A-143-2018-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2018/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01715-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Aušrai Cecevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. Č. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 40–43), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) viršininko 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalį dėl jo stažo išeitinei kompensacijai gauti; 2) įpareigoti atsakovą įskaičiuoti į jo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d., ištarnautą valstybės tarnybos rezerve; 3) įpareigoti atsakovą nustatyti, kad atleidimo iš vidaus tarnybos dieną (2011 m. liepos 8 d.) jo vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 23 metai 4 mėnesiai ir 25 dienos, ir atsižvelgiant į šį stažą nurodyti atsakovui išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją; 4) priteisti jo naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2011 m. liepos 8 d. iki tol, kol atsakovas sumokės jam priklausančią išeitinės kompensacijos dalį; 5) priteisti jo naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) bei 57 straipsniu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės 2011 m. liepos 7 d. ligos liudijimą Nr. 2713, atleido jį iš vidaus tarnybos.

Nurodė, kad jam išeitinė kompensacija buvo apskaičiuota ir išmokėta kaip pareigūnui, nepertraukiamai ištarnavusiam 9 metus 11 mėnesių 7 dienas, nors jo tarnybos stažas atleidimo dieną įsakyme yra nustatytas 23 metai 4 mėnesiai 25 dienos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo patvirtinti stažą išeitinei kompensacijai gauti taip pat 23 metus 4 mėnesius 25 dienas ir taikyti Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teigė, kad skundžiama įsakymo dalis dėl stažo išeitinei kompensacijai gauti yra individualus teisės aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas jo atžvilgiu, t. y. užkertama teisė gauti kito dydžio kompensaciją (gerokai didesnę), nei jam yra išmokėta pagal įsakyme nustatytą stažą.

Vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Statute, Valstybės tarnybos įstatyme) nėra įtvirtinta teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Taigi, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“ nuo 2001 m. liepos 1 d. buvo ne atleistas iš vidaus tarnybos, o tik perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, atleidžiant iš Vilniaus transporto policijos komisariato Oro uosto transporto policijos punkto policininko pareigų. Be to, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 529TE nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iš valstybės tarnybos rezervo buvo perkeltas tolimesnei tarnybai į Šalčininkų rajono policijos komisariato Budėtojų dalies policininko pareigas.

Valstybės tarnybos rezerve jis išbuvo nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d., t. y. neviršijo Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nustatyto 6 mėnesių termino. Pareiškėjo manymu, buvimo rezerve laiką galima traktuoti kaip darbo pertrauką. Pažymėjo, kad į valstybės tarnybos rezervą buvo perkeltas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, o pagal to paties įstatymo 55 straipsnio 3 dalį vieną kartą buvo išmokėta vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio kompensacija. Teigė, kad po perkėlimo iš jo tarnybinis pažymėjimas ir specialiosios priemonės nebuvo paimtos.

Nurodė, kad ginčijamame įsakyme nenurodyti jokie motyvai, kodėl nustačius jo vidaus tarnybos, tarnybos Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos sistemos pareigūno valstybinei pensijai gauti stažą – 23 metai 4 mėnesiai 25 dienos, stažas išeitinei kompensacijai gauti nurodomas tik 9 metai 11 mėnesių 7 dienos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai nustatė jo stažą išeitinei kompensacijai gauti, neteisingai apskaičiavo ir išmokėjo išeitinės kompensacijos dydį. Atsakovas jo atleidimo dieną nevisiškai su juo atsiskaitė, todėl privalo nuo 2011 m. liepos 8 d. iki tol, kol sumokės jam priklausančią išeitinės kompensacijos dalį, išmokėti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. Darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008).

Analogiškos praktikos dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą uždelsimo laiką laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534/2009, 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010).

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14–16, 59–62) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1990 m. sausio 25 d. Transporto policijos aerouostų komisariate, kur dirbo iki 2001 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, 2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 454TE pareiškėją nuo 2001 m. liepos 1 d. perkėlė į valstybės tarnybos rezervą. Ten pareiškėjas buvo iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. Nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001 m. liepos 26 d.

įsakymu Nr. 529TE pareiškėją paskyrė Šalčininkų rajono policijos komisariato Budėtojų dalies vairuotoju. Pareiškėjas Šalčininkų rajono policijos komisariate dirbo iki atleidimo dienos, t. y. iki 2011 m. liepos 8 d. Teigė, kad pareiškėjo stažas kompensacijai gauti buvo apskaičiuotas remiantis Statuto 57 straipsniu ir jam išmokėta trijų mėnesių dydžio išeitinė kompensacija, todėl pareiškėjo reikalavimas išmokėti šešių mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovo nuomone, tuo atveju, jeigu teismas tenkintų pareiškėjo skundą, jam galėtų būti išmokama trijų mėnesių dydžio išeitinė kompensacija, o ne šešių, kaip jis reikalauja.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, taigi jo vidaus tarnybos stažas buvo nutrūkęs. Atkreipė dėmesį, kad vidaus tarnybos stažas ir stažas Lietuvos valstybei nėra tapatūs, jie skiriasi ir yra reglamentuojami skirtingų teisės aktų. Būdamas valstybės tarnybos rezerve pareiškėjas nebuvo statutinis valstybės tarnautojas. Pareiškėją perkėlus į valstybės tarnybos rezervą, jo statusas tapo rezervinio valstybės tarnautojo (Valstybės tarnybos įstatymo 21 str. 12 d.), todėl jam 2001 m. liepos 1 d.–2001 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpis pagrįstai neįskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą ir laikomas nutrūkusiu.

Atkreipė dėmesį, kad Policijos įstatymo 31 straipsnis nustatė policijos rezervą, kuriame buvę piliečiai gaudavo nustatyto pavyzdžio pažymėjimus, buvo mokomi, aprūpinami apranga ir amunicija valstybės lėšomis ir tarnybos metu vykdė policijos pareigūnų funkcijas, turėdami bendrąsias jų teises bei pareigas. Nurodė, kad, pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, į tarnybos laiką pensijai skirti įskaičiuojamas darbo įstaigose bei organizacijose laikas, jeigu pareigūnai ar kariai dirbti jose buvo paskirti būdami įtraukti į Vidaus reikalų ministerijos ar Krašto apsaugos ministerijos kadrų, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos rezervą, Valstybės saugumo departamento bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų rezervą.

Teigė, kad, sistemiškai analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius policijos veiklą, matyti, kad visur nurodoma „pareigūnų rezervas“, „policijos rezervas“, 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujam Statutui, 37 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodomas „vidaus reikalų kadrų rezervas“, bet ne „valstybės rezervas“. Pažymėjo, kad Statuto 57 straipsnio 2 dalies lingvistinis aiškinimas išeitinės kompensacijos didinimą sieja su tarnybos laiku, t. y. stažu ir vidaus tarnybos nepertraukiamumu. Akivaizdu, kad sąvokos „vidaus tarnybos stažas“ ir „nepertraukiamos vidaus tarnybos stažas“ nėra tapačios.

Kadangi Statuto 57 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas imperatyvus reikalavimas dėl pareigūno nepertraukiamo ištarnavimo, pareiškėjui vidaus tarnybos stažas buvo skaičiuojamas nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Tai, kad 2001 m. liepos 1 d.–2001 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpis yra neįskaičiuojamas į vidaus tarnybos stažą, pareiškėjui jau žinoma nuo 2001 m. rugsėjo 13 d., kai Šalčininkų rajono policijos komisariato buvo surašyta išvada „Dėl tarnybos laiko, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje“ ir apskaičiuotas stažas 2001 m. rugsėjo 1 d.

– 13 metų 6 mėnesiai 18 dienų. Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjo tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažas skaičiuojamas nuo 1990 m. sausio 25 d. iki 2001 m. liepos 1 d. ir nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iki atleidimo dienos. Paminėta išvada buvo patvirtinta Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko 2001 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 98TE. Duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs teisme ar kitaip Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko 2001 m. rugsėjo 13 d. įsakymą Nr. 98TE dėl vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo, nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta darbdavio pareiga sumokėti jau atleistam darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu iš dalies arba visiškai atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, be to, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011). Teismų praktikoje taip pat yra pažymėta, kad terminas „uždelsimas“ pagal jo prasmę reiškia užvilkinimą, t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-784/2011, 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimu į skundą (b. l. 84–88) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2001 m. birželio 28 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d., veikė policijos rezervas ir valstybės tarnautojų rezervas. Įtraukimo į policijos rezervą pagrindus, sąlygas ir tvarką reglamentavo Policijos įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl Lietuvos Respublikos policijos rezervo nuostatų patvirtinimo“. Įtraukimo į valstybės tarnautojų rezervą pagrindus, sąlygas ir tvarką reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Policijos įstatymo 31 straipsnį, viena iš policijos pareigūno įtraukimo į policijos rezervą sąlygų buvo paties policijos pareigūno sutikimas būti perkeltam. Nagrinėjamu atveju Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“ pagrindas buvo Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalis. Teigė, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodė, jog jo vidaus tarnybos stažas (23 m. 4 mėn. 25 d.) turi būti prilygintas nepertraukiamam tarnybos stažui, nustatytam Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, kadangi Statuto 57 straipsnyje nustatyta išeitinė kompensacija yra papildoma garantija pareigūnams ir jos dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo, kuris nustatomas pagal faktiškai dirbtą laiką vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje.

Statuto 57 straipsnyje nustatyta garantija nėra susijusi su kitomis išmokomis pagal Statutą, kurių dydis nustatomas pagal kitus kriterijus (darbo stažą vidaus tarnyboje ar valstybei). Vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui. Pažymėjo, kad pareiškėjui nustatytas stažas Lietuvos valstybei ir ištarnautas vidaus tarnyboje laikas (23 m. 4 mėn. 25 d.) negali būti pripažintas nepertraukiamai ištarnautu laiku vidaus tarnyboje, reikalingu išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją, kadangi darbo stažas vidaus tarnyboje ar valstybei savo teisine prigimtimi iš esmės skiriasi nuo nepertraukiamo darbo stažo, be to, teisės aktuose nustatyti skirtingi darbo stažo vidaus tarnyboje bei nepertraukiamo darbo stažo nustatymo kriterijai.

Taip pat pažymėjo, kad Statutas aiškiai atriboja teises ir pareigas, atsirandančias nustačius pareigūno darbo stažą vidaus tarnyboje ar valstybei, nuo tokių teisių ir pareigų, atsirandančių nustačius pareigūno nepertraukiamą darbo stažą. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų leidėjas Statuto 57 straipsnyje nustato kompensacijos didinimą, atsižvelgiant į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautų metų skaičių, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą, atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui išeitinę kompensaciją, teisėtai neprilygino vidaus tarnybos stažo nepertraukiamam tarnybos stažui, kadangi, skirtingai nuo vidaus tarnybos stažo, į kurį papildomai gali būti įskaitomas Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas valstybės tarnautojo tarnybos stažas (Statuto 37 str. 3 d.), pagal Statuto 57 straipsnį, nustatant pareiškėjo nepertraukiamą darbo stažą kompensacijai gauti, turi būti skaičiuojamas tik faktiškai dirbtas laikas vienoje darbovietėje ar vienoje sistemoje ir turi būti vadovaujamasi išskirtinai tik tarnyboje nepertraukiamai ištarnautų metų skaičiumi.

Valstybės tarnybos rezerve esantis pareiškėjas tuo metu neprarado valstybės tarnautojo statuso, tačiau tuo laikotarpiu, panaikinus eitas pareigas, įstatymuose nustatytu reguliavimu jam tik laikinai buvo garantuojama (ne ilgiau kaip 6 mėnesius) teisė tęsti tarnybą. Teigė, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodė, jog tai, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. būnant valstybės tarnybos rezerve iš jo nebuvo paimti tarnybinis pažymėjimas ir specialiosios priemonės, įrodo, jog tuo laikotarpiu jis faktiškai dirbo vidaus tarnybos sistemoje, kadangi specialiųjų priemonių ar tarnybinio pažymėjimo naudojimas yra galimas tik faktiškai vykdant tarnybines pareigas.

Teigė, kad laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjas buvo valstybės tarnybos rezerve, negali būti prilyginamas faktiškai dirbtam laikotarpiui vidaus tarnybos sistemoje, kadangi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį už laiką, kurį valstybės tarnautojas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o būtent tik faktinių darbo santykių esmei būdinga tai, kad poilsio laiko apskaita yra neatsiejama nuo darbo laiko apskaitos, ir tai, kad kasmetinės atostogos yra kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti.

Be to, pareiškėjas savo skunde patvirtino, kad tuo metu, kol jis buvo valstybės tarnybos rezerve, vieną kartą buvo išmokėta vienos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija, kaip nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje. Teigė, kad, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 8.2 punktą, į nepertraukiamą darbo stažą įskaičiuojamas laikas, kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis.

Pareiškėjo atveju 6 mėnesių garantija negali būti prilyginta įstatymuose nustatytoms garantijoms, kai išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis, kadangi tuo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas ne darbo užmokestis, o Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija. Pažymėjo, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjui laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. yra neįskaičiuojamas į nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą, tapo žinoma nuo 2001 m. rugsėjo 13 d., kai Šalčininkų rajono policijos komisariato buvo surašyta išvada „Dėl tarnybos laiko, suteikiančio teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus vidaus reikalų sistemoje“ ir apskaičiuotas stažas 2001 m. rugsėjo 1 d. (13 m. 6 mėn. 18 d.).

Išvadoje pažymėta, kad pareiškėjo tarnybos stažas vidaus reikalų sistemos atestuotose pareigose skaičiuojamas nuo 1990 m. sausio 25 d. iki 2001 m. liepos 1 d. ir nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. iki atleidimo dienos. Paminėta išvada buvo patvirtinta Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko 2001 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 98TE, su kuriuo pareiškėjas buvo supažindintas, tačiau jo neginčijo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimą dėl tarnybos stažo skaičiavimo, nustatant darbuotojui priklausančių išmokų dydį, baigėsi 2004 m., o skundas pateiktas tik 2011 m., akivaizdžiai pasibaigus senaties terminui, jo 2011 m. pareikštas reikalavimas priteisti lėšas, kurių dydis nustatomas pagal tarnavimo vidaus tarnyboje metus, turi būti atmestas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 114–122) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčo dalykas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalies dėl pareiškėjo stažo laiko nustatymo išeitinei kompensacijai gauti teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčo esmė – ar laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d. pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje nutrūko Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Pareiškėjas neginčija pačių atleidimo procedūrų bei pagrindų, o ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl jo stažo išeitinei kompensacijai gauti nustatymo. Teismas vadovavosi Statuto 57 straipsnio 1, 2 dalimis. Nurodė, kad atsakovo 2011 m. liepos 8 d. įsakyme Nr. 10-TE-346 pavartota sąvoka „stažas išeitinei kompensacijai gauti“ Statute nėra apibrėžta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas iš esmės tapatų ginčą, 2010 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010 pažymėjo, kad minėtas termino netikslumas šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą įsakymą, kadangi iš skundžiamo įsakymo turinio yra akivaizdu, kad šia sąvoka atsakovas nagrinėjamu atveju apibrėžė būtent pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos vidaus tarnybos sistemoje laikotarpį, kuris turi būti apskaičiuotas, sprendžiant, kelių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija turi būti išmokėta statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui pagal Statuto 57 straipsnį, kai jis atleidžiamas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

Statutas nenustato, kad nepertraukiamos tarnybos stažas turėtų būti skaičiuojamas kokiu nors kitu tikslu, išskyrus nustatytą šio Statuto 57 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sisteminis Statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų:

1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.);

2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.);

3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 str. 3 d.). Taigi vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos stažo (Statuto 57 str. 2 d.) sąvokos nėra tapačios (2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1102/2011, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-899/2011). Iš įstatymų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius (Statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo), matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką.

Taigi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Šiuo atveju, sprendžiant, kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką „nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010, 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-608/2011 ir kt.).

Teismas vadovavosi DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Statuto 2 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju į pareiškėjo nepertraukiamąjį tarnybos stažą, nustatytą Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai jis tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Taigi reikalinga nustatyti, ar pareiškėjo buvimas valstybės tarnybos rezerve gali būti laikomas tarnyba vidaus reikalų sistemoje. Teismas nustatė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, atleidęs iš Vilniaus transporto policijos komisariato Oro uosto transporto policijos punkto policininko pareigų, perkėlė pareiškėją į valstybės tarnybos rezervą nuo 2001 m. liepos 1 d.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. gegužės 2 d. iki 2001 m. liepos 19 d.) 55 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 2 straipsnio 8, 12 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, kaip statutiniam valstybės tarnautojui, galėjo būti ir buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, jog Lietuvos policijos generaliniam komisarui priimant 2001 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš policininko pareigų ir perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, galiojo Policijos įstatymas (redakcija nuo 2000 m. gruodžio 22 d. iki 2001 m. liepos 11 d.), kurio 31 straipsnyje buvo įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios policijos rezervą.

Teismas atsižvelgė į Policijos įstatymo 31 straipsnio 1, 2 dalis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 152 patvirtintų Lietuvos Respublikos policijos rezervo nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 1991 m. balandžio 23 d. iki 2002 m. rugpjūčio 31 d.) (toliau – Nuostatai) 1, 2, 3, 6, 8, 17, 18 punktais. Teismas pabrėžė, kad nors Lietuvos policijos generaliniam komisarui priimant 2001 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš policininko pareigų ir perkeltas į valstybės tarnybos rezervą, galiojo Policijos įstatymas bei Nuostatai, tačiau pareiškėjas buvo perkeltas ne į policijos, o į valstybės tarnybos rezervą.

Teismas nustatė, kad, būnant valstybės tarnybos rezerve, pareiškėjo darbo vieta neišliko (2001 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 454TE „Dėl tarnybos eigos“ pareiškėjas atleistas iš Vilniaus transporto policijos komisariato Oro uosto transporto policijos punkto policininko pareigų), atlyginimas už tą mėnesį, kai pareiškėjas buvo valstybės tarnybos rezerve, taip pat nemokėtas (išmokėta Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija pagal Valstybės tarnybos įstatymo 55 str. 3 d.), jam taip pat nesuteiktos ir atostogos.

Be to, teismo posėdyje pareiškėjas pats patvirtino, kad būdamas valstybės tarnybos rezerve nedirbo, buvo namuose ir jokių pareigūno funkcijų nevykdė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėją perkėlus į valstybės tarnybos rezervą (ne į policijos rezervą) jo stažas vidaus reikalų sistemoje nutrūko. Teismas atmetė pareiškėjo atstovo argumentą, kad pareiškėjui laikinai buvo garantuojama (ne ilgiau kaip 6 mėn.) teisė tęsti vidaus tarnybą, o tai reiškia, kad jis nebuvo atleistas, motyvuodamas, kad 2011 m. birželio 28 d.

įsakyme tiesiogiai nurodyta, jog pareiškėjas atleidžiamas iš policininko pareigų ir perkeliamas į valstybės tarnybos rezervą. Tai, kad pareiškėjui buvo garantuota teisė grįžti į valstybės tarnybą, teismo vertinimu, jokiu būdu nereiškia, kad jis nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos ir kad vidaus tarnybos stažas nenutrūko. Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad atsakovas teisingai apskaičiavo pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti ir pagrįstai į jį neįskaitė laikotarpio nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą.

Taigi nėra pagrindo naikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 10-TE-346 „Dėl tarnybos eigos“ dalies dėl pareiškėjo stažo išeitinei kompensacijai gauti, o pareiškėjo skundas yra atmestinas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 129–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant, ar laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d. pagrįstai neįskaitytas į jo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti, turi būti atsižvelgta į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką „nepertraukiamasis darbo stažas“.

2. Jo perkėlimas į valstybės tarnybos rezervą, o ne atleidimas iš vidaus tarnybos, buvo vykdomas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Iš valstybės tarnybos rezervo į Šalčininkų rajono policijos komisariatą taip pat buvo perkeltas įsakymu. Jokių procedūrų dėl priėmimo iš naujo ar grąžinimo į vidaus tarnybą nebuvo atlikta.

3. Negali sutikti su teismo argumentais, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 28 d. įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Iš vidaus tarnybos būtų atleistas, jeigu valstybės tarnybos rezerve būtų ilgiau nei 6 mėn.

4. Teismas nepasisakė, kodėl jis nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ 7.3 punkto nuostatomis. Jo buvimas valstybės tarnybos rezerve neviršijo Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje nustatyto 6 mėn. termino, todėl teismas privalėjo įpareigoti atsakovą įskaičiuoti į jo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. liepos 31 d., ištarnautą valstybės tarnybos rezerve.

5. Teismas nepagrįstai argumentavo Nuostatais. Policijos rezervas ir valstybės tarnybos rezervas skiriasi.

6. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141–145) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teisingai apskaičiavo pareiškėjo nepertraukiamą vidaus tarnybos stažą išeitinei kompensacijai gauti ir pagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjas buvo perkeltas į valstybės tarnybos rezervą.

2. Su apeliantu visiškai atsiskaitė jo atleidimo dieną, įstaigos veiksmuose nėra uždelsimo ar vilkinimo, todėl nėra pagrindo priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. liepos 8 d. iki galutinio sprendimo priėmimo dienos.

3. Apeliantui laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. niekada nebuvo įskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą. Duomenų, kad pareiškėjas būtų ginčijęs teisme ar kitaip Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininko 2001 m. rugsėjo 13 d. įsakymą Nr. 98TE „Dėl vidaus tarnybos stažo paskaičiavimo“, nėra.

4. Pareiškėjas per Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nurodytą terminą įsakymo dėl vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo neapskundė, todėl šiuo metu įsakymo apskundimui yra suėjęs senaties terminas. Taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kreipimosi į teismą senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimas dėl laikotarpio nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. įskaičiavimo į vidaus tarnybos stažą atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad atsakovo 2011 m. liepos 8 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2011 m. liepos 8 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (kaip negalintis tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Pagal Statuto 57 straipsnio 1 dalį (bylai aktuali 2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija), dėl sveikatos būklės atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Pagal šio straipsnio 2 dalį, straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų - du kartus, daugiau kaip 20 metų - tris kartus. Aukščiau paminėtame (pareiškėjo skundžiamame) atsakovo įsakyme yra nurodyta, kad pareiškėjo stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 9 m. 11 mėn. ir 7 d., t. y. mažesnis, negu Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas 10 metų nepertraukiamos tarnybos stažas. Todėl pareiškėjui buvo pritaikytas šioje dalyje numatytas koeficientas pusantro karto ir jam buvo išmokėta jo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nurodytam (pusantro karto) koeficiento nustatymui esminę reikšmę turėjo aplinkybė, jog pareiškėjas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 1 d. buvo valstybės tarnybos rezerve, į kurį Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 28 d. įsakymu jis buvo perkeltas, jį atleidus iš oro uosto posto Transporto policijos posto policininko pareigų, ir iš kurio to paties pareigūno 2001 m. liepos 26 d. įsakymu jis buvo perkeltas (grąžintas) į kitas policininko pareigas. Šis pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpis Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymo prasme atsakovo yra traktuojamas kaip jo (pareiškėjo) tarnybos pertrauka. Pareiškėjo teigimu, Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šis laikotarpis negali būti laikomas pertrauka jo tarnyboje. Atsižvelgiant į nurodytus ginčo šalių pozicijų skirtumus, konstatuotina, kad ginčo esmė yra šalių nesutarimai dėl Statuto 57 straipsnio 2 dalies aiškinimo ta prasme, kaip turi būti aiškinama šioje teisės normoje panaudota samprata nepertraukiamas ištarnavimas.

Aiškindama šią sampratą, kolegija pirmiausia pažymi, kad žodžių junginys pareigūnų ištarnavimas suponuoja situaciją, kai turintis pareigūno statusą asmuo tarnauja (dirba) vidaus tarnyboje. Todėl, sprendžiant klausimą, ar asmuo, pretenduojantis gauti Statuto 57 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę kompensaciją, turi tam tikrą šios kompensacijos dydį nulemiantį ištarnavimo laiką, būtina išaiškinti, ar tuo laiku jis turėjo pareigūno statusą Statuto taikymo prasme. Pagal Statuto 2 straipsnio 1 dalį, vidaus tarnyba - vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma.

Vidaus tarnybos sistemos sąvokos apibūdinimas yra pateiktas Statuto 2 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią vidaus tarnybos sistema - Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų. Taikant šių sąvokų apibūdinimo nuostatas, akivaizdu, kad Statuto taikymo požiūriu pareiškėjo buvimas paminėtame valstybės tarnybos rezerve negali būti laikomas jo tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Pareiškėjo 2001 m. buvusi situacija (ją vertinant atsitrauktai nuo Statuto įsigaliojimo laiko) iš esmės atitinka situaciją, numatytą Statuto 51 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, atleistas iš vidaus tarnybos vidaus reikalų įstaigoje dėl pareigybės panaikinimo, atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu, atleistas iš vidaus tarnybos dėl atsisakymo eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka ar atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, jo prašymu gali būti grąžinamas į vidaus tarnybą.

Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie pareigūno statuso praradimą ir jo atnaujinimo galimybes. Todėl tarpinis laikotarpis (tarp atleidimo iš vidaus tarnybos ir grąžinimo į šią tarnybą) šios teisės normos taikymo požiūriu nėra ir negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje. Kalbant apie aptariamos (2001 m. buvusios) situacijos vertinimą tuo metu galiojusių policijos pareigūno statusą reglamentavusių teisės normų taikymo prasme, pažymėtina, kad šios situacijos atitikmuo buvo numatytas Policijos įstatymo 31 straipsnyje.

Šiame straipsnyje (1990-12-11 įstatymo Nr. I-851 redakcija) buvo pateikta policijos rezervo samprata, kurią taikant, perkeltas į šį rezervą policijos pareigūnas tokį savo statusą išsaugo ir būdamas šiame (policijos) rezerve. Tačiau aptariamu atveju pareiškėjas buvo perkeltas ne į policijos, o į valstybės tarnybos rezervą. Toks jo perkėlimas buvo įvykdytas ne tuo metu galiojančio Policijos įstatymo, o Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio (2001-04-12 įstatymo Nr. IX-247 redakcija) pagrindu. Todėl ir Policijos įstatymo taikymo požiūriu pareiškėjo buvimo valstybės tarnybos rezerve laikotarpis negali būti laikomas tarnyba vidaus tarnybos sistemoje arba prilyginamas tokiai tarnybai.

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pažymi, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje nėra būtinumo vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir jo pagrindu DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei šį punktą detalizuojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamuose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ nuostatas.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas