2017-11-28 Nr. AB-22108-3-61-3-01427-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2737-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01427-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas), po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną konvojavimo dieną.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012, 2014, 2015 ir 2016 metais jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis ir konvojavimui nepritaikytais automobiliais. Transporto priemonėse trūko vietos, vienoje kameroje (skyriuje) vykdavo po septynis ir daugiau asmenų. Pareigūnai būdavo pikti, nuolat šaukdavo, grasindavo panaudoti ašarines dujas, jeigu konvojamieji asmenys atsisakys eiti į nurodytą transporto priemonės vietą. Vykstant į ligoninę dėl lūžusios kojos pareiškėjas prašė jį laikyti atskirai nuo kitų asmenų, nes jam reikėjo daugiau vietos, tačiau į tai pareigūnai neatsižvelgė. Pareiškėjo teigimu, transporto priemonėse trūkdavo oro, todėl svaigdavo galva, be kita ko, kiti nuteistieji rūkydavo, kas dar labiau apsunkindavo kelionę, nes pareigūnai išjungdavo ventiliaciją. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, o tai keldavo baimės, nesaugumo jausmą. Pareiškėjas pažymėjo, jog automobiliuose taip pat nebuvo atsarginio išėjimo, todėl kildavo grėsmė patekus į autoįvykį žūti. Dėl netinkamų konvojavimo sąlygų ir nežmoniško elgesio pareiškėjas patyrė fizinių ir moralinių nepatogumų, skaudžių išgyvenimų, pažeminimą, baimės jausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (I t., b. l. 6–9) prašė pareiškėjo skundą atmesti ir pareiškėjo reikalavimams iki 2013 m. balandžio 11 d. taikyti senaties terminą.

4. Atsakovas nurodė, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas planiniu konvojumi buvo konvojuotas 27 kartus specialios paskirties transporto priemonėmis tinkamomis konvojavimui vykdyti. Tarnyba asmenis konvojuoja specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos kameros. Be to, visuose specialios paskirties automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje specialiojoje transporto priemonėje pritvirtinti du gesintuvai, po vieną kabinoje ir kėbule prie įėjimo (išėjimo). Visi automobiliai, skirti asmenų konvojavimui, turi visus reikalingus dokumentus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

5. Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

6. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 137 punktu, konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu.

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo atsiliepimu, pateikė rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 3), kuriuose nurodė, jog transporto priemonėse visada stinga vietos, kadangi konvojumi vykstantys asmenys vežasi daug daiktų, todėl kyla nepatogumų. Pareiškėjas taip pat prašė ieškinio senaties termino netaikyti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016 m. balandžio 4 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 3), o teisme gautas 2016 m. balandžio 11 d., todėl, teismo vertinimu, reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 4 d. buvo pareikšti praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

10. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu septyniolika kartų buvo konvojuojamas maršrutais Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Rokiškis-Vilnius, Vilnius-Kybartai-Vilnius, šiomis datomis: 2014 m. rugpjūčio 26 d., 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. gruodžio 9 d., 2014 m. gruodžio 23 d., 2015 m. gegužės 26 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 2 d., 2015 m. liepos 21 d., 2015 m. liepos 27 d., 2015 m. rugpjūčio 3 d., 2015 m. rugpjūčio 11 d., 2015 m. rugpjūčio 24 d., 2015 m. rugpjūčio 14 d., 2015 m. rugsėjo 21 d., 2015 m. gruodžio 31 d., 2016 m. kovo 24 d., 2016 m. kovo 31 d. (I t., b. l. 50–117). Konvojavimui buvo naudojami Mersedes Benz, Volkswagen Crafter ir Iveco Eurocargo markės automobiliai (I t., b. l. 7, 50, 54, 58, 197, 62, 66, 70, 74, 78, 82, 86, 90, 94, 98, 102, 198, 106, 110, 114, 120, 140, 152, 158, 161, 164, 167, 170, 173, 176, 179, 182).

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų (I t., b. l. 50–117) matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų skaičius. Be to, pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad konvojavimo metu jam visada buvo suteikiama individuali vieta sėdėti. Aplinkybę, kad Tarnybos pareigūnai atsisakė priimti konvojuojamuosius asmenis, jeigu jų skaičius yra didesnis nei konvojavimui skirtose transporto priemonėse įrengta sėdimų vietų, patvirtino įrašai žiniaraštyje (I t., b. l. 71).

12. Teismas atkreipė dėmesį. kad kelionės žiniaraščiuose, konvojuojamų asmenų sąrašuose (skiltyje „pastabos“) taip pat nebuvo užfiksuota jokių pareiškėjo skundų (prašymų), pareigūnų ar lydimų asmenų sąrašą pateikusių laisvės atėmimo vietų įstaigų (Kybartų pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės) pastabų dėl konvojuojamųjų asmenų sveikatos problemų (ypatumų) ar specialių konvojavimo sąlygų sudarymo poreikio (I t., b. l. 110–117). Pareiškėjas skundų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų Tarnybai ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus pareiškėjo argumentus, jog ginčo laikotarpiu jis buvo konvojuotas perpildytose transporto priemonėse teismas atmetė. Taip pat teismas atmėtė pareiškėjo argumentus dėl vežamų daiktų kiekio, nurodydamas, kad automobiliuose, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, yra įrengti bagažo skyriai (I t., b. l. 119, 139, 157, 160, 163, 166, 169, 172, 175, 178, 181). Taip pat teismas suabejojo, ar pareiškėjas, išvykdamas iš pataisos namų į kitas laisvės atėmimo ar gydymo įstaigas trumpamam laikotarpiui, o taip pat ir kiti konvojuojamieji, visada kartu vežėsi maksimalų leistino bagažo kiekį.

13. Dėl pareiškėjo argumentų apie netinkamas konvojuoti transporto priemones, kuriuose konvojavimo metu trūko oro, jose nebuvo saugos diržų ir avarinio išėjimo, teismas nurodė, kad iš byloje esančių Transporto priemonių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamųjų pervežimui, schemų (I t., b. l. 119, 139, 157, 160, 163, 166, 169, 172, 175, 178, 181) matyti, kad visuose automobilių kamerose įrengtos sėdimos vietos, kiekvienoje kėbulo kameroje yra vėdinimo liukai, apšvietimas, įrengtos šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai. Transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus, atliekama kasmetinė jų techninė apžiūra (I t., b. l. 121, 141, 153, 159, 162, 165, 168, 171, 174, 177, 180, 183). Be to, transporto priemonių vėdinimo sistemos našumas ir apšvietimo rodikliai ne tik atitinka Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus minimalius reikalavimus, bet yra ir gerokai aukštesni. Taip pat kelionės žiniaraščiuose (I t., b. l. 50-51, 54-55, 58-59, 62-63, 66-67, 70-71, 74-75, 78-79, 82-83, 86-87, 90-91, 94-95, 98-99, 102-103, 106-107, 110-111, 114-115) jokių pastabų dėl atliktų transporto priemonių patikrinimų, taip pat konvojuotų asmenų nusiskundimų ir konvojavimo tvarkos pažeidimų (pvz., konvojuojamųjų rūkymo) nebuvo. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad pareiškėjo konvojavimo metu specialusis transportas atitiko techninius, eksploatacinius, higienos ir saugumo reikalavimus.

III. 14. Pareiškėjas K. R. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–31), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiai argumentais:

14.1. Pareiškėjo atžvilgiu senaties terminas pritaikytas netinkamai, kadangi remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) jo atžvilgiu senaties terminas išvis neturėtų būti taikomas.

14.2. Jis buvo konvojuojamas automobiliais, kurie neatitiko nustatytų reikalavimų.

14.3. Nuteistuosius konvojuojant iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą jie privalo vežtis visus savo asmeninius daiktus. Kadangi jų buvo labai daug, o bagažo skyrius mažas, todėl kai kuriuos daiktus tekdavo laikyti rankose.

14.4. Nors kelių eismo taisyklėse ir nurodyta, kad saugos diržais reikia prisisegti, bet jeigu jų nėra, nebūtina, tačiau, pareiškėjo nuomone, transporto priemonėse, skirtose konvojuoti asmenis, saugos diržai turėtų būti įrengti.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime (II t., b. l. 34–35) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nebuvo nustatyti. Atsakovas mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, materialiųjų ir procesinių teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos dėl teisės aktų reikalavimų atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimo 2012–2016 metais, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2012 m. iki 2013 m. balandžio 4 d. Dėl likusio laikotarpio teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojuojant nenustatyti, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad ieškinio senatis jo reikalavimui neturėjo būti taikoma, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pažymėtina, kad ginčo atveju svarbu tai, kad asmuo faktines konvojavimo sąlygas jaučia ir suvokia kiekvieną kartą jį konvojuojant, t. y. negali nežinoti (nesuvokti), kokiomis sąlygomis jis konvojuojamas, todėl apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti kiekvieno iš vykdytų konvojavimų, kurie buvo atliekami skirtingu metu, skirtingomis priemonėmis ir lydint skirtingiems asmenims, metu.

23. Pareiškėjas su skundu į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos jį konvojuojant netinkamomis sąlygomis 2012–2016 metais, kreipėsi 2016 m. balandžio 4 d. (b. l. 1, 4) Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. balandžio 4 d., pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m. balandžio 4 d., atlyginimo.

24. Kita vertus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

25. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, padarytą jį konvojuojant nuo 2013 m. balandžio 4 d., pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 10–198), kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 118–196). Į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų, saugos diržų. Atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, saugumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

29. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

30. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan