2013-09-04 Nr. AB-4590-3-65-3-00117-2013-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS520-665/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00117-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“; priteisti iš Fondo valdybos Utenos skyriaus pareiškėjui 10 000 Lt neturtinei žalai, padarytai Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 225, atlyginti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ atsisakė priimti, kitą skundo dalį priėmė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1, 2, 4 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamame Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendime išdėstyta pozicija bei siekdamas, jog jis būtų panaikintas, tokio Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimo neskundė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, nors šio straipsnio 1 dalis imperatyviai įtvirtina, kad Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ atsisakė priimti, pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis). Pareiškėjui išaiškino, kad jis skundą privalo paduoti Fondo valdybai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, ir tik po to, nesutikdamas su Fondo valdybos kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, jį galės skųsti teismui.

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo J. K. reikalavimą panaikinti 2013 m. gegužės 14 d. Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo išmokos permokos nustatymo“, pakeisti ir pareiškėjo 2013 m. gegužės 28 d. skundą dėl Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo išmokos permokos nustatymo“ priimti pirmosios instancijos teisme nagrinėti visa apimtimi.

Pareiškėjas nurodo:

1) Fondo valdybos Utenos skyrius, priimdamas savo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą, nesivadovavo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata ir priėmė sprendimą, kuris nėra įstatymu įsakmiai priskirtas ginčų kategorijai, kuriai yra imperatyviai nustatyta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka. Fondo valdybos Utenos skyrius kildina savo reikalavimo teisę iš žalos atlyginimo civilinių teisinių santykių, nesant tam būtinų sąlygų ir teisinio pagrindo, todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 17 straipsnio 2 dalį, pagal kurią esant abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo priskyrimo, šis ginčas turėtų būti nagrinėjamas teisme.

2) Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo priimtas nagrinėti kitas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos, padarytos neteisėtu atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimu, atlyginimo, kuris nagrinėtinas tiesiogiai teisme ir kuris yra tiesiogiai susijęs su teismo atmestu nagrinėti reikalavimu, akivaizdu, kad pareikšti reikalavimai tarpusavyje yra susiję. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme prioriteto, teisingumo ir protingumo principais, neskaidant ginčo, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

3) Šis ginčas taip pat nėra mokestinis ginčas, kaip jį apibrėžia Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis, 145 straipsnio 1 dalis, kuriems įstatymas įsakmiai nurodo išankstinę nagrinėjimo tvarką, todėl dėl sprendimo, kuriuo viešojo administravimo subjektas nustato piniginę prievolę piliečiui ir numato neteisminį sprendime nepagrįstos įstatymu prievolės įvykdymo būdą, pripažinimo neteisėtu, asmuo turi pasirinkimo teisę – jis gali, prieš kreipdamasis į teismą, pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka arba tiesiogiai paduoti skundą teismui, vadovaudamasis teisminės gynybos prioriteto principu.

4) 2013 m. gegužės 14 d. Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendime Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo išmokos permokos nustatymo“ viešojo administravimo subjektas, vadovaujantis įstatymo viršenybės ir teisėtumo principais, privalo nurodyti, tačiau nenurodo, teisinio pagrindo, iš kurio kyla subjekto teisė reikalauti prievolės įvykdymo, o pareiškėjui pareiga tokią prievolę vykdyti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime iš esmės atkartoti pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu suformulavo du savarankiškus reikalavimus: panaikinti atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“; priteisti iš Fondo valdybos Utenos skyriaus pareiškėjui 10 000 Lt neturtinei žalai, padarytai Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 225, atlyginti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu ginčija būtent šią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija 2013 m. gegužės 14 d. Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo išmokos permokos nustatymo“, kuris yra priimtas teritorinio Fondo valdybos skyriaus.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte viena iš socialinio draudimo rūšių įvardytas nedarbo socialinis draudimas, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatyme. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje nurodyta, jog nedarbo draudimo išmokas apskaičiuoja, skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai Nedarbo draudimo išmokų nuostatuose nustatyta tvarka (1 dalis). Fondo valdyba ir Fondo valdybos teritoriniai skyriai yra atsakingi už nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą (2 dalis). Neteisingai apskaičiuotos ir išmokėtos nedarbo draudimo išmokos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka (3 dalis).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi šiuo atveju nagrinėjamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis, pareiškėjui nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas. Pareiškėjui nepasinaudojus privaloma tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti jo skundo dalį dėl skundžiamo Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimo panaikinimo, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Pažymėtina, jog ir skundžiamame sprendime aiškiai nurodyta šio akto apskundimo tvarka.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas skunde formulavo du atskirus savarankiškus reikalavimus, kurie nebuvo sujungti.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo priimtas nagrinėti kitas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos, padarytos neteisėtu atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus sprendimu, atlyginimo, nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui ginčijant skundžiamą sprendimą nesivadovauti įstatyme įtvirtinta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o teismui šiuo atveju priimti nagrinėti tokį pareiškėjo reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyta ABTĮ 17 straipsnio 2 dalis netaikytina, kadangi abejonės ar galiojančių įstatymų kolizijos dėl šio ginčo priskyrimo teismo ar ne teismo institucijų kompetencijai nėra. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti skundžiamą Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą galėtų būti nagrinėjamas teisme tik pareiškėjui tinkamai pasinaudojus įstatyme nustatyta privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo dalies priimtinumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo J. K. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Fondo valdybos Utenos skyriaus 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 225 „Dėl J. K. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo J. K. atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė