bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija ne kartą pareiškėjoms ir jų atstovui siūlė tikslinti savo pareiškimą, kadangi prašomu naikinti sprendimu nebus pasiekti pareiškėjų tikslai. Šiuo atveju delsimas kreiptis į teismą dėl tos priežasties, kad buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, nėra pakankamas pagrindas laiku neginti pažeistų teisių ar prašyti atnaujinti terminą pažeistų teisių gynimui. Šiuo atveju procesinio termino praleidimą šiuo atveju nulėmė subjektyvus, išimtinai nuo pačių pareiškėjų priklausęs elgesys, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Konstatavus, kad terminas skundui paduoti buvo atnaujintas nepagrįstai, taip pat naikintinas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m balandžio 12 d. sprendimas ir administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos buvo įsitikinusios, jog vieno sprendimo panaikinimo užteks nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms atlikti iš naujo. Net jei pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus, kad teismas padarė procesinį pažeidimą, tai toks pažeidimas nepatenka į ABTĮ 142 str.1 ir 2 dalyse nurodytų pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas teismo sprendimas, sąrašą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 35-36) prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, nurodęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartyje pažymėjo, jog pareiškėjų veiksmų seka gavus Vilniaus rajono policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 10-57-S-27392 persiųstą Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11-1601 (06), rodo jų siekį ginti galimai pažeistas teises. Taip pat, pareiškėjos galėjo klysti tikėdamosi, kad panaikinus vieną iš šių sprendimų, bus apgintos jų pažeistos teisės. Teismas įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos aktyviai rūpinosi pažeistų teisių gynimu, padarė išvadą, kad termino praleidimą lėmė objektyvios priežastys, todėl terminas skundui paduoti buvo atnaujintas. Tuo tarpu Nacionalinė žemės tarnyba mano, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad įstatymo nustatyti terminai buvo praleisti dėl objektyvių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens R. K.-A. apeliacinį skundą (II t., b. l. 30) su juo sutiko ir prašė tenkinti jame nurodytų argumentų pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjoms atnaujino skundo padavimo terminą, todėl turėtų būti naikintina šiuo klausimu priimta pirmosios instancijos teismo nutartis, o administracinė byla turėtų būti nutraukiama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis ABTĮ 34 straipsnio 3 dalimi, dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali paduoti atskirąjį skundą. Tuo atveju, jeigu priimamas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, atitinkama teisė paduoti atskirąjį skundą dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties atsakovui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims nėra numatyta. Pagal administracinių teismų praktiką (LVAT bylos Nr. A5-221/2008, A502-780/2009) tokia teisė gali būti realizuota užbaigus nagrinėti administracinę bylą, t. y. skundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo išspręsta byla ir apeliaciniame skunde išdėstant argumentus, kodėl teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui ar jo daliai paduoti. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas praleistą terminą skundui ar jo daliai paduoti atnaujino nesant svarbių priežasčių, remiantis minėta administracinių teismų praktika, administracinė byla ar jos dalis turi būti nutraukiama pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys tiek atsiliepimuose į skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą pateikė argumentus, kodėl, jų manymu, skundo padavimo teismui terminas nagrinėjamu atveju buvo atnaujintas nepagrįstai. Kadangi pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti visą bylą, todėl teisėjų kolegija pirmiausiai pasisakys dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas, atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.) (LVAT 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-3527/2011) Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Termino atnaujinimo klausimas kiekvieną kartą yra sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo grindė tuo, kad jos visą laiką aktyviai siekė pažeistų savo teisių gynimo, iš pradžių atskirai ginčydamos vien atsakovo sprendimą Nr.41-15787 buvo įsitikinusios, kad šio akto panaikinimo pakaks jų teisėms apginti ir tik po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-261-394-2011 įsiteisėjimo joms buvo išaiškinta, kad būtina panaikinti ir kitus du susijusius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo bei kitų procesinių dokumentų administracinėje byloje Nr. I-333-624/2010 negalima padaryti išvados, kad teismas kelis kartus siūlė pareiškėjoms papildyti reikalavimus, o jos su tuo nesutiko. Priešingai, teismo posėdžio metu buvo atmestas pareiškėjų atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kad jos galėtų apsispręsti dėl savo keliamų reikalavimų apimties.

Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste atskirai pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjoms ir vienam iš trečiųjų suinteresuotų asmenų buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant jiems natūra du bendrus žemės ir miško sklypus trimis atsakovo 2003 m. balandžio 2 d. sprendimais Nr. 41-15787, 41-15788 ir 41-15789, kurie laikytini vienos administracinės procedūros rezultatu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Vienas iš šių atsakovo sprendimų –Nr.41-15787 jau yra panaikintas teismo sprendimu, todėl susiklostė tokia faktinė padėtis, kad minėta administracinė procedūra tapo neužbaigta, kartu apribojant valstybės institucijų galimybes toliau tinkamai išspręsti problemas, kilusias šiame nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus teisingumo ir protingumo kriterijus bei gero viešojo administravimo teisės principą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino pareiškėjoms terminą skundui paduoti, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.

Kitų skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

trečiojo suinteresuoto asmens R. K.-A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius