2018-10-15 Nr. AB-18442-3-61-3-03013-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1436-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03013-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir jo patikslinimu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. LAVL buvo laikomas perpildytose palatose. Palatose įrengti tualetai nebuvo atskirti nuo bendros palatos patalpos, jie buvo tupimi ir neuždengiami. LAVL taip pat buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai. LAVL darbuotojai atsisakė priimti ir registruoti pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, šoką, depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 25 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d. Dėl objektyvių priežasčių vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma galėjo būti pažeista, tačiau LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, joje turi būti suteiktos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. LAVL turi užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Sanitarinių mazgų įrengimas LAVL atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 49 dienas buvo gydomas palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (pareiškėjui teko nuo 3,59 iki 4,25 kv. m palatos ploto).

7. Teismas taip pat pažymėjo, jog LAVL nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.5 punkto norma, kurioje nustatyta, kad įstaigos kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m aukščio, negalioja nuo 2010 m. sausio 27 d. Sanitarinio mazgo atskyrimas pertvara nėra tinkamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto reikalavimų įvykdymas. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis kitų asmenų stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

8. Remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 3, 4 ir 8 dalimis bei Taisyklių 102 punktu, teismas nurodė, jog teisės į ilgalaikį pasimatymą realizavimas prasideda gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Pareiškėjas savo skunde nedetalizavo aplinkybių, kurios patvirtintų LAVL administracijos atsisakymą priimti iš pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, nenurodė tokio prašymo datos, administracijos darbuotojo, kuriam toks prašymas buvo pateiktas, taip pat konkretaus asmens, su kuriuo norėta pasimatyti. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl teisės į ilgalaikius pasimatymus su artimaisiais atmetė kaip nepagrįstus.

III. 9. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką dėl kalinimo sąlygų pažeidimo ir neturtinės žalos dydžio. Pažymi, kad skaičiuojant minimalų gyvenamosios patalpos plotą į jį neturi būti įtrauktas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas esą privalėjo įvertinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, t. y. pareiškėjo teisė į privatų šeimos gyvenimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog teisė į ilgalaikį pasimatymą prasideda gavus nuteistojo prašymą, kadangi LAVL ilgalaikiai pasimatymai apskritai nėra suteikiami (tam nėra sąlygų). Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu sirgo, todėl į pažeidimus reagavo jautriau.

11. Atsakovo atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsiliepime nurodo, kad teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, sanitarinių mazgų įrengimą bei privatumą jais naudojantis, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad, skaičiuojant minimalų gyvenamosios patalpos plotą, į jį negalėjo būti įtrauktas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat tuo, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, o LAVL nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų – Konvencijos 8 straipsnis.

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto skaičiavimu bei teisės į privatumą, naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. 49 dienas, pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte įtvirtintą minimalią gyvenamųjų patalpų ploto normą (5,1 kv. m), taip pat teisė į tinkamą sanitarinių mazgų įrengimą ir privatumą jais naudojantis buvo pažeista. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais žemesnės instancijos teismo jau konstatuotais pareiškėjo prašomų pripažinti kalinimo sąlygų pažeidimais, todėl aptariamų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų iš naujo nebenagrinės ir dėl jų nepasisakys.

17. Atsakydama į pareiškėjo teiginius dėl ilgalaikių pasimatymų su tėvais, dukra ir sutuoktine LAVL nesuteikimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).

18. Be to, pagal BVK 94 straipsnio 3 dalį ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Taigi BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką bei asmenis, su kuriais nuteistasis turi teisę pasimatyti, teisė nuteistajam ilgalaikio pasimatymo metu pasimatyti su vaiku bei tėvais nėra nustatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-830-662/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 nurodė, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra užtikrinama ne vien tik leidžiant ilgalaikius pasimatymus, bet ir kitais būdais, Be ilgalaikių pasimatymų BVK (73, 74, 75 ir kituose straipsniuose) yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog teisė į ilgalaikį pasimatymą su tėvais ir dukra pareiškėjui teisės aktais nėra suteikta. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų šeimos gyvenimą šiuo atveju pareiškėjas galėjo įgyvendinti kitais BVK nustatytais būdais, todėl konstatuoti kokius nors su tuo susijusius neteisėtus LAVL veiksmus nėra pagrindo.

20. Dėl pareiškėjo ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymą tokį pasimatymą suteikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad jis LAVL administracijos darbuotojams bandė įteikti „prašymą“, tačiau darbuotojai atsisakė jį priimti, vertino kaip abstrakčius ir subjektyvius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, t. y. nenurodė, kurio apsilankymo LAVL metu (šioje įstaigoje ginčo laikotarpiu lankėsi 6 kartus ir joje išbuvo 49 dienas) ir kokiam darbuotojui tokį prašymą teikė, kodėl teikė tik vieną prašymą ir pan. Byloje taip pat nėra duomenų, kad prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo su pareiškėju LAVL administracijai būtų teikusi jo sutuoktinė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad LAVL pareiškėjas dėl objektyvios būtinybės (ligos) ginčo laikotarpiu 6 kartus buvo laikomas itin trumpais laikotarpiais (nuo 3 iki 10 dienų), o visą kitą laiką buvo laikomas laisvės atėmimo įstaigoje, į kurią buvo paskirtas. Tai, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės laikinai buvo perkeltas į LAVL, nepakeitė jo teisinio statuso ir teisės į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinimo sąlygų bei tvarkos. Juo labiau, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, į kurią jis buvo paskirtas (iš kurios jis atvykdavo į LAVL), jam tokie pasimatymai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo suteikiami. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje 2011 m. sausio – 2016 m. balandžio mėnesiais neatitikties teisės aktų reikalavimams ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas yra kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017), tačiau ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimu nesiskundė. Duomenų, kad tokius skundus teismui būtų teikusi pareiškėjo sutuoktinė, teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ taip pat nėra.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine LAVL nesuteikimo bei dėl to patirtos neturtinės žalos atmestini kaip nepagrįsti.

22. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, mano, kad jam turėjo būti priteista visa jo prašyta neturtinės žalos atlyginimo suma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais sutinka tik iš dalies.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

24. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus, tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

25. Teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis teismų praktikos nuostatomis, daro išvadą, jog pareiškėjo prašomos priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka pareiškėjo pažeistos teisės apimties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisdamas tik 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą neteisingai kvalifikavo atsakovo padarytus teisės pažeidimus, susijusius su gyvenamojo ploto normos, sanitarinių mazgų įrengimo bei privatumo jais naudojantis neužtikrinimu. Nustatydamas pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog nagrinėjamu atveju buvo nustatyti keli kalinimo sąlygų pažeidimai, kurie truko 49 dienas, taip pat į tai, kad institucijai, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, yra keliami aukštesni standartai, kadangi LAVL – sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, todėl joje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nekompensuoja pareiškėjo dėl jo laikymo sąlygų LAVL neatitikimo teisės aktų reikalavimams patirtų nepatogumų, gyvenimo kokybės pablogėjimo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteista 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, yra keičiama, pareiškėjui priteisiant 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Toks atlygintinos žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, jo trukmę, teismų praktiką panašiose bylose, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė