2021-09-15 Nr. AB-18889-3-61-3-01810-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-601-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01810-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą pareiškėjai A. R. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: tenkinti atsakovo skundą, panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos A. R. skundas ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl ginčo teritorijos iki bylos nagrinėjimo pabaigos. Pareiškėja paaiškino, kad yra reali tikimybė, jog bus priimti administraciniai sprendimai, kurie padarys teismo sprendimą šioje byloje sunkiai įvykdomu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nutarė netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. prašo uždrausti atsakovui priimti „bet kokius administracinius sprendinius“, susijusius su ginčo teritorija.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neatitinka nagrinėjamos bylos dalyko. Teismas pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo veiksmų teisėtumo įvertinimas, jam nagrinėjant pareiškėjos prašymą organizuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą, konkrečiai dėl 80 kv. m ploto sodininkų bendrijos „Vilija“ bendro naudojimo teritorijos dalies ploto prie sklypo Nr. 13 (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Vilija“ (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Reikalavimas uždrausti atsakovui Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl ginčo teritorijos išeina už nagrinėjamo administracinėje byloje dalyko ribų ir neatitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principų.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad, nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, kad toks pareiškėjos prašymas, be kita ko, negali būti tenkinamas, nes neatitinka būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui administraciniame procese. Teismas akcentavo, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, t. y. kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas įvertino, kad pareiškėjos nurodomi argumentai, jog atsakovas pažeidžia 2012 m. liepos 26 d. planavimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, kad pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuria būtų draudžiama atsakovui atlikti bet kokius administracinius veiksmus ginčo teritorijoje iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Pareiškėja paaiškina, kad atsakovas turi administracinius įgaliojimus tikslinti skaitmeninius žemėlapius ir tuo pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymus po jų pateikimo. Pareiškėjos vertinimu, jai būtų apribojamos jos teisės inicijuoti formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą be jokio administracinio sprendimo ir be teritorijos planavimo dokumentų priėmimo.

Pareiškėja pateikė teismui prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas priėmė sprendinius, kurie prieštarauja sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Vilija“ išorinių ribų tikslinimui skaitmeniniuose žemėlapiuose. Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad: teismas, priimdamas nutartį, nepagrįstai nevertino pateiktų įrodymų ir nutartyje pažymėjo, jog pareiškėja įrodymų neteikė; teismas nepagrįstai nesprendė dėl naujų įrodymų priėmimo bei trečiojo suinteresuoto asmens įtraukimo į bylą.

Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir daro išvadą, jog ji turi teisę inicijuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Ginčo teritorija yra miesto priskirtoje teritorijoje, todėl prašymą organizuoti projektą pateikė tinkamam subjektui, nurodant, kad pareiškėja siekia išpirkti iki 80 kv. m laisvos valstybinės žemės plotą. Pažymi, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų finansavimo, rengimo, derinimo ir visuomenės informavimo ir šių projektų tvirtinimo tvarka nustatoma Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) (Žemės įstatymo 40 str. 5 d.).

Atsakovas Administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėja atskirajame skunde įrodinėja savo teisę inicijuoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą bei teisę teikti Administracijai prašymus leisti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Administracija nurodo, kad jokiame procesiniame dokumente neteikė pozicijos, kuri paneigtų ir (ar) kvestionuotų šias pareiškėjos nurodomas teises; nagrinėjamu atveju ginčo, kad pareiškėja yra projektų rengimo iniciatorė – nėra.

Atsakovas nurodė, kad tuo atveju, jei Administracijai ar jos atitinkamam struktūriniam padaliniui nėra (nebuvo) pateikti iniciatorių, nurodytų Taisyklių 13.1-13.10 papunkčiuose, prašymai, Administracija nesiima jokių veiksmų dėl projektų rengimo; nėra priimami sprendimai. Atsakovo vertinimu, pareiškėja galimai siekia netiesiogiai apriboti kitų iniciatorių galimybę kreiptis dėl projektų rengimo, kadangi tenkinus prašomas reikalavimo priemones, Administracija negalės priimti jokių administracinių sprendimų dėl ginčo teritorijos, o tam, jog būtų sprendimas pradėti rengti projektą arba motyvuotai atsisakyta organizuoti projekto rengimą, raštu turi būti pateiktas prašymas organizuoti projekto rengimą (Taisyklių 19 ir 21 p.).

Paaiškina, kad Administracija, priimdama sprendimus, vadovavosi generaliniais planais, o ne išimtinai tik Vilniaus miesto skaitmeniniu suvestiniu žemėlapiu. Administracija savo procesiniuose dokumentuose paaiškino, kad gavus vėlesnį prašymą organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio rengimo tikslas − suformuoti įsiterpusį valstybinės žemės plotą ir sujungti su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, buvo priimtas sprendimas atnaujinti Vilniaus miesto skaitmeniniame suvestiniame žemėlapyje skelbiamus duomenis, tokiu būdu užtikrinant, kad duomenys atspindėtų aktualią faktinę situaciją, o šiuo atveju atitiktų ir generalinius planus. Skaitmeninis žemėlapis yra informacinio pobūdžio. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju skaitmeninis žemėlapis buvo patikslintas tam, kad: duomenys atspindėtų aktualią faktinę situaciją; kad suinteresuoti asmenys nebūtų suklaidinti vertindami situaciją; kad nebūtų sukurti nepagrįsti lūkesčiai, kad bus priimtas vienoks ar kitoks administracinis sprendimas, nors tai galbūt neatitiktų faktinių aplinkybių ir (ar) esamo teisinio reguliavimo. Skaitmeninis žemėlapis buvo patikslintas atsižvelgus į generalinius planus, į kuriuos Administracija privalo atsižvelgti priimdama vienokį ar kitokį administracinį sprendimą ar vykdydama kitus veiksmus. Pareiškėja nepateikia paaiškinimo, kaip tas apribojimas pasireiškė. Administracija laikosi pozicijos, kad Administracijos sprendimas patikslinti skaitmeninį žemėlapį neapribojo pareiškėjos teisių. Administracijos nuomone, Administracija, siekdama, kad skaitmeniniame žemėlapyje būtų patys aktualiausi duomenys, užtikrina, jog būtų įgyvendinti tokie viešojo administravimo principai kaip efektyvumo, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo, skaidrumo ir kt. Administracija turi prisiimti atsakomybę už priimtus sprendimus – Administracija, vykdydama administracinį reglamentavimą ar priimdama administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už administracinio reglamentavimo ar priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.).

Administracijos vertinimu, nei pareiškėjos prašyme, nei atskirajame skunde nurodyti argumentai nepagrindė nė vienos iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog, nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas. Atskirajame skunde pareiškėja nenurodo, kokia žala jai kils, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės nebus taikomos. Pati pareiškėja ir jos dėstoma pozicija niekaip nepatvirtina, kad pareiškėja realiai patirs žalą.

Pažymi, kad remiantis ABTĮ 70 straipsnio 4 dalimi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per tris darbo dienas po jo gavimo. Taigi, teisės aktas nustato terminą, per kurį turi būti išnagrinėtas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo. Tuo tarpu prašymams dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą ir naujų įrodymų prijungimo minėtas terminas netaikomas, todėl teismas ir neprivalėjo kartu išspręsti šių klausimų (prašymų).

Administracijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju yra negalimas ir dėl to, kad jų taikymas turėtų neigiamą įtaką tretiesiems asmenims, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neadekvatus, pažeistų proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus, kadangi tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, kokių pageidauja pareiškėja, iš esmės reikštų, kad Administracijai negalėtų atlikti jai pagal kompetenciją priskirtų veiksmų užtikrinant visų žemės sklypo naudotojų teisėtus interesus ir įgyvendinant kitas teisės aktų nustatytas sąlygas.

Pareiškėja pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriame teigia, kad atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jos teisės būtų neproporcingai pažeistos. Pareiškėja kartu su prašymu pateikia ištrauką iš SB „Vilija“ bendrojo plano su aplinkinėmis ribomis, iš kurio matosi, kad sklypas Nr. 12 ir su SB „Vilija“ sklypo Nr. 13 besiribojančios valstybinės žemės plotas yra SB „Vilija“ teritorijoje. Pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl ginčo teritorijos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012, 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019). Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Komisijoje buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas, kuriuo buvo prašoma: 1) panaikinti Administracijos 2021 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. A256-269/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ (toliau – ir Sprendimas I) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti ir priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2020 m. lapkričio 12 d. prašymo; 2) panaikinti Administracijos 2021 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. A256-342/21(3.3.15.4E-AD24) „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“ (toliau – ir Sprendimas II) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti ir priimti sprendimą dėl pareiškėjos 2020 m. lapkričio 26 d. prašymo Nr. ZSFP-82615 ir 2020 m. lapkričio 18 d. prašymo Nr. ZSFP-82692. Komisija 2021 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 21R-335(AG-233/06-2021) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Komisija panaikino Sprendimą II, įpareigojo Administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2020 m. lapkričio 26 d. prašymą Nr. ZSFP-82615 ir 2020 m. lapkričio 18 d. prašymą Nr. ZSFP-82692 bei priimti VAĮ 10 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą. Komisija kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja teismo prašo uždrausti Administracijai priimti bet kokius administracinius sprendimus dėl ginčo teritorijos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, taigi, prašo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja prašyme pirmosios instancijos teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde iš esmės teigia, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra reali tikimybė, jog bus priimti administraciniai sprendimai, kurie padarys teismo sprendimą sunkiai įvykdomu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo šioje byloje priimtus nagrinėti atsakovo reikalavimus – panaikinti Komisijos 2021 m. gegužės 3 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjos A. R. skundas buvo tenkintas ir šioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, bylos faktines aplinkybes, pareiškėjos atskirojo skundo ir atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, skundžiamos teismo nutarties motyvus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjos prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su teismo priimtu skundo dalyku.

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas, todėl toks pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino pateiktų įrodymų, nurodė, kad pareiškėją įrodymų nepateikė, nors tai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nepagrįstai nesprendė klausimų dėl naujų įrodymų priėmimo bei trečiojo suinteresuoto asmens įtraukimo į bylą. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą „Dėl papildomų įrodymų ir trečiojo suinteresuoto asmens prijungimo bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo“ (toliau – ir Prašymas). Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 4 dalimi, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės išnagrinėjo per 3 darbo dienas po prašymo gavimo. Pažymėtina, kad pareiškėja Prašyme nurodė, jog prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės reikia taikyti todėl, nes: 1) yra reali tikimybė, jog bus priimti administraciniai sprendimai, kurie padarys teismo sprendimą sunkiai įvykdomu; 2) atsakovas pažeidžia 2012 m. liepos 26 d. planavimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Prašyme nenurodė argumentų ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas. Pareiškėjos prašymams įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir prijungti prie bylos su ginču susijusius įrodymus 3 darbo dienų terminas netaikomas, todėl teismas šių klausimų neprivalėjo išspręsti kartu su pareiškėjos prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, kad pareiškėja Prašyme nurodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą patvirtina tai, kad atsakovas pažeidžia 2012 m. liepos 26 d. planavimo sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas įvertino šiuos pareiškėjos argumentus ir nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėja kartu su Prašymu pateikė daugiau įrodymų, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja Prašyme jais nesirėmė. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjos su Prašymu pateikti įrodymai nepagrindžia, jog šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė