2022-01-05 Nr. AB-506-3-61-3-03198-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-31-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03198-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo medžiotojų klubo „Tūrė“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Tūrė“ (toliau – ir pareiškėjas, Klubas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. AS-105 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Departamentas neturėjo įgaliojimų nustatyti medžiotojų klubui „Tūrė“ papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) ir Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, Departamentas tik kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, tačiau jam nesuteikta teisė nustatyti papildomai apskaičiuotą mokesčių sumą;

2.2. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, didesnis mokesčio tarifas taikomas ne už Departamento Sprendime nurodytą deklaracijų teikimą nesilaikant terminų, o už nedeklaravimą. Klubas mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas už 2018 ir 2019 metus pateikė 2020 m. liepos 15 d., todėl nėra sąlygų taikyti padidintą mokestį sąlygų;

2.3. Departamento 2020 m. liepos 15 d. patikrinimo akte Nr. PA75-23 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiuotas mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklius už 2018 ir 2019 metus padidintu tarifu, tačiau neatsižvelgta į įprastu tarifu pareiškėjo jau sumokėtas sumas. Iš Patikrinimo akto matyti, kad jame minėtas mokestis buvo skaičiuojamas taikant koeficientą 10, ir tokiu būdu apskaičiuota, kad minėtas mokestis už 2018 m. yra 2 226 Eur, o už 2019 m. – 4 577 Eur. Tačiau pareiškėjas už 2018 ir 2019 m. mokesčius jau yra sumokėjęs. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo jau sumokėta mokesčio dalimi turėjo būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma. Atėmus jau sumokėtas minėtas mokesčio sumas, mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklius už 2018 ir 2019 metus padidintu tarifu atitinkamai yra 2 008 Eur ir 4 119 Eur. Taigi, Patikrinimo akte mokestis už medžiojamų gyvūnų išteklius už 2018 ir 2019 metus padidintu tarifu apskaičiuotas neteisingai;

2.4. Nors pareiškėjas deklaracijų už 2018 ir 2019 metus nustatytu terminu (iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos) ir nepateikė, tačiau patį mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius sąžiningai mokėjo, t. y. mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2018 metus – 218 Eur – sumokėjo dar 2019 m. kovo 25 d. Mokant mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2018 metus, buvo padaryta žmogiška skaičiavimo klaida, todėl vietoj mokėtinų 223 Eur buvo sumokėti 218 Eur.

Skaičiavimo klaidų yra ir Departamento surašytame Patikrinimo akte, todėl vien tik Klubo klaidos negali būti sureikšminamos. Klubas sąžiningai mokėjo 2018 m. mokestį, o vien formaliu pagrindu – dėl nustatytu terminu nepateiktos deklaracijos – padidinto mokesčio tarifo taikymas yra neproporcinga priemonė. Klubas taip pat sąžiningai mokėjo mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2019 metus ir 2020 m. sausio 28 d. sumokėjo 229 Eur. Mokant mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2019 metus, irgi buvo padaryta žmogiška skaičiavimo klaida – vietoj 458 Eur sumokėta lygiai perpus mažiau – 229 Eur.

Tokia skaičiavimo klaida padaryta todėl, kad buvo pakeisti Įstatymo 3 priede nustatyti mokesčio už medžiojamuosius gyvūnus tarifai, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. minėtų tarifų dydis, lyginant su iki tol galiojusiais, padvigubintas. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad Klubas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir iš to turėti mokestinės naudos. Patį mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius Klubas sąžiningai mokėjo, tik padarė skaičiavimo klaidų. Pareiškėjas paaiškino, kad deklaracijų už 2018 ir 2019 metus jis nepateikė esant išskirtinei situacijai, t. y. (duomenys neskelbtini) mirus tuometiniam medžiotojų klubo „Tūrė“ pirmininkui A.

J. Kadangi ankstesnis pareiškėjo pirmininkas mirė, todėl šiuo atveju negalėjo įvykti (ir neįvyko) keičiantis vadovams įprastas reikalų perdavimas ir aktualios informacijos naujam Klubo vadovui pateikimas. Dabartinis Klubo pirmininkas D. N. pirmininku išrinktas tik 2017 m. sausio 17 d. (jis nėra ilgametis šio Klubo narys, juo tapo tik 2016 m. pradžioje). Susiklosčius tokiai netikėtai situacijai deklaracijos nebuvo teikiamos minėtu terminu nepiktybiškai. Pagrindinis pareiškėjo pajamų šaltinis yra nario mokestis, tačiau šiame Klube yra vos keli nariai, todėl paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – net 6 803 Eur – pareiškėjui nepakeliama našta ir neproporcinga padarytam teisės pažeidimui priemonė.

Be to, pareiškėjas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) nėra gavęs priminimo pateikti deklaracijas;

2.5. Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, išnagrinėjo ne visas pareiškėjo pastabas, taip pažeisdamas gero administravimo principą. Sprendimas taip pat neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų;

2.6. Nustatytas teisinis reguliavimas ydingas, kadangi privatūs asmenys priversti teikti mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas, nors jose nurodoma informacija prieinama ir Departamentui. Nustačius tokį nepagrįstą reikalavimą teikti deklaracijas, vėliau už jų nepateikimą nustatytu terminu yra griežtai baudžiama – taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas. Taigi esamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį reikalaujama iš mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojų (kurie yra paprastos, pelno nesiekiančios organizacijos, vienijančios laisvalaikį kartu leidžiančius žmones ir pan.) teikti minėtas deklaracijas, akivaizdžiai neatitinka iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos išplaukiančių reikalavimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad naujus tarifus nustatęs teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, nes nauji tarifai buvo nustatyti 2018 m. gruodžio 11 d. priimtu Įstatymu Nr. I-1163 11 straipsnio ir 1, 3 priedų pakeitimo įstatymu Nr. XIII-1711, kuriuo tarifus nustatančio 3 priedo pakeitimai įsigaliojo vos po keliolikos dienų – nuo 2019 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. KT51-S46/2020 priimtas Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja taisyklės – jog Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos – išimtis (taip pat – priimtas prašymas ištirti konkrečių nesilaikant minėtos taisyklės įsigaliojusių mokesčių įstatymų teisėtumą). Nauji tarifai nustatyti nesilaikant minėtos 6 mėnesių taisyklės, todėl buvo pagrindas manyti, kad jis taip pat prieštarauja Konstitucijai. Pastarojo įstatymo pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai nagrinėjamai bylai buvo teisiškai reikšmingas, kadangi tai reikštų, kad Įstatymas netaikytinas, o pareiškėjas nepadarė jokių skaičiavimo klaidų ir sumokėjo mokestį. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas prašė teismo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundo netenkinti.

4. Departamentas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Patikrinimo metu nustatyti pažeidimai įrodyti. Pareiškėjas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų už 2018 ir 2019 metus nustatytu terminu nepateikė. Pareiškėjui nustatyta tvarka ir terminais nepateikus mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius deklaracijų, sumokėtos lėšos liko jo nuosavybe ir negalėjo būti įskaitytos į valstybės biudžetą. Deklaracijų nepateikimas pareiškėjui sudarė sąlygas piktnaudžiauti savo teisėmis, o valstybė dėl to patyrė nuostolius, todėl deklaracijų nepateikimas iki nustatyto termino yra toks pats žalingas, kaip ir pačio mokesčio nesumokėjimas;

4.2. Departamentas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad pateikti deklaracijas laiku sutrukdė Klubo pirmininko mirtis, nurodė, jog naujasis pirmininkas jau buvo teikęs medžiojamųjų gyvūnų išteklių deklaraciją už 2017 metus. Nors deklaracija už 2017 metus buvo pateikta 2018 m. gruodžio 9 d., tačiau iš jos matyti, kad naujajam pirmininkui deklaracijų teikimo ir mokesčių mokėjimo prievolė ir jų atlikimo terminai buvo žinomi;

4.3. Susipažinęs su pareiškėjo pateiktomis pastabomis dėl Patikrinimo akto, atsakovas į jas atsižvelgė ir padarytas technines klaidas ištaisė. Padarytos klaidos reikšmės paskaičiuoto mokesčio sumai didesniu tarifu įtakos neturėjo. Kitos pareiškėjo pateiktos pastabos nepagrįstos ir negalėjo būti pagrindas netvirtinti Patikrinimo akto;

4.4. Pareiškėjas deklaracijas už 2018 ir 2019 metus pateikė tik 2020 m. liepos 15 d., t. y. tuomet, kai buvo surašytas ir el. paštu pareiškėjui išsiųstas Patikrinimo aktas, todėl Departamentas pagrįstai nevertino Patikrinimo akto priėmimo metu pateiktų deklaracijų;

4.5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, Įstatymu, Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu „Nr. DI-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“, Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2018 m. gruodžio 6 d. įsakymu patvirtintais Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento nuostatais ir kitais poįstatyminiais teisės aktais, atsakovas pažymėjo, kad turi įgaliojimus nustatyti papildomai apskaičiuotą mokesčio sumą, bei paaiškino, kad pagal analogiškose bylose formuojamą teismų praktiką neturėjo teisinio pagrindo mažinti Įstatymu nustatytus mokesčius ar tarifus.

5. Pareiškėjas 2021 m. sausio 12 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra formalaus pobūdžio, todėl vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Departamentas neapgrįstai nustatė papildomai apskaičiuotą mokesčių sumą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino atsakovo Sprendimo dalį dėl padidintu tarifu paskaičiuoto mokesčio už 2018 m. (2 226 Eur), pakeitė sprendimu už 2019 m. padidintu tarifu paskaičiuotą 4 577 Eur mokestį jį sumažindamas iki 458 Eur; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 313,63 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui patvirtina mokėti 6 803 Eur suma už laiku nepateiktas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijas.

8. Teismas iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatė, kad:

8.1. Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. liepos 3 d. išdavė pareiškėjui medžiotojų klubui „Tūrė“ leidimą, kuriuo jam leidžiama plotų vienete, esančiame Marijampolės rajono savivaldybėje, naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius;

8.2. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. birželio 4 d. pradėjo planinį medžiotojų klubo „Tūrė“ patikrinimą. Patikrinimo dalykas – mokesčio už valstybinius gamtos (medžiojamųjų gyvūnų) išteklius už 2017, 2018, 2019 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumas. Apie planuojamą atlikti planinį patikrinimą pareiškėjas informuotas 2020 m. birželio 4 d. raštu Nr. (7.8)-AD5-8418;

8.3. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. liepos 15 d. surašė Patikrinimo aktą. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjas laiku nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709 (toliau – ir deklaracija) už 2017 metus iki nustatyto termino (deklaracija turėjo būti pateikta iki 2018 m. vasario 15 d., o pareiškėjas ją pateikė 2018 m. vasario 19 d.), taip pažeisdamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 (toliau – ir Taisyklės) 7 punkto reikalavimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė deklaracijų už 2018 ir 2019 metus, taip pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui priskaičiuotas mokestis 10 kartų didesniu tarifu – 6 803 Eur. Patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu apskaičiuoti mokesčiai už 2018 m. yra 223 Eur, mokestis taikant padidintą tarifą – 2 226 Eur, už 2019 m. apskaičiuota 458 Eur mokesčių, o taikant padidintą tarifą – 4 577 Eur;

8.4. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 15 d. Departamentui pateikė pastabas, kuriose nurodė, kad deklaracijas už 2018 ir 2019 metus pateikė 2020 m. liepos 15 d. Patikrinimo akte padaryta skaičiavimo klaidų, nepagrįstai neatsižvelgta į Klubo įprastu tarifu sumokėtas sumas. Pareiškėjas paaiškino deklaracijų nepateikimo priežastis, pažymėjo, kad padarytas pažeidimas formalus, o taikoma poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, neatitinka proporcingumo principo bei išdėstė argumentus dėl Departamento įgaliojimų nebuvimo, ydingo ir galimai Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo;

8.5. Departamentas Sprendime nurodė, kad Klubas 2018 ir 2019 metais VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų deklaracijų nepateikė, taip pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį, taikant didesnio mokesčio tarifą, pareiškėjui paskaičiuota suma yra 6 083 Eur. Sprendime pažymėta, kad atsižvelgta į pareiškėjo pateiktas pastabas ir techninės skaičiavimo klaidos ištaisytos, tačiau dėl to Patikrinimo akte paskaičiuota padidintu tarifu paskaičiuota suma nesikeičia. Taigi, iš esmės Departamentas Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir nurodė, kad patvirtinta 6 083 Eur suma turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas – 1001).

9. Teismas, aptaręs Įstatymo 1, 2, 6 straipsnių, 8 straipsnio 2 dalies, MAĮ 2 straipsnio 15 punkto, 13 straipsnio 6 punkto nuostatas ir aktualią teismų praktiką, teigė, kad nurodytas teisinis reguliavimas dar kartą patvirtino, jog Aplinkos ministerijos įgaliota institucija – Departamentas, vykdydamas kontrolės funkciją turi teisę apskaičiuoti padidinto tarifo mokesčio sumas, tuo atveju kai mokesčių mokėtojas tinkamai neįvykdo jam tenkančios prievolės teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pateikti deklaracijas, teisingai apskaičiuoti mokėtiną mokesčio sumą ir ją sumokėti. Tai, kad Departamentui pavesta aplinkos apsaugos kontrolės vykdymo funkcija, teismo vertinimu, įtvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymas) 6 straipsnyje (redakcija galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) ir detalizuojama Nuostatuose bei kituose teisės aktuose, savaime nereiškė, kad toks reguliavimas nesuderinamas su MAĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimo apimtimi.

10. Teismas aptaręs MAĮ 16 straipsnio 2 dalies (redakcija galiojusi nuo 2018 m. birželio 12 d. iki 2021 m. sausio 1 d.), Aplinkos apsaugos kontrolės įstatymo 14 straipsnio 2 dalies (redakcija galiojanti nuo 2011 m. liepos 13 d.), 16 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo (toliau – ir Reikalavimų aprašas) (redakcija galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) 5, 16, 31 38 punktų, Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2020 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. AD1-111 (toliau – ir Nuostatai), 6.1.3., 6.1.4. papunkčių nuostatas nurodė, kad aptartas teisinis reguliavimas patvirtino, jog Departamentas vykdydamas aplinkos apsaugos kontrolės funkcijas, įskaitant ir mokesčio už valstybės išteklių naudojimą, neabejotinai turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą atlikto patikrinimo rezultatus įforminti nustatytos formos patikinimo akte bei priimti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tai, kad Sprendime nurodyta, jog Patikrinimo aktas tvirtinamas vadovaujantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Departamentui suteiktų funkcijų įgaliojimų apimties nekeitė.

11. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas ir atitinkamai turi pareigą Įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka jį mokėti ir laiku teikti deklaracijas, t. y. kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą.

12. Teismas įvertino, kad pareiškėjas už 2018 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2019 m. kovo 25 d. sumokėjo 218 Eur. Remiantis Departamento duomenimis, Klubo mokėtinas mokestis už 2018 m. sudaro 223 Eur, t. y. 5 Eur daugiau nei apskaičiavo ir sumokėjo pareiškėjas. Klubas gavęs Departamento Patikrinimo aktą nedelsdamas pateikė deklaraciją, taip pat sumokėjo 5 Eur nepriemoką. Iš Patikrinimo akte nurodytų duomenų buvo matyti, kad Klubo už 2017 m. pateiktoje deklaracijoje duomenų neatitikimų nei dėl apskaičiuoto mokesčio sumos, nei dėl valdomų medžioklės plotų, nenustatyta. Taigi, teismas apžvelgė, kad nors Klubas nustatytu terminu deklaracijos nepateikė, tačiau pareigą mokėti mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius iš esmės vykdė, nepriemokos suma, atsiradusi dėl skaičiavimo klaidos, buvo nežymi ir sudarė tik 5 Eur. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad deklaracija už ankstesnį mokestinį laikotarpį (2017 m.) pateikta, mokestis už naudojimąsi medžiojamųjų gyvūnų ištekliais sumokėtas. Byloje nebuvo duomenų, kad Klubas būtų sąmoningai vengęs pateikti deklaraciją, siekęs nuslėpti mokesčius ar išvengti jų mokėjimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustatyti Įstatymo pažeidimai teismo pripažinti formaliais, bei Departamento didesniu tarifu pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2 226 Eur suma – nepagrįsta.

13. Teismas vertino tai, kad pareiškėjas už 2019 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2020 m. sausio 28 d. sumokėjo 229 Eur. Pareiškėjas minėtą mokestį sumokėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Visgi, atlikus planinį patikrinimą paaiškėjo aplinkybė, kad mokestis apskaičiuotas taikant neteisingą tarifą, t. y. pareiškėjas turėjo sumokėti 458 Eur, tačiau sumokėjo tik 229 Eur (50 procentų mažiau). Pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju taip pat įvykdo žmogiška klaida, nes nauji tarifai įsigaliojo tik nuo 2019 m. sausio 1 d., todėl pažeidimas taip pat buvo formalus. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Nors nauji mokesčio tarifai įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., tačiau mokestį už 2019 m. pareiškėjas mokėjo tik sekančiais metais (2020 m. sausio 28 d.), t. y. nuo tarifų pasikeitimo praėjus daugiau nei vieneriems metams, todėl turėjo ir galėjo apie šį pakeitimą žinoti. Nepriemokos suma pakankamai didelė, lyginant su bendra mokėtina suma. Formalių Įstatymo pažeidimų pareiškėjas buvo padaręs ir ankstesniu mokestiniu laikotarpiu (2018 m.). Teismas nustatęs, kad pareiškėjas ne tik nepateikė deklaracijos už 2019 m. bet ir nesumokėjo reikšmingos sumos dalies, skaičiavimo klaidos kartojosi ne pirmą kartą, sprendė, kad Įstatymo pažeidimas negali būti pripažintas formaliu reikalavimų neatitikimu.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas 2019 m. naudojosi mokesčiu apmokestintais valstybiniais gamtos ištekliais, todėl turėjo pareigą Įstatymo ir Taisyklių nustatyta tvarka kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą. Nagrinėjimu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas šios pareigos tinkamai neįvykdė.

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas tyčia siekė nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti. Kaip buvo matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas gavęs Patikrinimo aktą Departamento nustatytus Įstatymo pažeidimus ištaisė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokesčius, nors ir neteisingai apskaičiuotus, mokėjo. Medžiotojų klubas „Tūrė“ yra asociacija, vykdanti veiklą, susijusią su medžiokle, o pajamas surenka tik iš narių kasmetinių ir stojamųjų įmokų, todėl pajamos nėra didelės. Byloje nenustatyta ir tai, kad dėl padaryto pažeidimo būtų kilusios sunkios neigiamos teisinės pasekmės, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, jis negavo jokių įspėjimų dėl reikalavimo pateikti deklaraciją, tikslų nuslėpti mokesčius ar turėti mokestinės naudos nesiekė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad už 2019 m. Departamento papildomai apskaičiuotos mokėtinos sumos dydis (4 577 Eur) palyginus su padarytu pažeidimu yra neproporcingas padarytam pažeidimui.

16. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą ir vadovaudamasis teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui už 2019 metus pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta ir neproporcinga. Teismo nuomone, ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija pareiškėjui už klaidingu tarifu apskaičiuotus ir nustatytu terminu nesumokėtos mokesčio dalies (229 Eur) už 2019 m. padidinant 2 kartus.

17. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Sprendime apskaičiuotas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius dydis už 2019 m. teismo pakeistas, sumažinant jį nuo 4 577 Eur iki 458 Eur (229 Eur x 2) sumos.

18. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį ir pareiškėjo argumentus, kitų pagrindų keisti ar naikinti Sprendimą nenustatė. Taip pat nenustatė pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą.

19. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 604,76 Eur išlaidų advokato paslaugų kainai sumokėti už skundo parengimą. Prašomos priteisti išlaidos advokato paslaugoms sumokėti neviršijo Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, todėl iš atsakovo priteisė ½ dalies žyminio mokesčio ir advokato paslaugų išlaidų.

III. 20. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

21.1. Pagal pateiktas deklaracijas VMI tikrina, ar priklausantys sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą gauti laiku (Įstatymo 8 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, Departamentas netikrino, ar pareiškėjas mokestį sumokėjo, kadangi tai nėra Departamento funkcija, jam nesuteiktos techninės galimybės tą atlikti. Taigi, aplinkybė, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius buvo sumokėtas, patikrinimo metu nustatytų deklaravimo pažeidimų nepanaikina;

21.2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo pažeidimas vertinamas kaip formalus reikalavimų neatitikimas, tačiau, Departamento manymu, pareiškėjo padarytas pažeidimas turėjo būti vertinamas ne per „formalumą“, o per pareiškėjo padaryto pažeidimo kaltės formą – galimai neatsargumą. Kiekvienas asmuo, dar prieš pradėdamas veiklą, privalo išsiaiškinti, kokie reikalavimai ir pareigos taikomos veiklos vykdymo metu. Kadangi Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, tai yra imperatyvas. Todėl teismo išvada, kad už 2018 metus pareiškėjui apskaičiuota 2 226 Eur suma yra nepagrįsta, prieštarauja Įstatymo nuostatoms;

21.3. Teismas nepagrįstai nepasirėmė Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose. Departamento nuomone, teismas šioje byloje, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo paaiškinimais, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjui yra pritaikyta per didelė sankcija;

21.4. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Įstatymo nustatytas imperatyvas laiku teikti deklaracijas už medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir, kad pareiškėjas šios pareigos neįvykdė, tačiau, tuo pat metu, teismas nepagrįstai pareiškėjo pareigą teikti mokesčių deklaracijas vertina skirtingai, t. y. mokesčio deklaracijos už 2018 m. nepateikimą vertina kaip formalų pažeidimą, kadangi mokesčio mokėtojas mokestį sumokėjo laiku ir mokesčio nepriemoka buvo tik 5 Eur, o mokesčio deklaracijos už 2019 m. nepateikimą laiku, vertina kaip Įstatymo nustatytos pareigos neįvykdymą, nes pareiškėjas sumokėjo tik pusę (229 Eur) priklausiusio sumokėti mokesčio. Departamento nuomone, toks teismo vertinimas yra neteisingas. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pareiškėjas abiem atvejais ir 2018 m., ir 2019 m. deklaracijų už medžiojamųjų gyvūnų išteklius per nustatytą terminą nepateikė, todėl priklausančios sumokėti mokesčio sumos nepriemokos dydis negali būti pagrindas eismui skirtingai vertinti deklaracijos iki nustatytų terminų nepateikimą;

21.5. Teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo konstatavimo nenustatyta, o pareiškėjui apskaičiuotas mokestis tik sumažintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo principais bei pareiškėjo padarytas pažeidimas pripažintas formaliu teismo iniciatyva, pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas neturėjo būti tenkinamas.

22. Pareiškėjas medžiotojų klubas „Tūrė“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

23.1. Nors atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino sprendimo dalį, kuria buvo pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2 226 Eur suma padidintu tarifu, tačiau nepateikė jokių tokią savo poziciją pagrindžiančių argumentų. Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas iš esmės teigia tik tai, kad pareiškėjui turi būti taikoma sankcija už formalių reikalavimų pažeidimą. Atsakovo noras, kad pareiškėjui būtų taikoma sankcija vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo (deklaracijos nepateikimo nustatytu terminu, nors pats mokestis buvo mokamas, ir t.t.) neatitinka Įstatymo paskirties bei tikslo, ir yra visiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 pateiktus išaiškinimus, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, ir sprendimo dalį, kuria buvo pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2 226 Eur suma padidintu tarifu, pagrįstai panaikino;

23.2. Atsakovas nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimu. Šiuo atveju yra aktualūs kiti Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose išaiškinta, kad teismas turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga;

23.3. Atsakovas apeliaciniame skunde pasisakė tik dėl esą padaryto pažeidimo, o ne dėl už tą pažeidimą taikytos sankcijos proporcingumo. Atsakovo argumentai niekaip nepagrindžia to, kad už tariamą pažeidimą pareiškėjui taikyta sankcija turėtų būti laikoma proporcinga. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas deklaracijos už 2018 ir 2019 metus nepateikė nustatytu terminu, tačiau atsižvelgė į konkrečių faktinių aplinkybių visumą. Priešingai, nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė būtent į visas konkrečiam ginčui aktualias aplinkybes, pateikdamas išsamius argumentus;

23.4. Pirmosios instancijos teismas nekeičia, nemažina ir nedidina Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytų mokesčio tarifų – teismas sprendžia ar tam tikru konkrečiu atveju taikyta Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija už padarytą pažeidimą (mokestis padidintu tarifu) yra proporcinga. Pats atsakovas savo apeliaciniame skunde cituoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje pažymėta, kad teismas turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nesuprantama, apie kokį „konkuravimą su įstatymų leidžiamąja valdžia“ kalba atsakovas savo apeliaciniame skunde. Teismas, kuriam suteikta išskirtinė teisė vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.), turi teisę nuspręsti, ar taikyta sankcija yra proporcinga (tai daugybę kartų pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje), o tą šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė, bei pagrįstai sumažino pareiškėjui taikytą neproporcingą sankciją.

23.5. Dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė ne proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (t. y. 93,27 proc. bylinėjimosi išlaidų), o žymiai mažiau – tik 50 procentų bylinėjimosi išlaidų. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-583-602/2019 pateiktus išaiškinimus. Jokių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra per didelis, atsakovas nenurodė. Pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų visiškas nepriteisimas reikštų neabejotiną Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinta atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. AS-105 dalis dėl padidintu tarifu paskaičiuoto mokesčio už 2018 m. (2 226 Eur) ir pakeistas sprendimu už 2019 m. padidintu tarifu paskaičiuotas 4 577 Eur mokestis jį sumažinant iki 458 Eur, pagrįstumas ir teisėtumas.

25. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijų už 2018 ir 2019 metus, tačiau po Patikrinimo akto priėmimo, t. y. 2020 m. liepos 15 d., pateikė jas VMI. Teismas atsižvelgė, kad nors Klubas nustatytu terminu 2018 m. deklaracijos nepateikė, tačiau pareigą mokėti mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius iš esmės vykdė, nepriemokos suma, atsiradusi dėl skaičiavimo klaidos, buvo nežymi ir sudarė tik 5 Eur, taigi, nustatyti Įstatymo pažeidimai teismo pripažinti formaliais, todėl Departamento didesniu tarifu pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2 226 Eur suma buvo nepagrįsta ir panaikinta. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą ir vadovaudamasis teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad pareiškėjui už 2019 metus pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta ir neproporcinga, bei ekonominė sankcija pareiškėjui už klaidingu tarifu apskaičiuotą ir nustatytu terminu nesumokėtą mokesčio dalį (229 Eur) už 2019 m. padidinta 2 kartus.

26. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčydamas minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmestas pareiškėjo skundas, nurodo, jog teismo vertinimas, kad pareiškėjo pažeidimas vertinamas kaip formalus reikalavimų neatitikimas ir išvada, jog už 2018 metus pareiškėjui apskaičiuota 2 226 Eur suma yra nepagrįsta, prieštarauja Įstatymo nuostatoms; teismas nepagrįstai nepasirėmė Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarime suformuota nuostata, kad dėl mokesčių nesitariama, mokesčio mokėtojų teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos mokesčių įstatymų normose; pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pareiškėjas abiem atvejais ir 2018 m., ir 2019 m. deklaracijų už medžiojamųjų gyvūnų išteklius per nustatytą terminą nepateikė, todėl priklausančios sumokėti mokesčio sumos nepriemokos dydis negali būti pagrindas teismui skirtingai vertinti deklaracijos iki nustatytų terminų nepateikimą. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjui priteisė bylinėjimosi išlaidas.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

28. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus (Įstatymo 5 str. 2 d.). Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą Įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

29. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.).

30. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Didesnis mokesčio tarifas yra taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 nurodyta, kad taikant Įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis Įstatymo reikalavimais privalo per Įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.

Dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui patvirtintas mokestis padidintu tarifu už 2018 m.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas už 2018 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2019 m. kovo 25 d. sumokėjo 218 Eur. Remiantis Departamento duomenimis, Klubo mokėtinas mokestis už 2018 m. sudaro 223 Eur, t. y. 5 Eur daugiau nei apskaičiavo ir sumokėjo pareiškėjas. Klubas gavęs Departamento Patikrinimo aktą nedelsdamas pateikė deklaraciją, taip pat sumokėjo 5 Eur nepriemoką. Taigi, nors Klubas nustatytu terminu deklaracijos nepateikė, tačiau, teismo vertinimu, pareigą mokėti mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius iš esmės vykdė, nepriemokos suma, atsiradusi dėl skaičiavimo klaidos, nežymi ir sudaro tik 5 Eur. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad deklaracija už ankstesnį mokestinį laikotarpį (2017 m.) pateikta, mokestis už naudojimąsi medžiojamųjų gyvūnų ištekliais sumokėtas. Byloje nėra duomenų, kad Klubas būtų sąmoningai vengęs pateikti deklaraciją, siekęs nuslėpti mokesčius ar išvengti jų mokėjimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, nustatė, kad Įstatymo pažeidimai pripažintini formaliais, todėl Departamento didesniu tarifu pareiškėjui už 2018 metus apskaičiuota 2 226 Eur suma yra nepagrįsta, tačiau šioje byloje įvertinus suklosčiusią situaciją dėl pareiškėjo deklaracijos nepateikimo, nėra pagrindo sutikti, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas (deklaracijos nepateikimas) yra formalus pažeidimas, už kurį negalėjo būti skiriama sankcija.

34. Administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 buvo vertinamos aplinkybės, kad pareiškėjas mokestį už 2013 ir 2015 metus sumokėjo per Įstatyme nustatytą terminą ir teikė deklaracijas, kurios buvo atmestos dėl klaidų (pareiškėjas negavo informacijos dėl deklaracijų nepriėmimo dėl klaidos (neteisingai nurodytas elektroninio pašto adresas)), t. y. šios bylos aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių.

35. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas iš viso neteikė deklaracijų nei už 2018 m., nei už 2019 m. iki Patikrinimo akto priėmimo.

36. Teismų praktikoje deklaracijos nepateikimas nevertinamas kaip formalus pažeidimas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020, kurioje buvo konstatuota, kad medžiotojų klubui nepateikus deklaracijos Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu, yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją). Pažymėtina, kad šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino ir aplinkybę, kad pareiškėjas, net ir nesant teisės aktais nustatytais terminais pateiktos deklaracijos, mokestį sumokėjo, ir dėl to sumažino medžiotojų klubui paskirtą sankciją nuo 19 541,51 Eur iki 3 500 Eur.

37. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą (žr., pvz., 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A-2005-662/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021; kt.).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtoju, privalėjo pagal Įstatymą deklaruoti ir mokėti mokestį už per mokestinį laikotarpį (2018 metus) mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Pareiškėjas mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2018 metus sumokėjo laiku (iki 2019 m. vasario 15 d.), tačiau iki šio termino nepateikė VMI deklaracijos, ją pateikė 2020 m. liepos 15 d., t. y. po Patikrinimo akto surašymo. Kaip pareiškėjas nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, patį mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius Klubas sąžiningai mokėjo, tik padarė skaičiavimo klaidų, bei deklaracijos už 2018 ir 2019 metus pareiškėjas nepateikė esant išskirtinei situacijai, t. y. (duomenys neskelbtini) mirus tuometiniam medžiotojų klubo „Tūrė“ pirmininkui, šiuo atveju negalėjo įvykti (ir neįvyko) keičiantis vadovams įprastas reikalų perdavimas ir aktualios informacijos naujam Klubo vadovui pateikimas.

39. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgus į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčio sumokėjimas laiku, o tik deklaracijos laiku nepateikimas yra formalus reikalavimų neatitikimas, kuris neleidžia taikyti Įstatymo nuostatų dėl didesnio mokesčio tarifo skaičiavimo.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o aplinkybės, jog pareiškėjas laiku sumokėjo mokestį ar nepriemoka yra gana nedidelė, yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos sumažinimo, bet nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz. 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.).

42. Proporcingumo principo esmė yra ta, kad pritaikyta poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą). Be to, minėtas principas yra neatskiriamas nuo teisingumo reikalavimo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą užtikrinama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Tačiau teisingumas ir įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumą padarytam pažeidimui, reikšminga aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas, net ir nesant teisės aktais nustatytais terminais pateiktos deklaracijos už 2018 metus, bylos duomenimis mokestį už 2018 metus sumokėjo laiku, o nepriemoka sudarė tik 5 Eur, kuri buvo nedelsiant sumokėta. Taigi, bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas vengė mokėti mokesčius ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Be to, Klubas yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo – asociacija, gaunanti pajamas tik iš narių surenkamų mokesčių, todėl Sprendimu patvirtinta 2 226 Eur finansinė našta jam būtų per didelė.

44. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas sumažinti pareiškėjui Sprendimu paskirtos sankcijos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka pareiškėjui už 2018 metus taikyti sankciją, pritaikant du kartus didesnį mokesčio tarifą, t. y. nustatyti mokėtiną 446 Eur (223 Eur x 2) dydžio sumą.

45. Apibendrinant pirmiau nurodytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant Sprendime nustatytą pareiškėjui mokėtiną 2 226 Eur sumą iki 446 Eur.

Dėl Sprendimo dalies, kuriuo pareiškėjui patvirtintas mokestis padidintu tarifu už 2019 m.

46. Atsakovas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimu, šio savo argumento jokiais teisiniais argumentais nepagrindė.

47. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

48. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas už 2019 m. medžiojamųjų gyvūnų išteklius 2020 m. sausio 28 d. sumokėjo 229 Eur. Pareiškėjas minėtą mokestį sumokėjo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Tačiau, atlikus planinį patikrinimą paaiškėjo aplinkybė, kad mokestis apskaičiuotas taikanti neteisingą tarifą, t. y. pareiškėjas turėjo sumokėti 458 Eur, tačiau sumokėjo tik 229 Eur (50 proc. mažiau). Pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju taip pat įvykdo žmogiška klaida, nes nauji tarifai įsigaliojo tik nuo 2019 m. sausio 1 d., todėl pažeidimas taip pat yra formalus. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko ir nustatęs, kad pareiškėjas ne tik nepateikė deklaracijos už 2019 m. bet ir nesumokėjo reikšmingos sumos dalies, skaičiavimo klaidos kartojasi ne pirmą kartą, nurodė, kad Įstatymo pažeidimas negali būti pripažintas formaliu reikalavimų neatitikimu.

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, keisdamas Sprendimą ir sumažindamas Sprendimu patvirtintą pareiškėjui mokėtiną mokestį už 2019 m., motyvuojamoje dalyje nurodė, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas tyčia siekė nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas gavęs Patikrinimo aktą Departamento nustatytus Įstatymo pažeidimus ištaisė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas mokesčius, nors ir neteisingai apskaičiuotus, mokėjo. Medžiotojų klubas „Tūrė“ yra asociacija, vykdanti veiklą, susijusią su medžiokle, o pajamas surenka tik iš narių kasmetinių ir stojamųjų įmokų, todėl pajamos nėra didelės. Byloje nenustatyta ir tai, kad dėl padaryto pažeidimo būtų kilusios sunkios neigiamos teisinės pasekmės, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, kaip nurodo pareiškėjas, jis negavo jokių įspėjimų dėl reikalavimo pateikti deklaraciją, tikslų nuslėpti mokesčius ar turėti mokestinės naudos nesiekė. Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos, sprendžiant dėl priemonės proporcingumo, bei sudarė teisines prielaidas ženkliai sumažinti mokėtino mokesčio tarifą, taikant 2 kartus didesnį mokesčio tarifą.

50. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo situacijos vertinimu, bei pažymi, kad teismas pagrįstai spręsdamas dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, tinkamai pritaikęs Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjui už 2019 metus pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta ir neproporcinga. Pritartina ir teismo nuomonei, kad ekonominio poveikio priemonė tikslui pasiekti adekvati ir proporcinga ekonominė sankcija pareiškėjui už klaidingu tarifu apskaičiuotus ir nustatytu terminu nesumokėtos mokesčio dalies (229 Eur) už 2019 m. padidintina 2 kartus, bei Sprendime apskaičiuotas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius dydis už 2019 m. keičiamas, sumažinant jį nuo 4 577 Eur iki 458 Eur (229 Eur x 2) sumos.

51. Apibendrinant pirmiau nurodytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovo skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant Sprendime nustatytą pareiškėjui mokėtiną 6 803 Eur sumą iki 904 Eur (446 Eur + 458 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (313,63 Eur).

53. Tikrinant šios sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuotina, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).

54. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

55. Būtina akcentuoti ir tai, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019; kt.).

56. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjo skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir apskaičiuojant mokėtino mokesčio sumą, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog įvertinus pareiškėjo skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, nuspręsta sumažinti mokesčio dydį, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo.

57. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinama, taip pat pareiškėjo prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, netenkinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo medžiotojų klubo „Tūrė“ skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. AS-105 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą už 2018 ir 2019 metus sumažinti iki 904 Eur (devyni šimtai keturi eurai).

Kitą skundo dalį atmesti.

Netenkinti pareiškėjo medžiotojų klubo „Tūrė“ prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius