2019-01-30 Nr. AB-3000-3-62-3-01102-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-53-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01102-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“; 2) VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. PE_SP3-12249 „Dėl O. G. našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“; 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) -I-3250.

2. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. PE_SP5-39 nusprendė, kad valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos, kaip išmokos gavėjos, kaltės, todėl nusprendė nuo 2016 m. balandžio 1 d. išieškoti iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo perskaičiuotos senatvės pensijos po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo fondui bus atlyginta 4 507,29 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka, susidariusi laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja nesutiko, kad našlių pensijos permoka susidarė dėl jos kaltės. Pareiškėja 1956 m. birželio 11 d. sudarė santuoką su P. G., nors ši santuoka formaliai 1982 m. birželio 8 d. ir buvo nutraukta, faktiškai su P. G. santuokoje pragyveno iki pat jo mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Minėtu laikotarpiu O. G. su P. G. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, todėl toks jų gyvenimas laikytinas faktine santuoka. Pareiškėja net ir nežinojo, kad jos santuoka nutraukta. Pareiškėjos elgesyje nebuvo nesąžiningumo elementų, todėl pensijos permoka negali būti išskaičiuota. Be to, permokos išieškojimui yra suėjęs senaties terminas.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėja 1997 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi dėl valstybinės socialinio draudimo našlių (toliau – našlių) pensijos skyrimo už mirusį vyrą P. G.. Tuo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 38 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti. Todėl pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Kauno skyrių dėl našlių pensijos skyrimo, kartu su prašymu pateikė P. G. mirties liudijimą ir santuokos liudijimą. VSDFV Kauno skyrius, įvertinęs pareiškėjos kartu su prašymu pateiktus dokumentus, reikalingus našlių pensijai skirti, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi bei 36 straipsnio 1 dalimi, 1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. 2434 paskyrė pareiškėjai našlių pensiją nuo (duomenys neskelbtini). VSDFV Kauno skyrius, vykdydamas Valdybos pavedimą patikrinti mokamų našlių pensijų skyrimo pagrįstumą, patikrino O. G. mokamos našlių pensijos mokėjimo pagrįstumą ir nustatė, kad pareiškėja kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo pateikė dokumentus neatitinkančius tikrovės, nes santuoka tarp pareiškėjos ir P. G., mirusio (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta 1982 m. birželio 8 d. Taigi, pareiškėja nenurodė aplinkybių, turinčių lemiamos įtakos pareiškėjos teisei į pensiją nustatyti, t. y. kad kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu ji jau buvo išsiskyrusi su P. G.. Akcentuojama, kad teikdama prašymą dėl našlių pensijos skyrimo O. G. 1997 m. rugsėjo 4 d. pasirašė pasižadėjimą, kad „su mirusiu santuoka nutraukta nebuvo ir žinau, kad naujai susituokus, našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas“. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja apgaulės būdu siekė įgyti teisę į našlių pensiją už mirusį P. G., nes jo mirties momentu pareiškėja nebuvo šio asmens sutuoktine, t. y. faktiškai neatitiko Pensijų įstatymo 33, 34 straipsniuose numatytų sąlygų.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ bei Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5)-I-3250 dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ teisėtumo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės naudai solidariai iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 92,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 34 straipsnio (1997 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. VIII-188 redakcija) nuostatomis. Nurodė, kad santuokos nutraukimas įrodo santuokos pabaigą, todėl asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, ir po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu bei neturi teisės gauti našlių pensiją.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis P. G., už kurį ji prašė skirti našlių pensiją, mirė (duomenys neskelbtini), santuoka su P. G. buvo nutraukta 1982 m. birželio 8 d. Pareiškėjos prašymas dėl našlių pensijos skyrimo VSDFV Kauno skyriuje užregistruotas jau po santuokos nutraukimo, todėl, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, daryta išvada, jog, kaip pagrįstai pripažino atsakovas, jau kreipimosi dėl minėtos pensijos skyrimo metu pareiškėja neturėjo teisės į našlių pensiją. Dėl to iš esmės ginčo nekėlė ir pareiškėja, nurodydama, kad apie santuokos nutraukimą ji pati faktiškai nežinojo ir su P. G. po santuokos nutraukimo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki pat jo mirties.

8. Teismas atsižvelgė į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalių, 36 straipsnio 6 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – Nuostatai) 100 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015. Teismas nustatė, jog pareiškėja nesuprato, kad jos santuoka su P. G. nutraukta, šiai aplinkybei pagrįsti pareiškėja nurodė santuokos liudijimą, kurį pateikė atsakovui kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo ir kuris atsakovui abejonių nekėlė, nes nebuvo pažymėtas kaip negaliojantis. Ši aplinkybė kitais įrodymais byloje nebuvo paneigta. Teismo nuomone, pareiškėjos įsitikinimas ir suvokimas, jog jos santuoka su P. G. nebuvo nutraukta ir tai bylojo pareiškėjos turimas santuokos liudijimas, nulemia pareiškėjos kaltės nebuvimą dėl susidariusios permokos. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pateikdama nurodytus dokumentus našlių pensijai gauti pareiškėja tyčia nurodė neteisingus duomenis. Byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad nusprendžiant išieškoti našlių pensijos permoką iš pareiškėjos skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ VSDFV Kauno skyrius atliko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytų aplinkybių vertinimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje.

9. Teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja, paduodama prašymą bei kitus dokumentus našlių pensijai skirti, žinojo apie faktinės aplinkybės dėl jos santuokos nutraukimo ir veikė tyčia, nesąžiningai nurodydama neteisingus duomenis. Byloje nebuvo pakankamų objektyvių duomenų konstatuoti, kad permoka susidarė dėl išmokos gavėjo (pareiškėjos) kaltės (nesąžiningumo). Taigi, nebuvo jokio akivaizdaus pagrindo konstatuoti pareiškėjos kaltei dėl našlių pensijos permokos susidarymo. Kadangi pareiškėjos kaltė dėl našlių pensijos permokos susidarymo nenustatyta, VSDFV Kauno skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą dėl permokos išieškojimo iš pareiškėjos, neatliko išsamaus visų aplinkybių tyrimo, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi bei Nuostatų 100 punktu, sprendė, kad našlių pensijos permokos išieškojimas iš pareiškėjos yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ naikintinas.

10. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovui VSDFV Kauno skyriui, tikrinant visų mokamų našlių pensijų paskyrimo teisėtumą ir 2015 m. lapkričio 11 d. paaiškėjus faktinei aplinkybei, jog pareiškėjos santuoka buvo nutraukta bei tai patvirtina ištuokos akto įrašas Nr. 118, skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. PE_SP3-12249 „Dėl O. G. našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“ laikytinas pagrįstu ir teisėtu, jo naikinti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėja nuo šios faktinės aplinkybės paaiškėjimo dienos prarado teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 34 straipsnį.

11. Teismas konstatavo, jog Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (6.5)-I-3250, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, t. y. 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. PE_SP5-39 ir 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. PE_SP3-12249, panaikinimo, naikintinas dalyje dėl pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių ir argumentų ta apimtimi, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ pagrįstumo ir teisėtumo, kadangi teismo nuomone šis VSDFV Kauno skyriaus sprendimas dėl pirmiau nurodytų argumentų yra neteisėtas. Kita Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5) -I-3250 dalis laikyta pagrįsta ir teisėta.

12. Teismas, atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, pateiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 13 d. pažymą Nr. NTP-7-1817 bei 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-356-3341 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ bei į tai, jog pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, prašoma priteisti 185,28 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma buvo mažinama proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. priteisiant iš atsakovų solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lietuvos valstybės naudai 92,64 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

III. 13. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo netenkinti.

14. Atsakovas pažymi, kad santuokos nutraukimo faktas įregistruojamas civilinės metrikacijos skyriuje ir daromas ištuokos akto įrašas, asmeniui išduodamas ištuokos liudijimas. Todėl toks faktas, kad pareiškėja turėjo santuokos liudijimą, visiškai neįrodo, jog ji nežinojo, kad santuoka su P. G. nutraukta. Tačiau teismas šį faktą vertino kaip pagrindą įrodantį, kad pareiškėja nežinojo, jog yra išsituokusi. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, iš tiesų pagrindžiančių, kad ji nežinojo apie santuokos nutraukimą.

15. Atsakovas nurodo, jog Šiaulių m. civilinės metrikacijos skyriaus 1982 m. birželio 8 d. ištuokos registravimo akto įraše Nr. 118 nurodyta, kad santuoka buvo nutraukta Kauno rajono LTSR teismo 1982 m. gegužės 4 d. sprendimu. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso (galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d.) 36 straipsnio nuostatas, kai santuoka nutraukiama teismine tvarka teismas imasi priemonių sutuoktiniams sutaikyti ir turi teisę atidėti bylos išnagrinėjimą, paskirdamas sutuoktiniams terminą susitaikyti iki šešių mėnesių. Santuoka nutraukiama, jeigu teismas nustato, kad sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą nebeįmanoma. Be to, ištuokos registravimo akto įraše Nr. 118 nurodyta, kad sutuoktiniai turėjo vieną bendrą vaiką iki 18 metų amžiaus. Taigi, akivaizdu, kad O. G. žinojo apie santuokos nutraukimą, kadangi teismas be abiejų sutuoktinių žinios negalėjo nutraukti santuokos.

16. Atsakovo manymu, pareiškėjos našlių pensijos permoka atsirado ne VSDFV Kauno skyriui pažeidus viešojo administravimo principus, o pareiškėjai pažeidus sąžiningumo ir rūpestingumo principus apgaulės būdu siekiat sau naudos. Našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės ir turi būti atlyginta. Tai patvirtina ir bylos dokumentai, kurie įrodo, kad VSDFV Kauno skyrius negalėjo patikrinti pareiškėjos šeimyninės padėties, nes duomenys apie pareiškėjos ir jos vyro P. G. santuokos nutraukimą į Gyventojų registrą įrašyti tik 2015 m. lapkričio 24 d.

17. Pareiškėja O. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjos atstovai taip pat pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

18. Pareiškėja teigia, kad VSDFV darbuotojai turėjo pareigą ne tik išaiškinti, kokius dokumentus būtina pateikti, bet ir patikrinti, ar visi dokumentai pateikti. Apie santuokos nutraukimą pareiškėja teigia nežinojusi iki kol kilo ginčas dėl našlės pensijos mokėjimo. Pareiškėjos manymu, jei jos pateikti dokumentai ir faktai būtų patikrinti laiku, faktas apie jos santuokos nutraukimą būtų paaiškėjęs dar kreipimosi dėl našlės pensijos skyrimo metu.

19. Pareiškėjos manymu, teismas pagrįstai ir objektyviai įvertino, jog O. G. nežinojo ir net nesuprato, kad santuoka su P. G. nutraukta.

20. Apeliaciniame skunde yra akcentuojama O. G. kaltė, nepasisakant apie tai, kokioms priežastims esant VSDFV darbuotojai skyrė našlės pensiją netikrinant dokumentų ir pareiškėjos pateiktos informacijos. Taip pat apeliaciniame skunde nepasisakyta dėl kito skundžiamame sprendime išdėstyto argumento – dėl permokos išieškojimo atsisakymo.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti apeliacinį skundą.

22. Valdyba pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams. Papildomai pažymi, jog LTSR Kauno rajono teismo 1982 m. gegužės 4 d. sprendimu ne tik buvo nutraukta P. G. ir O. G. santuoka, bet ir padalintas jų turtas, O. G. dalyvavo teismo posėdyje ir dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo ji neprieštaravo, santuokos nutraukimas buvo įregistruotas Šiaulių m. CMS 1982 m. birželio 8 d. ištuokos registravimo akto įrašu Nr. 118.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. PE_SP5-39 „Dėl O. G. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, VSDFV Kauno skyriaus 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. PE_SP3-12249 „Dėl O. G. našlių ir našlaičių pensijos mokėjimo nutraukimo“ ir Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5) -I-3250, kuriuo netenkintas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. PE_SP5-39 ir 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. PE_SP3-12249“, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėja nesutinka su skundžiamais atsakovo sprendimais, nurodydama, kad jai našlių pensija buvo skirta ne dėl jos kaltės, o dėl atsakovo neteisėto neveikimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. PE_SP5-39 bei Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5)-I-3250 dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. kovo 16 d. sprendimo; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė konstatavęs, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja, paduodama prašymą bei kitus dokumentus našlių pensijai skirti, žinojo apie faktinės aplinkybės dėl jos santuokos nutraukimo ir veikė tyčia, nesąžiningai nurodydama neteisingus duomenis. Taigi, nėra jokio akivaizdaus pagrindo konstatuoti pareiškėjos kaltei dėl našlių pensijos permokos susidarymo.

27. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad našlės pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės, todėl mano, jog turėjo teisę ją išieškoti. Pažymi, kad nutraukus santuoką išduodamas ištuokos liudijimas, teismas be abiejų sutuoktinių žinios negalėjo nutraukti santuokos.

28. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, juos papildo.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo (Valstybinis socialinio draudimo fondas) administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pagal minėto įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalį Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, aiškindama minėtas teisės normas, konstatavo, kad būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (37 p.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (38 p.). Vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 ir 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (39 p.).

33. Nagrinėjamu atveju sprendimai nutraukti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą ir išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką buvo priimti įvertinus pareiškėjos pateiktus našlių pensijai skirti dokumentus, kurių pagrįstumas buvo patikrintas tik po ilgo laikotarpio, pradėjus duomenis kaupti Lietuvos Respublikos gyventojų registre (toliau – ir Registras). Atsakovas, gavęs duomenis iš Registro 2015 m. lapkričio 11 d., sprendė, kad pareiškėjai palankus sprendimas 1997 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, t. y. prieš aštuoniolika metų, buvo priimtas nepagrįstai.

Taigi tai, kad institucija nusprendė panaikinti savo priimtą sprendimą, lėmė taip pat ir minėta priežastis (Registro įsteigimas ir duomenų jame kaupimas), taigi priežastis, susijusi su valstybės institucijų įsteigimu, veiklos pagrindais. Jeigu institucijos sprendimo panaikinimas yra lemiamas, be kita ko, pačių valstybės valdžios institucijų veiklos ypatumais, dėl kurių priimant administracinį sprendimą faktiškai nebuvo surinkti visi faktiniai duomenys, turintys užtikrinti sprendimo pagrįstumą, tai negali būti vertinama kaip faktinis pagrindas, leidžiantis institucijai spręsti dėl jos priimto sprendimo panaikinimo.

Toks institucijos veikimas neatitinka gero administravimo principo. Institucija, nustačiusi, kad administracinis sprendimas turi būti panaikintas ne vien dėl asmens, besikreipusio dėl tokio sprendimo, kaltės, bet iš dalies ir dėl institucijos veiksmų, paprastai neturėtų naikinti savo priimto administracinio sprendimo, nes toks panaikinimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ir naujausioje savo praktikoje tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-261-602/2018).

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo institucijos, atlikdamos savo funkcijas, turėtų imtis priemonių, užtikrinančių sprendimų teisėtumą. Sprendimų teisėtumas viešojo administravimo srityje yra viešas interesas, kuris įgyvendinamas institucijose joms priimant sprendimus. Dėl būtinumo saugoti viešąjį interesą gali būti ribojamos asmens teisės. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad nustačius, jog pareiškėja neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų našlės pensijai gauti, šios pensijos mokėjimas turėjo būti nutrauktas.

Nustačius įstatymo pažeidimą, institucija galėjo svarstyti dėl pareiškėjos teisių ribojimo ir už praėjusį laikotarpį, tačiau taip pat buvo būtina svarstyti, ar toks ribojimas yra proporcingas.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju administracinio sprendimo panaikinimu praėjus labai ilgam laiko tarpui – net aštuoniolika metų, visa administracinio sprendimo panaikinimo našta negali būti perkelta pareiškėjai, nes toks sprendimas priklausė ne tik nuo pareiškėjos elgesio, bet ir nuo institucijos veiklos ypatumų, taikytos administracinės praktikos. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėja, 1997 m. rugsėjo 10 d. prašymu kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo, sąmoningai nuslėpė faktą apie jos santuokos nutraukimą. Pareiškėja nurodė, kad su P. G. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį iki pat jo mirties. Taigi, nors ir buvo pateiktas Kauno rajono liaudies teismo 1982 m. gegužės 4 d. sprendimas, nėra duomenų, kad pareiškėja realiai suvokė apie formaliai įvykusias skyrybas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visos administracinio sprendimo panaikinimo naštos perkėlimas pareiškėjai yra neproporcingas atsižvelgiant ir į pareiškėjos turtinę padėtį (gaunamas pajamas), sveikatos būklę, amžių. Taigi pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs institucijos taikytas priemones kaip neproporcingas, turėjo pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą dėl našlių pensijos permokos išieškojimo.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamų sprendimų atitikimą proporcingumo, gero administravimo, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo jo panaikinti.

36. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai buvo suteikta bei 100 procentų iš valstybės lėšų apmokėta antrinė teisinė pagalba šioje administracinėje byloje.

37. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka reglamentuojama ABTĮ 42 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

38. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, darytina išvada, kad šiuo atveju teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos atlyginamos valstybei.

39. Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. sausio 29 d. patikslinta pažyma Nr. (2.15) NTP-7-649, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro advokato užmokestis – 71,50 Eur. Ši prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą dydžio. Todėl valstybei iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus priteisiama 71,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 71,50 Eur (septyniasdešimt vieną eurą, penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė