2019-03-20 Nr. AB-6917-3-61-3-00152-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1830-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00152-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. sausio 30 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas buvo apie 3,2 kv. m. Esant tokiam mažam kameros plotui buvo priverstas visą parą sėdėti, valgyti, miegoti ir atlikinėti gamtinius reikalus vienoje patalpoje. Kameroje nėra aliarminio iškvietimo mygtuko, todėl esant būtinybei sudėtinga išsikviesti pareigūną. Tualetai kameroje įrengti netinkamai, neužtikrina privatumo. Kameroje esantys langai neatsidaro, jie neremontuoti. Kameroje yra matomas pelėsis ir pilna tarakonų. Šie pažeidimai yra ilgalaikiai, vyksta nuolatos, dėl vykdomų pažeidimų jaučia ilgalaikius dvasinius, psichologinius, moralinius išgyvenimus, tapo irzlus, abejingas, mieguistas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pradėjo lankytis pas psichiatrus, gerti vaistus nuo agresijos ir nemigos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti, kopėtėlių įrengimo dviejų aukštų gultuose teisės aktai nenumato.

Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita, todėl šis pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247, 6.249, 6.250, 6.271 straipsnių nuostatomis ir aktualia teismų praktika.

7. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija vieną parą (2016-09-30) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyto 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju pareiškėjui teko 3,515 kv. m.

8. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl netinkamo tualetų kameroje įrengimo, privatumo neužtikrinimo pagrįstumą, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, todėl yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki skundo padavimo dienos, t. y. 2018 m. sausio 15 d., iš viso 133 paras.

9. Teismas, vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu, įvertinęs bylos medžiagą, skundo argumentus dėl aliarminio iškvietimo mygtuko nebuvimo, galimybės atidaryti langus nebuvimo, kamerose esančio pelėsio, tarakonų atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų, t. y. privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (133 paros) ir minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto (1 para) neužtikrinimo, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur suma.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad nors Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama praktika, yra nurodoma tai, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010), tiek dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje 134:2015 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) tokie standartai nėra numatyti. Pažymi, kad higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo patalpose yra įrengtas klozetas, praustuvas, privatumui užtikrinti įrengiamos užuolaidos arba sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Be to, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai, reglamentuojantys kamerų įrengimą, nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis teisiniu reglamentavimu bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

13. Atsakovo atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis ginčui aktualia teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Be to, pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas 1 parą Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis ir 133 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

20. Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, argumentų, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimo dalimi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

21. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose ir turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

22. Nors, atsakovo atstovo teigimu, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, dėl ko šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą, ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (Lukiškių TI-K) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

23. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

24. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

25. Taigi, vadovaujantis minėta teismų praktika, atsakovo argumentai, kad sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, užtikrino pakankamą privatumą pareiškėjui naudojantis tokiu sanitariniu mazgu, nėra pagrįsti.

26. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų šiuo aspektu.

27. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

28. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, 133 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytinus atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, ir kuriose konstatuotas ploto trūkumas ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas, turi būti mažinamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1096-520/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018).

30. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius