2022-04-13 Nr. AB-9090-3-61-3-04854-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1818-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04854-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 21S36891 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 6K-2094 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad priklauso organizacijai (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) vienijančiai ir už jų mažumų teises kovojančiai organizacijai. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo protestuose ir susirėmimuose su (duomenys neskelbtini). Susirėmimų metu buvo sužeistas (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atstovai ne kartą buvo įsiveržę į namus, grasino. Prieglobsčio prašytojo (duomenys neskelbtini) dalyvavo proteste ir buvo pašautas armijos. Po šio įvykio (duomenys neskelbtini) ir dar daugiau asmenų pradėjo protestuoti. Armija buvo nepatenkinta vykstančiais protestais ir sulaikė visus proteste dalyvavusius asmenis, tarp jų ir pareiškėją, bei klausinėjo ar jis turi ginklų. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) negrįžo iš protesto. Pareiškėjas patyrė problemų su kilmės valstybės (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pradėjo niokoti šventyklas ir statulas ir taip norėjo skleisti savo religiją.

2.2. Pareiškėjas nesutinka, jog nėra pagrindo jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė konkrečiais individualias aplinkybes, nurodė priežastį – persekiojimą dėl (duomenys neskelbtini) ir kitų grupuočių bei dėl to kilusį pavojų sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad kilmės valstybėje yra persekiojama ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai bei gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

2.3. Prieglobsčio prašytojas buvo prašęs atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas ir pažymi, kad asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė asmens teisė. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso dalis.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentai:

3.1. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas.

3.2. Surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) nepatiria sisteminio persekiojimo vien dėl to, kad jie yra (duomenys neskelbtini), jiems nors ne visada, bet yra išduodami leidimai organizuoti oficialius minėjimus prisiminti (duomenys neskelbtini), tačiau jie yra stebimi, taip pat nėra randama informacija apie sisteminį netinkamą elgesį (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Nors (duomenys neskelbtini), kaip ir kitos mažumos susiduria su tam tikromis diskriminacijos formomis, tačiau jos savaime nelaikomos persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) rėmuose, o individualių aplinkybių pareiškėjas nepateikė. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo ateityje gresiančių veiksmų, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti. Siekiant įvertinti galimo persekiojimo grėsmę, nagrinėjant prieglobsčio prašymus atliekamas perspektyvinis gresiančio persekiojimo įvertinimas. Pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį ir ten patirti persekiojimą dėl dalyvavimo protestuose iki 2017 m. nelaikytina visiškai pagrįsta.

3.3. Migracijos departamentas pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei surinktą informaciją išnagrinėjo individualiai, objektyviai ir nešališkai ir nenustatė, kad pareiškėjo baimė būti nužudytam yra reali ir pagrįsta bei nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų kriterijų. Byloje nėra jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindų jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (aplinkybių) bei duomenų visumą, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas 2015 m. dalyvavo protestuose, savaime nereiškia, jog jam gresia persekiojimas kilmės šalyje, tuo labiau, kad šių protestų metu jis nenurodė užėmęs svarbios pozicijos, nebuvo renginių organizatorius, opozicionierius.

3.4. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti.

3.5. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S36891 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų). Atitinkamai pakeista ir Komisijos sprendimo dalis. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų, , Įstatymu, Tvarkos aprašu, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėjas baiminasi, kad kilmės valstybėje galbūt patirs smurtą dėl to, jog priklausė organizacijai (duomenys neskelbtini) ir dalyvavo protestuose bei susirėmimuose su valdžios institucijomis. Kadangi tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu (pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad priklausė jo minėtai organizacijai ir tyrimo metu nepavyko rasti jokios informacijos apie šią organizaciją), atsakovas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojo baimė grįžti į kilmės šalį nėra visiškai pagrįsta – pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra laikoma įvykdyta, tad šiuo pagrindu pareiškėjui pabėgėlio statusas negali būti suteikiamas ir jo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta.

7. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, nenuosekliu ir logišku pasakojimu apie įvykius kilmės valstybėje. Paaiškinimai, jog organizacijoje oficialių narių nėra, bei kad visi (duomenys neskelbtini) gali prisidėti prie protestų, tiesiog jiems vykstant, leidžia pritarti atsakovo pozicijai, kad galbūt ši organizacija oficialiai neegzistuoja. Tyrimo metu atsakovui nepavyko nustatyti šios organizacijos. Pastebėtina ir tai, jog pats pareiškėjas nurodė, kad nėra sulaukęs individualių grasinimų dėl priklausymo tam tikrai organizacijai, kovojančiai už t(duomenys neskelbtini) pripažinimą ir teises. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas vardijo protestus vykusius (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė, kad būtent šie įvykiai susiję su juo asmeniškai ar dėl jų jam kyla individuali grėsmė. Pareiškėjas nurodė, kad dalyvavo vėlesnėse demonstracijoje, tačiau nenurodė nei jų datų, nei lokacijos, tikslo, masiškumo, rezultatų, todėl iš tokios abstrakčios informacijos negalima išskirti konkrečių demonstracijų, kuriose tariamai dalyvavo pareiškėjas. Teismas, sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso. Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, sprendė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

8. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti įvertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia spręsti, kad yra realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Atsakovas įvertino pareiškėjui tariamai gręsiančias individualias grėsmes, rėmėsi surinkta informacija, prieglobsčio prašytojų kilmės šalyje. Prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamos baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, todėl nėra pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai.

9. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Sprendžiant pareiškėjo klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Teismas nenustatė, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

10. Teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcinga bei adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pakeista, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir turėtų galimybę teikti paaiškinimus.

12. Apeliaciniame skunde nurodo:

12.1. Migracijos departamentas nagrinėdamas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o teismas nagrinėdamas bylą nesurinko bei neįvertino visos aktualios su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Nesutiktina, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, priešingai – pasakojimas buvo išsamus ir neprieštaringas. Pareiškėjo teikiami paaiškinimai nebuvo padriki, prieštaringi bei keliantys abejonių. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo rimtais patikimumo trūkumais, jis negali būti vertinamas kritiškai.

12.2. Visapusiškai įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo pasakojimo formos ir turinio trūkumų nebuvo įmanona nustatyti, o individualios aplinkybės nurodo į tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį ir pagrindą. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį laikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra įvykdyta, teismas turėjo konstatuoti, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam suteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

12.3. Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privaloma. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko kilmės valstybės valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje atsispindi tendencija pripažinti, kad atsakovas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus. Privalomu reikalavimu pripažįstama valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šali. Šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva, ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

13.1. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu buvo individualiai ir objektyviai įvertinta pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės kontekste pagal jo paties pateiktus prieglobsčio prašymo motyvus, surinkta kilmės valstybės informacija, kuri buvo pakankama tarptautinės apsaugos poreikiui įvertinti. Pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepaaiškinta kokios individualios aplinkybės neįvertintos. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka bei neapibrėžta tikimybe. Tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (kartu), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis ir nenuosekliu pasakojimu apie įvykius kilmės valstybėje.

13.2. Atliekamo tyrimo objektas yra ne kilmės valstybė, o konkrečiam asmeniui šioje valstybėje kylanti individuali grėsmė. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai visiškai nesusiję su pareiškėjo individualia situacija, jis skunde nenurodė, kaip ši informacija būtų reikšminga tinkamai įvertinant pareiškėjo persekiojimo baimę. Šiuo atveju nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėjas skunde nepateikė, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai. Priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Migracijos departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Pareiškėjas nors ir nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodė, kokią informaciją galėtų pateikti šios institucijos, kuri nesutaptų su Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija. Migracijos departamentas surinko tiek aktualios kilmės valstybės informacijos, kuri yra pakankama tinkamai įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymo atitikimą Įstatymo 86-87 straipsnių nuostatoms, tačiau tyrimo metu tarptautinės apsaugos poreikis nenustatytas, o pirmos instancijos teismas taip pat nenustatė, jog Migracijos departamento sprendimai yra nepagrįsti. Migracijos departamentas nenustatė, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra susijusios su jo finansine ar ekonomine padėtimi.

13.3. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Šiuo atveju pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės nurodyti Sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją. Sprendime nėra pakankamai duomenų, atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta informacija.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A822-1321/2013).

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

20. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

21. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

24. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) tyrimą, išanalizavo (duomenys neskelbtini) persekiojimo galimybes. Pareiškėjas priklauso už (duomenys neskelbtini) organizacijai (duomenys neskelbtini). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog aktyviai dalyvavo protestuose ir susirėmimuose su valdžios armija (nešdavo vėliavą).

Migracijos departamentas tyrimo metu nerado pareiškėjo nurodomos organizacijos pavadinimu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, šioje organizacijoje nėra oficialių narių. Pažymėtina, jog prieglobsčio prašytojas nėra sulaukęs individualių grasinimų dėl priklausymo tam tikrai organizacijai. Pareiškėjas nepateikė pasakojimą įrodančių aplinkybių ir įrodymų. Šiuo atveju nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Nors pareiškėjo teigimu į jo namus buvo atvykę (duomenys neskelbtini), kurie grasino nedalyvauti protestuose, tačiau negrasino pareiškėjo gyvybei.

Migracijos departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra likę kilmės valstybėje. Minėtos aplinkybės rodo, jog kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gyventi yra pakankamai saugu. Migracijos departamentas pagrįstai nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę šiuo atveju nelaikytina visiškai pagrįsta ir yra pareiškėjo subjektyvus vertinimas. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

Pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose, kadangi nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo nurodoma baimė yra grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis, nenuosekliu pasakojimu apie įvykius kilmės valstybėje. Pareiškėjas vardijo protestus vykusius (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė kodėl šie įvykiai yra susiję su juo.

Pareiškėjas pateikė tik abstrakčią ir nekonkrečią informaciją apie dalyvavimą protestuose, nenurodydamas jų laiko, lokacijos, tikslo. Pareiškėjas pateikė informaciją, jog 4 metus praleido (duomenys neskelbtini) (į (duomenys neskelbtini) atvyko 2017 m. spalį). Pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog niekada užsienio valstybėje nesikreipė dėl prieglobsčio statuso suteikimo. Vėliau apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kreipėsi pagalbos kaip pabėgėlis, tačiau buvo pasiūlyta tik gauti studento statusą.

Vertinant prieglobsčio prašytojo situaciją nenustatyta tikėtino persekiojimo bei tikėtinų motyvų ar tikslų persekioti.

27. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas nevertino jo nurodytų aplinkybių, kadangi pareiškėjas iš esmės atsakovui dėstė abstrakčius, nedetalius ir nenuoseklius argumentus (apie dalyvavimą protestuose, gyvenimą (duomenys neskelbtini)), jų nesiedamas su individualia situacija, nenurodydamas, kada ir kas konkrečiai grasino jam. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė „pagrįstos baimės“ kriterijaus. Teisėjų kolegija pažymi, jog Migracijos departamentas nuosekliai įvertino pareiškėjo situaciją.

28. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visapusiška informacija: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ataskaita, (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų informacija, kitais tarptautiniais šaltinais. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovas nesirėmė naujausia, visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nepakeitė asmens dokumentų, tačiau paminėjo vietoves, kuriose gyveno kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Remiantis pareiškėjo pateikta informacija, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties Migracijos departamentas rėmėsi aktualia informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų, o pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes ir konsulines įstaigas.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi selektyviai atrinkta, neatitinkančia faktinės situacijos apie pareiškėjo padėtį, informacija, iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas vertino įvairius kompetentingų užsienio šalių institucijų duomenis. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjo individualią padėtį. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius