2017-05-12 Nr. AB-10660-3-61-3-00165-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1338-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00165-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4; 18.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. K. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30221 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas), dalį, kuria R. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,122 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: Vilniaus r. sav., Nemėžio sen., (duomenys neskelbtini) vs. Pareiškėja paaiškina, jog jai nuosavybės teise priklauso butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu:

Vilniaus r. sav., Nemėžio sen., (duomenys neskelbtini) vs. (duomenys neskelbtini), kurį ji privatizavo pagal 1993 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Butas yra bendrabučio tipo vieno aukšto name, o kiekvienam buto savininkui buvo išskirti namų valdos žemės sklypai, kurie ribojasi vienas su kitu. Pareiškėjai 1992 m. buvo išskirtas 14 a namų valdos žemės sklypas (toliau – ir ginčo sklypas), kuriuo ji naudojasi iki šiol. 2015 m. gegužės mėn. į pareiškėją kreipėsi R. S., kuri prisistatė žemės sklypo, kuriuo naudojasi pareiškėja, savininke su reikalavimu nukelti nuo jai priklausančio žemės sklypo laikinus statinius.

R. S. paaiškino, kad jai į ginčo sklypą yra atkurtos nuosavybės teisės. Pareiškėja 2015 m. gegužės 4 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir ŽŪM), kuriame paaiškino, kad ji nuo 1993 m. negali sutvarkyti ginčo sklypo dokumentų, taip pat apie tai, kad į jos žemės sklypą pretenduoja kitas asmuo. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2015 m. liepos 2 d. rašte Nr. 1SS-1782-(9.5) paaiškino, kad remiantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sprendimu atkurta nuosavybės teisė perduodant nuosavybėn neatlygintinai šį žemės sklypą R.

S.. Taip pat nurodė, jog iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Skyrius) pateiktų dokumentų nustatyta, kad minėtas žemės sklypas suformuotas galimai pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes numatytas perduoti neatlygintinai žemės sklypas galimai buvo suprojektuotas ne laisvos valstybinės žemės plote. Atsižvelgiant į tai, Skyriaus vedėjui buvo pavesta įvertinti šio sklypo suformavimo teisėtumą, o nustačius, kad jis suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, siūlyti žemės sklypo savininkei patikslinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka, o jai atsisakius – inicijuoti kreipimąsi į prokuratūrą dėl teisės aktų pažeidimo pašalinimo ir išformuoti sklypą.

NŽT 2015 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 48GD-13941-(1448104) informavo pareiškėją, kad Vilniaus apygardos prokuratūra atsisakė taikyti viešo intereso gynimo priemones pagal Skyriaus prašymą dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 1503 pareiškėja išpirko 0,14 ha namų valdos žemės sklypą.

Pareiškėja teigė, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsniui, nes nuosavybės teisės atkurtos į pareiškėjai priklausančios namų valdos žemės sklypą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Skyrius 2000 m. vasario 8 d. gavo R. S. prašymą dėl žemės sklypo perkėlimo iš Šalčininkų r. į Vilniaus r., Nemėžio sen. Skyrius 2000 m. lapkričio 20 d. gavo Vilniaus apskrities 2000 m. lapkričio 17 d. išvadą Nr. 3001 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – ir Išvada), pagal kurią R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą. Sklypas, VĮ Registrų centro duomenimis suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir Skundžiamu sprendimu R. S. atkurta nuosavybės teisė perduodant nuosavybėn neatlygintinai šį žemės sklypą. Žemės sklypo kadastro duomenys nekilnojamojo turto registre įrašyti 2009 m. birželio 18 d., o nuosavybės teisė įregistruota 2010 m. birželio 26 d.

Pareiškėja 2015 m. gegužės 4 d. kreipėsi į ŽŪM su prašymu dėl namų valdos žemės sklypo, esančio Nemėžio kadastro vietovėje suformavimo ir privatizavimo. Prašyme nurodė, jog jos namų valdos žemės sklype šiuo metu yra laikino pobūdžio statinys vasarnamis, rūsys, šiltnamis, kad žemę dirba ir naudoja nuo 1993 m., už kurią yra sumokėti pinigai, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta ir į šį žemės sklypą atsirado kita savininkė. ŽŪM, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, nurodė, kad žemės sklypas R.

S. suformuotas galimai pažeidžiant teisės aktų nuostatas, t. y. rengiant žemėtvarkos projektą numatytas perduoti neatlygintinai žemės sklypas buvo suprojektuotas ne laisvos valstybinės žemės plote ir NŽT Vilniaus r. skyriui buvo pavesta įvertinti žemės sklypo suformavimo teisėtumą. NŽT Vilniaus r. skyrius nustatė, kad žemės sklypas suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl kreipėsi į R. S. dėl Skundžiamo sprendimo patikslinimo administracine tvarka, tačiau ji su Skundžiamo sprendimo tikslinimu administracine tvarka nesutiko.

NŽT Vilniaus r. skyrius 2015 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau ji atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. NŽT nurodo, kad remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, kiti statiniai, gyvenamojo namo priklausiniai, nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti. Taip pat, nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik pareiškėjos skunde nurodytas butas Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, žemės sklypas prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) vs., Nemėžio sen., Vilniaus r., eksploatacijai nėra suformuotas, kiti statiniai ir nuosavybės teisė į juos nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, pareiškėja NŽT Vilniaus r. skyriui nepateikė leidimo suteikiančio teisę statyti laikiną statinį, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai priklausantys statiniai patenka į R.

S. atkurtą žemės sklypą. Taigi, pareiškėja naudoja R. S. priklausančio žemės sklypo dalį, kurioje yra nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai. NŽT pažymi, kad pareiškėja vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), turi teisę išsipirkti tik namų valdos žemės sklypo dalį prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vs., Nemėžio sen., Vilniaus r.

Jos prašymas dėl šio sklypo suformavimo bus įtrauktas į kitą Vilniaus r. Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pažymi, kad žemės sklypas prie gyvenamojo namo, kuriame gyvena pareiškėja, eksploatacijai iki šiol nėra suformuotas. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėja neturi teisės pretenduoti į R. S. perduotą žemės sklypą, kuris yra žemės ūkio paskirties, o ne kitos paskirties žemė, todėl panaikinus Skundžiamą sprendimą pareiškėjai nebus perduodamas ginčo sklypas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjos S. K. skundą tenkino – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30221 dalį, kuria R. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus r. sav., Nemėžio sen., (duomenys neskelbtini) vs.

Teismas nustatė, kad jog pareiškėjai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 1503p buvo leista įsigyti 0,14 ha namų valdos žemės sklypą Nemėžio apylinkėje, (duomenys neskelbtini) k., o už šią žemę į Vilniaus r. valdybos skyriaus sąskaitą iš I. L. (pareiškėja yra I. L. turto paveldėtoja pagal testamentą) sąskaitos nurašyta valstybės vienkartinių išmokų 5,81 Lt (1,68 Eur), tačiau šios įmokos yra nepanaudotos ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta. Pareiškėja 2008 m. birželio 10 d. Vilniaus r. žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suformuoti namų valdos žemės sklypą. Nuosavybės teises į jį grindė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus 1992 m. gruodžio 7 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog ji yra išsipirkusi 0,14 ha žemės sklypą. Pareiškėja teigė, kad ginčo sklypu ji naudojasi nuo 1992 m., jame yra vasarnamis, šiltnamis bei rūsys, sklypas yra dirbamas, apsodintas krūmais ir medžiais. Šį pareiškėjos prašymą NŽT atsisakė tenkinti, nes minėtos išmokos yra nepanaudotos ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta.

Teismas nurodė, kad iš teismui pateikto VĮ Registrų centro išrašo matyti, jog gyvenamojo namo, kuriame gyvena pareiškėja, priklausiniai, kiti statiniai nėra įregistruoti, tačiau teismui pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus r. žemėtvarkos skyriaus 1992 m. gruodžio 7 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėja turi išsipirkusi 0,14 ha žemės sklypą. Pabrėžė, kad teismui taip pat pateiktas 1993 m. kovo 10 d. mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta, kad už žemės sklypą yra atsiskaityta investiciniais čekiais, o suma už žemės sklypą nurašyta iš I.

L. sąskaitos. Minėti dokumentai teismo vertinimu, pagrindžia pareiškėjos teisę į ginčo sklypą. Nepagrįstu teismas laikė atsakovo argumentą, kad ginčo sklypas turi būti laikomas laisva valstybine žeme. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors atsakovas pagrįstai teigė, kad jis yra įrašytas į laisvos valstybinės žemės fondo žemės sklypų sąrašą, tačiau tokia aplinkybė negali paneigti pareiškėjos teisės į ginčo sklypą, už kurį yra sumokėta, o pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymas laikytinas formalumu nepaneigiančiu pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo sklypą.

Teismas atsižvelgęs į tai, jog pareiškėja ginčo sklypu naudojasi nuo 1992 m., jame pastatytas vasarnamis, šiltnamis, žemė dirbama, o Vilniaus apskrities viršininko administracija bei kitos institucijos jokių pretenzijų dėl to ne tik nereiškė, bet ir nurodė už sklypą mokėtiną sumą, 2008 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR-2951-(1.12) įpareigojo individualiai įmonei „Arnesta“ suformuoti žemės sklypą, teigė, kad egzistavo ikisutartiniai materialiniai teisiniai santykiai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kurie turi preliminariajai sutarčiai būdingų požymių (aiškiai išreikšta šalių valia ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, už žemės sklypą yra sumokėta, Vilniaus apskrities viršininko administracija patvirtino, kad žemė pareiškėjos išpirkta ir davė pavedimą suformuoti žemės sklypą, sklypu buvo visą laiką naudojamasi, jis buvo prižiūrimas, buvo mokamas žemės mokestis), kurie baigėsi nesudarius šios sutarties.

Šalys susitarė dėl sutarties objekto, kainos, jos sumokėjimo sąlygų, todėl teismas laikė, kad šalys pilnai susitarė dėl visų esminių sutarties sąlygų. Be kita ko, pažymėjo, jog mokėjimai už sklypą nebuvo įskaityti, nes nebuvo parengtas sklypo projektas, tačiau tokį projektą parengti Vilniaus apskrities viršininko administracija pati įpareigojo individualią įmonę „Arnesta“, todėl už projekto parengimą buvo atsakinga pati administracija, o dėl jos netinkamai atliktų veiksmų, pareiškėjai negalima permesti atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog negalima teigti, kad tokia žemė yra priskirtina laisvai valstybinei žemei.

Atsakovo darbuotojų klaida iki galo neišsiaiškinant, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui perduodamas žemės sklypas yra laisva valstybinė žemė, negali būti laikoma tinkamu pagrindu pareiškėjai priklausantį ginčo sklypą priskirti laisvai valstybinei žemei. Taip pat, teismas pažymėjo, jog pati NŽT kreipdamasi į Vilniaus apygardos prokuratūrą manė, kad dėl šioje byloje analizuojamos situacijos pažeistas valstybės ir viešasis interesas. Vilniaus apygardos prokuratūra paneigė viešojo intereso buvimą, tačiau nurodė, jog pareiškėja, manydama, jog yra pažeidžiamos jos teisės ir interesai, teisinės gynybos turi siekti pati, fakto, jog pareiškėjai priklauso ginčo sklypas vienareikšmiškai taip pat nepaneigė.

Teismas iš VĮ Registrų centro išrašo bei Skundžiamo sprendimo turinio nustatė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. nuo 2010 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise priklauso 2 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį patenka pareiškėjos nurodytas 0,14 ha ginčo sklypas. Skundžiamas sprendimas priimtas 2009 m. gegužės 28 d., todėl šiai bylai taikoma Atkūrimo įstatymo redakcija galiojusi nuo 2009 m. gegužės 26 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. Tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas nustatė, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 28 punktas nustatė, jog perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje. Teismas, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas, bei į tai, jog šioje byloje konstatuota, kad minėtas sklypas nepagrįstai įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondo sąrašą, padarė išvadą, kad Skundžiamas sprendimas dalyje dėl ginčo sklypo yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl šioje dalyje naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog sutinka, kad NŽT darbuotojai, nesutvarkę visų dokumentų, galimai veikė aplaidžiai, todėl ginčo sklypas buvo perduotas trečiajam asmeniui, tačiau pažymėjo, jog net ir panaikinus Skundžiamą sprendimą, ginčo sklypas negalėtų būti grąžintas pareiškėjai, nes jis yra žemės ūkio žemės paskirties, o pareiškėjai priklauso namų valdos paskirties žemės sklypas.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai numato galimybę keisti žemės paskirtį. Žemės paskirties keitimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašas bei Žemės įstatymas. Pabrėžė, jog minėto aprašo 9 punktas nustato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos direktoriaus arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos sprendimu pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas kartu su sprendimu patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą. Aprašo 10 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas.

Iš minėtų nuostatų pirmosios instancijos teismas nustatė, jog žemės sklypų paskirtis tam tikrais atvejais gali būti keičiama, todėl teismas nesutiko su atsakovu, kad panaikinus Skundžiamą sprendimą, ginčo sklypas pareiškėjai negalės būti grąžinamas, nes galės būti keliamas klausimas dėl ginčo sklypo paskirties keitimo, o nusprendus, jog ginčo sklypo paskirtis negali būti pakeista, tokį sprendimą pareiškėja galės skųsti atskiru skundu teismui.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 1503p, pareiškėjai buvo leista įsigyti 0,14 ha namų valdos žemės sklypą Nemėžio apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Lietuvos taupomasis bankas mokėjimo pranešime nurodė, kad 1993 m. kovo 10 d. už namų valdos žemę į Vilniaus rajono valdybos skyriaus sąskaitą 142209, esančią ŽŪB Operacijų valdybos skyriuje iš I. L. sąskaitos nurašyta valstybės vienkartinių išmokų 5,81 Lt (1,68 Eur). Pažymi, kad minėtos įmokos nepanaudotos ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (likviduota 2010 m. liepos 1 d.) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pareiškėja pateikė 2008 m. birželio 10 d. prašymą suformuoti namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) vs. 4, Nemėžio sen., Vilniaus r., už kurį sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis.

Pažymi, kad žemės sklypas prie gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)viensėdyje, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, eksploatacijai iki šiol nėra suformuotas.

Nurodo, kad Vilniaus rajono skyriui pareiškėja pateikė 2015 m. kovo 12 d. (gautas 2015 m. kovo 13 d., rašto reg. Nr. 48 FP-1966) ir 2015 m. kovo 13 d. (gautas 2015 m. kovo 13 d., rašto reg. Nr. 48FP-2009) prašymus dėl žemės sklypo namų valdai suformavimo ir pardavimo. Skyrius prašymus išnagrinėjo ir atsakė 2015 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 48SD-4754-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo“. Atsakymuose nurodė teisės aktų normas, kurios reglamentuoja valstybinės žemės sklypų prie gyvenamojo namo formavimą ir pardavimą, kai šis priklauso keliems savininkams (bendraturčiams). Taip pat paaiškino, kad pareiškėjos prašymas bus įtrauktas į kitą Vilniaus rajono Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio metu bus suformuotas žemės sklypas prie gyvenamojo namo, kad sumokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis bus užskaitytos pareiškėjai už parduodamą namų valdos žemės sklypą.

Pareiškėja 2015 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją su prašymu dėl namų valdos žemės sklypo, esančio Nemėžio kadastro vietovėje suformavimo ir privatizavimo. Prašyme nurodė, kad jos namų valdos žemės sklype šiuo metu yra laikino pobūdžio statinys vasarnamis, rūsys, šiltnamis, kad žemę dirba ir naudoja nuo 1993 m. už kurią yra sumokėti pinigai, tačiau žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta ir į šį žemės sklypą atsirado kita savininkė, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija pareiškėjos prašymą išnagrinėjo ir 2015 m. liepos 2 d. atsakė raštu Nr. lSS-1782-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuotas galimai pažeidžiant teisės aktų nuostatas, t. y. rengiant žemėtvarkos projektą numatytas perduoti neatlygintinai minėtas žemės sklypas galimai buvo suprojektuotas ne laisvos valstybinės žemės plote. Skyriui buvo pavesta įvertinti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimo teisėtumą, nustačius, jog žemės sklypas suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, siūlyti žemės sklypo savininkei patikslinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka. Pilietei atsisakius administracine tvarka patikslinti minėtą sprendimą – inicijuoti kreipimasis į prokuratūrą dėl teisės aktų pažeidimo pašalinimo ir išformuoti žemės sklypą.

Skyrius 2015 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 48SD-10063-(14.48.7.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą. Vilniaus apygardos prokuratūra Viešojo intereso gynimo skyrius 2015 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 2.1.5-72 „Atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones“ atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones pagal Vilniaus rajono skyriaus prašymą dėl viešojo intereso gynimo.

Nurodo, jog remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, kiti statiniai, gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniai, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)vs., Nemėžio sen., Vilniaus r.

Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde nurodo, jog žemės sklypas prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)viensėdyje 4, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, eksploatacijai nėra suformuotas, kiti statiniai ir nuosavybės teisė į juos nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, pareiškėja Skyriui nepateikė leidimo suteikiančio teisę statyti laikiną statinį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjai priklausantys statiniai patenka į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Teigia, kad pareiškėja savavališkai naudoja 0,12 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuriame yra nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai ir kuris nuosavybės teise priklauso R. S..

Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2000 m. lapkričio 20 d. gavo Vilniaus apskrities 2000 m. lapkričio 17 d. išvadą Nr. 3001 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Pagal Išvadą R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą.

Pabrėžia, kad Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Nemėžio seniūnijos, Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) „Dėl Nemėžio seniūnijos Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo, Vilniaus rajone R. S. pagal Išvadą individuali M. A. įmonė suprojektavo šiuos žemės sklypus: Nr. 1362/1 – 0,24 ha, Nr. 1362/2 – 0,37 ha, Nr. 1362/3 – 1,30 ha ir Nr. 1362/4 – 0,12 ha (ginčo žemės sklypas). Žemės sklypas, kurio projektinis Nr. 1362/4, buvo ženklinamas 2008 m. rugsėjo 2 d., dalyvaujant R. S., kuri pasirašė žemės sklypo plane ir Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte, sutiko su žemės sklypo ribomis ir žemės sklypui nustatytomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis.

Paaiškina, kad remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, 0,12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30221 R. S. atkurta nuosavybės teisė perduodant nuosavybėn neatlygintinai šį žemės sklypą. Žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys nekilnojamojo turto registre įrašyti 2009 m. birželio 18 d., o nuosavybės teisė į minėtą žemės sklypą įregistruota 2010 m. balandžio 26 d.

Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nustatė, kad rengiant Vilniaus rajono, Nemėžio seniūnijos, Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) „Dėl Nemėžio seniūnijos Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, Vilniaus rajone“, žemės sklypas, kurio projektinis Nr. 1362-4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, t. y. rengiant žemėtvarkos projektą numatytas perduoti neatlygintinai žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suprojektuotas ne laisvos valstybinės žemės plote, t. y. plote, kuris nebuvo įtrauktas į Vilniaus apskrities Vilniaus rajono, Nemėžio seniūnijos, Nemėžio kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės žemės plotų sąrašą ir planą, patvirtinus Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2.3-7412-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3225-41 patvirtinto Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Skyrius 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. 48SD-8330-(14.48.104.) „Dėl žemės sklypo suformavimo teisėtumo“ kreipėsi į žemės sklypo savininkę R. S. dėl Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo patikslinimo administracine tvarka. Šiuo raštu R. S. buvo informuota, kad jeigu iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. raštu neatsisakys administracine tvarka patikslinti minėtą Sprendimą, Skyrius kreipsis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2-5-41-30221 dalies, susijusios su žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) perdavimu nuosavybėn neatlygintinai nuosavybėn, patikslinimo teismine tvarka. Pažymi ir tai, kad R. S. žodžiu nesutiko dėl Sprendimo tikslinimo administracine tvarka.

Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tik suformavus naudojamą namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) viensėdyje 4, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone ir atlikus šio žemės sklypo kadastrinius matavimus, nustatant žemės sklypų ribos posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, būtų galima nustatyti parduodamos šio žemės sklypo dalies plotą ir rengiant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį įskaityti pirmiau minėtą valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėtą pareiškėjos įmoką.

Nurodo, kad šioje byloje teismas nepriėmė teisėto ir pagrįsto sprendimo, neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime į skundą išsamiai išdėstytus motyvus, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus.

Atkreipė dėmesį, kad teismas neteisingai vertino, atsakovo argumentus, neteisingai pasisakė, kad ginčo sklypas turi būti laisva valstybinė žemė. Paaiškina, jog atsakovas tiek atsiliepime, tiek ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad rengiant Vilniaus rajono, Nemenčinės seniūnijos, Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) „Dėl Nemėžio seniūnijos Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, Vilniaus rajone“, žemės sklypas (projektinis Nr. 1362-4, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), suformuotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, t. y. rengiant žemėtvarkos projektą, numatytas perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas buvo projektuotas ne laisvos valstybinės žemės plote, t. y, plote, kuris nebuvo įtrauktas į Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Nemėžio seniūnijos, Nemėžio kadastro vietovėje nustatytų laisvos valstybinės plotų sąrašą ir planą, patvirtinus Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d.

įsakymu Nr. 2.3-7412-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3225-41 patvirtinto Nemėžio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Vilniaus rajone“, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 1503 p, pareiškėjai buvo leista įsigyti (pirkti iš valstybės) tik 0,14 ha namų valdos žemės sklypą Nemėžio apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus r. sav., t. y. kitoje vietoje kur pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vs., Nemėžio šen., Vilniaus r. sav.

Akcentuoja, jog visiškai nėra aišku, kokiais byloje esančiais dokumentais teismas rėmėsi darydamas prielaidas, kad tarp atsakovo ir pareiškėjos buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo. Atsakovas neneigia, kad pareiškėjai buvo skirtas 0,14 ha namų valdos dydžio žemės sklypas, kad ji sumokėjo investiciniais čekiais už namų valdos žemės sklypą, bet ne už žemės ūkio paskirties žemės sklypą (ginčo žemės sklypą), be to pareiškėja 2008 m. birželio 10 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. gegužės 4 d., prašymuose prašė suformuoti žemės sklypą prie gyvenamojo namo (namų valda), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)vs., Nemėžio šen., Vilniaus r. sav.

Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o pareiškėjos nurodyti laikino pobūdžio statiniai ginčo žemės sklype neregistruoti. Paaiškina, kad teismas neteisingai interpretavo ir tą aplinkybę, kad atsakovas 2008 m. birželio 13 d. raštu Nr. SR2951-(1.12) pavedė M. A. individualiai įmonei „Areštą“ suformuoti pareiškėjai žemės sklypą. Toks pavedimas buvo, tačiau pavedime nurodyta suformuoti žemės sklypą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tik namų valdą.

Iš byloje esančių dokumentų Žemės sklypo įkainojimo akto ir 1993 m. kovo 10 d. Mokėjimo pranešimo taip pat akivaizdu, kad parduodamas tik 0,14 ha dydžio žemės sklypas, kuris ir buvo suteiktas tik namų valdai nusipirkti iš valstybės. Pabrėžia, kad teismo sprendimas yra neįgyvendinamas, nes ginčo žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas, o pareiškėja turi teisę tik į namų valdos žemės sklypą. Tvirtina, jog teismas neteisingai nurodė, kad yra galimybė keisti žemės paskirtį, kad žemės paskirties keitimą reglamentuoja Lietuvos respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašas ir Žemės įstatymas.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad pareiškėja turi teisę išsipirkti tik namų valdos žemės sklypo dalį prie gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) viensėdyje, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone. Pareiškėjos prašymas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo bus įtrauktas į kitą Vilniaus rajono Nemėžto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėja neturi teisės pretenduoti į žemės sklypą, kurio projektinis Nr. 1362-4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nes žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai), o ne kitos paskirties, žemės sklypo naudojimo būdas – Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Taigi, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2-5-41-30221 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei R. S.“, pareiškėjai nebus parduodamas šis ginčo žemės sklypas (žemės ūkio paskirties žemės sklypas).

Pareiškėja S. K. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas tik apeliaciniame skunde nurodė, kad pareiškėja remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teisėmis valdo tik butą, Unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), Nemėžio seniūnijoje, o visi kiti statiniai pastatyti savavališkai ir pareiškėja savavališkai naudoja 0,12 ha žemės sklypo dalį, kuriame yra nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai.

Tvirtina, kad apelianto teiginiai neatitinka tikrovės, nes laikinus statinius, t. y. gyvenamojo namo priklausinius pareiškėja pastatė ne savavališkai, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio Nr. 1503p pagrindu parduotame namų valdos žemės sklype, už kurį pareiškėja sumokėjo. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio 2016 m. gegužės 30 d. pažyma apie pastatų priklausomybę Nr. 12-35, sutinkamai su kuria pilietei S. K. gyv. (duomenys neskelbtini) vs. Nemėžio sen., Vilniaus rajone, nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, bendras plotas 49,85 kv. m., ūkiniai pastatai ir kiemo statiniai, adresu (duomenys neskelbtini)vs., Nemėžio sen., Vilniaus rajone. Objektams tikslūs adresai nesuteikti. Apie nuosavybės teisę įrašyta Namų ūkio knygoje Nr. 18, sąsk. 745. Gyvenamasis namas pastatytas 1992 m. Sutinkamai su ūkio knygų tvarkymo kaimo vietovėse tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų ministro 2011 m. birželio 28 d. įsakymu, asmens duomenų tvarkymo namų ūkio knygose tikslas – užtikrinti namų ūkių apskaitą kaimo vietovėse. Nuo 1992 m. buvo apskaitytas ir tvarkomas pareiškėjos ūkis, tai yra žemės sklypas, kuriame stovėjo gyvenamasis namas ir statiniai. Paaiškina, kad pareiškėjos pastatyti šiltnamis ir vasarnamis yra nesudėtingi 1-os grupės statiniai. Jų aukštis nėra didesnis nei 5 m. ir plotas nėra didesnis nei 80 kv. m., dėl to jiems statyti nei statinio projektas, nei leidimas, nei registracija nėra reikalingi.

Analogiškai pasisako ir dėl apelianto teiginio, kad pareiškėja savavališkai naudoja 0,12 ha žemės sklypo dalį, kuriame yra nekilnojamojo turto registre neįregistruoti statiniai ir kuris nuosavybės teise priklauso R. S.. Pareiškėja nuo 1992 m. naudoja namų valdos žemės sklypą, kuris buvo jai perduotas Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 23 d. potvarkio 1503 p pagrindu. Pareiškėjai buvo perduotas konkretus žemės sklypas, konkretaus ploto ir konkrečioje vietoje. O būtent, po to, kai jai buvo išskirtas žemės sklypas, atvyko seniūnijos matininkai, kurie tiksliai pamatavo jai ir kitiems namo bendrasavininkams žemės sklypo plotą, pažymėjo ribas. Kiekvienas gyvenamojo namo savininkas žinojo, kuris sklypas jam yra perduodamas.

Pažymi, kad apeliantui turint duomenis apie tai, jog pareiškėjai priklauso 14 a namų valdos žemės sklypas, kuriame yra statiniai ir kuris yra naudojamas kaip namų valda, kurį pareiškėja išpirko ir tik dėl apelianto neveikimo liko iki šiol nesutvarkyti sklypo dokumentai, apeliantas pažeidžiant imperatyvias teisės normas suformavo žemės sklypą kaip ūkio paskirties žemės sklypą, ir perdavė nuosavybės teisių atkūrimo pagrindu trečiajam asmeniui. Trečiasis asmuo, R. S. apie tariamą savo teisių pažeidimą pranešė pareiškėjai tik po 6 m., 2015 m. pradžioje. Savo veiksmų neteisėtumą NŽT pripažino ir kreipėsi į Vilniaus apygardos prokurorą tikslu apginti galimai pažeistą viešą interesą. NŽT pripažino, kad trečiajam asmeniui buvo suprojektuotas žemės sklypas ne laisvoje valstybinėje žemėje, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 28 punktą, kuriame nustatyta, kad perduodant neatlygintinai nuosavybė lygiavertį žemės sklypą, žemės sklypas projektuojamas laisvoje žemėje.

Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pabrėžė, kad tarp valstybės ir pareiškėjos egzistavo ikisutartiniai materialiniai teisiniai santykiai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad teisės aktai numato galimybę keisti žemės paskirtį. Žemės sklypas niekada nebuvo ūkio paskirties. Žemės sklype yra užstatyta ir nuo 1992 m. pareiškėjos naudojama namų valda. Pareiškėja išlygino žemės sklypą, pagerino sklypo reljefą, pastatė jame statinius, apsodino krūmais ir atliko visą eilę sklypo priežiūros darbų. Pareiškėjos teigimu visiškai nepagrįstas yra atsakovo teiginys apie tai, kad pareiškėja sumokėjo už namų valdos žemės sklypą, o ginčo sklypas yra ūkio paskirties žemės sklypas. Sklypas visada buvo namų valdos paskirties, ką patvirtina teismui pateikiama Nemėžio seniūnijos pažyma, iš kurios aiškiai matyti, kad pareiškėjai priklauso namų valda. Tik dėl atsakovo neteisėtų veiksmų 2008 m. žemės sklypas suformuotas kaip ūkio paskirties žemės sklypas, nors atsakovas pažeidė įstatymą ir pažeidė pareiškėjos interesus.

Pažymi, kad apeliantas taip ir nepaaiškino, dėl kokios priežasties pirmos instancijos teismas rėmėsi prielaidomis teigdamas, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai, nes atsakovas nepaneigė tokių aplinkybių, tokių kaip teisėtas sklypo perdavimas, atsiskaitymas už sklypą, naudojimasis sklypu, sklypo užstatymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30221 dalies, kuria trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,122 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Vilniaus r. sav., Nemėžio sen., (duomenys neskelbtini) vs., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir skundžiamą sprendimą panaikino iš esmės konstatavęs, jog tarp pareiškėjos ir atsakovo dėl ginčo žemės ginčui aktualiu metu buvo susiformavę ikisutartiniai teisiniai santykiai, todėl jos nurodoma žemė skundžiamo sprendimo priėmimo metu negalėjo būti traktuojama kaip laisva valstybinė žemė ir į ją trečiajam suinteresuotam asmeniui negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės.

Atsakovas apeliaciniame skunde be kita ko teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja turi subjektines teises į ginčo žemę, kadangi 1992 m. spalio 23 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 1503p pareiškėjai buvo nuspręsta parduoti namų valdos žemės sklypą Basiukų kaime, o trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės ūkio paskirties žemę Vilniaus rajono Nemėžio seniūnijos (duomenys neskelbtini) viensėdyje.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija su apeliaciniu skundu sutinka iš dalies.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 1992 m. spalio 23 d. Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui potvarkiu Nr. 1503p nusprendė, be kita ko, pareiškėjai parduoti 0,14 ha žemės skypą namų valdai. Iš šio teisės akto matyti, kad minėtas sklypas yra Nemėžio apylinkėje Basiukų kaime (t. I, b.l. 72-74). Nėra ginčo, kad už šį sklypą buvo sumokėta investiciniais čekiais, tačiau reikia akcentuoti, kad valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Byloje taip pat nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) patvirtinto žemėtvarkos projekto pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai Nr. 1362-1, Nr. 1362-2, Nr. 1362-3 ir Nr. 1262-4. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30221 (t. I, b.l. 58-59) į šiuos žemės sklypus buvo atkurtos minėto asmens nuosavybės teisės. Pareiškėjos teigimu (t. I, b.l. 55-56), jos teisėms ir interesams turi įtakos minėto sprendimo dalis, kuria nuosavybės teisės atkurtos į žemės sklypą Nr. 1362-4 (0,12 ha), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Nemėžio seniūnijoje. Iš VĮ Registro centro duomenų matyti, kad 0,12 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir, kaip minėta, Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2.5-41-30221 nuosavybės teisės R. S. į šį skypą atkurtos perduodant jį neatlygintinai. Žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys nekilnojamojo turto registre įrašyti 2009 m. birželio 16 d., nuosavybės teisė į jį įregistruota 2010 m. balandžio 26 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėtas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, jis yra Vilniaus rajono savivaldybėje, Nemėžio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) viensėdyje (t. I, b.l. 40).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje esančių įrodymų galima konstatuoti esant ikisutartinius teisinius santykius dėl pareiškėjos nurodyto žemės sklypo, o byloje esantys įrodymai pagrindžia pareiškėjos teises į ginčo žemės sklypą.

Vis dėlto įvertinusi byloje esančią medžiagą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nėra aišku, kur konkrečiai 1992 m. spalio 23 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkyje Nr. 1503p nurodytas pareiškėjos žemės sklypas yra, kokia jo konfigūracija, ribos ir pan. Kaip minėta, šiame potvarkyje nurodyta, kad žemės sklypas yra Nemėžio apylinkėje Basiukų kaime, nurodyta, kad jis skirtas privačioms namų valdoms, tuo tarpu žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Nemėžio seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime, jis yra žemės ūkio paskirties. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėja butą, esantį Nemėžio seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) viensėdyje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise įgijo 1993 m. vasario 25 d. (t. I, b.l. 107), taigi jau po to, kai buvo priimtas 1992 m. spalio 23 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkis Nr. 1503p.

Nors pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jai buvo perduotas konkretus žemės sklypas, konkretaus ploto ir konkrečioje vietoje, teigia, kad seniūnijos matininkai tiksliai jai ir kitiems namo bendrasavininkiams atmatavo žemės sklypo plotą, pažymėjo ribas, atkreiptinas dėmesys, kad į bylą nėra pateikta šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. lapkričio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus nutarime Nr. 2.1.5-72 (t. I., b.l. 118-123) yra, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjai teisė įsigyti namų valdos žemės sklypą buvo suteikta ne (duomenys neskelbtini) viensėdyje, o Basiukų kaime. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 7 d. pažymoje Nr. 356 (t. I, b.l. 11) yra nurodyta, kad pareiškėja S. K. turi išpirkusi 0,14 ha žemės, tačiau joje nėra nurodyta šios žemės buvimo vieta. Nenurodytos datos žemės sklypo įkainojimo akte (t. I, b.l. 12) įrašyta, kad parduodamo 0,14 ha žemės sklypo tikslus adresas – (duomenys neskelbtini).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti faktinę aplinkybę, jog 1992 m. spalio 23 d. Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkyje Nr. 1503p nurodytas 0,14 ha sklypas patenka į pareiškėjos nurodomo 0,12 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nesurinkęs pakankamai įrodymų, sprendė, kad pareiškėjos nurodomas žemės sklypas patenka į žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos trečiajam suinteresuotam asmeniui, ribas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar skundžiamas sprendimas yra teisėtas, svarbios, be kita ko, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Atkūrimo įstatymo (2009 m. gegužės 26 d. įstatymo redakcija) 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos nurodomas 0,14 ha namų valdos žemės sklypas nebuvo suformuotas ar pažymėtas 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 2.3-5309-(41) patvirtintame žemėtvarkos projekte.

Byloje taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kaip minėta, pareiškėjos minimas 0,14 ha namų valdos žemės sklypas nėra suformuotas. Pareiškėja šioje administracinėje byloje ginčija tik Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2.5-41-30221 dalį, jokių kitų reikalavimų (pvz., įpareigoti suformuoti ginčo žemės sklypą, prašyti pripažinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta ir galiojančia) nereiškia. Tačiau akivaizdu, kad patenkinus jos skundą, t. y. pripažinus ginčijamą aktą negaliojančiu, jos teisių apimtis savaime nepasikeistų.

Be to nors pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo susiformavus ikisutartinius santykius, jis nesirėmė bylai reikšmingomis materialiosios teisės normomis, jų netaikė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iki CK įsigaliojimo pradėtoms administracinėms ir teisminėms procedūroms taikomos tuo metu galiojusių įstatymų materialinės teisės normos, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis.

Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai įsigijimą privačion nuosavybėn ginčui aktualiu metu (1992 m. spalio 23 d.) reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (toliau – ir Tvarka) patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijoje bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1992 m. gegužės 20 d. iki 1993 m. liepos 28 d.) 6 straipsnio 3 dalį žemė privatinėn nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Prašymai agrarinės reformos tarnybai žemei įsigyti turėjo būti pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis).

Tvarkos 4.1.1 punkte buvo nurodyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami nekonkurso tvarka, taikant nominalią žemės sklypo kainą, nustatytą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtinta Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika ir indeksuotą priklausomai nuo skelbiamo bendrojo kainų indekso Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka: privačių namų valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius.

Taisyklėse buvo reglamentuota naudojamų žemės sklypų pardavimo tvarka. Pagal Taisyklių 4 punktą asmuo, norėdamas įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą turėdavo pateikti: 4.1 prašymą; 4.2. dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; 4.3. sklypo planą, kuris turėjo būti sudarytas ir patvirtintas valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro ar kitos Žemės ūkio ministerijos įgaliotos tarnybos pagal asmens užsakymą; 4.4. notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys. Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikia šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina savo potvarkiu (Taisyklių 8 punktas). Miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, įpareigoja miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą (Taisyklių 9.2 punktas). Darbai, nurodyti šių taisyklių 9.2 punkte, turi būti atlikti iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pirkėjas, gavęs miesto (rajono) valdybos pranešimą, iki žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka pranešime nurodytą sklypo kainą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai) ir su apmokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos dokumentu atvyksta nustatytu laiku pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (Taisyklių 10 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pirmiau minėtas teisinis reglamentavimas nulemia, jog pripažinti sandorį sudarytu galima tik tuo atveju, jeigu buvo įvykdyti visi aukščiau išvardinti tokiam sandoriui sudaryti būtini veiksmai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Taip pat pažymėtina, kad teismas administraciniame procese turi būti aktyvus. Tai matyti iš ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, ypač tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, atsižvelgiant į minėtas nuostatas bei siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, teismas turi būti pakankami aktyvus ir privalo pasisakyti dėl kiekvieno asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai.

Atsižvelgama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nevertino ir netaikė šiai bylai reikšmingų materialiosios teisės normų, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas. Kadangi byloje būtina rinkti naujus įrodymus, juos tirti ir įvertinti, jų tyrimas ir vertinimas vien apeliacinės instancijos teisme paneigtų šalių teisę į apeliaciją, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė