2023-04-19 Nr. AB-8247-3-62-3-02704-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-249-602/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02704-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teisių ir pareigų perėmėjas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga, Pravieniškių PN-AK), 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d. Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje buvo nepagrįstai suvaržyta religinė laisvė, kadangi nebuvo įrengta koplyčia, kunigas neatlikdavo joje apeigų. Dėl to pareiškėjas patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, kančias, prarado pasitikėjimą savimi, jaučia pažeminimą, turėjo periodiškai vartoti medikamentus. Laikant jį kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta teisė gauti religinės literatūros, nesudarytos galimybės pasimelsti, apsilankant koplyčioje su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu, negalėjo įsigyti religinės atributikos. Taipogi pareiškėjo neaplankė kapelionas, nors ne kartą administracijai žodžiu teikė prašymą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad atskira patalpa koplyčiai nebuvo numatyta ir pažymėjo, jog, esant poreikiui, religines apeigas gali atlikti laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika, taip pat gyvenamojoje bei klubo patalpose, tačiau, esant epideminei nepalankiai situacijai, buvo apribota galimybė patekti į minėtas patalpas. Pareiškėjas nurodė, jog laisvalaikio kambaryje yra atliekama kita veikla, todėl neįmanoma melstis, o dienotvarkėje nėra numatyta, kuriuo laiku galima atlikti religines apeigas.

3. Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas gyventi Pataisos įstaigos Trečiame sektoriuje: nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. į 6 būrio 11 gyvenamąją patalpą; nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. į 1 būrio 4 gyvenamąją patalpą; nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d. į 2 būrio 5 gyvenamąją patalpą.

4. Siekiant užtikrinti nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas, Pataisos įstaigos Trečiame sektoriuje naujai rekonstruotame pastate yra įrengtas laisvalaikio kambarys. Esant poreikiui religines apeigas nuteistieji gali atlikti šiame laisvalaikio kambaryje, kuriame yra religinė atributika (kryžius, maldaknygė), taip pat paskirtoje gyvenamojoje patalpoje t. y. 2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno dviese. Be apribojimų gali lankytis klubo patalpose, kurioje taip pat yra pastatomas kryžius, religinė atributika ir kurioje galima atlikti religines apeigas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai Pataisos įstaigos Trečiame sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį. Apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo parašomi skelbimai ir nuteistieji laisva valia turėjo galimybę lankytis. Pažymėjo, kad į Pataisos įstaigą atvykdavo Rumšiškių parapijos kunigas, Kauno Caritas atstovai, taip pat Vilniaus arkivyskupijos Caritas savanoriai, kurie susitikimo metu su nuteistaisiais asmenimis padėdavo spręsti susidariusias problemas, vykdavo pokalbiai apie dvasines vertybes kasdienybėje, buvo cituojamas šventasis raštas. Po karantino paskelbimo, siekiant išvengti galimų ligos Covid-19 protrūkių, dvasininkų atvykimas į Pravieniškių PN-AK buvo apribotas. Religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu, paleidžiant tiesiogiai vykstančias mišias bei pamokslus, o dirbantiems nuteistiesiems laisvu nuo darbo laiku paleidžiant mišių įrašus. Galimybė nuteistajam atlikti religines apeigas buvo sudaryta. Dėl trūkstamos religinės literatūros ar atributikos nuteistasis galėjo kreiptis į Resocializacijos skyriaus specialistą, atsakingą už resocializacijos procesą paskirtame būryje, tačiau to nedarė. Minėto asmens kreipimosi dėl susitikimų su kunigu gauti konkrečią religinę literatūrą ar atributiką nefiksuota.

5. Pareiškėjo argumentai, kad jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, jog Pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo pateikto skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, t. y. suvaržant religinę laisvę.

8. Teismas, apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad nepriklausomai nuo inicijuojamų religinių apeigų masto (ar vienas, ar bendruomenėje, su dvasininku ar be jo), iš esmės vien tik dėl savo sakralinio, susikaupimo, tylos bei ramybės reikalaujančio pobūdžio, religinėms apeigoms atlikti atsakovas turi užtikrinti tam atskiras, specialias patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas su religine atributika. Pažymėjo, kad Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) (tiek galiojusiose iki 2020 m. sausio 21 d., tiek ir šiuo metu galiojančiose), kuriose suformuluotas reikalavimas įrengti vietą religinėms apeigoms atlikti pagal dvasininkų rekomendacijas, todėl tokia vieta pataisos įstaigoje turi būti ir jos paskirtis turi būti būtent šiam tikslui.

9. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 3-iajame sektoriuje nėra įrengtos atskiros religinių apeigų patalpos (vietos), kurioje nuteistieji galėtų netrukdomai atlikti vien tik religines apeigas. Atsakovo atstovas nurodė alternatyvias patalpas, kur pareiškėjas galėjo (gali) atlikti religinės apeigas ir tokiu būdu įgyvendinti tikėjimo teisę, t. y. laisvalaikio kambaryje, klube ar savo gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 6 būrio 11 gyvenamojoje patalpoje, 1 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje bei 2 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje. Duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas, nėra. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas vadovavosi byloje pateiktais duomenimis ir sprendė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas negyveno kamerų tipo patalpose. Atsakovo į bylą pateiktos 3-iojo sektoriaus patvirtintinos dienotvarkės patvirtino, jog lankymosi koplyčioje grafikas buvo patvirtinti kiekvienam būriui atskirai.

10. Teismas įvertino, kad atsakovo nurodytos alternatyvios religinių apeigų atlikimo vietos neatitinka religinių apeigų patalpoms keliamų kriterijų ir neatleidžia nuo pareigos vykdyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Taisyklių imperatyvius reikalavimus įrengti būtent religinių apeigų atlikimui reikalingą atskirą patalpą (vietą). Laisvalaikio, klubo ir gyvenamosios patalpos iš esmės turi savo paskirtį ir jose esantys asmenys užsiima tam tikra šiose patalpose atlikti skirta veika (žaidžiami žaidimai, žiūrimas televizorius, skaitoma spauda, grojama muzikiniais instrumentais, ilsimasi ir kt.). Nuteistųjų religinių apeigų atlikimo teisė ir jos įgyvendinimas religinėms apeigoms atlikti įrengtose patalpose yra konkrečiai teisės aktais reglamentuota sritis, todėl atsakovo atstovas turi imtis būdų ir priemonių joms užtikrinti, t. y. įrengti atskirą patalpą religinėms patalpoms atlikti.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno arkivyskupijos kurijos kunigai ir savanoriai Pravieniškių PN-AK Trečiame sektoriuje iki karantino paskelbimo lankėsi du kartus per mėnesį. Apie vykdomus užsiėmimus visuomet buvo parašomi skelbimai ir nuteistieji laisva valia turėjo galimybę lankytis. Taipogi į Pataisos įstaigą atvykdavo Rumšiškių parapijos kunigas, Kauno Caritas atstovai, Vilniaus arkivyskupijos Caritas savanoriai, kurie susitikimo metu su nuteistaisiais asmenimis padėdavo spręsti susidariusias problemas, vykdavo pokalbiai apie dvasines vertybes kasdienybėje, buvo cituojamas šventasis raštas.

12. Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) (aktas galiojo iki 2020 m. birželio 17 d.) paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną. Nutarimo 3.2.1. punkte buvo numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse darbas organizuojamas ir klientai aptarnaujami nuotoliniu būdu, išskyrus atvejus, kai būtina atitinkamas funkcijas atlikti darbo vietoje. Privaloma užtikrinti būtinųjų neatidėliotinų funkcijų atlikimą. Nutarimo 5 punkte rekomenduota visoms Lietuvoje veikiančioms religinėms bendruomenėms neorganizuoti religinių apeigų, kad būtų išvengta viešų susibūrimų.

13. Taigi, teismas nurodė, kad tam tikru ginčo laikotarpiu galimybė lankytis Pravieniškių PN-AK dvasininkams buvo apribota atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimų nuostatas, siekiant įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronaviruso (Covid-19) plitimo priemones, kad būtų apsaugota nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų, bei kitų darbuotojų sveikata. Iš Nutarimo 3.2.1 nuostatos teismas nustatė, kad karantino laikotarpiu prioritetas teikiamas paslaugoms teikiamoms būtent nuotoliniu būdu. Atsakovo atstovas nurodė, jog po karantino paskelbimo, siekiant išvengti galimų ligos Covid-19 protrūkių, dvasininkų atvykimas į Pravieniškių PN-AK buvo apribotas. Religinės apeigos vyko nuotoliniu būdu, paleidžiant tiesiogiai vykstančias mišias bei pamokslus, o dirbantiems nuteistiesiems, laisvu nuo darbo laiku, paleidžiant mišių įrašus.

14. Teismas konstatavo, kad neįrengus Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje koplyčios (ar atskiros patalpos), atsakovas pažeidžia teisės aktus, tačiau akcentavo, kad atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, todėl būtent nuteistasis turi išreikšti valią pasinaudoti šia savo teise. Vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti, t. y. suteikti specialią atskirą patalpą. Pareiškėjas nurodė, kad jis ne kartą kreipėsi žodžiu, tačiau nurodytų aplinkybių nekonkretizavo. Nesant duomenų, kad pareiškėjas raštu reiškė prašymus ir būtų siekęs tam skirtoje vietoje atlikti religines apeigas, o Pataisos įstaigos administracija į jo prašymus nereagavo ar reagavo netinkamai, pareiškėjo deklaratyvūs ir kitais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl teisės į religines apeigas pažeidimo teismo laikyti abstrakčiais, deklaratyviais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad nesant įrodymų, jog pareiškėjas buvo aiškiai išreiškęs pageidavimą atlikti religines apeigas atskiroje patalpoje, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų. Pataisos įstaigos administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui papildomų būdų ir priemonių jo religinei teisei įgyvendinti, neturėdama duomenų apie pareiškėjo religingumo faktą ir laipsnį, tikėjimo teisės praktikavimo poreikį bei mastą, esamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti nepakankamumą. Vien tai, jog Pravieniškių PN-AK nėra įrengta koplyčia, negali sudaryti pagrindo kilti žalai. Dėl taikomų renginių, susibūrimų, lankymosi pataisos įstaigose ribojimų, skirtų užkirsti Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimui, dvasininkų negalėjimas lankytis pataisos įstaigoje, pravesti mišias, susitikti su nuteistaisiais teismo nelaikytas nepagrįstu pareiškėjo teisės į tikėjimo laisvę ribojimu. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais apie priemones, skirtas Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos metu užtikrinti nuteistųjų teisę išpažinti pasirinktą tikėjimą ir jį praktikuoti, o iki karantino paskelbimo, kaip nurodė atsakovo atstovas, į Pravieniškių PN-AK atvykdavo dvasininkai bei atlikinėjo apeigas. Be to, teismas įvertino, kad pareiškėjo teiginiai apie jo teisės į tikėjimo laisvę suvaržymus nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, kadangi nagrinėjant bylą nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjo raštu teiktus prašymus (skundus, pareiškimus) dėl teisės išpažinti pasirinktą tikėjimą ir jį praktikuoti neužtikrinimo. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kreipėsi žodžiu, tačiau nedetalizavo nurodytų aplinkybių (nors teikia skundą ir jame nurodo didesnį nei metai laikotarpį), nenurodė tikslių datų, kada buvo kreipiamasi, į kokį pareigūną ir pan. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas kaip nepagrįstus vertino ir atmetė pareiškėjo teiginius apie pažeistą jo teisę į tikėjimo laisvę.

16. Pareiškėjas nurodė, kad buvo suvaržyta jo teisė gauti religinę literatūrą ir įsigyti atributiką, tačiau teismas įvertino, kad šie argumentai iš esmės deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Vertindamas pareiškėjo pageidavimą dėl religinės simbolikos ir literatūros, teismas pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovo užtikrinti tikintiems nuteistiesiems aprūpinimo konkrečia religine literatūra ar konkrečia religine atributika. Be to, dėl religinės literatūros ir / ar atributikos įvairovės visų jų užtikrinti atsakovui bausmę atliekantiems nuteistiesiems pagal jų pageidavimus neįmanoma. Pareiškėjas dėl religinės literatūros ar religinės atributikos įsigijimo nei karto nesikreipė į atsakovo atstovą ir nedetalizavo, kokią tiksliai religinę atributiką nori įsigyti bei kokią religinę literatūrą nori skaityti. Įvertinęs tai, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, teismas pareiškėjo minėtos aplinkybes laikė nepagrįstomis ir atmetė. Pareiškėjas teigė, kad jo neaplankė dvasininkas, tačiau konkrečių aplinkybių, kada tiksliai kreipėsi į administraciją, nenurodė, todėl pareiškėjo argumentus vertino kaip deklaratyvius bei nepagrįstus.

17. Nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), teismas konstatavo, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2020; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovo atstovas pažeidžia BVK 106 straipsnio 1 dalį, nes Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkės matyti, jog nėra numatyto laiko atlikti religines apeigas. Akcentuoja, kad yra numatyta viena valanda laisvalaikiui, tačiau atlikti religines apeigas per skirtą laisvalaikiui vieną valandą nėra įmanoma, be to, nėra atskiros patalpos atlikti religinėms apeigoms. Jeigu atsakovo atstovas būtų laikęsis įstatymų, pareiškėjui nereikėtų kankintis, patirti didžiulį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, nepablogėtų sveikata, savijauta, nekiltų emocinė depresija ir nebūtų kitų iškilusių problemų.

20. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos pareiškėjas buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

24. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame laikosi pozicijos, jog jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Teigia, kad atsakovo atstovas pažeidžia BVK 106 straipsnio 1 dalį, nes iš Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarkės matyti, jog nėra numatyto laiko atlikti religines apeigas. Akcentuoja, kad yra numatyta viena valanda laisvalaikiui, tačiau atlikti religines apeigas per skirtą laisvalaikiui vieną valandą neįmanoma, be to, nėra atskiros patalpos atlikti religinėms apeigoms.

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl suvaržytos teisės atlikti religines apeigas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į Pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę atlikti religines apeigas, t. y. suteikti specialią atskirą patalpą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, jog jis kreipėsi į Pataisos įstaigos administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas, o pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis kreipėsi žodžiu į administraciją.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

28. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo įstaigose laikomi asmenys turi teisę teikti skundus įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl galimybės atlikti religines apeigas atskiroje patalpoje, todėl Pataisos įstaigai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Pataisos įstaigos administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui papildomų būdų ir priemonių jo religinei teisei įgyvendinti, neturėdama duomenų apie pareiškėjo religingumo faktą ir laipsnį, tikėjimo teisės praktikavimo poreikį bei mastą, esamų sąlygų religinėms apeigoms atlikti nepakankamumą, o vien tai, jog Pravieniškių PN-AK nėra įrengta koplyčia, negali sudaryti pagrindo kilti žalai.

30. Pirmosios instancijos teismas išsamiai apžvelgė teisinį reguliavimą, turintį užtikrinti religijos laisvės įgyvendinimą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo įstaigoje esančias sąlygas, pagrįstai akcentavo laisvės atėmimo įstaigos pareigą užtikrinti religinėms apeigoms atlikti tam atskiras, specialias patalpas, t. y. įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas su religine atributika. Teismas pagrįstai akcentavo, kad atsakovo įrengtos alternatyvios religinių apeigų atlikimo vietos neatitinka religinių apeigų patalpoms keliamų kriterijų ir neatleidžia nuo pareigos vykdyti teisės aktų reikalavimus įrengti būtent religinių apeigų atlikimui reikalingą atskirą patalpą (vietą). Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikru ginčo laikotarpiu galimybė lankytis Pravieniškių PN-AK dvasininkams buvo apribota atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimų nuostatas, siekiant įgyvendinti laikinąsias prevencijos ir apsaugos nuo koronaviruso (COVID-19) plitimo priemones, kad būtų apsaugota nuteistųjų ir pataisos įstaigoje tarnybą atliekančių pareigūnų, bei kitų darbuotojų sveikata. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas ir kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo aktyvumą siekiant įgyvendinti religijos laisvę, teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti religines apeigas Pataisos įstaigoje.

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos eismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius