Legislator Case Law & Legislation
2ad804cb-4c4c-4575-95cc-f70530e349de AI generated

2ad804cb-4c4c-4575-95cc-f70530e349de · Klaipėdos apygardos teismas

Case Number 2ad804cb-4c4c-4575-95cc-f70530e349de
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

?Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-320-606/2022 Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21202-2021-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. lapkričio 17 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei, nuteistajam A.

Legislator headnote

AI generated

2ad804cb-4c4c-4575-95cc-f70530e349de · Klaipėdos apygardos teismas: Todėl apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad atsitrenkimas į baldÄ nebuvo skausmingas bei fizinis skausmas nebuvo tikras ir stiprus. Apelianto tvirtinimu, teismas nevertino fakto, kad R. J. po to, kai jai neva buvo laužiami pirÅ¡tai, grumtynių metu savo rankomis tempė už jo (nuteistojo) grandinėlės, buvusios ant nuteistojo kaklo. Pagal policijos pareigÅ«nų darytas nuotraukas matyti, jog ant jo (nuteistojo) kaklo yra aiÅ¡ki raudona žymė, kuriÄ paliko tempiama grandinėlė. Teisminio nagrinėjimo metu R. J. atsakydama į klausimus pripažino faktÄ , jog grumtynių tarp nuteistojo ir jos brolio R.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Prane??jas Stasys Valu?is Baud?Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-320-606/2022 Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21202-2021-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.1 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. lapkričio 17 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei, dalyvaujant prokurorei Ginai Skersinskytei, nuteistajam A.

J., gynėjui advokatui Maurui Urbonavičiui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundÄ dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rÅ«mų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. (A. J.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiÅ«ros, paskiriant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytÄ Ä¯pareigojimÄ â€“ visÄ bausmės atlikimo laikÄ dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytÄ draudimÄ â€“ uždrausti visÄ bausmės laikÄ vartoti psichikÄ veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 722 straipsniu, įpareigotas Å¡eÅ¡is mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. IÅ¡ A. J. priteista nukentėjusiajai R. J. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur iÅ¡laidų, turėtų advokato padėjėjo, atstovavusio byloje nukentėjusiosios interesus, paslaugoms apmokėti, 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ atlyginti 2 500 Eur neturtinę žalÄ , skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. A. J. nuteistas už tai, kad 2021 m. gegužės 29 d., apie 3.30 val., svečiuojantis pas žmonos R. J. Tėvus (duomenys neskelbtini), iÅ¡gertuvių metu, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir žmonos R. J., paėmęs pastarajai už rankų pečių srityje jÄ nustÅ«mė į spintelę, kur jai atsitrenkus, sudužo veidrodis, po to suėmęs žmonai už rankų pirÅ¡tų juos spaudė ir laužė bei stÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ , taip sukėlė fizinį skausmÄ savo Å¡eimos nariui – žmonai R.

J.. II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. praÅ¡o panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rÅ«mų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti jam iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nukentėjusiosios R. J. civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . 2.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ,,<...> kilus žodiniam konfliktui tarp jo (nuteistojo) ir žmonos R. J., jis paėmė pastarajai už rankų pečių srityje, jÄ nustÅ«mė į spintelę, kur jai atsitrenkus, sudužo veidrodis, po to suėmęs žmonai už rankų pirÅ¡tų juos spaudė ir laužė bei stÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ <...>“, teigia, kad konstatuotos faktinės aplinkybės neatitinka nei nukentėjusiosios, nei liudytojų, nei nuteistojo duotų parodymų, kadangi tiek 2021 m. birželio 28 d. liudytojo apklausos metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R.

J. parodė, kad bÅ«tent ji pirma siekė fiziniais veiksmais nuraminti nuteistÄ jį, t. y. atsikėlusi pribėgo prie A. J. ir, bÅ«dama supykusi dėl tokio jo elgesio, užsimojo delnu, kad suduotų vyrui per veidÄ . Tačiau suduoti jai nepavyko, jis paėmęs abiem rankomis jos abi rankas ties pirÅ¡tais, juos užlenkė, spaudė ir laužė. Apelianto teigimu, Å¡ioje situacijoje bÅ«tent jis gynėsi nuo R. J. užpuolimo ir bÅ«tinoji gintis nebuvo peržengta. 2.2. Apelianto, teigimu, liudytojas A. Č. parodė, kad bÅ«tent R.

J., siekdama nuraminti nuteistÄ jį, smÅ«giavo A. J.. Ir tik dėl to, jog nuteistasis pagavo žmonos rankÄ , nepatyrė smÅ«gio į veidÄ . Tiek V. J., tiek R. J., tiek A. D., tiek R. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog R. J., bandydama vyrÄ A. J. nuraminti, užsimojo ranka, kad suduotų jam į veidÄ . Teisminio nagrinėjimo metu minėti liudytojai siekė iÅ¡vengti Å¡io fakto patvirtinimo aiÅ¡kindami, jog neva R. J. siekė supurtyti nuteistÄ jį arba neatsiminė Å¡io fakto, tačiau liudytojų apklausos protokole aiÅ¡kiai visi nurodė, jog bÅ«tent R.

J. pirmoji siekė sukelti fizinį skausmÄ ir / ar sužaloti nuteistÄ jį. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nevertino to fakto, kad iki muÅ¡tynių (fizinio smurto protrÅ«kių) nuteistasis siekė iÅ¡vykti iÅ¡ uoÅ¡vio namų bei užbaigti kilusius ginčus. Tačiau dėl pačios R. J. veiksmų nuteistajam nepavyko tai padaryti. Pati R. J. patvirtino, jog ji atėmė iÅ¡ nuteistojo mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ ir taksistui pranešė, jog nevažiuotų pagal iÅ¡kvietimÄ . Å ias aplinkybes patvirtino ir A.

D.. Teismas nevertino svarbių faktų, kad jis (nuteistasis) siekė iÅ¡vengti tolimesnės konflikto eskalacijos, nebedalyvauti ginčuose su R. J. giminaičiais, jis nesiekė pavojingos nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo apkaltintas, nenorėjo jokių neigiamų padarinių bei aktyviais veiksmais siekė jų iÅ¡vengti. Tik dėl pačios R. J. aktyvių veiksmų (draudimo iÅ¡vykti iÅ¡ uoÅ¡vių namų, siekio suduoti per veidÄ ), jis (nuteistasis) buvo priverstas gintis ir atlikti aktyvius gynybos veiksmus (nustumti nuo savęs užpuolusiÄ R.

J., sulaikyti rankÄ , su kuria R. J. siekė smÅ«giuoti nuteistajam per veidÄ ). Teismas visiÅ¡kai nevertino fakto, jog konflikto metu R. J. kartu su broliu R. J., tėvu R. J., mama V. J., A. D. ir A. Č. sumušė nuteistÄ jį, t. y. sudavė daug smÅ«gių pastarajam į galvÄ ir veidÄ , padarė daugybines kraujosruvas veide, o dėl patirtų sužalojimų jis (nuteistasis) kreipėsi į Klaipėdos miesto PK. Konflikto metu prieÅ¡ jį (nuteistÄ jį) smurtavo net trys vyrai ir trys moterys. Jis (nuteistasis) niekaip negalėjo pasiprieÅ¡inti ir / ar sužaloti 6 suaugusių asmenų.

Nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į jo patirtus sužalojimus, bÅ«tent jis tapo buvusio konflikto nukentėjusysis, o tiek R. J., tiek kiti konflikto dalyviai yra atsakingi už jo sumuÅ¡imÄ . Å iuo atveju bÅ«tent R. J. iniciavo konfliktÄ , o jis (nuteistasis) gynėsi nuo nukentėjusios sukelto fizinio smurto. Tačiau Å¡ios faktinės aplinkybės nebuvo įvertintos, dėl jų teismas visiÅ¡kai nepasisakė. 2.3. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių medicininių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji bÅ«tų patyrusi kokius nors sužalojimus ir / ar patyrusi skausmÄ .

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios patirtÄ skausmÄ konstatavo tik pagal pačios nukentėjusiosios ir liudytojų duotus parodymus. Tačiau teismas nevertino Å¡ių svarbių faktinių aplinkybių, kurios paneigia R. J. patirto skausmo faktÄ , t. y. kad po atsitrenkimo į spintelę R. J. neiÅ¡reiÅ¡kė jokių emocijų dėl neva patirto skausmo, neprašė aplinkinių pagalbos, o iÅ¡kart pribėgo prie jo (nuteistojo), siekdama jam smÅ«giuoti per veidÄ . Å ias aplinkybes nukentėjusioji yra patvirtinusi apklausos metu.

Todėl apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad atsitrenkimas į baldÄ nebuvo skausmingas bei fizinis skausmas nebuvo tikras ir stiprus. Apelianto tvirtinimu, teismas nevertino fakto, kad R. J. po to, kai jai neva buvo laužiami pirÅ¡tai, grumtynių metu savo rankomis tempė už jo (nuteistojo) grandinėlės, buvusios ant nuteistojo kaklo. Pagal policijos pareigÅ«nų darytas nuotraukas matyti, jog ant jo (nuteistojo) kaklo yra aiÅ¡ki raudona žymė, kuriÄ paliko tempiama grandinėlė. Teisminio nagrinėjimo metu R. J. atsakydama į klausimus pripažino faktÄ , jog grumtynių tarp nuteistojo ir jos brolio R.

J. metu, ji siekė padėti broliui bei, paėmusi ant nuteistojo kaklo buvusiÄ grandinėlę, jÄ tempė. Policijos padaryta nuotrauka ir R. J. prisipažinimas, kad ji plėšė nuo nuteistojo grandinėlę, teismui turėjo sukelti abejonių, kad R. J. patirtas skausmas dėl pirÅ¡tų laužimo egzistavo. PrieÅ¡ingu atveju asmuo, patyręs didelį skausmÄ , nebÅ«tų sugebėjęs padaryti sužalojimus kitam asmeniui, traukdamas grandinėlę ant kaklo. Be to, jeigu R. J. tikrai bÅ«tų atlikti jos nurodyti veiksmai, po to, pagal jos žodžius, ji net kelias savaites jautė pasekmes, ant jos kÅ«no turėjo likti ir objektyvių tokių sužalojimų žymių, bent jau kraujosruvų ir patinimų, kurias bÅ«tų pastebėję darbe kolegos.

Tačiau byloje nėra nei vieno objektyvaus liudytojo, kuris bÅ«tų patvirtinęs tokius R. J. sužalojimus. Dėl nurodytų priežasčių R. J. parodymai negali bÅ«ti vertinami kaip objektyvÅ«s ir besÄ lygiÅ¡kai patikimi, ji buvo suinteresuota bylos baigtimi. Taip pat jos parodymų nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai ar netiesioginiai objektyvÅ«s įrodymai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusios reakcijos po įvykio. Nukentėjusioji neprašė niekieno pagalbos, po muÅ¡tynių nuėjo miegoti.

Taip pat nei kitÄ dienÄ , nei vėliau nukentėjusieji nesikreipė nei į medikus, nei į policijÄ . Ir tik po to, kai buvo pradėtas tyrimas dėl jo (nuteistojo) sumuÅ¡imo, R. J. pareiÅ¡kė, kad įvykio metu ji patyrė skausmÄ . Todėl, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė tiek BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatų, tiek teismų praktikos reikalavimų, kurioje nustatyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad fizinis skausmas tikras ir stiprus, padarytas muÅ¡ant ar kitaip smurtaujant, taip pat įvertinant nukentėjusiojo amžių, fizinę ir sveikatos bÅ«klę, jo sveikatai sukeltÄ pavojų, reakcijÄ po įvykio, kreipimosi į policijÄ ir medikus laikÄ bei faktus, fizinį poveikį darančio asmens tikslus ir kitas aplinkybes, rodančias atliktų veiksmų pavojingumÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019). 2.4.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl liudytojų V. J. ir R. J. parodymų, kad jų parodymai iÅ¡ esmės atitinka nukentėjusiosios ir liudytojų A. Č., A. D. bei R. J. parodymus, kadangi R. J. parodė, jog po muÅ¡tynių apie pusę valandos sėdėjo pirmajame namo aukÅ¡te ir žiÅ«rėjo pro langÄ , kÄ daro nuteistasis, ar negadina automobilio, o liudytoja V. J. parodė, jog po muÅ¡tynių sÅ«nus R. J. nedelsdamas nuėjo į antrÄ aukÅ¡tÄ miegoti bei automobiliu nesirÅ«pino.

R.·J. parodė, kad po muštynių nuteistasis ieškojo savo telefono (prašė jį paduoti), o kiti liudytojai teigė, jog nuteistasis neieškojo savo telefono. Teisminio nagrinėjimo metu A. Č. teigė, jog konflikto metu R. J. pribėgo prie R. J. ir tuomet R. J. užpuolė nuteistasis. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu (2021-06-29 apklausos protokolas) A. Č. teigė, kad R. J. pribėgo prie nuteistojo, o R. J. teigė, kad atsikėlusi nuo žemės, ji pamatė, kaip mušasi R. J. ir nuteistasis. Visi liudytojai ir nukentėjusioji teigė, jog niekas smūgių nuteistajam nesudavė.

Tačiau liudytoja V. K. parodė, kad naktį sutiko pagalbos praÅ¡antį nuteistÄ jį, jis (nuteistasis) buvo sumuÅ¡tas. Taip pat tÄ pačiÄ dienÄ policijos atliktose fotonuotraukose aiÅ¡kiai matyti, kad jis (nuteistasis) yra stipriai sumuÅ¡tas, o policijos pareigÅ«nai po apžiÅ«ros jam (nuteistajam) iÅ¡kvietė greitÄ jÄ medicininę pagalbÄ . 2.5. Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad vertindamas nukentėjusiajam artimų liudytojų parodymus, teismas privalo atsižvelgti į jų galimÄ suinteresuotumÄ bylos baigtimi, galimÄ palankumÄ nukentėjusiajai.

Å ie parodymai pripažįstami patikimais, tik įvertinus kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020, 18 punktas). Nagrinėjamu atveju nėra jokių kitų kaltinimÄ pagrindžiančių įrodymų, iÅ¡skyrus nukentėjusiosios ir su ja susijusių asmenų parodymų. Nors teismas teigia, jog A. Č. nėra giminaitis, tačiau jis artimas nukentėjusiosios brolio R. J. draugas, su kuriuo bendrauja jau daug metų.

Akivaizdu, jog konflikto dalyviai R. J., brolis R. J., tėvas R. J., mama V. J., R. J. sugyventinė A. D. ir R. J. ilgametis draugas A. Č. tarpusavyje palaiko giminiÅ¡kus ir draugiÅ¡kus santykius, todėl Å¡ių asmenų parodymai negali bÅ«ti vertinami kaip objektyvÅ«s ir patikimi. Pareiga įrodinėti baudžiamojoje byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigÅ«nams, kurie privalo siekti, kad bÅ«tų iÅ¡siaiÅ¡kintos visos reikÅ¡mingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigÄ Ä¯rodinėti turintys valstybės pareigÅ«nai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieÅ¡taringi, neiÅ¡samÅ«s, neleidžia daryti patikimų iÅ¡vadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra iÅ¡naudotos visos galimybės paÅ¡alinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi bÅ«ti iÅ¡teisintas.

Apelianto teigimu, iÅ¡analizavus visų liudytojų parodymus, palyginus vienus su kitais bei bylos medžiaga, galima padaryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog liudytojų parodymai nepatvirtina jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad jis (nuteistasis) atliko jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . PrieÅ¡ingai, bÅ«tent liudytojų parodymai įrodo, jog jis (nuteistasis) neatliko jokių nusikalstamų veikų. 2.6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 straipsnio l dalis).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali bÅ«ti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai iÅ¡vadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo.

Pagal BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė nuteistojo parodymus, o vertindamas nukentėjusiajai artimų liudytojų parodymus, neatsižvelgė į jų galimÄ suinteresuotumÄ bylos baigtimi, galimÄ palankumÄ nukentėjusiajai. 2.7. Taip pat nurodoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpcijÄ , o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ .

Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naÅ¡tos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi bÅ«ti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988;

Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės Å¡akų normų draudžia, esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartÄ yra konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

In dubio pro reo principas įpareigoja, iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510l2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Nagrinėjamu atveju nesant objektyvių įrodymų, pirmosios instancijos teismas tik prielaidomis konstatavo nukentėjusios patirtÄ skausmÄ , neatsižvelgė į pačios nukentėjusios elgesį po neva patirto skausmo. 2.8.

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014) aptariama BK 140 straipsnio dispozicija, teigiama, kad nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio l dalyje numatytos veikos bÅ«tinasis požymis, tačiau jÄ kvalifikuojant yra svarbus, aiÅ¡kinantis tyčios kryptingumÄ . Å is nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

Apelianto tvirtinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrindė fakto, jog jis (nuteistasis) siekė sukelti skausmÄ nukentėjusiajai, neatsižvelgė į aplinkybes, jog jis siekė iÅ¡vengti konflikto, nenorėjo jokių neigiamų padarinių. Byloje esantys duomenys neatitinka kvalifikuojamos veikos dispozicijoje privalomųjų elementų buvimo, o tai sÄ lygojo netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymÄ ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimÄ jam bei nepagrįstÄ ir neteisėtÄ civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimÄ . 2.9.

Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiÅ¡kose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017). Teigia, kad, jei laikyti, jog R. J. patyrė neigiamus iÅ¡gyvenimus ir stresÄ , tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, realių sužalojimų nebuvimÄ , nėra pagrindo manyti, kad įvykis sukėlė itin didelius iÅ¡gyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes.

Pirmosios instancijos teismo konstatuotiems nuteistojo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo pačios nukentėjusiosios provokuojantis elgesys. Apelianto tvirtinimu, jis pavartojo fizinį smurtÄ savigynos tikslais, spontaniÅ¡kai, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus. Pažymi ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kad nukentėjusioji patyrė dvasinius ir emocinius iÅ¡gyvenimus, kurie tęsėsi ir dar kurį laikÄ po įvykio, ar net iki Å¡ios dienos, bÅ«tent nagrinėjamo įvykio, o ne dėl apskritai vykstančių tarpusavio konfliktų, sprendžiant klausimus, susijusius su bendros nuosavybės turto naudojimu. 2.10.

Apelianto nuomone, įvertinus aptartas neturtinei žalai ir jos dydžio nustatymui reikÅ¡mingas aplinkybes, atsižvelgus į kasacinio teismo praktikÄ baudžiamosiose bylose, iÅ¡ kurių matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai R.

J. priteistas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai per didelis. Toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju neatitinka sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei jau suformuotos teismų praktikos analogiÅ¡kose bylose.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto praÅ¡ymai – jų apimtis, pobÅ«dis, konkretumas ir tikslumas. Å iame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , savo procesiniame dokumente neturi pareigos iÅ¡samiai aptarti kiekvienÄ neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. praÅ¡o priimti jam iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nesutikdamas su skundžiamame nuosprendyje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jis paėmė pastarajai už rankų pečių srityje, jÄ nustÅ«mė į spintelę, kur jai atsitrenkus, sudužo veidrodis, po to suėmęs žmonai už rankų pirÅ¡tų juos spaudė ir laužė bei stÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ , teigdamas, kad konstatuotos faktinės aplinkybės neatitinka nei nukentėjusiosios, nei liudytojų, nei jo duotų parodymų, kadangi tiek 2021 m. birželio 28 d. liudytojo apklausos metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji R.

J. parodė, kad bÅ«tent ji pirma siekė fiziniais veiksmais nuraminti nuteistÄ jį, t. y. atsikėlusi pribėgo prie A. J. ir, bÅ«dama supykusi dėl tokio jo elgesio, užsimojo delnu, kad suduotų vyrui per veidÄ . Tačiau suduoti jai nepavyko, jis paėmęs abiem rankomis jos abi rankas ties pirÅ¡tais, juos užlenkė, spaudė ir laužė. Apelianto teigimu, Å¡ioje situacijoje bÅ«tent jis gynėsi nuo R. J. užpuolimo ir bÅ«tinoji gintis nebuvo peržengta.

7. Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo bÅ«ti padaryta, nepakanka iÅ¡vadoms apie asmens kaltumÄ padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių neįmanoma paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi bÅ«ti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais.

Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ . Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018).

Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ . Å iame straipsnyje nurodytos veikos padarymas savo artimajam giminaičiui ar Å¡eimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiÅ¡kia fizinio smurto prieÅ¡ asmenį naudojimu (muÅ¡imu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryÅ¡iu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant Å¡ių konkrečių padarinių, bet sÄ moningai leidžiant jiems atsirasti.

9. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A. J. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarÄ jis su žmona atvažiavo pas uoÅ¡vius, ten buvo uoÅ¡viai, žmonos brolis R. J. su drauge A. D. bei R. J. draugas A. Č.. Lauke atsigėrę alaus, visi užėjo į namo vidų, kur vartojo alkoholinius gėrimus, bendravo. Jam žmona kelis kartus neleido pasakoti istorijų, visÄ laikÄ pertraukinėjo, jis tuo buvo nepatenkintas ir sakė žmonai R. J. nustoti taip elgtis, leisti jam pasakyti, bet žmona nesiliovė, tada jis atsistojo ir prie visų iÅ¡vadino žmonÄ negražiais žodžiais.

Norėjo iÅ¡važiuoti, bet žmona puolė ant jo rankomis. Jis laikė žmonos rankas ir suÅ¡uko, kad kas nors žmonÄ nuo jos paimtų. Atbėgo A. D. ir jo žmonÄ atitraukė. Jis nuėjo į kitÄ kambarį, pradėjo skambinti taksi. Atbėgo A. D. su jo žmona, jo žmona Å¡aukė, kad taksi nevažiuotų, nes vyras neblaivus, jis neturi pinigų ir nesumokės. Jis suprato, kad žmona nenori jo iÅ¡leisti iÅ¡ namų, tada jis norėjo iÅ¡eiti pėsčias, pasiimti striukę, bet žmona išėmė raktus, kad jis negalėtų grįžti į savo namus ir numovė nuo jo striukę, sakydama, kad jis striukės nenusipelnė.

Tada jis striukę atidavė žmonai ir pasakė jai negražius žodžius, o žmona atsakė, kad ateityje gyvens su jo draugu G.. Jis vėl žmonai pasakė negražius žodžius, o žmona jam daužė du kartus į veidÄ . Bandydamas žmonÄ sustabdyti ir nuo jos apsiginti, jis susikibo su žmona rankomis, susikryžiavo pirÅ¡tais ir jÄ nustÅ«mė nuo savęs, žmona atsisėdo ant sofos. Ten baldų nebuvo, durų stakta liko toliau, spintelės nebuvo, ji kitoje stalo pusėje, veidrodžio taip pat nebuvo.

Po to jis bandė išeiti, bet ant jo supuolė visi žmonės, kurie dalyvavo tame vakare, įvyko konfliktas, nesusipratimas, šurmulys, neaišku kas teisus, kas ne, įsiterpė žmonos brolis, su juo irgi kilo ginčas, vienas kitam pasakė negražius žodžius ir žmonos brolis smūgiavo jam du kartus, bet nepataikė. Norėdamas apsaugoti save nuo smurto, jis paėmė žmonos brolį už kaklo, tada jis nebegalėjo jam smūgiuoti. Tada pajuto, kad jį tempia už grandinėlės, visi jį užgriuvo, visi pradėjo smūgiuoti kur papuolė, jis atsidūrė ant žemės, kur galėjo gintis tik kojomis.

Buvo sužalotas, pradėjo bėgti kraujas, jis buvo sužalotas. Policijoje parašė pareiÅ¡kimÄ ir iÅ¡kvietė greitÄ jÄ medicinos pagalbÄ , jį nuvežė į ligoninę, kur padarė ekspertizę. Jis nukentėjusiajai fizinio skausmo nesukėlė, visi liudytojai yra nukentėjusiosios Å¡eimos nariai ir draugai, yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jį apkalba (t. 2, b. l. 42). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. J. iÅ¡ esmės davė analogiÅ¡kus parodymus (t. 1, b. l. 129–131, 142–143).

10. Kaip nustatyta, nuteistasis A. J. ir pats neneigia, kad jis iÅ¡vadino žmonÄ negražiais žodžiais, teigė, kad jie susikibo su žmona rankomis, kad susikryžiavo pirÅ¡tais ir jis jÄ nustÅ«mė nuo savęs, jo teigimu, žmona atsisėdo ant sofos, tačiau jis taip pasielgė dėl to, kad žmona jam daužė du kartus į veidÄ , o jis bandė žmonÄ sustabdyti ir nuo jos apsiginti. Taip pat teigė, kad ten baldų nebuvo, durų stakta liko toliau, spintelės nebuvo, ji kitoje stalo pusėje, veidrodžio taip pat nebuvo.

11. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad nukentėjusioji iÅ¡ esmės analogiÅ¡kai parodė atvykimo pas tėvus aplinkybes, kad bÅ«nant terasoje, kažkas atnešė alaus. A. J. Å¡iek tiek alaus nugėrė ir įdavė skardinę jai palaikyti, o pats kažkur nuėjo. Ji padėjo alų terasoje. Grįžęs A. J. pradėjo jai priekaiÅ¡tauti, kad nelaiko skardinės, jÄ iÅ¡tiko Å¡okas, pasiėmusi daiktus nuėjo į kambarį. Vėliau A. J. iÅ¡sityčiojo iÅ¡ A.

Č. atsineÅ¡to konjako, visÄ vakarÄ elgėsi nekultÅ«ringai, prie visų ieÅ¡kojo priekabių, prie stalo norėjo vienas pats kalbėti, nors kiti norėjo pabendrauti tarpusavyje, jis pradėjo reikÅ¡ti nepasitenkinimÄ , kad kiti nenori tik jo klausytis. Vėliau iÅ¡reiÅ¡kė nepasitenkinimÄ jos įjungta muzika, pradėjo triukÅ¡mauti, skėsčioti rankomis. Ji bandė A. J. nuraminti. Vėliau jÄ mamos ir tėvo akivaizdoje iÅ¡vadino kekÅ¡e. VisÄ vakarÄ vyko žodinis konfliktas. Jai dėl tokio vyro elgesio buvo gėda, ji norėjo A.

J. nuraminti, paimti rankomis jam už veido, paklausti, kas darosi. Tada A. J. jÄ nutvėrė ir sviedė, ji nugriuvo į spintelę, nes tame kambaryje remonto metu buvo sudėti baldai iÅ¡ kito kambario, sudužo veidrodis. A. J. akys buvo paklaikusios, ji suprato, kad jam yra negerai su sveikata, todėl nenorėjo iÅ¡leisti iÅ¡važiuoti, kad kas neatsitiktų blogo. Kai A. J. skambino taksistui, ji pasakė, kad nevažiuotų, buvo įsitikinusi, kad A. J. nusiramins. Paskui A. J. nusiramino, vėl susėdo prie stalo, bet A.

J. jos tėvui iÅ¡sakė negražius, įžeidžiančius žodžius, ji pasakė, kaip jis drįsta taip kalbėti su tėčiu, tada A. J. puolė jÄ , ir abiejų rankų pirÅ¡tus laužė atgal, ji pradėjo cypti, Å¡aukti, kad jÄ gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirÅ¡tus. A. J. jÄ stÅ«mė tiesiai į duris, į staktÄ , ji nugriuvo, susidaužė nugarÄ . Mama pribėgo jos gelbėti, A. J. nustÅ«mė mamÄ ant sofos, tada atbėgo R. J., varė A. J. lauk iÅ¡ namų.

Tada ji, pamačiusi, kad A. J. abiem rankomis laiko R. J. už kaklo, pradėjo A. J. tempti už grandinėlės, už rankos, už marškinių, bandė tempti ir A. D. bei mama, nes bijojo, kad nepasmaugtų R. J.. A. J. R. J. paleido tik tada, kai pasirodė kraujas. Po šio įvykio ilgai buvo sutinę jos pirštai, ji negalėjo normaliai dirbti, skaudėjo. Į medikus nesikreipė, nes jai buvo gėda, kad tokie įvykiai vyksta šeimoje (t. 2, b. l. 43–45).

12. Pažymėtina, kad iÅ¡ nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad A. J. prieÅ¡ jÄ pavartojo fizinį smurtÄ , kai ji norėjo A. J. nuraminti, paimti rankomis jam už veido, paklausti, kas darosi, ir tada A. J. jÄ nutvėrė ir sviedė, o ji nugriuvo į spintelę, nes tame kambaryje remonto metu buvo sudėti baldai iÅ¡ kito kambario, sudužo veidrodis, bei antrÄ kartÄ , kai A. J. jos tėvui iÅ¡sakė negražius, įžeidžiančius žodžius, o ji pasakė, kaip jis drįsta taip kalbėti su tėčiu, A.

J. vėl puolė jÄ , ir abiejų rankų pirÅ¡tus laužė atgal, ji pradėjo cypti, Å¡aukti, kad jÄ gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirÅ¡tus, o A. J. jÄ stÅ«mė tiesiai į duris, į staktÄ , ir ji nugriuvo, susidaužė nugarÄ . Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. J. taip pat parodė, kad konfliktas tarp jo ir žmonos įvyko du kartus, tačiau nuteistasis teigė, kad pirmÄ kartÄ , kai jis iÅ¡keikė žmonÄ necenzÅ«riniais žodžiais, ir ji mojavo rankomis, norėdama jam suduoti, jis, norėdamas iÅ¡vengti smÅ«gių, laikė atstumÄ nuo jos iÅ¡tiesdamas savo rankas ir suÅ¡uko, kad kas nors atitrauktų jÄ nuo jo, ir kažkas jÄ atitraukė.

AntrÄ kartÄ , nuteistojo tvirtinimu, vėl žodinio konflikto metu, kai jam stovinčiam žmona sudavė du kartus rankos delnu į veidÄ , tikslios vietos nurodyti negalėjo, norėdamas sustabdyti jos veiksmus, kad ji nebesmÅ«giuotų, paėmęs abu jos delnus, užlaužė pirÅ¡tus ir nustÅ«mė jÄ ant sofos. Daugiau prieÅ¡ žmonÄ nesmurtavo, smÅ«gių jai nesudavė, jos nestumdė (t. 1, b. l. 129–131, 142–143).

13. IÅ¡ teisiamajame posėdyje duotų liudytojo A. Č. parodymų nustatyta, kad įvykio vakarÄ A. J. elgesys buvo agresyvus. Kažkoks konfliktas buvo dėl alaus, labai agresyviai R. J. liepė atneÅ¡ti alaus. Buvo replikų, kad jam nepatiko alus, vėliau nepatiko kažkieno viskis, visÄ vakarÄ A. J. įžeidinėjo savo žmonÄ , vadino jÄ negražiais žodžiais, siÅ«lė jiems eiti muÅ¡tis, buvo agresyvus. Visi jį ramino. Pirmas didesnis konfliktas buvo, kai kaltinamasis pastÅ«mė žmonÄ , ir ji trenkėsi į staktÄ , paskui pastÅ«mė V.

J.. Žmona buvo sugriebusi A. J. už veido, liepė ramintis. Liudytojas A. Č. negalėjo prisiminti visų aplinkybių, patvirtino, davė teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 45–46). IÅ¡ jų nustatyta, kad A. J. nuo pat susitikimo pradžios elgėsi nepagarbiai su kitais susirinkusiaisiais, reiÅ¡kė nepasitenkinimÄ dėl R. J. tėčio nupirkto alaus, jam taip pat nepatiko ir jo atsivežtas viskis. R. J. prašė jo elgtis pagarbiai ir paaiÅ¡kino, kad jis neprivalo gerti tėčio alų ar jo atsivežtÄ viskį.

Klausantis muzikos, R. J. įsijungus jos norimÄ dainÄ , A. J. pradėjo jai priekaiÅ¡tauti, nes jam nepatiko jos pasirinkta daina, jis rėkavo, daužė kumščiu stalÄ , reikalavo iÅ¡jungti minėtÄ dainÄ . R. J. prašė vyro nusiraminti, jis keikė savo žmonÄ , vadindamas jÄ kurva, kekÅ¡e, Å¡liundra, klimaksine, teigė, kad jis yra dievas. Matėsi, kad A. J. sutrikusi sveikata, nes jo elgesys buvo neadekvatus, veidas persikeitęs, akys lyg pamiÅ¡usios, jis puolė ant žmonos, rėkdamas, Å¡aukdamas, mosikavo kumščiais, buvo labai agresyviai nusiteikęs. Norėdami jį nuraminti, priėję laikė jį paėmę rankomis ir prašė nusiraminti, nekelti triukÅ¡mo.

A. J. apsiraminus, jį paleido, ir jis išėjo į kitÄ kambarį parÅ«kyti, iÅ¡ kurio po kelių minučių sugrįžo. Sugrįžęs ir toliau elgėsi agresyviai, vadino savo žmonÄ necenzÅ«riniais žodžiais, taip pat įžeidinėjo R. J. tėtį, po to tyčiojosi iÅ¡ R. J. ir A. D., keletÄ kartų nusirengęs marÅ¡kinius kvietė juos po vienÄ ateiti pasimuÅ¡ti. Jie visi jo ne kartÄ prašė nusiraminti, tačiau jis nesiliovė. R. J. priėjus ir bandant A. J. nuraminti, jis nustÅ«mė jÄ Ä¯ spintelę, kur jai atsitrenkus nugara, sudužo veidrodis.

A. J. visÄ laikÄ elgėsi agresyviai, buvo labai piktas, viskuo nepatenkintas, ir toliau ant visų susirinkusių Å¡aukė. A. J., priėjusi prie stovinčio A. J. ir norėdama jį nuraminti, bandė suduoti jam delnu per veidÄ , bet A. J. sulaikė jos rankas ir paėmęs jas spaudė. A. J. Å¡aukė, kad jai skauda pirÅ¡tai, prašė paleisti ir nesulaužyti pirÅ¡tų, o A. J., laikydamas jai už rankų, stÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ , į kuriÄ ji atsitrenkusi nugriuvo. Pribėgus R. J. mamai, A.

J. paėmė jÄ už kaklo ir nustÅ«mė, taip nuversdamas ant netoliese buvusios lovos. Kadangi A. J. nesiliovė, prie jo pribėgo R. J., o A. J. iÅ¡kart paėmė pribėgusiam R. J. už kaklo, spaudė jį, jam trÅ«ko oro. Besigrumdami abu iÅ¡ lovos nugriuvo ant žemės. Pastariesiems nugriuvus, A. J. pradėjo bėgti kraujas ir jis paleido R. J.. A. J. buvo suteikta pagalba, moterys jam atnešė rankÅ¡luostį bei Å¡alto ledo, bet jis atsisakė. Vėliau A. J. iÅ¡ namų pasiÅ¡alino (t. 1 , b. l. 85–87).

14. Aptarti liudytojo A. Č. parodymai patvirtina, kad nuteistasis A. J. visÄ vakarÄ elgėsi agresyviai, pavartojo fizinį smurtÄ prieÅ¡ savo žmonÄ , t. y. pirmÄ kartÄ R. J. nustÅ«mė į spintelę, kur jai atsitrenkus nugara, sudužo veidrodis, kai ji bandė A. J. nuraminti, o antrÄ kartÄ jam elgiantis vėl agresyviai ir keikiant jÄ bei kitus buvusius asmenis įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, R. J. vėlgi bandant nuraminti jį ir bandant suduoti delnu per veidÄ , A. J. sugriebė jos rankas, laužė pirÅ¡tus, o laikydamas R. J. už rankų, stÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ , į kuriÄ ji atsitrenkusi nugriuvo. Pažymėtina, kad visas aplinkybes dėl A. J. elgesio ir pavartoto smurto prieÅ¡ R. J., visiÅ¡kai patvirtina ir teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų A. D., R. J., R. J. ir V. J. parodymai (t. 2, b. l. 46–47, 77–78, 94–95, 78–79, t. 1, b. l. 103–106, 110–113, 97–99, 91–93).

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. teigia, kad byloje nėra jokių medicininių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji bÅ«tų patyrusi kokius nors sužalojimus ir / ar patyrusi skausmÄ . Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios patirtÄ skausmÄ konstatavo tik pagal pačios nukentėjusiosios ir liudytojų duotus parodymus. R. J. prisipažinimas, kad ji plėšė nuo nuteistojo grandinėlę, teismui turėjo sukelti abejonių, kad R. J. patirtas skausmas dėl pirÅ¡tų laužimo egzistavo.

16. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartÄ nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu, bÅ«tina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iÅ¡ tikrųjų pajustų skausmÄ ar kitas fizines kančias. Nustatant Å¡iÄ aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiÅ¡kais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos bÅ«klė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumÄ ir kilusio skausmo tikrumÄ .

Ä®rodomumo prasme svarbu, kad toks pojÅ«tis bÅ«tų taip iÅ¡reikÅ¡tas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ ar bÅ«tų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

17. Nagrinėjamu atveju iÅ¡ aptartų nukentėjusiosios R. J. parodymų nustatyta, kad A. J. ne tik jÄ iÅ¡ pradžių pastÅ«mė į spintelę, ir nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsitrenkusi į kietÄ daiktÄ , ji turėjo justi ir juto fizinį skausmÄ , nors jo ir nesureikÅ¡mino, bet jis ir toliau, elgdamasis agresyviai, jai laužė atgal abiejų rankų pirÅ¡tus, ji pradėjo cypti, Å¡aukti, kad jÄ gelbėtų, nes labai skaudėjo, bijojo, kad sulaužys pirÅ¡tus. Ir tik pribėgus nukentėjusiosios R.

J. mamai V. J., A. J. ne paleido nukentėjusiÄ jÄ , bet jÄ nustÅ«mė į durų staktÄ ir ji nugriuvo, susidaužė nugarÄ . Pažymėtina, kad aplinkybė, jog V. J. puolė gelbėti dukros, aiÅ¡kiai parodo, kad aplinkiniai vienareikÅ¡miÅ¡kai suprato, kad prieÅ¡ R. J. ne tik vartojamas fizinis smurtas, bet dėl tokio smurto ji patiria didelį skausmÄ . Pažymėtina, kad A. J. nustÅ«mė ir V. J. ant sofos, kai Å¡i bandė gelbėti dukrÄ . Kadangi A. J. nesiliovė, prie jo pribėgo R. J., o A.

J. iškart paėmė pribėgusiam R. J. už kaklo, spaudė jį, jam trūko oro. Nukentėjusioji neneigia aplinkybės, kad ji, pamačiusi, jog A. J. abiem rankomis laiko R. J. už kaklo, pradėjo A. J. tempti už grandinėlės, už rankos, už marškinių, jį bandė tempti ir A. D. bei mama, nes bijojo, kad nepasmaugtų R. J.. Tačiau šiuo atveju aplinkybė, jog R. J., būdama streso būsenos ir bijodama dėl A. J. veiksmų, po to, kai A. J. jai laužė pirštus, ji tempė A. J. už grandinėlės, už rankos, už marškinių, kai A.

J. abiem rankomis laikė R. J. už kaklo, visiÅ¡kai nepaneigia fakto, jog nukentėjusioji dėl A. J. veiksmų, kai Å¡is jai laužė pirÅ¡tus, patyrė fizinį skausmÄ . Aplinkybę, kad nukentėjusioji aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė savo skausmÄ po tokių nuteistojo veiksmų, patvirtina ir liudytojų A. D., R. J., R. J. ir V. J. parodymai, iÅ¡ kurių nustatyta, kad nukentėjusioji R. J. Å¡aukė, kad jai skauda pirÅ¡tai, prašė paleisti ir nesulaužyti pirÅ¡tų, o A. J., laikydamas jai už rankų, dar nustÅ«mė jÄ ir į durų staktÄ , į kuriÄ ji atsitrenkusi nugriuvo.

Kaip jau aptarta, R. J. pradėjus Å¡aukti iÅ¡ skausmo, kai A. J. laužė jai pirÅ¡tus, jÄ puolė gelbėti R. J. mama V. J.. Todėl nagrinėjamu atveju nekyla jokios abejonės dėl to, kad nukentėjusioji R. J. dėl tokių nuteistojo veiksmų vienareikÅ¡miÅ¡kai patyrė fizinį skausmÄ ir jis buvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tas. Kartu pažymėtina, kad Å¡iai aplinkybei patvirtinti nebÅ«tinos medicininės iÅ¡vados bei užtenka, kad fizinio skausmo patyrimo faktÄ suprastų bÅ«tent aplinkiniai, o Å¡iuo atveju Å¡iÄ aplinkybę ir patvirtina ne tik nukentėjusiosios, bet ir aptartų liudytojų parodymai.

18. Nors nuteistasis A. J. nurodo, kad nukentėjusioji ir liudytojai yra vienos šeimos nariai ir jį apkalba, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog aplinkybė, kad liudytojai yra vienos šeimos nariai, nereiškia, kad jų parodymais teismas negali tikėti. Be to, liudytojas A. Č. nėra šeimos narys ir niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Nuteistasis nenurodė ir priežasčių, dėl kurių liudytojai turėtų jį apkalbėti, o, kaip nurodė liudytojai V.

J. ir R. J. bei pats nuteistasis, iki Å¡ios nusikalstamos veikos padarymo jų santykiai buvo labai geri, Å¡ilti ir draugiÅ¡ki, A. D., R. J. ir A. Č. jokių santykių su nuteistuoju nepalaikė. Taip pat pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai davė parodymus bÅ«dami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , prisiekę sakyti tiesÄ , todėl ir Å¡i aplinkybė sudaro pagrindo tikėti bÅ«tent nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, kurie yra iÅ¡samÅ«s ir nuoseklÅ«s dėl visų įvykio aplinkybių.

Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojai davė vienodus parodymus ne tik apie R. J. patirtÄ fizinį skausmÄ , bet apie visas aplinkybes nuo R. J. ir A. J. atvykimo į tėvų namus.

19. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Å¡iuo atveju ikiteisminis tyrimas apskritai buvo pradėtas ne pagal nukentėjusiosios pareiÅ¡kimÄ , o BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui patiems nustačius veikos požymius kitame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas pagal nuteistojo pareiÅ¡kimÄ ir nutrauktas nustačius, kad R. J. nuteistÄ jį sužalojo bÅ«damas bÅ«tinosios ginties situacijoje, o Å¡is nutarimas yra įsiteisėjęs ir jo kvestionuoti teismas neturi teisinio pagrindo. Todėl ir Å¡i aplinkybė nepaneigia to, kad nukentėjusioji ir liudytojai neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nuteistÄ jį, nes nukentėjusioji pati net nesikreipė į policijÄ .

20. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad ir pats nuteistasis parodė, jog buvo suėmęs žmonai už pirÅ¡tų ir jÄ nuo savęs atstÅ«mė, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir agresyviai nusiteikęs, o tai ir patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek liudytojai. Ir nagrinėjamu atveju pats nuteistasis, bÅ«damas neblaivus, galėjo neįvertinti savo naudojamos jėgos, todėl, tik jo subjektyvia nuomone, tokie jo veiksmai fizinio skausmo žmonai sukelti negalėjo, taip pat, bÅ«damas tokios bÅ«senos, galėjo ir neįvertinti, kad žmona atsitrenkė į kietus baldus ir atsitrenkdama taip pat patyrė fizinį skausmÄ .

21. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. teigia, kad tik dėl pačios R. J. aktyvių veiksmų (draudimo iÅ¡vykti iÅ¡ uoÅ¡vių namų, siekio suduoti per veidÄ ), jis buvo priverstas gintis ir atlikti aktyvius gynybos veiksmus – nustumti nuo savęs užpuolusiÄ R. J., sulaikyti rankÄ , su kuria R. J. siekė smÅ«giuoti nuteistajam per veidÄ .

22. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį; Å¡iÄ teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo iÅ¡vengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Å io straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia iÅ¡skirti Å¡ias bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygas:

1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi;

2) kėsinimasis turi būti realus;

3) kėsinimasis turi būti akivaizdus;

4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui;

5) neperžengtos bÅ«tinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022).

Taigi, tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

23. Nagrinėjamu atveju, kaip ir nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, bÅ«tent nuteistasis A. J. pats nuo pat atvykimo pas tėvus, elgėsi agresyviai, visus įžeidinėjo ir keikė necenzÅ«riniais žodžiais, pyko ant žmonos ir jÄ keikė dėl to, kad Å¡i neleido tik jam vienam kalbėti visÄ vakarÄ , po to, kai iÅ¡girdo žmonos įjungtÄ dainÄ , kuri jam nepatiko, t. y. nuteistasis pats ieÅ¡kojo priekabių, o žmonai atsistojus, ir jos bandymas jį nuraminti, t. y. bandymas suduoti jam delnu per veidÄ , buvo tik priežastis jam tyčia atlikti smurtinius veiksmus, nuo kurių vienareikÅ¡miÅ¡kai R.

J. patyrė fizinį skausmÄ . Ir Å¡iuo atveju nustatytų aplinkybių visuma nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi bÅ«tinosios ginties situacija kaip baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė. PrieÅ¡ingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistajam joks pavojus negrėsė ir jam gintis nereikėjo, bet jis pats ir po to, kai laužė žmonai pirÅ¡tus ir nustÅ«mė jÄ Ä¯ durų staktÄ , ir toliau elgėsi agresyviai, jis nustÅ«mė ant sofos ir nukentėjusiÄ jÄ atbėgusiÄ gelbėti V.

J., o vėliau, pribėgus ir R. J., jį iÅ¡ karto griebė už kaklo ir pradėjo smaugti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde ir pats nuteistasis pripažįsta, kad R. J. tik bandė suduoti jam per veidÄ , taip pat, kaip jau aptarta, nuteistasis neginčijo ir to fakto, kad jis su žmona elgėsi netinkamai, jÄ Ä¯Å¾eidinėjo. Ir Å¡iuo atveju nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nuteistasis smurtavo prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ ir jai sukėlė fizinį skausmÄ bÅ«tent tyčia.

Kartu pažymėtina, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji neleido nuteistajam išvykti, rūpindamasi būtent dėl nuteistojo sveikatos, visiškai nesudarė pagrindo nuteistajam elgtis nusikalstamai.

24. Ä®vertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas iÅ¡vadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. J. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡ kiekvieno įrodymų Å¡altinio gautÄ informacijÄ Ä¯vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo iÅ¡vadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės. Priimdamas skundžiamÄ nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25. Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajai priteistu neturtinės žalos dydžiu.

26. Skundžiamu nuosprendžiu iš A. J. priteista nukentėjusiajai R. J. 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Pažymėtina, jog BPK 44 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ . Vienas iÅ¡ Å¡ios teisės realizavimo bÅ«dų – civilinio ieÅ¡kinio baudžiamajame procese pareiÅ¡kimas. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį.

28. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡ko žalos atlyginimo principas objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Ä®statymas numato piniginę satisfakcijÄ , kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtÄ dvasinį, fizinį skausmÄ ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingÄ piniginę kompensacijÄ už patirtÄ skriaudÄ (dvasinius, fizinius iÅ¡gyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalÄ palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas.

Spręsdamas šį klausimÄ , teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat į sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ä®vertindamas neturtinę žalÄ pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

29. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu bÅ«du jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiÅ¡kesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalÄ tai gali bÅ«ti padaroma nustatant teisingÄ neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į Å¡ias pažeistas vertybes. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad veikiant tyčia, t. y. siekiant, kad nukentėjusysis patirtų kančias, pažeminimÄ , stresÄ ir panaÅ¡iai, yra padaroma kur kas didesnė žala nei neatsargios kaltės atveju. Konkrečios žalos padarymo aplinkybės turi bÅ«ti vertinamos pagal nurodytus įstatyminius kriterijus, nė vienai faktinei aplinkybei įstatyme nesuteikiama iÅ¡ankstinės reikÅ¡mės.

30. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiajai R. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl teismas vertina visas aplinkybes, susijusias su visais asmens išgyvenimais ir nepatogumais, tiesiogiai susijusiais su padarytu nusikaltimu.

31. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sÄ Å¾iningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys prieÅ¡ingų interesų pusiausvyrÄ , atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytÄ neturtinę žalÄ , atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tačiau kartu pažymėtina, kad atsižvelgiant į formuojamÄ teismų praktikÄ , pažeidus nematerialias vertybes, tokias kaip asmens sveikata, žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis negali bÅ«ti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį.

Visada bÅ«tina įvertinti sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobÅ«dį, sveikatos sutrikdymo padarius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobÅ«džio, turtinius ir neturtinius ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nukentėjusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkÅ«rimÄ .

32. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su tuo, kad dėl nuteistojo A. J. nusikalstamos veikos nukentėjusioji patyrė iÅ¡gÄ stį, fizinį skausmÄ , stresÄ , pažeminimÄ , nepatogumus dėl nusikalstamos veikos pasekmių ir tyrimo, teko pasakoti Å¡eimoje iÅ¡kilusias problemas svetimiems žmonėms, į tai buvo įtraukti ir Å¡eimos nariai, dėl to nukentėjusioji taip pat patyrė iÅ¡gyvenimus. (duomenys neskelbtini) pateiktas raÅ¡tas patvirtina, kad pasekmės tęsiasi iki Å¡iol, nes nukentėjusiajai teikiama psichologinė pagalba, kuri apima ir patirtus iÅ¡gyvenimus dėl Å¡ios konkrečios nusikalstamos veikos (t. 2, b. l. 62), todėl nuteistasis turi atlyginti nukentėjusiajai patirtÄ neturtinę žalÄ .

Neturtinė žala fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į teismų praktikÄ , kad priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 150 Eur iki 1 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-144/2010, 2K-605/2011, 2K-267/2013, 2K-522/2013, 2K-35/2014, 2K-563/2014, 2K-425/2015, 2K-30/2015, 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), todėl akivaizdžiai neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį dėl nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo ir patirtų iÅ¡gyvenimų.

33. Siekdamas protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgdamas ir į nuteistojo finansinę padėtį, kad jis Å¡iuo metu yra bedarbis, tačiau darbingo amžiaus asmuo, jo galimybę atlyginti nusikaltimu padarytos ir nustatytos neturtinės žalos dydį, Å¡ios kategorijos bylose teismų formuojamÄ praktikÄ , apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiajai R. J. iÅ¡ nuteistojo A. J. priteistos atlyginti 2 500 Eur neturtinės žalos dydis mažintinas iki 250 Eur. Toks neturtinės žalos dydis visiÅ¡kai neprieÅ¡tarauja kasacinės instancijos teismo praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas ir dėl to patirti dvasiniai iÅ¡gyvenimai.

34. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Plungės apylinkės teismo Plungės rÅ«mų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai nustatyto neturtinės žalos dydžio (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija n u t a r i a : pakeisti Plungės apylinkės teismo Plungės rÅ«mų 2022 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį, kuria iÅ¡ nuteistojo A. J. nukentėjusiajai R. J. priteista 2 500 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ atlyginti 2 500 eurų neturtinę žalÄ , ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 250 (dviejų Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt) eurų bei priteistas 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas skaičiuoti nuo priteistos atlyginti 250 eurų neturtinės žalos dydžio, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai Daiva Jazbutienė Edita Lapinskienė Linas Pauliukėnas