2019-05-29 Nr. AB-12050-3-61-3-01417-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-381-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01417-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) į I. Z. 2019 m. vasario 13 d. prašymą, įregistruotą Gautų iš fizinių asmenų registre Nr. 49GF-577 – pateikti motyvuotą (kiekvienu iš prašymo rezoliucinės dalies punktų) atsakymą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki kol nebus gautas motyvuotas Tarnybos atsakymas į jo 2019 m. vasario 13 d. prašymą Nr. 49GF-577 dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo – uždrausti Tarnybai nutraukti 1999 m. balandžio 12 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 239.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjo I. Z. skundą priėmė, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. iki kol nebus gautas motyvuotas Tarnybos atsakymas į I. Z. 2019 m. vasario 13 d. prašymą Nr. 49GF-577 „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo“ – uždrausti atsakovui nutraukti 1999 m. balandžio 12 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 239.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Tik esant realiai grėsmei, t. y. konstatavus konkrečias aplinkybes, faktus, leidžiančius daryti prielaidą, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus sukelta didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, jos gali būti taikomos. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, sprendė, kad pareiškėjas savo prašymo iš esmės nemotyvavo, neargumentavo, kuo gali pasireikšti sunkiai atitaisoma žala, nenurodė, kaip pasikeis situacija, jei prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikyta. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas atmetė.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kurioje netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais argumentais, kuriais remdamasis teismas netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjas teigia, kad pagal valstybės ar savivaldybės institucijų projektinius uždavinius yra investavęs ženklias pinigų sumas ne tik į nuomojamo žemės sklypo pagerinimą, bet ir šalia esančiai teritorijai įsavinti ir miesto inžinierinei infrastruktūrai plėtoti, taip pat beveik visą sklypo užimamą teritoriją paklojo akmens masės grindų trinkelėmis. Pareiškėjas sumokėjo valstybei vienkartinę 3 683, 98 Eur įmoką už sklypo įsigijimą nuosavybėn, kurios grąžinimo klausimas (jeigu nuomos objektas nebus perduotas nuomininko nuosavybėn ar nuomos santykiai nebus pratęsti) nėra išspręstas. Neišsprendus valstybei sumokėtų pinigų grąžinimo klausimo ir nekompensavus kitų pareiškėjo investicijų į nuomos objektą, pareiškėjui būtų padaryta mažiausiai 3 683,98 Eur žala, todėl buvo pateiktas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad prieš nutraukiant žemės nuomos sutartį, turi būti išspręstas ir servituto nustatymo klausimas, kadangi nutraukus sutartį, kol nebus išnagrinėtas skundas, pareiškėjas negalės per svetimą sklypą privažiuoti prie jam priklausančio pastato, atlikti būtino kapitalinio remonto, dujotiekį ar elektros tinklus prižiūrinčių įmonių specialiai technikai bus apribotos galimybės per sklypą pasiekti požeminių suskystintų dujų talpyklas ar požeminį kabelį bei tinkamai eksploatuoti jų aptarnaujamus dujų ir elektros tinklus. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kol nebus gautas atsakovo atsakymas dėl žemės nuomos termino pratęsimo arba pardavimo pareiškėjui, t. y. kol administracinis ginčas neišspręstas, negalimas sutartinių santykių tarp šalių nutraukimas. Pareiškėjo nuomone, negali būti pradėtos jokios procedūros, susijusios su nuomos santykių pasibaigimu ir nuomos objekto perdavimu naudotis kitiems asmenims (ar perleidimu kitų privačių savininkų nuosavybėn), kol nebus išspręstas kompetencijos pasiskirstymo klausimas, kuris gali būti išspręstas tik gavus atsakovo atsakymą.

Pareiškėjas teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, nes bet kokių su nuomos santykių nutraukimu susijusių procedūrų pradėjimas, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje, gali būti vada kilti naujiems administraciniams ginčams dėl sklypo.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad atskirajame skunde daroma prielaida, jog sklypą (po sutarties nutraukimo su pareiškėju) ruošiamasi perduoti (ar parduoti) kitiems asmenims. Tačiau vykdant teismo sprendimus, ginčo žemės sklypas turi būti išformuojamas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad savarankiška savivaldybės funkcija yra teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendimų įgyvendinimas. Taigi laisvos valstybinės žemės teritorijų planavimą Vilniaus mieste vykdo Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas eiliškumas, kaip turi būti disponuojama valstybine žeme. Analizuojant minėtą nuostatą, įstatymų leidėjas numato prioritetą nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms bei žemės sklypo pardavimui aukciono būdu, o tik po to yra numatoma galimybė parduoti besiribojančio žemės sklypo savininkams atitinkamą įsiterpusį žemės sklypą. Tačiau nagrinėjamu atveju dar nėra pagrindo kalbėti apie potencialų teritorijos panaudojimą.

Atsakydamas į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl to, kad visą sklypo užimamą teritoriją jis paklojo akmens masės grindų trinkelėmis, pažymi, jog bet kuriam vidutiniškai apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui turi būti žinoma aplinkybė, kad nuomos santykiai pasižymi laikinumu, o bet kokios investicijos į žemės sklypą turi būti suderintos su žemės sklypo savininku. Vilniaus miesto skyrius neišdavė jokių sutikimų tiesti grindų trinkeles ar kitaip investuoti į žemės sklypą, todėl nurodyti pagerinimai laikytini kaip atlikti pareiškėjo rizika. Be to, nusprendus ginčo nuomos sutartį laikyti pasibaigusia, pareiškėjas turės teisę įrodinėti patirtų nuostolių egzistavimo faktą kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą.

Atsakovas nurodo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 49SFN-1261-(14.49.104.) taip pat informavo pareiškėją, kad dėl už ginčo žemės sklypą įmokėtų pinigų jis turi kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kuriai pinigai ir buvo pervedami. Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su pastato eksploatacija, atsakovas nurodo, kad įsiterpęs žemės sklypas ir jo potencialus pirkimas (nuoma) nėra susijęs su konkretaus pastato eksploatavimu. Pastato eksploatavimui pareiškėjui yra suformuotas pagrindinis žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0167:458), esantis Salotės g. 41, Vilniuje.

Pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų. Tarnybos nuomone, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Iš šios teisės normos formuluotės akivaizdu, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos į I. Z. 2019 m. vasario 13 d. prašymą, įregistruotą Gautų iš fizinių asmenų registre Nr. 49GF-577, pateikti motyvuotą (kiekvienu iš prašymo rezoliucinės dalies punktų) atsakymą. Žemės nuomos sutarties pareiškėjas neginčija ir jokių reikalavimų jos atžvilgiu nereiškia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas, o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki kol nebus gautas motyvuotas Tarnybos atsakymas į pareiškėjo 2019 m. vasario 13 d. prašymą Nr. 49GF-577 „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo“ – uždrausti atsakovui nutraukti 1999 m. balandžio 12 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 239, nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl galinčių atsirasti materialinių nuostolių (neišsprendus investuotų lėšų grąžinimo klausimo), nenustačius servituto, jis negalės patekti prie pastato, galbūt kils naujų ginčų dėl žemės sklypo, tačiau nenurodė jokių konkrečių, įrodymais pagrįstų argumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šiuo atveju būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrįsti konkrečiais įrodymais ir nepatvirtina būtinybės taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to, nesusiję su teismo priimtais nagrinėti skundo reikalavimais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, per se (pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius