2019-11-27 Nr. AB-22462-3-61-3-00708-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2239-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00708-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 42-1178(1) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 1 d. raštas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 2S-314 (toliau – ir 2018 m. sausio 26 d. raštas) ; 3) įpareigoti atsakovą ir Kalėjimų departamentą nutraukti neteisėtas veikas (asmens gyvenamosios vietos, daiktų, kompiuterių ir kitas kratas) iki bus priimti atitinkami įstatymai.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, jog žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką ir ribas. Vilniaus PN ir Departamentas skundžiamais raštais neatsakė pareiškėjui į jo iškeltus klausimus dėl nuteistųjų atliekamų kratų (nenurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja atliekamų kratų tvarką, pagrindus ir apribojimus). Atsakovas ir Kalėjimų departamentas nurodė įvairias taisykles ir tvarkas, tačiau pareiškėjas įsitikinęs, kad nei vienas įstatymas nenustato, kada gali būti atliekamos nuteistųjų kratos, kokia kratų tvarka, kokie taikomi apribojimai. Atliekant kratas kalinimo įstaigose yra pažeidžiami įstatymai, nes kišamasi į privatų asmens gyvenimą, nuosavybę, pažeidžiamos kitos asmens teisės. Skundžiamuose raštuose nurodoma, kad kratos yra kaip prevencinė priemonė, tačiau juose paminėti teisės aktai nesuteikia nuteistajam ginti savo teises, kreiptis į teismą, taip paneigiami Konstitucinio Teismo sprendimai, pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nuteistųjų teisių apribojimai turi būti numatyti tik įstatymuose. Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas ignoruoja teismų sprendimus ir įstatymus, tokiu būdu patvirtindami, kad jiems įstatymai negalioja.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 113 straipsnyje numatytos pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės – pataisos įstaigų apsauga, teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas, pataisos įstaigų vidaus tvarka. Minėtų priemonių įgyvendinimui bausmės vykdymo įstaigose atliekamos kratos. Jos pataisos namų teritorijoje atliekamos vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Kadangi tai susiję su saugumo, tvarkos užtikrinimu laisvės atėmimo vietų įstaigoje, tai savaime nėra teisės į privatumą pažeidimas. Skundžiamas informacinio pobūdžio raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Pagal paminėtos Instrukcijos nuostatas prieš darant kratą pareigūnai neprivalo informuoti nuteistuosius apie kratos pobūdį arba įteikti jiems kratą leidžiantį dokumentą, taip pat pranešti apie kratos rezultatus. Vilniaus PN jokiais veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, Kalėjimų departamentas nustatė, kad Vilniaus PN administracija nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų atlikę kratą ir iš anksto apie tai neinformavę pareiškėjo. Kalėjimų departamentas konstatavo, kad skundžiamas Vilniaus PN raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Į pareiškėjo skundą Kalėjimų departamentas atsakė laiku ir išsamiai, atsakymas pagrįstas teisės aktų normomis, todėl Kalėjimų departamento atsakymas pareiškėjui atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN 2017 m. spalio 18 d. buvo atlikta neplaninė krata ir nuteistųjų daiktų sandėlyje saugomų daiktų apžiūra. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu informuoti jį apie atliekamos kratas – kokiais teisės aktais vadovaujantis jos daromos ir kodėl pareiškėjas nebuvo informuotas apie jo daiktų patikrą ir kratos rezultatus. Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 1 d. raštu pareiškėjui nurodė teisės aktus, kokiais vadovaujantis yra daromos kratos ir apžiūros bei fiksuojami kratų rezultatai, pareiškėjui buvo paaiškinta, kodėl jis nebuvo informuotas apie atliktos kratos rezultatus. Nesutikdamas su Vilniaus PN atsakymu, pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2018 m. sausio 26 d. rašte paaiškino kratų atlikimo tvarką ir konstatavo, kad Vilniaus PN administracija, atlikdama kratas, nepažeidė galiojančių teisės aktų reikalavimų.

8. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Vilniaus PN ir Kalėjimo departamento raštų, kuriais buvo atsakyta į pareiškėjo skundus dėl kratų atlikimo tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas pateikė BVK 111–112 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame įtvirtintos nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės ir pataisos įstaigų režimo pagrindiniai reikalavimai. Teismas nurodė, kad kratos pataisos namų teritorijoje atliekamos vadovaujantis Instrukcija ir aptarė šio teisės akto nuostatas, kuriose reglamentuotas pataisos įstaigoje daromų kratų tikslas, jas darantys subjektai, kratų rūšys, kratų atlikimo tvarka ir eiga.

9. Teismas darė išvadą, kad galiojantys teisės aktai nenumato pareigos prieš darant kratą informuoti suimtuosius (nuteistuosius) apie kratos pobūdį bei pateikti jiems kratą leidžiantį dokumentą, iš anksto informuoti suimtuosius (nuteistuosius) apie atliekamą kratą ir apie atliktos kratos rezultatus. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad atliekant kratas kalinimo įstaigose yra pažeidžiami įstatymai, yra nepagrįstas. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėju, kad atliekamos kratos nėra prevencinė priemonė. Kadangi kratų atlikimo laisvės atėmimo vietoje, laisvės atėmimo vietų ligoninėje tikslas yra saugumo, tvarkos užtikrinimas (siekiant efektyviai užtikrinti neleidžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją), tai negali būti teisės į privatumą ar nuosavybę pažeidimas, kaip teigė skunde pareiškėjas. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN, atlikdamas kratas pažeidė ar galėjo pažeisti teisės aktus ar bausmių vykdymo principus.

10. Teismas iš 2017 m. spalio 18 d. protokolo dėl patalpos kratos Nr. 51-2720(1) nustatė, kad buvo atlikta neplaninė krata, kurios metu tarp rastų daiktų, neįtrauktų į nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus, pareiškėjui priklausančių daiktų nebuvo. Teismas pažymėjo, kad neplaninės kratos tikslas yra tas pats, kaip ir bet kokios kitos kratos – surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius. Teismo vertinimu, neplaninė krata gali ir turi būti atliekama nedelsiant, įtarus, jog asmenys turi neleidžiamų turėti daiktų ar esant kitiems pagristiems įtarimams, kuriuos patvirtinti ar paneigti gali tik atlikta krata. Teismas sprendė, kad jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

11. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento atsakymai pareiškėjui atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes yra žinomi šių aktų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai ir motyvai, todėl buvo netenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti šiuos raštus. Teismo vertinimu, netenkintinas pareiškėjo reikalavimas nutraukti neteisėtas veikas atliekant kratas laisvės atėmimo vietų įstaigoje, nes, įvertinęs pateiktus byloje įrodymus, teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė.

III. 12. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą, panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. raštą ir Kalėjimų departamento 2018 m. sausio 26 d. raštą, įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentą nutraukti neteisėtas veikas (asmens gyvenamosios vietos, daiktų, kompiuterių ir kitas kratas) iki bus priimti atitinkami įstatymai.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja teisės aktams. Pareiškėjas akcentuoja, kad žmogus teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu. Teismas sprendime nurodydamas, kad pareiškėjas skundėsi, jog Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas nenurodė kratas reglamentuojančių teisės aktų, iškraipė skundo esmę. Pareiškėjas žino, kad sąvoka „teisės aktas“ ir „įstatymas“ skiriasi, teismas sprendime jį klaidino, o tai rodo teismo šališkumą ir suinteresuotumą. Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė, tačiau nenurodytas nei vienas įstatymas, kuris reglamentuoja nuteistojo kratos tvarką. Kad nuteistųjų teisių suvaržymai gali būti nustatyti tik įstatymu, konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atliekant kratą yra pažeidžiama asmens teisė į privatumą, nuosavybę ir neliečiamybę, o jei ji prevencinė priemonė, tai asmuo tokią priemonę turi turėti teisę apskųsti teismui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar kratai atlikti reikia tik įtarimų, ar jie turi būti ir pagrįsti. Nuteistojo statusas nepaneigia asmens teisės į privatumą.

14. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. spalio 23 d. gauti pareiškėjo atsikirtimai į Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento atsiliepimus į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuose teigiama, kad atsakovas ir Kalėjimo departamentas nepaneigė apeliacinio skundo argumentų.

15. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, jame detaliai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Kalėjimų departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. gruodžio 1 d. rašto ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. sausio 26 d. rašto, kuriais buvo išnagrinėti pareiškėjo kreipimaisi dėl kratų atlikimo Vilniaus PN, taip pat dėl reikalavimo nutraukti neteisėtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.

23. Pareiškėjas tvirtina, kad skundžiamuose atsakymuose, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodytas nuteistiesiems atliekamų kratų teisinis pagrindas, kuris nustatytas būtent įstatymo teisinę galia turinčiu teisės aktu. Taip neužtikrinama pagrindinių žmogaus teisių – privatumo, nuosavybės, asmens neliečiamumo – apsauga.

24. Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Pareiškėjo nurodomame Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime, kuriame buvo įvertinta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo kai kurių nuostatų atitiktis Konstitucijai, taip pat pažymėta, kad žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti ribojama. Tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka.

25. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atlieka laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, t. y. jis yra specifinį teisinį statusą turintis asmuo, kuriam paskirtos bausmės vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Bausmių vykdymo kodeksas (1 str. 1 d.). BVK 10 straipsnyje yra nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vadovaujantis BVK 112 straipsnio 3 dalimi, nuteistiesiems daromos kratos. Kratų atlikimą nuteistiesiems reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas, t. y. įstatymas, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, t. y. įstatymą įgyvendinantis, poįstatyminis teisės aktas.

26. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).

27. Vadinasi, Bausmių vykdymo kodekse įtvirtinus tai, kad nuteistiesiems daroma krata, o Instrukcijoje (poįstatyminiame akte) detalizavus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims daromos kratos atlikimo tvarką, Konstitucija ir joje įtvirtinti pagrindiniai teisės principai bei žmogaus teisės ir laisvės nepažeidžiamos.

28. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisės norma, be kita ko, reiškia, kad asmuo, besitikintis palankaus teismo sprendimo, privalo įrodyti, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-139-575/2019).

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus pataisos namuose atlikus neplanines kratas daiktų sandėlyje iš pareiškėjo nebuvo paimti jokie nuteistiesiems draudžiami turėti daiktai. Nei skunde Kalėjimų departamentui, nei teismui pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą prielaidą, kad darydami kratą pareiškėjui (jo daiktams), Vilniaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises. Vien deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, kuris pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas Vilniaus PN, o vėliau ir skundas Kalėjimų departamentui skundžiamais raštais išnagrinėti tinkamai, o šių raštų turinys, kiek tai taikoma viešojo administravimo subjektų atsakymams į asmenų kreipimusis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

30. Pareiškėjas 2019 m. spalio 23 d. pateikė atsikirtimą į atsakovo ir Kalėjimų departamento atsiliepimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. ABTĮ normos, reguliuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, neįtvirtina galimybės suinteresuotai šaliai tikslinti priimtą apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Todėl pareiškėjo atsikirtimas dėl atsakovo ir Kalėjimo departamento atsiliepimų į apeliacinį skundą nelaikytinas pareiškėjo apeliacinio skundo dalimi ir jame nurodyti argumentai apeliacinės teisėjų kolegijos vertinami nebus.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan