2019-12-11 Nr. AB-23338-3-61-3-00822-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2460-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00822-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ryanair DAC skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ryanair DAC (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) 2018 m. vasario 12 d. nutarimą byloje Nr. IN/34/88/LT/18 (toliau – ir Nutarimas); 2) jei pirmasis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatytos baudos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas priėmė Nutarimą, kuriuo nustatė, jog pareiškėjas nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymas 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus,ir skyrė pareiškėjui 4 200 Eur baudą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų teikimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, kuriuo įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/82/EB dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis (toliau – ir API direktyva). Pareiškėjo nuomone, API direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. API direktyvoje yra numatyta vežėjo pareiga nustatyta tvarka ir terminais pateikti šioje direktyvoje apibrėžtus keleivių duomenis. Įstatyme, įgyvendinančiame API direktyvą, nustatoma pareiga pateikti duomenis yra nepagrįstai išplečiama, vežėjas įpareigojamas pateikti visą informaciją apie keleivį, esančią keleivio duomenų įraše (anglų kalba – Passenger Name Records, PNR) (toliau – ir PNR duomenys). Pareiškėjo teigimu, reikalavimas dėl duomenų pateikimo yra perteklinis, prieštaraujantis API direktyvai, kurioje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.

4. Įstatymu nustatyta skrydžio duomenų saugojimo trukmė taip pat neatitinka API direktyvos nuostatų – Įstatyme numatytas daug ilgesnis duomenų saugojimo terminas. API direktyvos 6 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės imasi būtinųjų priemonių įpareigoti vežėjus panaikinti šios direktyvos tikslais jų surinktus ir perduotus pasienio institucijoms duomenis per 24 valandas po transporto priemonės atvykimo pagal 3 straipsnio 1 dalį, o Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus, be to, nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami.

5. Pareiškėjo nuomone, Policijos departamentas netinkamai įvykdė pareigą įteikti procesinius dokumentus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tinkamu pranešimu apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką laikomas pranešimas, išsiųstas registruotu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu proceso šalies buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai proceso šalis nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą. Ryanair DAC yra didelė, daugiau nei 14 000 darbuotojų turinti bendrovė, todėl pareiškėjo atstovė A. M. P. prašė visus dokumentus, susijusius su PNR duomenų teikimu, siųsti jos nurodytu skyriaus, atsakingo už skrydžių informaciją, adresu, tačiau protokolai su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija vis dėlto buvo išsiųsti pareiškėjo oficialios buveinės adresu, todėl, priešingai negu teigiama Nutarime, pareiškėjui nebuvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus bei užtikrinti atstovavimą.

6. Pareiškėjas teigė, kad paskirta 4 200 Eur bauda yra per didelė. Pareiškėjas bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylai nagrinėti. Šie veiksmai laikytini vežėjo pagalba atliekant tyrimą, todėl Policijos departamentas turėjo juos vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei mažinti paskirtos baudos dydį.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo suteikta galimybė pasiruošti teikti duomenis, jis nebuvo informuotas apie privalomumą teikti keleivių, atvyksiančių iš ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybių, duomenis pagal API direktyvą, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko duomenų bazėms pritaikyti ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas saugus duomenų pateikimas. Pareiškėjo įsitikinimu, prieš paskirdamas baudą, Policijos departamentas turėjo suteikti jam visą informaciją apie renkamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl Nutarimas naikintinas.

8. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne tik pareiškėjo nurodytą API direktyvą. Įstatymu yra įgyvendinamos keturios ES direktyvos, kurios visos yra tarpusavyje susijusios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Pareiškėjas, vertindamas Įstatymo 1 priede nustatytus reikalavimus, nepagrįstai remiasi tik API direktyvos nuostatomis ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų. Tiek API direktyva, tiek ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (PNR) duomenų naudojimo teroristinių nusikaltimų ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (toliau – ir PNR direktyva), kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nustato vežėjams pareigą teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie yra vadinami API duomenimis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Tačiau PNR direktyva, be API duomenų, numato pareigą teikti papildomai dar daugiau duomenų kategorijų. Dėl to įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. Atsakovo vertinimu, nepagrįstas yra pareiškėjo siekis nuginčyti nacionalinį reguliavimą remiantis API direktyva ir neatsižvelgiant į vėlesnes ES direktyvas, nevertinant Įstatymo bei kitų įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų nuostatų sistemiškai.

10. Atsakovo teigimu, pagal aktualią Įstatymo redakciją (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti santykinai mažos apimties duomenis, kurių didžioji dalis turėjo būti teikiama ir pagal API direktyvos nuostatas. Tik dalis Įstatymo reikalaujamų pateikti duomenų yra papildomi, palyginti su reikalaujamais pateikti pagal API direktyvą. Tačiau pareiškėjas nepateikė apskritai jokių duomenų, t. y. nepateikė nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog pagal API direktyvą informacijos saugojimo terminai yra reglamentuoti įsakmiai. API direktyva suteikė valstybėms narėms diskreciją nusprendžiant dėl duomenų saugojimo terminų ir tai buvo nurodyta jos 6 straipsnyje, tačiau pareiškėjas necituoja direktyvos nuostatų visa apimtimi, selektyviai pateikdamas tik dalį normų, kurios, jo teigimu, yra pakankamai įsakmios.

12. Procesiniai dokumentai pareiškėjui buvo įteikti tinkamai. Pranešimas dėl bylos nagrinėjimo registruotu paštu išsiųstas 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjo atstovo 2017 m. gruodžio 20 d. raštu pateiktu kitu korespondencijos pristatymo adresu. Įstatymo pažeidimo protokolo ir pranešimo dėl bylos nagrinėjimo kopijos taip pat išsiųstos elektroniniu paštu pareiškėjo įgaliotam asmeniui, pareiškėjo klientų aptarnavimo centrui ir kitiems pareiškėjo atstovams. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas iš karto pateikė dokumentų vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad protokolas su nurodytomis nagrinėjimų datomis ir kita informacija buvo išsiųsti oficialios pareiškėjos buveinės registracijos adresu, neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

13. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad jam taikytina Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe galėtų būti aktyvūs vežėjo veiksmai ir aktyvi pagalba atliekant pažeidimo tyrimą. Jokių aktyvių pareiškėjo veiksmų, kuriais būtų siekiama padėti pažeidimo tyrimui, nebuvo nustatyta, priešingai, pareiškėjas trukdė tyrimui ir procesui, teigdamas, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylai nagrinėti taip pat nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kuri galėtų padėti tyrimui.

14. API direktyva galioja visoje ES jau daugiau negu 10 metų. Šios direktyvos nuostatas perkeliantis Įstatymas įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., priėmus naują jo redakciją, kuria papildomai perkeliamos ir PNR direktyvos nuostatos, pareiga teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis nebuvo nustatyta naujai, o išliko. Naujuoju reguliavimu buvo pakeistas tik būdas, kuriuo vežėjas privalėjo teikti šiuos duomenis. Atsižvelgdamas į tai, kad vežėjams būtinas tam tikras laikas sistemoms pritaikyti, atsakovas visais įmanomais būdais informavo vežėjus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus, šiam tikslui buvo rengiami susitikimai ir pasitarimai, vežėjams buvo išplatintos atmintinės, tačiau pareiškėjas nesiėmė veiksmų keleivių duomenų teikimo sistemoms derinti ir vengė atsakyti į raginimus pradėti realius darbus.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo Ryanair DAC skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 5 d. surašė Įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 5-IL-115, kuriame užfiksuota, kad Ryanair DAC 2017 m. gruodžio 28 d. į Kauno oro uostą atskraidino keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, tačiau nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Policijos departamentas 2018 m. sausio 5 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-118 informavo pareiškėją apie Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos nagrinėjimą, siūlydamas iki 2018 m. sausio 29 d. susipažinti su bylos medžiaga ir pateikti paaiškinimus raštu. Policijos departamentas, posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo Įstatymo pažeidimo bylą, Nutarimu nustatė, kad 2017 m. gruodžio 28 d. 23.01 val. pareiškėjas į Kauno oro uostą, Lietuvos Respublikoje atskraidino 158 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto, Izraelio valstybės, tačiau nustatyta tvarka nepateikė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už minėtą pažeidimą pareiškėjui paskirta 4 200 Eur bauda.

17. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 191 straipsnio 1 ir 2 dalimis, API direktyva ir PNR direktyva, kurios Įstatymu perkeltos į nacionalinę teisę.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, nurodė, kad aktualūs Įstatymo 1 priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti. Teismas, analizuodamas, ar Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, yra nepertekliniai ir atitinka API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, pastebėjo, kad Įstatymu yra įgyvendinama tiek API direktyva, tiek PNR direktyva. Teismo vertinimu, Įstatymo pagrindu prašomi pateikti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys atitinka API ir PNR direktyvose, kurios yra įgyvendinamos Įstatymu, nurodytus duomenis. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad direktyvų nuostatos, apibrėžiančios įgaliotoms institucijoms teiktinus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis, į nacionalinę teisę yra perkeltos netinkamai ir Įstatymo pagrindu teiktini bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys yra pertekliniai direktyvose nustatyto reguliavimo prasme.

19. Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl duomenų saugojimo trukmės, nurodė Įstatymo 191 straipsnio 6 dalyje, API direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, PNR direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl duomenų saugojimo terminų. Teismo teigimu, priešingai negu teigia pareiškėjas, API direktyvoje nėra nustatytas absoliutus įpareigojimas nustatyti nacionalinį reglamentavimą, pagal kurį surinkti duomenys būtų panaikinti per 24 valandas po perdavimo, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. PNR direktyvoje nurodytas reglamentavimas numato 5 metų duomenų saugojimo terminą ir pareigą juos nuasmeninti po 6 mėnesių nuo minėtų duomenų perdavimo. Teismo vertinimu, Įstatyme nustatytas reglamentavimas dėl duomenų saugojimo terminų ir tvarkos buvo analogiškas nustatytajam PNR direktyvoje ir neprieštarauja API direktyvai.

20. Teismas pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatė, kad Policijos departamento 2018 m. sausio 5 d. pranešimas dėl bylos nagrinėjimo, kuriuo pareiškėjas informuotas apie bylos nagrinėjimo datą ir susipažinimo su bylos medžiaga bei paaiškinimų raštu pateikimo terminais, išsiųstas pareiškėjo buveinės adresu (duomenys neskelbtini) ir korespondencijos adresu (duomenys neskelbtini). Be to, minėto 2018 m. sausio 5 d. pranešimo ir Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 5 d. Įstatymo pažeidimo protokolo kopijos išsiųstos pareiškėjui elektroniniu paštu adresais: (duomenys neskelbtini). Minėtas pranešimas elektroniniu paštu išsiųstas asmenims, su kuriais Policijos departamentas anksčiau bendravo ginčo klausimais, taip pat ir A. M. P., kuri nurodė esanti pareiškėjo atstovė, atsakinga už ryšius su institucijomis PNR ir API direktyvų pagrindu teikiamos informacijos klausimais. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Policijos departamentas netinkamai įteikė procesinius dokumentus pareiškėjui ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo nuostatas.

21. Teismas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos dydžio, vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi ir 26 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad vežėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą. Teismo vertinimu, Nutarimu pareiškėjui skirta 4 200 Eur dydžio bauda atitiko sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylai nagrinėti jis pasitelkė atstovus, pati savaime negali būti vertinama kaip pagalba tyrimui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įstatymo 191 straipsnyje nustatyta vežėjo pareiga teikti duomenis yra susijusi su itin svarbiu visuomenei tikslu, t. y. su teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencija, nustatymu ir tyrimu. Todėl, teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

22. Apibendrinęs sprendime išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai įvertino nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalį. Nutarimu skirta nuobauda buvo pagrįsta ir adekvati padaryto pažeidimo mastui.

III. 23. Pareiškėjas Ryanair DAC apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, o jeigu šis prašymas nebūtų tenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki Įstatyme nustatytos minimalios baudos.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos dėl Nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, atsakovo veiksmų informuojant pareiškėją dėl nustatyto Įstatymo pažeidimo, paskirtos baudos dydžio buvo nurodęs skunde. Pareiškėjas akcentuoja, kad API ir PNR direktyvos yra priimtos skirtingiems tikslams pasiekti ir skirtingu laiku, todėl reikalavimas vežėjui pateikti keleivių duomenis pagal vieną iš jų kol kas nekyla. Kadangi PNR informaciją vežėjai privalės teikti įgaliotai institucijai Lietuvoje (Policijos departamentui) nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl reikalavimas vežėjams teikti daugiau informacijos apie keleivius nei numatyta API direktyvoje kol kas neegzistuoja. Pareiškėjo nuomone, didesnio kiekio informacijos, nei nurodyta API direktyvoje, reikalavimas pateikti vežėjams yra perteklinis, peržengiantis API direktyvos ribas. Į šias aplinkybes taip pat į visiškai skirtingą direktyvų reguliavimą ir skirtingus jų tikslus, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino.

25. Teismas neteisingai vertino „vieno langelio principą“ keleivių duomenims teikti, jį įvertindamas, kaip ES teisės aktais suteikiamą teisę įgaliotoms ES valstybių institucijoms rinkti didesnį kiekį duomenų, nei numatyta API ar PNR direktyvose, ir vėliau tuos duomenis naudoti tikslams, nebūtinai nustatytiems direktyvose, kurių įgyvendinimą šios institucijos privalo užtikrinti. Informacijos rinkimas apie keleivius turi būti aiškiai apibrėžtas, neperteklinis ir užtikrinantis asmens duomenų apsaugą, kaip tai numatyta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva Nr. 95/46/EB) 6 straipsnyje. Pareiškėjo įsitikinimu, Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir jos saugojimo terminai yra aiškiai prieštaraujantys API direktyvos tikslams.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nors rekomendacijos ir nuomonės yra neprivalomi teisės aktai, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nutaręs, kad spręsdami bylas nacionaliniai teismai turi atsižvelgti į rekomendacijas, o ypač tada, kai jos gali nurodyti, kaip aiškinti šalies vidaus teisės nuostatas, priimtas įgyvendinant rekomendacijas, arba kai rekomendacijos papildo privalomus Bendrijos teisės aktus. Teismas neatsižvelgė į Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės nuomonę Nr. 9/2006 dėl API direktyvos įgyvendinimo.

27. Vykstant deryboms ir pareiškėjui planuojant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, t. y. teikti keleivių duomenis pagal PNR direktyvą nuo 2018 m. gegužės mėnesio, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi Policijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai, neapjungdamas kitų Įstatymu įgyvendinamų ES teisės aktų, nepaaiškino vežėjui apie artėjančią pareigą teikti keleivių duomenis pagal API direktyvą. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vežėjas su institucija derino dėl PNR, o ne API direktyva reikalaujamų perduoti duomenų pateikimo.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad Policijos departamento įgaliotas padalinys niekaip neinformavo vežėjo apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių iš ne ES valstybių, duomenis pagal API direktyvą, nedavė pakankamai laiko jam pritaikyti duomenų bazių ir atlikti kitų veiksmų, kad būtų laiku užtikrintas saugus duomenų pateikimas su atsakovu suderintomis techninėmis priemonėmis. Prieš skirdamas baudą atsakovas privalėjo suteikti visą informaciją pareiškėjui apie reikiamus duomenis, suteikti laiko pritaikyti technines priemones duomenims pateikti, todėl teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, naikintinas.

29. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ir teisingai įvertino apeliaciniame skunde pateiktas aplinkybes, ypač susijusias su Nutarimo teisiniais pagrindais, API ir PNR direktyvų tinkamu perkėlimu į nacionalinę teisę, pagal Įstatymą privalomų teikti duomenų saugojimo laikotarpiu, ir aiškiai dėl jų pasisakė, pagrįstai pripažindamas, kad priimant Transporto veiklos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma Lietuvos Respublikos pareiga perkelti abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas į nacionalinę teisę. Nėra pagrindo teigti, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę API ir PNR direktyvos nuostatas ir kad nagrinėjamoje byloje ES teisės normų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį, nėra tiesiogiai taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios vežėjų pareigą.

31. Atsakovas pripažįsta, kad API ir PNR direktyvų tikslai ir priėmimo laikas yra skirtingi, tačiau šios aplinkybės neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi šių abiejų direktyvų nuostatos ir iš jų kylančios pareigos vežėjams, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, buvo tinkamai ir laiku perkeltos į nacionalinę teisę ir sureguliuotos Įstatymu. PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomi skirtingi tikslai yra realizuojami techninėmis priemonėmis, t. y. Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų suteikiant skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis.

32. Atsakovas pabrėžia, jog pareiškėjas klaidingai vertina pareigų, kylančių iš PNR direktyvos ir įtvirtintų Įstatyme atsiradimo momentą, teigdamas, kad jos atsiras tik nuo 2018 m. gegužės 25 d. Įstatymas, perkeliantis ir suderinantis abiejų direktyvų – API ir PNR – nuostatas, priimtas 2016 m. birželio 23 d. ir įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nepažeidžiant PNR direktyvoje nustatyto galutinio jos perkėlimo į nacionalinę teisę termino.

33. Atsakovo teigimu, teismas išsamiai ir teisingai įvertino visas aplinkybes, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu vežėjui. Taip pat teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui paskirtos baudos dydis būtų neadekvatus padaryto nusižengimo mastui, o pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad bylai nagrinėti buvo pasitelkti atstovai, pati savaime nevertinama kaip pagalba tyrimui. Be to, atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nėra pateikęs iki šios dienos nei vieno iš 2017 m. gruodžio 28 d. atskraidintų iš Izraelio valstybės 158 keleivių duomenų.

34. Dėl galimybės pasiruošti teikti duomenis atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apie prievolę teikti informaciją sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėnesį, o pažeidimas buvo padarytas 2018 m. sausio 4 d., todėl, atsakovo nuomone, buvo pakankamai ilgas laiko tarpas pritaikyti duomenų bazes informacijai perduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Policijos departamento 2018 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. IN/34/88/LT/18, kuriuo pareiškėjui Ryanair DAC skirta 4 200 Eur bauda už tai, kad nepateikęs bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagrįstumo ir teisėtumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Nutarimą, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Nutarimą, nes API ir PNR direktyvų nuostatos yra Įstatymu tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę, o pareiškėjas 2017 m. gruodžio 28 d. į Kauno oro uostą atskraidino keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto ir nepateikė Įstatyme numatytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius ir tuo pažeidė Įstatymo 191 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjui paskirta per didelė bauda bei bauda paskirta be išankstinio pranešimo, nesuteikiant pareiškėjui laiko pritaikyti technines priemones duomenims surinkti.

37. Primintina, kad Įstatymo 191 straipsnio 1 dalis nustato, jog vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo šio straipsnio 2 dalyje nurodytam įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teroristinių nusikaltimų ir su teroristine veikla susijusių nusikaltimų, taip pat sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, prevencijos, nustatymo, tyrimo ir patraukimo už juos baudžiamojon atsakomybėn tikslais (Įstatymo 191 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 191 straipsnio 6 dalį, šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys yra naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenumatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami.

38. Pagal Įstatymo 1 priedo 1 punktą bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie keleivių duomenys (kiekvieno keleivio): keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalus kodas; vardas (vardai), pavardė (pavardės), gimimo data, lytis; pilietybė; vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenys (tipas, numeris, išdavimo data, išdavimo įstaiga, galiojimo pabaigos data); kelionės dokumento duomenys (tipas, numeris, išdavusi valstybė, galiojimo pabaigos data); kontaktinio adreso duomenys (valstybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, namo numeris, buto numeris, pašto kodas); kontaktiniai duomenys (elektroninio pašto adresas, telefono numeris); keleivio registravimo laikas, įlipimo į lėktuvą būsena (neatvyko, atvyko). Pagal Įstatymo 1 priedo 2 punktą, bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis sudaro šie bilietų duomenys (kiekvieno bilieto): bilieto numeris; bilieto rezervavimo arba patvirtinimo data, bilieto klasė; skrydį vykdantis faktinis oro vežėjas (pavadinimas, kodas); skrydžio duomenys (numeris, išvykimo data, atvykimo data, informacija, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas); registruoto bagažo duomenys (numeris, vienetai, svoris, specialusis bagažas, papildomas bagažas); sėdimoji vieta (bilieto pirkimo arba rezervavimo metu ir skrydžio metu); bilieto rezervavimą atlikusios kelionių agentūros, kelionių agento ar kito bilietą pardavusio ūkio subjekto unikalus atpažinimo kodas. Mokėjimo duomenys: mokėjimo tipas (grynaisiais, mokėjimo kortele, banko pavedimu); suma (eurais); mokėtojo duomenys (vardas, pavardė, gyvenamosios vietos duomenys, pavadinimas, buveinės adresas, elektroninio pašto adresas, telefono numeris); mokėjimo kortelės duomenys (tipas, numeris, galiojimo pabaigos data, savininko vardas, pavardė, pavadinimas) (Įstatymo 1 priedo 3 p.).

39. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad Įstatyme nustatytas perteklinis duomenų kiekis ir duomenų saugojimo terminai prieštarauja API direktyvos tikslams; ši direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai, o PNR informaciją pareiškėjas privalo teikti įgaliotai institucijai tik nuo 2018 m. gegužės 25 d., todėl pažeidimo metu pareiškėjas neturėjo teikti daugiau informacijos, nei nurodyta API direktyvoje. Pareiškėjo teigimu, reikalavimas pateikti PNR duomenis remiantis API direktyva, prieštarauja Europos Komisijos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės priimtai nuomonei Nr. 9/20016 dėl API direktyvos dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis įgyvendinimo (patvirtinta 2006 m. rugsėjo 28 d.) (toliau – ir Darbo grupės nuomonė). Pareiškėjas teigia, kad „vieno langelio principas“ reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų nei numatyta direktyvose, bet techninių priemonių naudojimą renkant skirtingus duomenis. Dėl duomenų saugojimo trukmės, pareiškėjas nurodo, kad Įstatymu yra nustatyta ženkliai ilgesnė (6 mėnesių ir 5 metų) nei numatyta direktyvose (24 valandos) trukmė. Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo tinkamai informuotas ir jam nebuvo žinoma apie pareigą teikti keleivių iš trečiųjų šalių duomenis, be to, procesiniai dokumentai jam buvo pateikti netinkamai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo paskirtos baudos dydis yra per didelis, paskirtas neįvertinus, jog pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu ir tam pasitelkė atstovus, bei bauda buvo paskirta be išankstinio pranešimo, nesuteikiant pareiškėjui laiko pritaikyti technines priemones duomenims surinkti.

40. Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų API ir PNR direktyvų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę ir jų taikymo, PNR informacijos atsakovui teikimo termino, Darbo grupės nuomonės taikymo, duomenų saugojimo trukmės, tinkamo informacijos pareiškėjui pateikimo ir galimybės pasiruošti teikti duomenis, taip pat dėl baudos paskyrimo teisėtumo, daroma išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas tiek faktinėmis, tiek teisinėmis aplinkybėmis ginčas, buvo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais argumentai, kuriais teigiama, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitoje administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019, kurioje buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, 2019 m. gruodžio 4 d. priėmė nutartį, kuria pripažino, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai už tokį pat pažeidimą buvo paskirta bauda.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai vežėjas nepateikia bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų apie atvykstančius iš ne ES šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais keleivius, konstatavo, kad pareiškėjo pareiga įgaliotai institucijai teikti duomenis atsirado ne nuo 2018 m. gegužės 25 d., nes tai yra galutinis terminas, iki kurio valstybės narės turi užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini garantuoti direktyvos laikymąsi, o įsiteisėjus atitinkamoms Įstatymo nuostatoms.

Įstatymų leidėjas siekė viename teisės akte įgyvendinti abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas, nors pagal PNR direktyvą renkami duomenys yra didesnės apimties nei nurodytieji API direktyvoje ir apima API duomenis, tačiau įstatymų leidėjas pakeitė teisinį reguliavimą ir numatė duomenų rinkimą vienoje duomenų įrašų sistemoje, technologinėmis priemonėmis atskiriant prieigą prie konkrečių duomenų. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad API duomenys, būdami PNR duomenų, informacinėje sistemoje saugomų 5 metus, sudėtine dalimi, negali būti ištrinami po 24 valandų ir yra nuasmeninami ir užmaskuojami Įstatyme numatytais terminais bei tvarka, be to, API direktyva buvo padaryta išlyga institucijų pareigai panaikinti duomenis per 24 valandas, jei jie reikalingi vėlesnėms už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus.

Darbo grupė turi ne privalomąjį, o patariamąjį statusą, o jos nuomonė priimta 2006 m. rugsėjo 28 d., t. y. dar iki atsirandant naujam ES teisiniam instrumentui (PNR direktyvai), todėl jos pateiktas vertinimas API direktyvos atžvilgiu yra izoliuotas ir neatspindintis pasikeitusios faktinės bei teisinės situacijos. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pareiškėjui, kaip ekonominę veiklą vykdančiam ūkio subjektui, kuriam, be kita ko, taikytini aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, yra taikomas ir aukštesnio lygmens – profesionalumo kriterijus, o tai inter alia (be kita ko) reiškia, kad pareiškėjas, tiek prieš įžengdamas į atitinkamą rinką, tiek keisdamas savo vykdomos ekonominės veiklos pobūdį ar plėtodamas veiklos kryptis (šiuo atveju – pradėdamas vykdyti skrydžius iš ne ES šalių), turi įvertinti su jo vykdoma veikla susijusius teisės aktų reikalavimus ir juos vykdyti.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo skundą dėl Nutarimo panaikinimo atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019.

44. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

45. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina teismo precedentų doktrinos svarbą ir pritaria, kad dinamiškas interpretavimas laikytina priemone, kuri suteikia teismui reikalingą lankstumą, siekiant apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Protokoluose įtvirtintų teisių įgyvendinimą (žr. 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje UAB „Orlen Lietuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45849/13). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

46. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 ir kitoje analogiškoje byloje suformuota praktika. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios ar proceso teisės normas, ar netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas buvo netinkamai informuotas apie administracinę procedūrą, nes vykstant dialogui tarp pareiškėjo ir Policijos departamento, pareiškėjas buvo suklaidintas, kadangi manė, jog visa institucijos siunčiama informacija yra susijusi su PNR direktyvos įgyvendinimu ir atsiradus prievolei teikti informaciją pagal API direktyvą neturėjo pakankamai laiko ir resursų pritaikyti savo sistemų teikti institucijai keleivių duomenų pagal API direktyvą, nustatė, jog pareiškėjas buvo tinkamai informuotas keliais skirtingais elektroninio pašto adresais, inter alia (be kita ko) pranešimas pareiškėjui išsiųstas jo registruotos buveinės adresu. Pabrėžtina, jog informacija buvo pateikta ir A. M. P., kuri nurodė esanti pareiškėjo atstovė, atsakinga už ryšius su institucijomis PNR ir API direktyvų pagrindu teikiamos informacijos klausimais, todėl teigti, jog pareiškėjas buvo suklaidintas ar nesuprato jam siunčiamos informacijos turinio, nebuvo jokio pagrindo. Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl yra nepagrįstas ir šis apelianto argumentas.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo klaidingai aiškina „vieno langelio principo“, nes šis principas reiškia ne galimybę rinkti daugiau duomenų nei numatyta direktyvose, bet techninių priemonių naudojimą renkant skirtingus duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikiamas keleivių duomenų rinkimo aiškinimas taikant „vieno langelio principą“ nebuvo aptartas ir vertintas pirmosios instancijos teismo, todėl nėra galimybės nustatyti, kuo vadovaudamasis pareiškėjas daro tokias išvadas apeliaciniame skunde. Papildomai pažymėtina, kad Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje yra renkami, tvarkomi ir API direktyvoje, ir PNR direktyvoje nurodyti duomenys, šios sistemos funkcijomis realizuojant skirtingą keleivių duomenų tvarkymo režimą, duomenų saugojimo terminus ir kt., be to, įstatymų leidėjas Įstatymu įgyvendino abi teikti informaciją įpareigojančias direktyvas. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad yra renkama daugiau duomenų nei numato direktyvos, yra teisiškai nepagrįsti.

49. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu policijos įstaiga nustato, kad šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau negu nustatyta šio Įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje, tokiam vežėjui skiriama nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas šio Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nurodytame nutarime. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma: 1) vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) tai, kad šio Įstatymo reikalavimų pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta per didelė bauda. Pareiškėjo teigimu, tarp jo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu, jam nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybes, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą, 2017 m. gruodžio 13 d. pokalbio metu sutarta dėl kito nei IATA Type B duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo, o tai vertintina kaip pareiškėjo siekis bendradarbiauti su institucija ir tai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, ir nenustatė, jog yra pareiškėjo nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pareiškėjas kitoje administracinėje byloje Nr. eA-2382-575/2019 teikdamas apeliacinį skundą ir nurodydamas, kad jam paskirta per didelė bauda už tokį pat pažeidimą, nurodė analogiškas aplinkybes, dėl kurių jam paskirta bauda turėtų būti sumažinta, tačiau šios aplinkybės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi jos nebuvo pripažintos pagrindu sumažinti pareiškėjui baudą. Teisėjų kolegija šioje byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su jam paskirtos baudos mažinimu, ir pažymi, kad 2019 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1724-624/2019 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl baudos dydžio.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti sumažinta paskirta bauda, pažymi, kad šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima suabejoti paskirtos baudos dydžiu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nėra paskirta maksimali bauda, o paskirtas galimos sankcijos vidurkis, nenustatytos Įstatyme nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog bylai nagrinėti buvo pasitelkti atstovai, pati savaime negali būti vertinama kaip pagalba tyrimui.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarytos išvados dėl ginčo esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

53. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ryanair DAC apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė