2019-10-31 Nr. AB-20926-3-65-3-00029-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-890-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00029-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK) 2017 m. sausio 16 d. nutarimą Nr. 50-IL-879 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir 2017 m. sausio 16 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Oficialus perspėjimas).

2. Pareiškėjo vertinimu, Nutarimas ir Oficialus perspėjimas buvo priimti nesant Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir ONUĮ) įtvirtintų pagrindų. Šiuose ginčijamuose aktuose nenurodyti jokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, varžantys kitų žmonių teises bei skatinantys organizuotą nusikalstamumą, todėl pareiškėjas nesuprato, kuo yra kaltinamas. Pažymėjo, kad šiuo metu jis dirba, nėra įtariamas jokiuose ikiteisminiuose tyrimuose, jis ir jo šeimos nariai yra padorūs žmonės. Nors pareiškėjas praeityje buvo teistas, šiuo metu jis nedaro ir neplanuoja daryti jokių nusikalstamų veikų, nebendrauja su įtartinais, teistais ar žinomai nusikaltimus darančiais asmenimis, nepiktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais, neturi jokių ginklų ar draudžiamų daiktų, nesiverčia jokia nelegalia prekyba. Pareiškėjas toliau apžvelgė aktualias Įstatymo nuostatas, taip pat teismų praktiką, kurioje, be kita ko, akcentuota, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareigūnas, pareiškęs jam Oficialų perspėjimą, buvo nukentėjusysis baudžiamojoje byloje, kurioje nuteistas pareiškėjas, t. y. pareiškėjas, to nenorėdamas, buvo šį pareigūną sužalojęs, todėl manytina, kad šio pareigūno ir jo kolegų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo subjektyvūs ir šališki.

3. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas vadovaujantis Įstatymo 3–6 straipsniais, įvertinus visus duomenis – tiek viešus duomenis (pradėti ikiteisminiai tyrimai, išnagrinėtos bylos teisme), tiek neviešą kriminalinės žvalgybos informaciją, be kita ko, Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir KP ONTV) 3-iojo skyriaus viršininkui T. M. gavus duomenų, jog pareiškėjas gali būti susijęs su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis ir jų nariais, kurie gali užsiimti sunkiais ir labai sunkiais nusikaltimais. Skiriant pareiškėjui Oficialų perspėjimą, buvo laikomasi teisėtumo ir įtikinėjimo principų (siekta įtikinti pareiškėją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų). Toks perspėjimas nevaržo ir negali varžyti pareiškėjo teisių ir laisvių, kadangi jau pati visuomenės individo prigimtinė pareiga yra laikytis visuomenės nustatytų elgesio taisyklių, šiuo atveju – valstybės institucijos priimtų įstatymų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, skiriant Oficialų perspėjimą, turėjo būti nurodyti konkretūs jo veiksmai, kuriais pažeidžiamos Įstatymo normos, keliama grėsmė visuomenės saugumui ir stabilumui, nes: 1) oficialus perspėjimas nesukelia jokių neigiamų teisinių pasekmių, juo siekiama užkardymo ir prevencijos tikslų, o konkretūs veiksmai, kurie pažeidžia kitų žmonių teises, laisves ir teisėtus interesus, vertintini baudžiamosios teisės kontekste; 2) Įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniuose išdėstytos aplinkybės iš esmės yra blanketinio pobūdžio, t. y. nurodyta laikytis visų Lietuvos Respublikos įstatymų. Atsakovo nuomone, pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už padarytus administracinius nusižengimus yra sistemingai baudžiamas administracinėmis nuobaudomis, buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl jo padarytų nusikalstamų veikų ir šiuo metu atliekami ikiteisminiai tyrimai dėl asmenų, su kuriais pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius (atsakovas toliau pateikiamuose duomenyse mini O. B. (O. B.), J. V., A. V., V., A. ir A. B., ir kt.). Įstatyme numatyta prevencinė priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo taikytas ir laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d.

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. L. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniu pranešimu informavo komisariato viršininką, jog yra gauti duomenys apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, yra pagrindas manyti, kad šis asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, todėl pasiūlė pareiškėjui taikyti oficialų perspėjimą. Iš rezoliucijos ant tarnybinio pranešimo bei įgaliojimo matyti, jog komisariato viršininkas įgaliojo pareigūną T. M. taikyti prevencinio poveikio priemonę. Panevėžio AVPK 2017 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 50-IL-879, patvirtintu Panevėžio AVPK viršininko pavaduotojo, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, nutarta taikyti jam prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Vykdydamas minėtą nutarimą, Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas nurodė, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, bei, vadovaudamasis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė pareiškėjui oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu buvo pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių bei laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, oficialiai perspėjant, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas su taikyta prevencine poveikio priemone – Oficialiu perspėjimu – supažindintas raštu, jam įteiktas Oficialaus perspėjimo nuorašas.

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog, be kita ko, Įstatymo 4 straipsnio blanketinis pobūdis nulemia, kad būtina vadovautis jame nurodytos informacijos rinkimą reglamentuojančiais teisės aktais, konkrečiai – Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymu. Nurodė, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas remiantis viešais duomenimis, surinktais ir pateiktais administracinėje byloje. Panevėžio AVPK pateikta vieša informacija: pareigūno T. M. 2017 m. sausio 16 d. tarnybinis pranešimas, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašai apie fizinį asmenį, Administracinių teisės pažeidimų registro išrašai apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, kiti byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad atsakovas Nutarimo skirti Oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo pakankama informacija apie pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika.

Atsakovo pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas praeityje buvo baudžiamas administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus, daug kartų teistas: 2000 m. birželio 5 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01264-99 (vagystė), 2000 m. lapkričio 10 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01190-99 (vagystė, turto sunaikinimas tyčia, neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įgijimas, gaminimas ir realizavimas), 2003 m. rugpjūčio 28 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01418-01 (vagystė, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui), 2003 m. spalio 2 d. baudžiamoji byla Nr. 05-1-00031-03 (pasikėsinimas neteisėtai pereiti valstybės sieną), 2005 m. sausio 20 d. baudžiamoji byla Nr. 76-1-00700-02 (sukčiavimas, nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas, dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas), 2005 m. liepos 6 d. teistas Prancūzijoje už grupinę vagystę, 2009 m. liepos 8 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00460-08 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2014 m. sausio 24 d. teistas Danijoje už vagystę (baudžiamoji byla Nr. 1200-75211-01284-13), 2016 m. lapkričio 21 d. teistas Vokietijoje už sukčiavimą, įskaitant apgaulę (baudžiamoji byla Nr. 282Js4043/15 259Ls 17/16).

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi pareiškėjas perduotas supaprastinta tvarka Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Berlyno prokuratūros 2014 m. balandžio 3 d. išduotą Europos arešto orderį, atidedant jo faktinį perdavimą iki baudžiamojo persekiojimo ir / ar su laisvės atėmimu susijusios bausmės įvykdymo. Pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 50-9-00051-10; Nr. 50-1-00446-14; Nr. 45-1-01488-14. Be to, prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog pareiškėjui praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

8. Teismo vertinimu, atsakovas pateikė į bylą viešą medžiagą, pagrindžiančią pareiškėjo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veika. Iš Administracinių teisės pažeidimų registro išrašų apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad pareiškėjas naudojasi automobiliu (duomenys neskelbtini), juodos spalvos, 2009 m. Šiuo automobiliu 2016 m. rugpjūčio 4 d. naudojosi A. V., 2016 m. liepos 16 d. – G. O.. G. O. atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, kurie dažniausiai nutraukti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo).

Joniškio r. apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. baudžiamuoju įsakymu G. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 182 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 750 Lt bauda (1 375,70 Eur). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi G. O. perduotas supaprastinta tvarka baudžiamajam persekiojimui Prancūzijos Respublikai pagal 2016 m. rugsėjo 27 d. išduotą Europos arešto orderį. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, kad A.

V. teistas pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn Švedijoje ir Danijoje. Pareiškėjas 2014 m. sausio 24 d. buvo teistas Danijoje už vagystę kartu su V. B. (baudžiamoji byla Nr. 1200-75211-01284-13). Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog V. B. praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas. Pareiškėjas palaiko ryšius ir su O. B.. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 3 d. buvo atvažiavęs pas O.

B., patikrinus pareiškėjo automobilį, jame rasti juvelyriniai dirbinai. Panevėžio AVPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00446-14 pagal Baudžiamojo kodekso 189 straipsnį, tačiau jis nutrauktas. O. B. 2015 m. vasario 13–27 d. buvo įsidarbinęs individualioje įmonėje (toliau – ir IĮ) „Šasi“, kurioje dirba ir pareiškėjas. O. B. buvo daugelį kartų teistas: 2001 m. birželio 20 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01976-00 (už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą, vagystę), 2001 m. spalio 16 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-01125-00 (vagystė), 2003 m. kovo 13 d. baudžiamoji byla Nr. 50-1-00015-02 (chuliganizmas, vagystė, turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia), 2002 m. gruodžio 23 d. baudžiamoji byla Nr. 76-1-00360-02 (plėšimas), 2011 m. birželio 14 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00927-09 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2012 m. rugsėjo 11 d. baudžiamoji byla Nr. 45-1-00163-12 (viešosios tvarkos pažeidimas), 2014 m. rugpjūčio 26 d. baudžiamoji byla Nr. 41-1-02428-13 (nesunkus sveikatos sutrikdymas), 2013 m. birželio 6 d.

Danijoje baudžiamoji byla Nr. 4100-75211-00813-13 (vagystė), 2014 m. gruodžio 29 d. Vokietijoje baudžiamoji byla Nr. B5125/14 (vagystės sunkinančiomis aplinkybėmis formos, nevartojant smurto, nepasinaudojant ginklais ir asmeniui negrasinant smurtu ar ginklais). O. B. atžvilgiu buvo nutraukti ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 01-1-15034-16; Nr. 01-1-21678-16; Nr. 01-1-29842-16. Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašas patvirtina, jog O. B. praeityje buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas.

9. Atsakovas teismo posėdžio metu buvo pateikęs teismui susipažinti įslaptintus faktinius duomenis, sudarančius tarnybos paslaptį.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta tam tikra veikla turi teisei priešingą bei pavojingą pobūdį, todėl prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, kitiems teisės aktams, kelia pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Be to, iš ankščiau minėtų duomenų matyti, kad pareiškėjo palaikomi tarpusavio ryšiai su G. O., O. B., V. B. yra ne vien tik darbinio ar panašaus pobūdžio bendravimas. Teismas nenustatė aplinkybių, jog ginčijamu Nutarimu bei jo pagrindu priimtu Oficialiu perspėjimu būtų buvusios nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, taip pat nenustatyta, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Byloje ištirtų duomenų (tiek sudarančių valstybės paslaptį, tiek viešų (neįslaptintų)) visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pritaikyta esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, todėl skundas nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas V. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

12. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nes: 1) šiuo metu nėra tokio teisės akto kaip Operatyvinės veiklos įstatymas; 2) teismas neatkleidė, kokio pobūdžio ryšius pareiškėjas palaiko su O. B., G. O. ir V. B.; 3) pareiškėjas nebuvo informuotas apie atsakovo pateiktus teismui susipažinti įslaptintus duomenis; 4) teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus apie Oficialų įspėjimą skyrusio pareigūno T. M. suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje (T. M. buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-01418-01, jam iš pareiškėjo priteistas žalos atlyginimas, todėl šis pareigūnas galbūt kerštauja pareiškėjo atžvilgiu) ir nepagrįstai netenkino prašymo nušalinti šį pareigūną nuo skundo nagrinėjimo; 5) teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje 2014 metais pradėti du ikiteisminiai tyrimai (Nr. 50-1-00446-14 ir Nr. 45-1-01488-14) nutraukti reabilituojančiais pagrindais, t. y. konstatavus, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, o viename iš šių ikiteisminių tyrimų vėlgi aktyviai dalyvavo pareigūnas T. M.; 6) teismas neįvardijo, kokie minimi kiti duomenys, išskyrus pažymas apie administracines nuobaudas ir teistumus, kuriais ginčijamų aktų priėmimo metu disponavo atsakovas, sudarė pagrindą skirti pareiškėjui Oficialų įspėjimą, ir pareiškėjui kyla abejonių dėl tokių įrodymų sąsajumo ir leistinumo. Pareiškėjas pripažįsta, jog jis gyvenime yra padaręs klaidų, tačiau bausmes jau atliko, šiuo metu vienas išlaiko du mažamečius vaikus, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su juo, o byloje nėra duomenų, kokia pareiškėjo veikla pastaruoju metu kelia grėsmę teisiniams gėriams ir ar būtina taikyti ginčijamas priemones, kokia veika turi teisei priešingą bei pavojingą poveikį. Pakartoja, kad jis, susipažinęs su ginčijamų aktų pagrindais ir motyvais, nesuprato nei kuo yra kaltinamas, nei kokius neteisėtus veiksmus atliko ar atlieka, bei tvirtina, kad jis tik bylos nagrinėjimo metu sužinojo, kokias nusikalstamas veikas yra padarę teismo nurodyti asmenys, su kuriais jis kartais žaidžia futbolą, ir ši informaciją jį išgąsdino. Be to, pareiškėjas pastebi, kad kitiems teismo nurodytiems asmenims poveikio priemonės nebuvo taikytos ir atsakovas negalėjo paaiškinti kodėl.

13. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo vertinimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pareiškėjo argumentus ir įrodymus, priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Įstatyme nėra reglamentuota, už kurį laikotarpį gali būti gauti duomenys, skiriant prevencines poveikio priemones, todėl nevieši duomenys apie pareiškėją galėjo būti surinkti tiek Operatyvinės veiklos įstatymo galiojimo metu ir nustatyta tvarka, tiek Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėjas 1 diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl oficialaus perspėjimo, kaip Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytos prevencinės poveikio priemonės, taikymo pareiškėjui bei Panevėžio AVPK 2017 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 50-IL-879, kuriuo nutarta taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas yra linkęs daryti veikas, kurios turi teisei priešingą bei pavojingą pobūdį, todėl prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, kitiems teisės aktams, kelia pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams, bei palaiko ryšius su kitais asmenimis, linkusiais daryti nusikalstamas veikas, be kita ko, G. O., O. B., V. B., taigi, prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Apeliaciniame skunde pareiškėjas apžvelgia, jo nuomone, skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trūkumus, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į visas jo nurodytas aplinkybes, be kita ko, numanomą pareigūno T. M. šališkumą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

19. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (ONUĮ 1 str.). Jeigu yra šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, gali būti taikomos prevencinės poveikio priemonės: 1) oficialus perspėjimas; 2) teismo įpareigojimai (ONUĮ 3 str.). Šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves (ONUĮ 4 str.).

20. Pagal ONUĮ 5 straipsnį, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Jei asmuo, kuriam pritaikytas oficialus perspėjimas, nesilaiko šio perspėjimo reikalavimų, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas gali įgalioti policijos pareigūną spręsti, ar prašyti teismo skirti tokiam asmeniui teismo įpareigojimus (ONUĮ 6 str. 6 d.). Teismas gali skirti asmeniui vieną ar kelis iš šių įpareigojimų: 1) nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis; 2) nekeisti nuolatinės gyvenamosios vietos be vykdančio priežiūrą įgalioto policijos pareigūno sutikimo ir nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje; 3) nesilankyti nurodytose vietose (ONUĮ 8 str. 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsniu, tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.

21. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1375/2012, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

22. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Žodis „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2006 m. spalio 31 d. sprendimą byloje Guner Corum prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 59739/00), 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Meral prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 33446/02), 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Topal prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 3055/04).

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2017 m. sausio 16 d. buvo pareikštas oficialus perspėjimas (b. l. 5). Remiantis ginčo šalių paaiškinimais, sprendimas pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą buvo priimtas įvertinus viešus ir įslaptintus duomenis. Atsakovas teismui pateikė viešus duomenis apie pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų padarytas teisei prieštaraujančias veikas (administracinius nusižengimus, nusikaltimus), kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo (nutarties 7–8 p.). Teismui taip pat buvo pateikti įslaptinti duomenys, kurie skundžiamoje teismo nutartyje neaptariami, tačiau šie duomenys buvo vertinami kartu su gautais ir pareiškėjui žinomais viešais duomenimis, t. y. teismo sprendimas nėra grindžiamas vien įslaptinta informacija, kuri pareiškėjui nėra žinoma.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo pat 1999 metų daro įvairaus pobūdžio turtinius nusikaltimus (vagystė, sukčiavimas), už tai jau yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę, pastaraisiais metais jo nusikalstamos veikos išaiškinamos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (2014 m. sausio 24 d. nuosprendis Danijoje, 2016 m. lapkričio 21 d. nuosprendis Vokietijoje). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia, jog 2014 metais Lietuvoje jo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti nekonstatavus nusikalstamos veikos požymių, įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią aplinkybę.

Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti dėl to, kad Administracinių nusižengimų registre, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esantys duomenys bei duomenys kituose atsakovo teismui pateiktuose viešuose dokumentuose surinkti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.) ar kitų teisės aktų nuostatas, o pareiškėjo pastebėjimas, kad Operatyvinės veiklos įstatymas šiuo metu nebegalioja, nesudaro prielaidų savaime pripažinti, jog pastarojo įstatymo galiojimo metu surinkti duomenys šiuo metu laikytini surinktais neteisėtai.

Pareiškėjas taip pat neišreiškė aiškaus ir argumentuoto nesutikimo su kitomis atsakovo nurodytomis ir pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo ryšiais su G. O., O. B., V. B. ir kt., šių asmenų padarytomis teisei prieštaraujančiomis veikomis, priešingai, pareiškėjas patvirtino, jog turi ryšių su kai kuriais iš šių asmenų, t. y. kartu užsiima sportu, skolina savo automobilį ir kt. Šie ryšiai matyti ir iš kitų aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, pavyzdžiui, pareiškėjas ir V.

B. byloje Nr. 1200-75211-01284-13 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo abu nubausti už 2013 m. gegužės 30 d. įvykdytą vagystę Danijoje (b. l. 95, 139), kitaip tariant, jie bendrininkavo įvykdant vagystę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į pareiškėjui anksčiau taikytas prevencines poveikio priemones, t. y. 2009 metais – konkretus patikrinimas, oficialus perspėjimas (b. l. 28). Tokios priemonės buvo taikytos ir kitiems asmenims, su kuriais pareiškėjas pripažįsta palaikantis ryšius, pavyzdžiui, 2010 metais – O. B. (b. l. 40).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pateiktos viešos informacijos pakanka konstatuoti, jog atsakovas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą pareiškėjui skirti oficialų perspėjimą.

24. Pareiškėjas reiškia pretenzijas taip pat dėl to, kad Oficialų perspėjimą jam skyrė ir teisme atsakovui atstovavo Panevėžio AVPK KP ONTV 3-iojo skyriaus viršininkas T. M.. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pirma, kaip teismo posėdžio metu teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ABTĮ nenumato galimybės nušalinimo institutą taikyti ginčo šalies atstovo atžvilgiu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nušalinti nuo bylos atsakovo atstovą T. M.. Antra, pareiškėjo nurodyta baudžiamoji byla Nr. 50-10418-01 užbaigta 2003 metais (b. l. 130), pareiškėjas jokių kitų aplinkybių, išskyrus jam skirtą Oficialų perspėjimą ir vieną iš 2014 metais pradėtų ikiteisminių tyrimų (pradėtą pagal, pareiškėjo teigimu, melagingą jo buvusios sutuoktinės pranešimą), kurie, jo nuomone, abu yra nepagrįsti, sudarančių pagrindą manyti, kad T. M., kaip nurodo pareiškėjas, kerštauja jo atžvilgiu, nepateikė. Kaip minėta, šiuo atveju egzistuoja objektyvus pagrindas pareiškėjui skirti Oficialų perspėjimą. Taigi, pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra atmestini.

25. Teisėjų kolegija, vertindama Oficialaus perspėjimo ir Nutarimo turinį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-629/2018). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog ginčijamuose aktuose turėjo būti įvardyti jo daromi neteisėti veiksmai, asmenys, su kuriais jam nederėtų bendrauti, ir kita konkreti informacija, laikytini nepagrįstais.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, kad pareiškėjas 1 diena praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas 2017 m. spalio 23 d., pareiškėjas apeliacinį skundą teismui išsiuntė 2017 m. lapkričio 21 d. (žyma ant voko, b. l. 163), todėl, vadovaujantis ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) ir 65 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas nėra praleidęs vieno mėnesio termino apeliaciniam skundui paduoti.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė