2021-04-28 Nr. AB-9187-3-65-3-00370-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-790-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00370-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K., J. R. N., R. K. ir M. D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. K., J. R. N., R. K. ir M. D. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai S. K., J. R. N., R. K. ir M. D. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą skundais, juos patikslino, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Panevėžio skyriaus 2018 m. spalio 17 d. sprendimus Nr. 23S-47-(14.23.3), Nr. 23S-48-(14.23.3), Nr. 23S-49-(14.23.3), Nr. 23S-50-(14.23.3) (toliau – ir ginčijami sprendimai), kuriais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ir įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai skunduose ir patikslintuose skunduose nurodė, kad atsakovas ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises priėmė, neatsižvelgęs į pareiškėjų valią. Pareiškėjai siekia, kad nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos, perduodant nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus kitoje vietoje. Jie nėra gavę jokių atsakovo siūlymų pasirinkti lygiaverčius miško plotus, savo valios, kad būtų atlyginama pinigais, jie niekuomet nebuvo išreiškę. Be to, žemė priklausiusi J. K., patenka į (duomenys neskelbtini) poilsiavietę, ši žemė, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimo, buvo perduota Panevėžio miestui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant miestams priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Jie siekia pasinaudoti šia įstatymo jiems suteikta teise.

3. Atsakovas NŽT, atstovaujamas Panevėžio skyriaus, atsiliepimuose su pareiškėjų skundais ir patikslintais skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas atsiliepimuose nurodė:

3.1. Pareiškėjams ginčijamais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. K. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytos žemės dalį, esančią (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais. Ginčo žemė suplanuota Panevėžio rajono tarybos 2007 m. kovo 22 sprendimu Nr.T-60 „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ patvirtintu Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) poilsiavietės (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio seniūnijoje, Panevėžio rajone detaliuoju planu. LVAT 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-146-2043/2008 konstatavo, kad ši žemė natūra negali būti grąžinta, nes į ją yra realus ir konkrečiai apibrėžtas visuomenės poreikis.

3.2. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė savo valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Žemė, į kurią pareiškėjams ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, yra valstybės išperkama, žemės vertė paskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką. Pareiškėjai buvo pakviesti susipažinti su sprendimų projektais 2018 m. spalio 9 d. vykusiame posėdyje: M. D. K. su parengtu projektu sutiko, J. R. N. įgaliotas atstovė R. Ž. nesutiko tik su paskaičiuota žemės verte, S. K. ir P. K. įpėdiniai į posėdį neatvyko.

3.3. Pareiškėjai 1992 m. pateiktuose prašymuose buvo aiškiai išreiškę savo valią gauti kompensaciją (išmokas arba akcijas) ar ekvivalentine natūra. Pareiškėjams 2002 m. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į dalį J. K. žemės, už jiems priklausančias dalis atlyginant pinigais. Žemė, į kurią pareiškėjams sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, patenka į Panevėžio rajono, bet ne į Panevėžio miesto teritoriją, todėl pareiškėjai neturėjo teisės pakeisti savo valios dėl atlyginimo būdo, prašant atlyginti lygiaverčiu miško plotu pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies pataisas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

5. Teismas analizavo Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki / nuo 2012 m. lapkričio 22 d.) 21 straipsnio 3 dalies, 4 dalies, 5 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punkto nuostatas.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Ginčijamais NŽT 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S-48-(14.23.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės S. K. į jam priklausančią 0,12 ha J. K. valdytos žemės dalį, atlyginant pinigais; NŽT 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S-49-(14.23.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės J. R. N. į jai priklausančią 0,13 ha J. K. valdytos žemės dalį, atlyginant pinigais; NŽT 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S-47-(14.23.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės murusiojo P. K. vardu į jam priklausančią 0,12 ha J. K. valdytos žemės dalį, atlyginant pinigais; NŽT 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 23S-50-(14.23.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės M. D. K. į jai priklausančią 0,13 ha J. K. valdytos žemės dalį, atlyginant pinigais.

6.2. Pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į J. K. nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo turėtą žemę – 7 ha, esančią (duomenys neskelbtini), 1991 m. rugpjūčio 14 d. pateikė P. K., pretendentais nurodęs kitus asmenis – S. K., J. R. N. bei M. K.; prašyme nurodyta, jog pageidauja žemę gauti natūra.

6.3. 1992 m. visi pretendentai yra pateikę savarankiškus prašymus atkurti nuosavybės teises, kuriuose išreiškė valią gauti kompensaciją (išmokas arba išduodant akcijas) ar ekvivalentine natūra.

6.4. Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. kovo 12 d. priimtais sprendimais visiems pretendentams nuosavybės teisės buvo atkurtos atlyginant pinigais. Pareiškėjai su priimtais sprendimais sutiko, jų neginčijo, todėl laikytina, kad toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas atitiko jų tikrąją valią.

6.5. S. K. 2005 m. sausio 7 d. prašyme prašė jam priklausančią žemės dalį (0,13 ha) grąžinti natūra, P. K. 2005 m. sausio 11 d. prašyme prašė jam priklausančią žemės dalį (0,13 ha) grąžinti natūra, M. D. K. 2005 m. sausio 12 d. prašyme prašė jai priklausančią žemės dalį (0,13 ha) grąžinti natūra.

6.6. Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjų prašymus, kuriuose būtų nurodoma jų valia gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje, byloje nepateikta. Nuosavybės atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra, ginčijamų sprendimų priėmimo dieną galiojusi Atkūrimo įstatymo redakcija nenumatė.

6.7. Bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjai to neginčija, kad likusi 0,5 ha J. K. valdytos žemės dalis, į kurią nuosavybės teisės atkurtos ginčijamais sprendimais, patenka į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. T-60 patvirtintu (duomenys neskelbtini) poilsiavietės (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio sen., Panevėžio r. detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, kurioje suplanuoti 4 rekreacinės paskirties sklypai, 2010 m. valstybinės žemės panaudos sutartimis perduoti neatlygintinai naudotis Panevėžio miesto savivaldybei 99 metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-146-2043/2008 konstatuota, kad žemė, patenkanti į (duomenys neskelbtini) poilsiavietės teritoriją, priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes į ją yra realus ir konkrečiai apibrėžtas visuomenės poreikis.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamojoje byloje pareiškėjai neginčijo aplinkybės, jog žemė, į kurią nuosavybės teisės atkurtos ginčijamais sprendimais, yra valstybės išperkama, todėl natūra negali būti grąžinama. Savo skundus (patikslintus) grindė tuo, kad, jų nuomone, minėta žemė priskirta miesto teritorijai, todėl pareiškėjai turėjo teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta teise ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Dėl šių argumentų teismas nurodė, kad 2010 m. valstybinės žemės panaudos sutartys, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pateikti duomenys su planine medžiaga patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) poilsiavietės užimta žemė sutarčių pagrindu yra perduota neatlygintinai naudotis Panevėžio miesto savivaldybei 99 metų laikotarpiui, tačiau niekuomet nepateko į Panevėžio miesto administracines ribas. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčo žemė yra Panevėžio miestui priskirtoje teritorijoje, tuo pačiu – kad pareiškėjai turėjo teisę pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtimi. Kita vertus, pareiškėjai tokios valios institucijai, priimančiai sprendimus atkurti nuosavybės teise, niekuomet ir nebuvo išreiškę. Pirmą kartą tokius prašymus NŽT pareiškėjai pateikė jau po ginčijamų sprendimų priėmimo, nagrinėjant bylą administraciniame teisme.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagoje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas S. K. NŽT 2018 m. birželio 18 d. pateikė prašymą užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nurodydamas, jog liko neatlyginta už 50 arų, į kurį NŽT 2018 m. liepos 13 d. raštu atsakė, jog bus pradėta kompensavimo už valstybės išperkamą žemę pinigais procedūra, pretendentai prieš priimant ginčijamus sprendimus 2018 m. rugsėjo 18 d. raštais, kuriuose paaiškinta, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos atlyginant pinigais, buvo pakviesti 2019 m. spalio 9 d. atvykti susipažinti su parengtais sprendimų projektais, 2018 m. spalio 9 d. atvykusi pareiškėja M. D. K. su parengtame sprendimo projekte nurodytu atlyginimo būdu (pinigais) sutiko ir jokių pretenzijų nepareiškė.

9. Apibendrindamas teismas konstatavo, jog ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos pagal jų iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštą valią (atlyginant pinigais), tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Atkūrimo įstatymas numato, todėl teigti, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti ir juos panaikinti nėra pagrindo.

III. 10. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2018 m. spalio 17 d. sprendimus Nr. 23S-47-(14.23.3) Nr. 23S-48-(14.23.3) Nr. 23S-49-(14.23.3), Nr. 23S-50-(14.23.3) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti pareiškėjams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Nesutinka su atsakovo priimtais sprendimais jų atžvilgiu. Jie yra įsitikinę, kad atsakovas sprendimus priėmė, neatsižvelgęs į jų interesus, teisėtus lūkesčius, sprendimų su jais nederino. Jie niekada nesutiko su tokiu jiems priklausančios J. K. valdytos žemės kompensavimo dydžiu ir būdu, laiko ginčijamuose sprendimuose nurodytus kompensacijos už žemę dydžius žeminančiais jų orumą ir mano, kad kompensacijos suma neatitinka teisingo atlyginimo principo. Pareiškėjai yra įsitikinę, kad nėra jokių kliūčių grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra (toks yra pareiškėjų reikalavimas). Atsakovo veiksmai privalo atitikti „gero administravimo“ principą suformuotą Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikos. Atsakovo sprendimai negali kelti abejonių dėl jų skaidrumo korupcinio vertinimo prasme.

11.2. Nesutinka, kad į jiems priklausančias žemės dalis vis dar yra realus visuomenės poreikis. Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 22 d. sprendimas Nr.T-60, kuris priimtas prieš 13 metų, negali būti aktualus, sprendžiant pareiškėjams grąžintinos žemės klausimą, nes Vyriausybė 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1531 „Dėl Panevėžio apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio apskrities teritorijos bendrąjį (generalinį) planą ir įpareigojo Panevėžio apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano planavimo organizatorių, Aplinkos ministeriją, per metus nuo Panevėžio apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano įsigaliojimo parengti ir patvirtinti šio plano sprendinių įgyvendinimo programą. Šiuo metu galiojančiame Panevėžio apskrities teritorijos bendrajame (generaliniame) plane pareiškėjams grąžintina žemė nėra priskirta rekreacinei paskirčiai. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus neabejotinai privalėjo vertinti esamas aplinkybes sprendimo priėmimo metu. Faktiškai pareiškėjams grąžintina žemė yra apleista ir nuo 2007 m. (Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimo) šiame žemės sklype jokie rekreacinės zonos kūrimo darbai nevyko ir šiuo metu nevyksta, o aplinkiniai sklypai yra dalijami individualių namų statybai. Ginčijami sprendimai yra paremti neaktualiais Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 22 d. sprendimu Nr.T-60 ir LVAT 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-146-2043/2008. Atsakovas ginčijamuose sprendimuose privalėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir aptarti aplinkybes, ar į pareiškėjams priklausančią žemę vis dar yra realus ir konkrečiai apibrėžtas visuomenės poreikis, o jeigu taip, tai kodėl per 13 metų rekreacinė zona net nebuvo pradėta projektuoti ar kitaip kurti.

11.3. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, net nesiaiškino Panevėžio miesto savivaldybės pozicijos. Akivaizdu, kad Panevėžio miesto savivaldybė net nesiruošia būti ginčo teritorijos naudotoju, o pati teritorija galbūt priklauso kaimo vietovei, o tokiu atveju, nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu. Visuomenės interesą šiai teritorijai kaip poilsiavietei paneigia ir tas faktas, kad per 12 metų teritorija net nebuvo pradėta naudoti visuomenės poreikiams. Pareiškėjai nemato jokių kliūčių, kad esama ir šiuo metu apleista teritorija būtų grąžinta jiems natūra. Pareiškėjai taip pat pabrėžia, kad pareiga pateikti įrodymus apie grąžintinos žemės visuomeninį poreikį ir jos būklę (jeigu norima paneigti pareiškėjų teiginius) yra atsakovo, o ne pareiškėjų.

12. Atsakovas NŽT, atstovaujamas Panevėžio skyriaus, atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas palaiko poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, kuri nepasikeitė. Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas, tinkamai ir objektyviai įvertinus visas byloje pateiktas aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2018 m. spalio 17 d. sprendimų Nr. 23S-47-(14.23.3), Nr. 23S-48-(14.23.3), Nr. 23S-49-(14.23.3), Nr. 23S-50-(14.23.3), kuriais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemę, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės pareiškėjams atkurtos pagal jų iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštą valią (atlyginant pinigais), tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Atkūrimo įstatymas numato, todėl ginčijamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti ginčijamus NŽT sprendimus ir įpareigoti atsakovą pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kuriais nesutinka su ginčijamais NŽT sprendimais, t. y. nesutinka, kad į jiems priklausančias žemės dalis vis dar yra realus visuomenės poreikis, atsakovas neatsižvelgė į jų lūkesčius, kompensacijos suma neatitinka teisingo atlyginimo principo, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų nekritikuoja.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

16. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

18. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių (t. y. piliečių, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės) išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose.

19. Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi, vadovaujantis šiomis nuostatomis, piliečiai turėjo teisę pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, tik iki 2003 m. balandžio 1 d., todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis piliečio valios pakeitimas negali būti įgyvendinamas.

20. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

21. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad visi pretendentai (pareiškėjai) 1992 m. yra pateikę savarankiškus prašymus atkurti nuosavybės teises, kuriuose išreiškė valią gauti kompensaciją (išmokas arba išduodant akcijas) ar ekvivalentine natūra, ir iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. – pabaigos pretendentų valia nebuvo pakeista. Taip pat nėra ginčo, kad 0,5 ha J. K. valdytos žemės dalis, į kurią ginčijamais sprendimais pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės, patenka į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. T-60 patvirtintu (duomenys neskelbtini) poilsiavietės (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio sen., Panevėžio r. detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, kurioje suplanuoti 4 rekreacinės paskirties sklypai, 2010 m. valstybinės žemės panaudos sutartimis perduoti neatlygintinai naudotis Panevėžio miesto savivaldybei 99 metų laikotarpiui. LVAT 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-146-2043/2008 konstatuota, kad žemė, patenkanti į (duomenys neskelbtini) poilsiavietės teritoriją, priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes į ją yra realus ir konkrečiai apibrėžtas visuomenės poreikis. Atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, ginčo žemė natūra negali būti grąžinama, todėl nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjams į ginčo žemę yra galimas tik atlyginant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka, kad į jiems priklausančias žemės dalis vis dar yra realus visuomenės poreikis, teigia, kad jiems grąžintina žemė yra apleista ir nuo 2007 m. jokie rekreacinės zonos kūrimo darbai nevyksta, teritorija nebuvo pradėta naudoti visuomenės poreikiams. Pažymėtina, kad pareiškėjai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybės, jog žemė, į kurią nuosavybės teisės atkurtos ginčijamais sprendimais, yra valstybės išperkama, todėl natūra negali būti grąžinama. Argumentus, kad ginčo žemė negali būti priskiriama visuomenės poreikiams, o tuo pačiu ir valstybės išperkamai žemei, pareiškėjai nurodė tik apeliaciniame skunde. Todėl, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, šie argumentai nevertinami.

23. Ginčijamais NŽT sprendimais nuosavybės teisės į pareiškėjams tenkančios buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios (duomenys neskelbtini), dalį atkurtos atlyginant pinigais, t. y. pagal pareiškėjų iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštą valią (atlyginant pinigais), tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Atkūrimo įstatymas numato, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad piniginės kompensacijos dydžio pareiškėjai skunduose ir patikslintuose skunduose pirmosios instancijos teismui neginčijo, todėl šis klausimas negalėjo būti keliamas ir apeliaciniame skunde.

24. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjos argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjų apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų S. K., J. R. N., R. K. ir M. D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė