2ac70ffa-44e9-497f-9cea-006bcecaed28 · Lietuvos apeliacinis teismas

Pirmosios instancijos teismas                                                                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-404/2012                                                            Proceso Nr. 1-54-1-00329-2011-9        Procesinio sprendimo kategorija         1.2.3.1. (S)LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. birželio 26 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų:

Albino Bielskio, Kęstučio Jucio, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Jolitai Urbelienei,nuteistiesiems T. P., J. P.,gynėjams Aleksandrui Palamarčukui, Anatolijui Svilai, teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų J. P. ir T. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuoJ. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. kovo 29 d. laikas.T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:pagal BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu deÅ¡imčiai metų;pagal BK 140 str. 1 d. – trisdeÅ¡imt parų areÅ¡to.Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas deÅ¡imčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. kovo 29 d. laikas.IÅ¡ J.

P. ir T. P. priteista solidariai nukentėjusiajai L. P. 46100 Lt neturtinei ir 1525 Lt turtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam P. P. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Teisingumo ministerijai, kaip Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo administratoriui, 4420 Lt avansu iÅ¡mokėtai nukentėjusiajai L. P. žalai atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : J. P. ir T. P. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 28 d., apie 1 val. 30 min., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia suduodami kumščiais apie 11 smÅ«gių G.

P. į veidÄ , galvos sritį ir kitas kÅ«no vietas, pargriaudami G. P. ant grindų ir spardydami į įvairias kÅ«no vietas, tuo stipriai sumuÅ¡dami G. P. kÅ«nÄ , padarydami muÅ¡tinę žaizdÄ kaktoje, poodines kraujosruvas kaktoje, akių vokuose, nosies nugarėlėje, deÅ¡iniame žaste ir deÅ¡inėje alkÅ«nėje, kraujosruvas lÅ«pų gleivinėje, odos nubrozdinimus kaktoje ir deÅ¡inėje blauzdoje, deÅ¡inės pusės III-IV-to ir V-o Å¡onkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujosruvÄ kaktos kairės pusės minkÅ¡tuosiuose audiniuose, kraujo iÅ¡siliejimÄ po kietuoju deÅ¡inio galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės srities dangalu, kraujo iÅ¡siliejimus po minkÅ¡taisiais galvos smegenų ir smegenėlių dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu iÅ¡siliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nuo padarytų sužalojimų visumos nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė G.

P..Taip pat T. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. M. sveikatÄ , tačiau nuosprendis Å¡ioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.Nuteistasis T. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti bei panaikinti priteistus civilinius ieÅ¡kinius. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus duomenis ir jam paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas neginčija savo padarytos veikos dėl nukentėjusiosios R.

M. sužalojimo. Tačiau nurodo, kad nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d. Tuo pačiu, teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, numatytÄ BK 60 str. 1 d. 1 p.Skundo autorius nurodo, kad nuteistasis netrukdė ikiteisminio tyrimo atlikimui ir bylos nagrinėjimui teisme. Ä®vykio liudytojai patvirtino, kad po nukentėjusiojo sužalojimo, apeliantas niekur nepabėgo, bandė kartu su broliu jį gaivinti, tikėdamiesi jam padėti. Pas nukentėjusįjį jis atėjo be iÅ¡ankstinio nusistatymo ir nenorėjo sukelti konflikto.

Todėl skundo autorius teigia, kad minėtos aplinkybės turi bÅ«ti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis bei, vadovaujantis BK 61 str. ir 54 str. 3 d. nuostatomis, paskirtÄ Å¡velnesnė bausmė. Neginčydamas teismo nustatytos apelianto tyčios, skundo autorius teigia, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam sudavė ne jis, o jo brolis J. P.. Plačiai aptardamas priežastį (noras iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl tvoros padegimų), dėl kurios jis atėjo pas nukentėjusįjį, apeliantas teigia, kad bÅ«tent G.

P. iÅ¡provokavo konfliktÄ ir pirmasis pradėjo vartoti smurtÄ prieÅ¡ J. P.. ApibÅ«dindamas nukentėjusiojo asmenybę ir gyvenimo bÅ«dÄ , teigia, kad įvykio metu nukentėjusieji taip pat buvo neblaivÅ«s. Be to, jis net nesitikėjo, kad jo brolio suduoti nestiprÅ«s smÅ«giai į įvairias kÅ«no vietas, galėjo sukelti nukentėjusiojo mirtį. Tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smÅ«giai ne tik į galvÄ , bet ir kitas kÅ«no vietas, rodo, kad nei apeliantas, nei jo brolis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusįjį.

Apeliantas nurodo, kad muÅ¡tynių metu R. M. bandė traukti apeliantÄ , kai jis skyrė susikibusius jo brolį ir G. P., po ko jÄ pastÅ«mė, kad nesimaiÅ¡ytų ir jos pačios kuris nors iÅ¡ muÅ¡tynėse dalyvaujančių asmenų nesužalotų. Teismas neteisingai įvertino apelianto buvimÄ Å¡alia brolio, kaip bendrininkavimÄ nužudant G. P.. Jis tik bandė iÅ¡skirti besimuÅ¡ančius savo brolį ir G. P., nes brolis labai neadekvačiai sureagavo dėl G. P. smÅ«gio ir neprisipažinimo dėl tvoros padegimo.

Todėl apeliantas mano, kad tokioje situacijoje jokio bendrininkavimo negalėjo bÅ«ti. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis mirė po brolio smÅ«gio, suduoto buto virtuvėje, po kurio G. P. trenkėsi į krosnį.Kartu apeliantas plačiai apraÅ¡o įvykio metu buvusiÄ savo sveikatos bÅ«klę, dėl kurios jis negalėjo atlikti skundžiamame nuosprendyje nurodytų aktyvių veiksmų. Nukentėjusiosios R. M. parodymai turi bÅ«ti vertinami kritiÅ¡kai, nes ji gyveno su G. P., jo neteko ir taip nori atkerÅ¡yti apeliantui bei jo broliui.

Skundo autorius teigia, kad Å¡i nukentėjusioji apkalba tiek apeliantÄ , tiek jo brolį. Juo labiau, kad ji nenurodė kas ir kur sudavė smÅ«gius, kiek kartų, o įvykio metu elgėsi nenormaliai - buvo labai iÅ¡sigandus, garsiai rėkė, broliui suplėšė marÅ¡kinėlius. Tačiau apeliantas prisipažino ir nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl Å¡ios nukentėjusiosios sužalojimo. Tai, kad ji jam neatleido ir nenorėjo taikytis patvirtina jos norÄ , jog apeliantas su broliu bÅ«tų nuteisti kuo griežtesne bausme.

Kartu skundo autorius nurodo aplinkybes, kuriomis jam buvo padaryti kūno sužalojimai, konstatuoti teismo medicinos specialisto išvadoje. Taip pat, aptardamas kokiu būdu jis galėjo išsitepti savo rankas ir drabužius nukentėjusiojo krauju, teigia, kad jokio išankstinio susitarimo dėl bendrininkavimo nebuvo. Jis anksčiau neteistas, iki suėmimo dirbo, turi du mažamečius vaikus, charakterizuojamas teigiamai. Todėl apeliantas teigia, kad dėl nužudymo jis turi būti išteisintas, o pati veika perkvalifikuota į BK 132 str.

Be to, priteisti civiliniai ieÅ¡kiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra per dideli bei nepagrįstai priteistas civilinis ieÅ¡kinys ir Teisingumo ministerijai, kaip Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo administratoriui.Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu praÅ¡o pakeisti ir jo veikÄ perkvalifikuoti iÅ¡ BK 129 str. 1 d. į 132 str. Taip pat jis mano, kad jam paskirta per griežta bausmė bei priteisti per dideli civiliniai ieÅ¡kiniai neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas iÅ¡dėsto argumentus, analogiÅ¡kus nurodytiems jo brolio T.

P. apeliaciniame skunde – dėl bendrininkavimo požymių nebuvimo jo veikoje, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, neteisingai nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 str. 1 d. 1 p.), nukentėjusiosios R. M. parodymų vertinimo. Taip pat plačiai aptariamas nukentėjusiojo gyvenimo būdas, aplinkybės, kuriomis apelianto brolis galėjo išsitepti drabužius nukentėjusiojo krauju, T. P. sveikatos būklė ir jo (T. P.) kiemo tvoros padegimo aplinkybės, dėl kurių, apelianto nuomone, ir kilo šis konfliktas.

Skundo autorius teigia, kad tik jis vienas mušė G. P.. Norėdamas atsipraÅ¡yti už sukeltas muÅ¡tynes jis antrÄ kartÄ atėjo į nukentėjusiojo butÄ , kur vėl sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam, nuo kurių pastarasis mirė. Kartu J. P. teigia, kad neturėjo tikslo ir ketinimų nužudyti bei nesitikėjo, kad jo suduoti smÅ«giai sukels tokias neigiamas pasekmes. Tokį jo elgesį iÅ¡provokavo agresyvus paties nukentėjusiojo elgesys. Ä®vykio liudytojai patvirtino, kad apeliantas, mirtinai sužalojęs nukentėjusįjį, bandė jį gaivinti, tikėdamasis jam dar padėti.

Dėl Å¡io įvykio pasekmių jis labai gailisi, nebėgo ir nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų. Tokios aplinkybės turi bÅ«ti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis bei, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. ir 61 str. nuostatomis, paskirta Å¡velnesnė bausmė. Apeliantas anksčiau neteistas ir charakterizuojamas teigiamai.Specialisto iÅ¡vadoje užfiksuoti apelianto kÅ«no sužalojimai patvirtina tai, kad nukentėjusysis pirmasis pradėjo vartoti smurtÄ ir J. P. sudavė nevienkartinius smÅ«gius.

Teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia. Kartu skundo autorius mano, kad J. P. veikoje yra neatsargaus gyvybės atėmimo, t. y. nusikaltimo, numatyto BK 132 str., požymiai.Taip pat apeliantas nesutinka ir su priteistais civiliniais ieÅ¡kiniais neturtinei žalai atlyginti. Jo nuomone, Å¡ie ieÅ¡kiniai, nors ir priteisti solidariai su T. P., yra per dideli. Jis yra jauno amžiaus, jokio turto neturi, atlikus laisvės atėmimo bausmę jis nebus priimtas į buvusiÄ darbovietę, todėl mano, kad atlyginti tokį didelį civilinį ieÅ¡kinį niekada nebus galimybės.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė – atmesti.Apeliaciniai skundai atmestini.Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo iÅ¡vadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieÅ¡kinių dydžių nepaneigia.Pagal BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliantai teismo iÅ¡vadų dėl T. P. nuteisimo pagal BK 140 str. 1 d. neginčija, todėl ir kolegija Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja.Nuteistųjų Tomo ir J. P. iÅ¡ esmės identiÅ¡kuose apeliaciniuose skunduose yra ginčijamos teismo iÅ¡vados dėl veikos, numatytos BK 129 str., juridinio vertinimo, bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo, jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo ir nenustatytų lengvinančių aplinkybių bei paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieÅ¡kinių dydžių.Su Å¡iais apeliantų teiginiais sutikti negalima, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių.BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Å¡io kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ .

Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali bÅ«ti kvalifikuojama kaip nužudymas tik esant bendrininkavimo nužudyti kitÄ Å¾mogų požymiams. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimÄ tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų.

Susitarimas nužudyti kitÄ Å¾mogų gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki tol, kol nusikaltimas dar nėra baigtas. Esant susitarimui nužudyti, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus kiekvienas iÅ¡ jų padarė, atsako pagal vienÄ BK specialiosios dalies straipsnį. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčiÄ nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai).

Be to, pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ nėra bÅ«tina, kad kiekvienas iÅ¡ tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iÅ¡ jų. Jeigu smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir Å¡is mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 str. atsako visi kÅ«no sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtÄ naudojo keli asmenys, o smurto pobÅ«dis ir intensyvumas rodo tyčiÄ nužudyti arba neapibrėžtÄ tyčiÄ , kuri apima ir gyvybės atėmimÄ , tai pagal BK 129 str. taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (suduodant smÅ«gius ar atimant nukentėjusiajam galimybę prieÅ¡intis ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-485/2008, 2K-473/2009, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-366/2011).IÅ¡ teismo medicinos specialisto iÅ¡vadų Nr. M 371/11 (05) seka, kad nukentėjusysis G.

P. mirė nuo stipraus kūno sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniame žaste ir dešinėje alkūnėje, kraujosruvomis lūpų gleivinėje, odos nubrozdinimai kaktoje ir dešinėje blauzdoje, dešinės pusės III-IV ir V šonkaulių lūžiais su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kraujosruva kaktos kairės pusės minkštuosiuose aidiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės srities dangalu, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų ir smegenėlių dangalais, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju (140 g), galvos smegenų pabrinkimu, t. y. nuo šių sužalojimų visumos.

Minėti sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau 11 smÅ«gių. Po kÅ«no sužalojimų padarymo, nukentėjusysis galėjo atlikti kokius nors savarankiÅ¡kus veiksmus (pvz. judėti, gintis, Å¡aukti) tol, kol dėl galvos smegenų suspaudimo po kietuoju dangalu iÅ¡siliejusiu krauju jis neteko sÄ monės ir mirė. Å is laiko tarpas nuo sužalojimų padarymo iki mirties galėjo trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų (1 t. 41-43 b. l.). Šios teismo medicinos specialisto iÅ¡vados yra aiÅ¡kios ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios.

Jų viso proceso metu neginčijo nei kaltininkai, nei jų gynėjai (2 t. 179-182; 3 t. 63 b. l.).Tai, kad pagal Å¡ios bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti kieno – ar vieno J. P., ar abiejų (T. ir J.) P., suduoti smÅ«giai sukėlė mirtinus sužalojimus, neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant nuteistųjų padarytos veikos juridinio įvertinimo klausimÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abu nuteistuosius bendravykdytojais ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).Be to, žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog abu nuteistieji teisme faktiÅ¡kai neprisipažino bendrais veiksmais nužudę G.

P., nepaneigia jų dalyvavimo padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų bei nukentėjusiosios R. M. parodymai, atlikta Å¡ių duomenų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieÅ¡taraujantys nuteistųjų parodymai.IÅ¡ tiesų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti įtariamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai neturi bÅ«ti vertinami kaip turintys įrodomosios reikÅ¡mės priimant nuosprendį.

Tačiau tai nereiÅ¡kia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į juos neturi atsižvelgti. Å ie parodymai turi reikÅ¡mės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų ar nuteistųjų teisme duotus parodymus. Jei ikiteisminio tyrimo metu duoti įtariamųjų parodymai atitinka ar iÅ¡ dalies atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikÅ¡mės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. TokiÄ teismų praktikÄ dėl įtariamųjų parodymų įrodomosios vertės formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-554/2006, 2K-7-198/2008).Kolegijos nuomone, bÅ«tent taip nuteistųjų T.

P. ir J. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams, vertino apygardos teismas. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų parodymus, duotus nagrinėjant bylÄ teisme, įvertino kaip siekimÄ palengvinti T. P. teisinę padėtį ir pagrįstai juos atmetė. Tomo ir J. P. smurtiniai veiksmai, atlikti privačioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai rodo, kad, jie abu tiesiogiai dalyvavo realizuodami objektyviÄ jÄ nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., pusę – abu išėjo iÅ¡ savo (T.

P.) namų kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu atėjo į kaimyninio namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio toje pačioje gatvėje, kiemÄ ir pateko į nukentėjusiojo gyvenamÄ jÄ vietÄ , bei abiem sudavus smÅ«gius rankomis nukentėjusiajam, nuo kurių pastarasis nugriuvo ant grindų, abu jį spardė, t. y. jie veikė sutartinai kaip bendrininkai ir buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad abu nuteistieji, rankomis ir kojomis suduodami pargriautam ant žemės G.

P. daugybinis smÅ«gius į galvÄ ir kitas kÅ«no vietas, savo sÄ monėje nedetalizavo padarinių kokybinės iÅ¡raiÅ¡kos (sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo) ir nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau abu P., neabejotinai suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumÄ , numatė, jog jie gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti. Abu kaltininkai, tyčia suduodami smÅ«gius rankomis, o po to – ir spardydami nukentėjusįjį bei betarpiÅ¡kai matydami vienas kito analogiÅ¡kus smurtinius veiksmus, neabejotinai suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese.

IÅ¡ bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių seka, kad abu (duomenys neskelbtini) P. kartu muÅ¡dami nukentėjusįjį, suvokė veikos pavojingumÄ ir galimybę atsirasti įvairiems Å¡ios veikos padariniams, tačiau jų savo sÄ monėje nedetalizavo, t. y. juos tenkino bet koks nukentėjusiojo sužalojimo sunkumo laipsnis (neapibrėžta tyčia). Todėl jie visi yra atsakingi už atsiradusius padarinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d., kaip nužudymÄ , padarytÄ netiesiogine tyčia.

Kartu kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir Å¡ioje nutartyje aptartų duomenų visetu, nuosprendžio iÅ¡vados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę sekÄ .Pirmosios instancijos teismas motyvuotai aptarė nukentėjusiosios R. M. parodymų patikimumÄ ir įrodomÄ jÄ vertę. Nuosprendyje iÅ¡dėstytas Å¡ios liudytojos parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str.

įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Be deklaratyvių nuteistųjų teiginių, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji davė neteisingus parodymus, t. y. apkalbėjo nuteistuosius.Be to, žemesnės instancijos teismui buvo žinoma abiejų apeliantų skunduose akcentuota T.P. sveikatos bÅ«klė, o teisiamajame posėdyje buvo iÅ¡tirti medicininiai dokumentai iÅ¡ Å¡io nuteistojo sveikatos istorijos (3 t. 64 b. l.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios R. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek teisme, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas.

Be to, apeliantai savo skunduose nenurodo, kad jų kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.Tokiu būdu pripažinus abu nuteistuosius kaltais dėl nukentėjusiojo tyčinio nužudymo, nebėra prasmės analizuoti apelianto J. P. skundo argumento dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.

Juo labiau, kad jo veikoje neginčytinai nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d. objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Abu apeliantai teigia, kad konfliktÄ iÅ¡provokavo nukentėjusysis G. P..BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiÅ¡kia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininkÄ ar į jam artimus asmenis ir pan.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininkÄ prieÅ¡ jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ esmės prieÅ¡taravo moralės normoms, įžeidė kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį, buvo susijęs su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato Å¡iÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kai moralės požiÅ«riu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iÅ¡ dalies paskatina kaltininkÄ nusikalsti prieÅ¡ jį.IÅ¡ skundžiamame nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų nukentėjusiosios R.

M. ir liudytojo V. Š. (3 t. 61 b. l.) parodymų, matyti, kad G. P. jokių įžeidžiančių žodžių nei J., nei T. P. nepasakė, pirmasis prieš juos fizinio smurto nepradėjo vartoti, kitų pavojingų veiksmų neatliko. Anksčiau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat nėra konstatuota nukentėjusiajam jokių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti kovos ir savigynos metu. Taigi, G. P. neatliko jokių pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms.

Todėl nukentėjusiojo G. P. įvykio metu buvusį elgesį (liepimÄ neblaiviems ir triukÅ¡maujantiems nuteistiesiems iÅ¡eiti iÅ¡ jo buto nakties metu) nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistųjų T. P. ar J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kartu kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad byloje surinktų duomenų visetas neleidžia nuteistųjų J. P. ir T. P. elgesį, buvusį po nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo, pripažinti jų atsakomybes lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p. Pagal Å¡io įstatymo nuostatas, teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai nustatoma, jog jis (kaltininkas) suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbÄ arba kitais aktyviais veiksmais iÅ¡vengė ar bandė iÅ¡vengti sunkesnių padarinių.

Teismų praktika rodo, kad Å¡i atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti keliÄ nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai bÅ«na greitosios medicininės pagalbos iÅ¡kvietimas ar aplinkinių pagalbos praÅ¡ymas, bandymas daryti dirbtinį kvėpavimÄ , stabdyti kraujavimÄ ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2007, 2K-67/2006). Å ioje byloje neginčijamai nustatyta, kad greitÄ jÄ medicininę pagalbÄ iÅ¡kvietė nukentėjusioji R.

M. (1 t. 85-89 b. l.). IÅ¡ jos parodymų seka, jog antrÄ kartÄ sugrįžus abiem P. ir jai bÅ«nant pas V.Å ., iÅ¡girdusi trenksmÄ , pamatė ant grindų nugriuvusį G. P., kuriam iÅ¡ burnos bėgo kraujas. J. P. pasakė „<...viskas...>“, vyresnysis P. puolė prie G. P. ir pradėjo Å¡iam spaudyti krÅ«tinę, o J. P. bandė jį (G. P.) pražiodyti. Tačiau R. M. dar bekalbant su greitosios pagalbos darbuotojais, abu P. greitai atsistojo ir išėjo iÅ¡ buto (1 t. 161-163, 164-165, 168, 183-186 b. l.; 3 t. 58-59 b. l.).

Be to, su aptariama situacija visiÅ¡kai nesiderina nuteistojo J. P. elgesys, dėl kurio teisme jis paaiÅ¡kino, kad „<...antrÄ kartÄ atėjau atsipraÅ¡yti ir dar kartÄ smogiau jam (G. P.)...>“ (3 t. 55 b. l.). Liudytojas V. Å . patvirtino, kad T. P. įvykio metu įsikarščiavęs Å¡aukė, jog „<...aÅ¡ (T. P.) padarysiu tvarkÄ ...>“ (1 t. 196-197, 198 b. l.; 3 t. 61 b. l.). Taigi, Å¡iuo atveju, aptarti nuteistųjų veiksmai nėra pakankami, kad bÅ«tų galima juos pripažinti siekimu užkirsti keliÄ jų smurtiniais veiksmais sukeltoms pasekmėms (nukentėjusiojo mirčiai) atsirasti.

Todėl teigti, kad metu abu kaltininkai suteikė nukentėjusiajam pagalbÄ , nėra pagrindo.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininkÄ nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones.

Ä®statymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi bÅ«ti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .Paminėto principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas.

Ne mažiau svarbus Å¡ia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai jÄ skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iÅ¡ jų nesuteikiama prioritetinė reikÅ¡mė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali bÅ«ti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje.

Pernelyg Å¡velni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniÅ¡kumo principÄ , nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, Å¡aliÅ¡kai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika Nr. 26“, psl. 197-213). Be to, BK 54 str. 3 d. numatyta, kad Å¡is įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti Å¡velnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatoms.

Ilgametėje teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 str. 3 d., turi bÅ«ti nurodomos byloje nustatytos iÅ¡imtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibÅ«dinančių nusikalstamos veikos pavojingumÄ ir Å¡iÄ veikÄ padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ (kasacinės bylos Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).Tačiau prieÅ¡ingai nei teigia abu P., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių iÅ¡imtinų aplinkybių, leidžiančių taikyti Å¡iems nuteistiesiems BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Apeliantų skunduose akcentuojamos aplinkybės (T. P. Å¡eimyninė padėtis ir itin teigiama charakteristika, o J.P. jaunas amžius, turtinė padėtis ir iki nusikaltimo padarymo darbinė veikla), jokiu bÅ«du nėra tokios (iÅ¡imtinės) aplinkybės, nes aptariamas amžius, teigiama charakteristika, turtinė, darbinė ir (ar) Å¡eimyninė padėtis yra bÅ«dingos daugumai Lietuvoje gyvenančių žmonių. Taigi, Å¡ioje byloje nėra jokių iÅ¡imtinių aplinkybių, kurios leistų daryti iÅ¡vadÄ , jog T. ir J.

P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės prieštarauja teisingumo principui. Pagal BK 61 str. 2 d. reikalavimus, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pas skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, skirdamas abiem nuteistiesiems ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų skaičių (T.

P. padarė dvi, o J. P. – vienÄ nusikalstamÄ veikÄ ) ir pavojingumo laipsnį (jie padarė veikÄ , priskiriamÄ labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltininkų asmenybes (anksčiau neteisti, administracine tvarka T. P. nebaustas, J. P. – baustas, charakterizuojami teigiamai, iki nusikaltimo padarymo abu dirbo), jų atsakomybę dvi sunkinančias aplinkybės (veikas padarę bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ bei kitas, turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes.

Nuteistajam J. P. už labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ paskirta bausmė, kurios dydis yra lygus sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui. Nuteistajam T. P. už nesunkaus nusikaltimo padarymÄ skirta Å¡velnesnės rÅ«Å¡ies bausmė - areÅ¡tas, kurios dydis žymiai mažesnis už BK 49 str. 3 d. numatytÄ tokios bausmės rÅ«Å¡ies vidurkį, o už labai sunkaus nusikaltimo padarymÄ skirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantai, skiriant jiems bausmes, jų individualizavimo ir teisingumo principai nepažeisti.

Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokiu būdu nėra per griežtos ir neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui bei suformuotai teismų praktikai daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-588/2011, 2K-258/2011, 2K-173/2011, 2K-161/2011, 2K-329/2010). Nuteistasis T. P. ginčija civilinius ieškinius, priteistus turtinei ir neturtinei žalai bei nukentėjusiajai L. P. avansu išmokėtai kompensacijai atlyginti, o nuteistasis J. P. – tik neturtinei žalai atlyginti.Šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad bÅ«tų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimÄ (BPK 44 str. 10 d.). BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikÅ¡ti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieÅ¡kinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksÄ (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – jÄ Ä¯vertinti turi teismas.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, Å¡iÄ Å¾alÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes, taip pat sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.). Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems L. P. ir P. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų T. P. ir J. P. bendrais veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui (L.

P. sÅ«nui ir P. P. tėvui). Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės G. P., su kuriuo nukentėjusiuosiuos siejo glaudÅ«s, artimi, dvasiniai ir emociniai ryÅ¡iai, mirties jie patyrė didžiulius dvasinius iÅ¡gyvenimus ir sukrėtimÄ (1 t. 146, 148, 187, 189 b. l.; 3 t. 57 b. l.), kurie turi bÅ«ti atlyginti. PrieÅ¡ingai nei mano abu apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaujantis sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį bei pagrįstai iÅ¡ nuteistųjų solidariai priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytÄ piniginę satisfakcijÄ (abiem nukentėjusiesiems po 50000 Lt).

Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymÄ , nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į visuomenėje esančius papročius ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiosios nurodytos jos patirtos laidojimo iÅ¡laidos (3085 Lt), kurių dalis Teisingumo ministerijos sprendimu kompensuotos avansu (1 t. 157-159 b. l.), yra realios ir gyvenimiÅ¡kos. Pažymėtina ir tai, jog pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai toks civilinio ieÅ¡kinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydis tikrai nėra per didelis (kasacinės bylos Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009, 2K-172/2011).

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (2008-11-14 įstatymo Nr. X-1843 redakcija) 14 str. nurodyta, kad Å¡io įstatymo nustatyta tvarka kompensavus smurtiniu nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ , valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iÅ¡ už žalÄ atsakingo asmens, jeigu Å¡is yra nustatytas, teismo tvarka iÅ¡ieÅ¡koti tokio dydžio sumas, kiek yra sumokėta Å¡io įstatymo 3 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nurodytiems asmenims ir tokiais atvejais valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Tai reiÅ¡kia, kad ir Å¡ioje byloje Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu nukentėjusiajai L. P. avansu iÅ¡mokėjus atitinkamo dydžio kompensacijÄ dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo (1 t. 157-159 b. l.), teismas turėjo teisę Å¡iÄ sumÄ (4420 Lt) priteisti iÅ¡ už žalÄ solidariai atsakingų asmenų – T. ir J. P.. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus pagrindo nėra.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r i a :

Nuteistųjų T. P. ir J. P. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                       Valdimaras Bavėjanas Teisėjai                                                                            Albinas Bielskis                                                                             Kęstutis Jucys                Â