2013-03-21 Nr. AB-682-3-65-3-00088-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-596/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00088-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. J. skundą atsakovui Panevėžio apygardos administraciniam teismui dėl įsakymo panaikinimo, pripažinimo, kad pareiškėja atleista iš pareigų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja K. J. 2012m. balandžio 6 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), kuriuo prašė:

1) pripažinti jos atleidimą iš Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžių sekretorės B lygio 5 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų neteisėtu ir panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininkės 2012 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. P-l „Dėl atleidimo iš tarnybos“, kuriuo pareiškėja atleista iš Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžių sekretorės pareigų nuo 2012 m. kovo 12 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą;

2) pripažinti, kad K. J. iš Panevėžio apygardos administracinio teismo posėdžių sekretorės B lygio 5 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigų atleista teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

3) priteisti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

4) priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad Panevėžio apygardos administraciniame teisme pradėjo dirbti 2007 m. gruodžio 3 d. Nuo 2007 m. gruodžio 6 d. iki atleidimo dirbo teismo posėdžių sekretore. Jos tarnybos stažas Lietuvos valstybei atleidimo iš tarnybos dieną buvo 9 metai 5 mėnesiai ir 9 dienos. Nurodė, kad dirbant Panevėžio apygardos administraciniame teisme, jai nebuvo skirta drausminių nuobaudų. 2011 m. rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais ji dalyvavo mokymuose „Darbo su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO įgūdžių tobulinimas“ ir „Teismo posėdžių organizavimas ir protokolavimas“. Yra baigusi anglų kalbos kursus (A ir B1 lygius).

Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 10 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininkas raštu visas tuo metu dirbusias posėdžių sekretores informavo, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. bus panaikintas vienas iš teismo posėdžių sekretoriaus etatų, todėl jos gali būti atleistos iš valstybės tarnybos, o esant galimybei, joms bus pasiūlytos kitos pareigos toje pačioje ar kitoje valstybės institucijoje. Pareiškėja šio rašto nelaikė įspėjimu dėl atleidimo. Taip pat teigė, kad buvo pažeistas 4 mėnesių įspėjimo terminas.

Pažymėjo, kad ji nesupranta, kodėl teismo pirmininkė nusprendė atleisti iš tarnybos būtent ją. Nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymas nenumato pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė, tačiau vadovas privalo ne tik apsispręsti, kurį valstybės tarnautoją atleis iš tarnybos, bet ir paaiškinti tokio apsisprendimo motyvus ir vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 135 straipsnio nuostatomis. Paaiškino, kad įspėjimo apie būsimą atleidimą ir atleidimo iš tarnybos metu jos sutuoktinis neturėjo darbo, šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Akcentavo, kad kitos teismo posėdžių sekretorės neturi mažamečių vaikų. Nurodė, kad V. J. yra įgijusi teisę į visą senatvės pensiją ir neturi šeimoje asmenų, kuriuos reikėtų išlaikyti, todėl mano, kad ji, o ne pareiškėja turėjo būti atleista. Taip pat pažymėjo, kad V. K. į teismo posėdžių sekretorės pareigas priimta 2008 metų sausio mėn., jos stažas Panevėžio apygardos administraciniame teisme yra mažesnis nei pareiškėjos.

Pareiškėja teigė, jog po jai palankaus teismo sprendimo negalėtų grįžti į ankstesnes pareigas, nes jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl pripažinus atleidimą neteisėtu, prašė priteisti Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatyto dydžio išeitinę kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Taip pat nurodė, kad neteisėtas atleidimas iš tarnybos sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, dėl materialinio nepritekliaus sumažėjo bendravimo galimybės. Ji patyrė didelį išgyvenimą ir emocinį stresą. Dėl streso, neigiamų išgyvenimų kreipėsi į šeimos gydytoją. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir Civilinis kodeksas) prašė priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja turi dvi pilietybes, negalėjo būti atleidimo priežastis, nes nėra priimtas sprendimus dėl pilietybės panaikinimo, todėl diskriminuoti dėl pilietybės pareiškėjos nebuvo galima.

Atsakovas Panevėžio apygardos administracinis teismas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 80–84).

Nurodė, kad Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 13P-106-(7.1.2) atsižvelgiant į apygardų teismų darbo krūvį, pasikeitus administracinių teisės pažeidimų bylų teismingumui, buvo nutarta siūlyti Lietuvos Respublikos Prezidentei nuo 2012 m. sausio 1 d. nustatyti teismuose teisėjų skaičių, sumažinant Panevėžio apygardos administraciniame teisme teisėjų skaičių nuo 5 iki 4. Tuo metu Panevėžio apygardos administraciniame teisme dirbo 5 teismo posėdžių sekretorės, visoms joms, atsižvelgiant į numatomus struktūros pakeitimus, 2011 m. lapkričio 10 d. pasirašytinai įteikti pranešimai apie tai, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. teisme bus panaikintas vienas iš teismo posėdžių sekretoriaus etatų, todėl jos gali būti atleistos iš valstybės tarnybos, o esant galimybei, bus pasiūlytos kitos pareigos toje pačioje ar kitoje valstybės institucijoje. Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. lapkričio 16 d. dekretu Nr. 1K-854 nuo 2011 m. gruodžio 5 d. nustatė Panevėžio apygardos administraciniame teisme 4 teisėjų skaičių, o tos pačios dienos dekretu Nr. 1K-856 Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėją N. D. S. nuo 2011 m. gruodžio 5 d. perkėlė į Panevėžio apygardos teismą. Todėl teisme nuo 2011 m. gruodžio 5 d. liko dirbti 4 teisėjai ir 5 posėdžių sekretorės. Teisėjų tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 13P-158-(7.1.2) buvo nauja redakcija išdėstytos pavyzdinės apygardų, apygardų administracinių ir apylinkių teismų struktūros, nustatyta, kad teismuose, kuriuose dirba 4 teisėjai, gali dirbti 4 posėdžių sekretorės. Šis Teisėjų tarybos nutarimas įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 5 d. 2011 m. gruodžio 22 d. visos teismo posėdžių sekretorės buvo pakviestos į susirinkimą, kuriame jos buvo informuotos, kad yra laisva teismo posėdžių sekretorės pareigybė Panevėžio miesto apylinkės teisme ir pagal susitarimą su Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininke yra galimybė į šias pareigas perkelti vieną teismo posėdžių sekretorę. Nė vienai iš teismo posėdžių sekretorių nepareiškus noro būti perkeltai į Panevėžio miesto apylinkės teismą, buvo nurodyta, kad iš teismo posėdžių sekretorės pareigų dėl pareigybės panaikinimo bus atleista pareiškėja.

Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, kad pareiškėja augina du vaikus iki 14 metų, 2011 m. lapkričio 10 d. rašte nurodytas 2 mėn. terminas 2011 m. gruodžio 30 d. raštu buvo pratęstas nurodant, kad teismo posėdžių sekretoriaus etatas naikinamas nuo 2012 m. kovo 1 d., o pareiškėja atleidžiama iš valstybės tarnybos nuo 2012 m. kovo 10 d.

Pažymėjo, kad pareiškėja neatitiko nė vieno iš Darbo kodekso 135 straipsnio l dalies punktų, todėl ji neturėjo įstatyme įtvirtintos pirmenybės teisės prieš kitas posėdžių sekretores. Nurodė, kad teisme buvo panaikinta viena iš penkių teismo posėdžių sekretorės pareigybių, todėl pareiškėjos galimybė likti darbe buvo vertinama kaip ir kitų teisme dirbančių to paties B lygio ir tos pačios 5 kategorijos pareigybių teismo posėdžių sekretorių.

Paaiškino, kad pasirenkant atleisti pareiškėją, buvo vertinama: 1) sekretorių darbo teisme stažas: V. J. dirba nuo 2000 m. gegužės 1 d., I. K. – nuo 2003 m. vasario 3 d. (posėdžių sekretore – nuo 2005 m. lapkričio 30 d.), V. K. – nuo 2008 m. sausio 7 d., pareiškėja dirbo nuo 2007 m. gruodžio 3 d. Trumpiausiai teisme dirbo V. K. ir pareiškėja, skirtumas tarp jų darbo laiko – tik vienas mėnuo. Šiuo aspektu buvo pasirinkta darbe palikti V. K., nes jos aukštesnė kvalifikacija (išsilavinimas). 2) kvalifikacija: V. J. yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą (1975 m. baigė Kauno politechnikos institutą); V. K. yra įgijusi aukštąjį koleginį išsilavinimą (2007 m. baigė Panevėžio kolegiją); I. K. yra įgijusi aukštesnįjį išsilavinimą (1990 m. baigė Kauno maisto pramonės technikumą); pareiškėja yra įgijusi aukštesnįjį išsilavinimą (1996 m. baigė Kauno aukštesniąją policijos mokyklą). Žemiausią kvalifikaciją turėjo I. K. ir pareiškėja. Šiuo aspektu buvo pasirinkta darbe palikti I. K., nes jos gerokai didesnis darbo teisme stažas, daug geresnės dalykinės savybės – darbštumas, pareigingumas, darbo sparta, atsakingumas. 3) dalykinės savybės: šiuo aspektu buvo pasirinkta atleisti pareiškėją, nes ji ne visas pavestas ir savarankiškai suplanuotas užduotis atlikdavo laiku ir kokybiškai, ne visada atsižvelgdavo į pareikštas pastabas.

Pažymėjo, kad pasirinkimą atleisti pareiškėją lėmė ir tai, kad ji turi JAV pilietybę bei yra sprendžiamas klausimas dėl jos Lietuvos Respublikos pilietybės. Akcentuoja, kad netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, ji turėtų būti atleista iš valstybės tarnautojos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio l dalies 3 punktą. Teigė, kad tai apsunkintų teismo darbą (būtų privalu skelbti naują konkursą teismo posėdžio sekretorės pareigoms užimti, kurį laiką tektų dirbti su mažesniu darbuotojų kiekiu ar su darbo įgūdžių neturinčiu asmeniu ir pan.).

Aiškino, kad pareiškėja nepagrįstai prašo jai priteisti kompensaciją pagal Darbo kodekso 140 straipsnio l dalį. Pažymėjo, kad išeitinė kompensacija jai išmokėta pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnį. Nurodė, kad nesant vienos iš būtinų sąlygų – institucijos neteisėtų veiksmų – žalos priteisti nėra pagrindo.

Pažymėjo, kad pareiškėjai buvo viešai ir asmeniškai paaiškintos jos atleidimo priežastys, jai pasiūlyta užimti teismo posėdžių sekretorės pareigas Panevėžio miesto ir Rokiškio rajono apylinkės teismuose, tačiau ji kategoriškai šių galimybių atsisakė, pareiškusi, kad bylinėsis dėl atleidimo. Pažymėjo, kad pareiškėjos atleidimą sąlygojo ne administracijos vadovo simpatijos ar antipatijos, o objektyvios aplinkybės.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgęs į teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011, Nr. A756-346/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007), konstatavo, kad buvo realiai sumažintas pareigybių, vieną kurių iki atleidimo užėmė pareiškėja, skaičius, todėl atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti panaikinamas pareigybes užimančių tarnautojų, tarp jų ir pareiškėjos, atleidimo klausimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja neturėjo įstatyme numatytos pirmenybės teisės likti darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ji neatitiko nė vienos Darbo kodekso 135 straipsnyje numatytos sąlygos. Pažymėjo, jog nors pareiškėja nurodė, kad ji vienintelė iš teismo posėdžių sekretorių augina du vaikus iki 14 metų, tačiau teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nesuteikia pirmumo teisės būti paliktai tarnyboje pagal Darbo kodekso 135 straipsnį. Nurodė, kad darbuotojui, auginančiam du vaikus iki 14 metų, yra Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta speciali garantija – būti įspėtam apie atleidimą prieš 4 mėnesius. Tad nesant darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems valstybės tarnyboje pagal Darbo kodekso 135 straipsnį, atsakovui tenka diskrecijos teisė pasirinkti darbuotoją, su kuriuo tarnybos santykiai bus tęsiami. Tačiau teismas pažymėjo, kad diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas.

Teismas nustatė, kad iki pareiškėjos atleidimo Panevėžio apygardos administraciniame teisme dirbo penkios teismo posėdžių sekretorės. Visos jos buvo B lygio 5 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos, turėjo trečią kvalifikacinę klasę.

Pagal byloje esančią medžiagą teismas nustatė, kad teismo posėdžių sekretorė D. G. turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą teisme, todėl ji vienintelė iš posėdžių sekretorių įgijusi įstatymo numatytą garantiją – pirmenybės teisę būti palikta darbe pagal Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodytas argumentas, jog pareiškėja ne visas pavestas ir savarankiškai suplanuotas užduotis atlikdavo laiku ir kokybiškai, ne visada atsižvelgdavo į pareikštas pastabas, nėra pagrindžiamas jokiais įrodymais, teismui taip pat nėra pateikti jokie faktiniai duomenys apie pareiškėjos netinkamai vykdytas pareigas. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad nei pareiškėja, nei kitos trys teismo posėdžių sekretorės neturėjo Darbo kodekso 135 straipsnyje pirmenybės teisės būti paliktoms valstybės tarnyboje, kad darbdavys turėjo teisę įvertinęs darbuotojų kvalifikaciją, darbo stažą, pasirinkti, kurią iš valstybės tarnautojų atleisti, teismas konstatavo, kad atsakovas šiuo aspektu pasirinkdamas atleisti pareiškėją pasinaudojo įstatymų suteikta diskrecijos teise pasirinkti darbuotojus, su kuriais tarnybos santykiai bus tęsiami, įvertino analogiškas pareigas užimančių valstybės tarnautojų kvalifikaciją, darbo stažą bei nepažeidė Darbo kodekso 135 straipsnio reikalavimų.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad iki pareiškėjos atleidimo Panevėžio apygardos administraciniame teisme nebuvo to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnės kategorijos) pareigų, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjai, todėl konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, nebuvo pažeista.

Teismas pažymėjo, jog byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2011 m. lapkričio 10 d. pareiškėjai, kaip ir visoms tuo metu Panevėžio apygardos administraciniame teisme dirbusioms teismo posėdžių sekretorėms, buvo įteiktas raštas, kuriuo l. e. teismo pirmininko pareigas teisėjas oficialiai įspėjo, „kad nuo 2012 m. sausio 1 d. bus panaikintas vienas iš teismo posėdžių sekretoriaus etatų, todėl galite būti atleista iš valstybės tarnybos. Esant galimybei, Jums bus pasiūlytos kitos pareigos toje pačioje ar kitoje valstybės institucijoje“. 2011 m. gruodžio 30 d. pareiškėja komisijos buvo supažindinta su įspėjimu, kuriame nurodoma, kad posėdžių sekretoriaus etatas naikinamas nuo 2012 m. kovo 1 d. ir nuo 2012 m. kovo 10 d. pareiškėja bus atleista iš valstybės tarnybos.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 ir padarė išvadą, kad byloje nustatyta, jog apie pareigybės panaikinimą pareiškėja buvo įspėta tinkamai ir laiku, tai yra raštu prieš 4 mėnesius, pareiškėjai buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, todėl konstatavo, kad atsakovo 2012 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. P-l yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, kad netenkinus pareiškėjos reikalavimo panaikinti minėtą įsakymą, negali būti tenkinami ir kiti pareiškėjos reikalavimai.

III. Pareiškėja K. J. padavė apeliacinį skundą (b. l. 115–117), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas garantijų atleidžiamam valstybės tarnautojui taikymą, neišanalizavo visų pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjos paaiškinimų, todėl šioje dalyje neatskleidė bylos esmės ir padarė neteisingas išvadas.

2. Pažymi, kad atsakovas nesilaikė pranešimo apie pareigybės panaikinimą termino ir taip pažeidė valstybės tarnautojo teises. Teigia, kad 2011 m. lapkričio 10 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo primininko pranešimo nelaiko oficialiu pranešimu apie pareigybės panaikinimą, nes šis pranešimas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3. Paaiškina, kad nurodytas pranešimas buvo adresuotas penkioms teismo posėdžių sekretorėms, nurodant, jog tik vienas teismo posėdžių sekretorės etatas bus panaikintas nuo 2012 m. sausio 1 d.; pranešime nenurodyta, jog bus panaikintas pareiškėjo užimtas etatas, todėl ji bus atleista iš tarnybos; pranešime nenurodyta atleidimo data, o apie atleidimą iš valstybės tarnybos užsimenama menamai – „galite būti atleista“. Pareiškėja teigia, kad šiam pranešimui jo įteikimo dieną nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes tik 2011 m. lapkričio 16 d. dekretu Nr. 1K-854 Lietuvos Respublikos Prezidentė nuo 2011 m. gruodžio 5 d. nustatė Panevėžio apygardos administraciniame teisme 4 teisėjų skaičių, o Teisėjų tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 13P-158-(7.1.2), kuris įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 5 d., nustatyta, kad teismuose, kuriuose dirba 4 teisėjai, gali dirbti 4 posėdžių sekretorės. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad suėjus pranešime nurodytam terminui teismo posėdžio sekretorės pareigybė nebuvo panaikinta.

4. Teigia, kad 2011 m. gruodžio 30 d. pranešimas apie 2011 m. lapkričio 10 d. rašte nustatyto termino pratęsimą, taip pat neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes ši teisės norma teisės pratęsti terminą nenumato.

5. Akcentuoja, kad 2011 m. gruodžio 30 d. pranešimas, kuriame nurodyta apie konkretaus etato panaikinimą bei nurodyta pareigybės panaikinimo data, laikytinas pranešimu apie pareigybės panaikinimą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies prasme.

6. Teigia, kad 2011 m. gruodžio 30 d. pranešimu ją informuojant apie pareigybės panaikinimą nuo 2012 m. kovo 1 d., buvo pažeistos jos garantija pranešimą apie pareigybės panaikinimą gauti prieš 4 mėnesius iki pareigybės panaikinimo dienos. Pareiškėja mano, kad šios garantijos pažeidimas sudaro pagrindą jos atleidimą iš valstybės tarnybos pripažinti neteisėtu.

7. Mano, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi diskrecijos teise pasirenkant kurią tarnautoją atleisti, nenurodė objektyvių kriterijų, dėl kurių jis pasirinko konkretų atleidžiamą darbuotoją, diskriminavo darbuotoją dėl jo socialinės padėties. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo objektyvių faktų dėl darbdavio diskrecijos teisės taikymo, atleidžiant darbuotoją, pagrįstumo.

8. Aiškina, kad atsakovo nurodyti argumentai, jog pareiškėja ne visas pavestas ir savarankiškai suplanuotas užduotis atlikdavo laiku ir kokybiškai, ne visada atsižvelgdavo į pareikštas pastabas, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Teigia, kad jos darbas Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo vertinamas labai gerai, visas jai skirtas užduotis ji atlikdavo kruopščiai, laiku ir sąžiningai, nuolat kėlė kvalifikaciją, 2011 m. spalio 27 d. vertinimo komisija jos tarnybinę veiklą įvertino labai gerai ir 2011 m. spalio 28 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininko įsakymu jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė.

9. Teigia, kad atsakovas neįvertino svarbiausio kriterijaus – aplinkybės, jog pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus, jos vyras jos atleidimo dieną nedirbo, todėl pareiškėja buvo labiausiai socialiai pažeidžiama iš visų tuo metu dirbusių teismo posėdžių sekretorių. Teigia, kad buvo diskriminuojama dėl jos socialinės padėties.

10. Pažymi, kad V. J., kuri teisme dirba nuo 2000 m. gegužės 1 d. yra sulaukusi pensinio amžiaus, gauna valstybės skirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, be to, pareiškėjos žiniomis, atsakovas jai yra skyręs drausminę nuobaudą.

Atsakovas Panevėžio apygardos administracinis teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 191–192) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėja augina du vaikus iki 14 metų, apie pareigybės panaikinimą ji buvo įspėta prieš 4 mėnesius, visą šį laiką jai buvo užtikrintos socialinės ir kitos garantijos, todėl jos teisės bei teisėti interesai nebuvo pažeisti. Teigia, kad pareiškėja nepaaiškina, kokios jos teisės, socialinės ar kitos garantijos buvo pažeistos netinkamu įspėjimu apie pareigybės panaikinimą. Nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl netinkamo diskrecijos teisės pasirinkti, kurį darbuotoja atleisti, įgyvendinimo ir pareiškėjos diskriminavimo.

Paaiškina, kad pasinaudodamas įstatymų suteikta diskrecijos teise pasirinkti darbuotojus, su kuriais tarnybos santykiai bus tęsiami, ir pasirinkdamas atleisti pareiškėja, atsakovas, visų pirma, įvertino Darbo kodekso 135 straipsnyje įtvirtintą garantiją. Pažymi, kad nurodytoje teisės normoje nustatytą garantiją buvo įgijusi tik viena iš 5 teismo posėdžių sekretorių – D. G. – ji turėjo ne mažesnį kaip 10 metų nepertraukiamo darbo teisme stažą. Atsakovas teigia, kad pareiškėja neturėjo Darbo kodekso 135 straipsnyje nustatytos pirmumo teisės būti paliktai tarnyboje.

Pažymi, kad pasirinkdamas atleisti pareiškėją, atsakovas vertino jos darbo teisme stažą, išsilavinimą ir dalykines savybes, lygindamas pareiškėją su kitomis teismo posėdžių sekretorėmis. Akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėja augina du vaikus iki 14 metų, buvo pagrindas jai užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje nustatytą socialinę garantiją nustatant ilgesnį įspėjimo terminą. Dėl pareiškėjos argumentų, jog atsakovas turėjo atleisti V. J., atsakovas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas leidžia valstybės tarnautoju dirbti iki 65 metų, vien ta aplinkybė, kad valstybės tarnautojas yra sukakęs amžių, reikalingą teisės į senatvės pensiją įgyti, nepaneigia jo teisės, naikinant pareigybes, būti paliktam darbe dėl kitų aplinkybių.

Akcentuoja, kad V. J. darbo stažas teisme buvo didesnis nei pareiškėjos, o išsilavinimas aukštesnis. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012 ir teigia, kad atleidžiant valstybės tarnautojus draudžiamas diskriminavimas dėl amžiaus. Taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad V. J. buvo bausta tarnybine nuobauda, nes tarnybinė nuobauda V. J. buvo skirta 2000 m. gruodžio 28 d., vadinasi nuo jos paskyrimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsniu, V.

J. laikoma nebausta tarnybine nuobauda.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos B lygio 5 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos, turinčios trečią kvalifikacinę klasę, atleidimo iš valstybės tarnybos, kai panaikinama pareigybė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininko 2012 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. P-1 „Dėl atleidimo iš tarnybos“ (b. l. 5), kuriuo ji atleista iš teismo posėdžių sekretorės valstybės tarnautojos pareigų nuo 2012 m. kovo 12 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Dėl pareiškėjos tinkamo įspėjimo apie atleidimą iš tarnybos

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad ji buvo netinkamai įspėta dėl atleidimo iš tarnybos, nes įspėjimo įteikimo metu 2011 m. lapkričio 10 d. tam nebuvo teisinio pagrindo, įspėjimas buvo nekonkretus, o nuo tinkamo įspėjimo įteikimo 2011 m. gruodžio 30 d. iki jos atleidimo iš tarnybos nebuvo suėjęs 4 mėnesių terminas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Valstybės žinios, 1999, Nr. 66-2130; Valstybės žinios, 1999, Nr. 105; Valstybės žinios, 2002, Nr. 45-1708) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo; moteriai, auginančiai vaikus iki 14 metų, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš keturis mėnesius.

Pareiškėja augina du vaikus iki 14 metų, todėl jai turėjo būti taikoma papildoma garantija, ji turėjo būti įspėta prieš keturis mėnesius.

Pareiškėjos argumentas, kad 2011 m. lapkričio 10 d. jai įteiktas įspėjimas nėra tinkamas ir teisėtas, nes tam nebuvo pagrindo, atmestini. Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 13P-106-(7.1.2) buvo nutarta siūlyti Lietuvos Respublikos Prezidentei nuo 2012 m. sausio 1 d. sumažinti Panevėžio apygardos administraciniame teisme teisėjų skaičių nuo 5 iki 4. Ši aplinkybė patvirtina teismo struktūros pertvarkos realumą; atsižvelgiant į teismo darbo organizavimo specifiką, tipines teismų struktūras, panaikinus teisėjo etatą, buvo reali tikimybė, kad bus naikinama ir viena sekretorės pareigybė. Vėlesniu Teisėjų tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 13P-158-(7.1.2) nauja redakcija buvo išdėstytos pavyzdinės apygardų, apygardų administracinių ir apylinkių teismų struktūros ir nustatyta, kad teismuose, kuriuose dirba 4 teisėjai, gali dirbti 4 posėdžių sekretorės. Ši aplinkybė paneigia apeliantės argumentą, kad 2011 m. lapkričio 10 d. įspėti posėdžių sekretores apie galimą atleidimą iš tarnybos nebuvo faktinio pagrindo. Aplinkybė, kad Teisėjų tarybos nutarimas dėl naujos pavyzdinės apygardų, apygardų administracinių ir apylinkių teismų struktūros buvo vėlesnis, įspėjimo teisėtumui neturi reikšmės, yra formali savo pobūdžiu, nepaneigia vykusios pertvarkos teisme realumo, nesusijusi su pareiškėjos teisėmis į įstatyme numatytas garantijas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad bylose dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo nėra sprendžiama dėl tam tikros institucijos diskrecijos formuoti savo vidinę organizacinę struktūrą, visų pirma vertinama, ar valstybės tarnautojo pareigybė buvo panaikinta realiai, ir nagrinėjama, ar buvo atleidžiamam tarnautojui suteiktos visos teisės aktuose numatytos garantijos (administracinės bylos Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A756-346/2011).

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija įspėti apie pareigybės panaikinimą raštu prieš keturis mėnesius pareiškėjai buvo pritaikyta tinkamai, iš valstybės tarnybos ji buvo atleista ginčijamu šioje byloje įsakymu, praėjus 4 mėnesiams nuo įspėjimo, įteikto pareiškėjai 2011 m. lapkričio 10 d. Apeliacinio skundo argumentas, kad šiame įspėjime numatytu terminu sekretorės pareigybė nebuvo panaikintas, o kitu – 2011 m. gruodžio 30 d. paskelbtu įspėjimu apie atleidimą iš teismo posėdžių sekretorės pareigų nuo 2012 m. kovo 10 d. terminas negalėjo būti pratęsiamas, nes to nenumato Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis, pripažintinas neturinčiu esminės reikšmės pareiškėjai įstatyme numatytų taikytinų specialiųjų garantijų aspektu. Minėta įstatymo norma nustato imperatyvų reikalavimą valstybės ir savivaldybės įstaigoms ir institucijoms – įspėti prieš atitinkamą laiko tarpą iš valstybės tarnybos atleidžiamus valstybės tarnautojus, tačiau nedetalizuoja, kokiu būdu numatyta garantija turi būti įgyvendinta. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad atsakovo sprendimas pratęsti įspėjimo terminą buvo pasirinktas siekiant tinkamai įgyvendinti Valstybės įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir, nors šioje teisės normoje nėra tiesiogiai nurodyta tokia galimybė, vien formaliu pagrindu įspėjimo termino pratęsimas negali būti pripažįstamas neteisėtu, kai tai atitinka įstatymo keliamus tikslus ir užtikrina valstybės tarnautojui numatytas socialines garantijas. Pažymėtina, kad pareiškėja dirbo visą keturių mėnesių laikotarpį, buvo draudžiama socialiniu draudimu bei kt., gavo pajamas, taigi nėra jokių duomenų apie kokių nors jos teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, susijusių su įspėjimo termino taikymu.

Kitos apeliantės nurodomos aplinkybės, kad 2011 m. lapkričio 10 dieną įteiktas įspėjimas buvo nekonkretus, jis buvo adresuotas visoms posėdžių sekretorėms, pranešime nenurodyta konkreti atleidimo iš tarnybos data, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti įspėjimą neteisėtu. Kaip jau buvo minėta, teismo struktūros pertvarkos realumo ir vienos teismo posėdžių sekretorės pareigybės panaikinimo faktai byloje yra įrodyti. Atsakovas, įteikdamas įspėjimą visoms teismo posėdžių sekretorėms, pareiškėjos interesų nepažeidė. Visų teismo posėdžio sekretorių pareigybės buvo B lygio ir tos pačios 5 kategorijos, visoms buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 147), todėl naikinant vieną pareigybę, įspėjimo įteikimo metu galėjo būti sprendžiama dėl kiekvienos tarnautojos atleidimo. Įspėjimo įteikimas tik sukuria teisines prielaidas valstybės tarnautojo atleidimui, tačiau nesukelia tų teisinių pasekmių, kurios kyla atleidžiant asmenį. Taigi ir šiuo konkrečiu atveju įspėjimo įteikimas pareiškėjai vertintinas kaip būtina teisinė prielaida sprendžiant dėl jos atleidimo iš tarnybos teisėtumo, ir tokios aplinkybės, kad įspėjimas buvo įteiktas ir kitoms darbuotojoms, buvo pratęstas jo terminas, pareigybė buvo panaikinta vėliau, neturi įtakos nei pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams, nei atleidimo iš tarnybos teisėtumui. Byloje reikšminga aplinkybe laikytina įspėjimo įteikimas valstybės tarnautojui, kuris vėliau buvo atleistas iš tarnybos, faktai, kurie susiję su kitų asmenų interesais, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, taigi pareiškėja turėti kvestionuoti, o teismas nagrinėti, tik su jos teisėmis ir teisėtais interesais susijusius atsakovo veiksmus.

Dėl pareiškėjos pirmenybės teisės tęsti tarnybos santykius

Kitą pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų grupę, kuriais ji ginčija skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą, sudaro aplinkybės, susijusios su jos pirmumo teise tęsti tarnybos santykius. Pareiškėja teigia, kad teismas neatsižvelgė į jos kvalifikaciją ir darbo kokybę, diskriminavo ją dėl socialinės padėties, nes ji viena iš visų darbuotojų augina du nepilnamečius vaikus, tuo metu jos sutuoktinis neturėjo darbo; buvo palikta dirbti tarnautoja, jau gaunanti senatvės pensiją.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pasirinkimo atleisti iš valstybės tarnybos pareiškėją, atsižvelgė į pirmenybės teisę pasilikti tarnyboje pagal Darbo kodekso 135 straipsnyje nustatytus kriterijus, atsižvelgdamas į objektyvius byloje surinktus duomenis, vertino pareiškėjos darbo stažą, kvalifikaciją bei dalykines savybes.

Panevėžio apygardos administracinio teismo pirmininko 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-10, remiantis Teisėjų tarybos 2011 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 13P-158-(7.1.2), nuo 2012 m. kovo 10 d. buvo panaikinta viena teismo posėdžių sekretorės (karjeros valstybės tarnautojas, B lygis, 5 kategorija) pareigybė. Byloje nustatyta, kad buvo naikinama ne konkreti pareiškėjos pareigybė, bet mažinamas pareigybių skaičius dėl struktūros pakeitimų. Tokia situacija taip pat gali būti savarankišku pagrindu tarnybos santykiams pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pasibaigti, tačiau atsakovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias pasirinkimo atleisti konkretų darbuotoją priežastis.

Nagrinėjamoje byloje aktualios Darbo kodekso (byloje aktuali 2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-927 redakcija) 135 straipsnio, reglamentuojančio pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nuostatos, nes Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybę likti tarnyboje tuo atveju, kai yra panaikinamos jų pareigybės ir yra mažinamas valstybės tarnautojų skaičius (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-539/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. pasitarime aprobuotas Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-3720/2011, 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-420/2012).

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytos (iš esmės procedūrinio pobūdžio) garantijos yra siejamos tik su pačiu pareigybės panaikinimo faktu ir nėra diferencijuojamos atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių tarnautojo einama pareigybė yra naikinama. O DK 135 straipsnyje nurodytos garantijos yra siejamos su priežastimis, dėl kurių darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo. DK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;

2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis;

3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;

4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;

5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;

6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.). Šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 str. 2 d.). Pastaroji nuostata, sprendžiant dėl pirmenybės likti darbe suponuoja atsakovui pareigą visų pirma vertinti atleidžiamo tarnautojo kvalifikaciją. Byloje pateikiami duomenys patvirtina, kad dvi tarnautojos – V.

J. ir V. K. turėjo aukštąjį išsilavinimą, kitos – D. G., I. K. ir pareiškėja – aukštesnįjį. D. G. darbo stažas sudarė daugiau negu 10 metų (nuo 1999 m. gegužės 3 d.), jos kvalifikacija nebuvo žemesnė negu pareiškėjos, todėl ji turėjo pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei 2 dalį pasilikti tarnyboje. Nė viena kita teismo posėdžių sekretorė neturėjo pirmenybės teisės likti tarnyboje šiuo ar kitais DK 135 straipsnyje numatytais pagrindais. Atsakovas, priimdamas sprendimą atleisti tarnautoją, turi diskrecijos teisę pasirinkti, su kuriais tarnautojais toliau tęsti tarnybos santykius, tačiau, ką pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia diskrecijai turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.

Objektyvių kriterijų nurodymas priimant sprendimą dėl konkretaus pasirinkto valstybės tarnautojo atleidimo yra itin svarbus sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisės ir teisėti interesai, iš jų, ar nebuvo diskriminacijos dėl amžiaus, socialinės padėties ir kitų priežasčių.

Atsakovo pasirinkimas tęsti tarnybos santykius su aukštąjį išsilavinimą turinčiomis posėdžių sekretorėmis pagrįstas objektyviu – aukštojo išsilavinimo turėjimo kriterijumi. Spręsdamas dėl atsakovo pasirinkimo teisėtumo tęsti tarnybos santykius ne su pareiškėja, bet su kita darbuotoja, turinčia aukštesnįjį išsilavinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į kitos darbuotojos – I. K. didesnį darbo stažą teisme – nuo 2003 m. vasario 3 d., teismo posėdžių sekretorės pareigose nuo 2005 m. gruodžio 1 d. (b. l. 87–89), ir pagrįstai atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad pareiškėja ne visas užduotis atlikdavo tinkamai, neatsižvelgdavo į pastabas, nes byloje duomenų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes, nėra, ir šie atsakovo teiginiai laikytini tik subjektyvia jo nuomone. Kaip jau buvo minėta, tarnyboje buvo palikta darbuotoja, kuri dirba teisme, taip pat ir posėdžių sekretorės pareigose, seniau, ir toks pasirinkimas asmens, turinčio didesnę tarnybos patirtį, kai kvalifikacija vertintina vienodai, laikytinas objektyviais faktais pagrįstu sprendimu.

Pareiškėjos argumentai, kad atleidžiant iš tarnybos ji patyrė socialinę diskriminaciją, nes šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis tuo metu nedirbo, yra atmestini. Pirmiau aptarti argumentai patvirtina, kad atsakovo pasirinkimas atleisti pareiškėją buvo pagrįstas objektyviais kriterijais, kurie susiję su pareiškėjos kvalifikacija, tarnybos stažu, darbo patirtimi, ir nėra susiję su pareiškėjos socialine padėtimi. Aplinkybė, jog pareiškėja augina du vaikus iki 14 metų, buvo pagrindas jai užtikrinti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą socialinę garantiją nustatant ilgesnį įspėjimo terminą.

Pareiškėjos argumentas, kad atsakovas galėjo pasirinkti atleisti jau gaunančią senatvės pensiją V. J., yra diskriminacinio pobūdžio ir teisiškai nepagrįstas. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punktas leidžia valstybės tarnautoju dirbti iki 65 metų, vien ta aplinkybė, kad valstybės tarnautojas yra sukakęs amžių, reikalingą teisės į senatvės pensiją įgyti, nepaneigia jo teisės, naikinant pareigybes, būti paliktam darbe dėl kitų aplinkybių. Kaip jau buvo minėta, V. J. darbo stažas teisme buvo didesnis nei pareiškėjos, o išsilavinimas aukštasis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai vertino įrodymus, teisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias karjeros valstybės tarnautojo atleidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė