2016-09-21 Nr. AB-18033-3-65-3-00166-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2106-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00166-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį papildė, (I t., b. l. 2–4, 11–12, 190–191) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), priteisti 4 599,40 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK Visagino policijos komisariato (toliau – ir Visagino PK) areštinės kamerose, atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, jog apytiksliai nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 metų (viso 63 dienas) buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose antisanitarinėmis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, taip pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė jo laikymas perpildytose Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiavus sanitariniam mazgui tenkantį plotą, neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m normos.

Nurodė, jog areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko jokių standartų ir reikalavimų: jame nebuvo įrengtų tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), veidrodžių; praustuvė ir unitazas sudarė vieną konstrukciją, todėl unitazas trukdė naudotis praustuve. Pažymėjo, kad veidrodžių nebuvo ir dušinėse, praustuvėje, buvo sunku praustis bei skalbtis ir dėl praustuvės krano konstrukcijos – vanduo bėgo į viršų, o ne į apačią, o paleidus mygtuką vanduo nustodavo bėgęs, be to, vanduo praustuvėje, paspaudus mygtuką, vos bėgdavo.

Naudotis tualetu buvo sudėtinga, nes unitazo konstrukcija nėra pritaikyta nei tūpimui, nei sėdimui, unitazas nėra uždengtas jokiu unitazo dangčiu. Asmenys toje pačioje kameroje priversti ir valgyti, ir miegoti, ir naudotis tualetu. Sanitarinis mazgas tinkamai neatitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, jame neįrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų dalies oro šalinimo sistema, dėl ko visi patalpoje laikomi asmenys buvo priversti nuolat uosti iš unitazo sklindančius kvapus. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas yra matomas, atidarius kameros duris iš koridoriaus.

Todėl pareiškėjas ne vieną kartą areštinės pareigūnų buvo užkluptas besinaudojantis tualetu. Nurodė, kad nors sanitarinis mazgas nuo kito kameros ploto ir atskirtas nedidele pertvara (sienele), tačiau ji pilnai besinaudojančio tualetu asmens nuo kitų toje pačioje kameroje esančių asmenų neizoliuoja. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime ir patikslintame atsiliepime prašė A. P. skundą atmesti (I t., b. l. 16–20, 105–108).

Nurodė, kad A. P. Visagino PK areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. Visagino PK areštinėje 2011 m. buvo sumontuoti nauji klozetai, kurie yra antivandaliniai, atitinkantys klozetui keliamus reikalavimus. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvaromis, unitazai, praustuvės ir lentynėlės sudaro vientisą komplektą, jie yra metaliniai ir nauji. Į sanitarinius mazgus yra tiekiamas šaltas vanduo, sanitarinių mazgų zonoje įrengta oro šalinimo sistema. Utenos AVPK pripažino, kad Visagino PK areštinės kamerose veidrodžiai neįrengti dėl nepakankamo finansavimo. Areštinės kamerose esančių asmenų stebėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“. Šiuo įsakymu patvirtintos policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 38 punkto nuostatos nustato, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas). Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas, keliamas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų nuolatinė priežiūra. Visagino PK areštinėje stebėjimas per kamerų duryse įrengtas „akutes“ vyksta periodiškai, kas 10-15 minučių. Utenos AVPK akcentavo, jog daugelis pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių yra neatitinkančios tikrovės, todėl atsakovui Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė atlyginti neturtinę žalą neatsiranda.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu (II t., b. l. 103–111) skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 eurų neturtinei žalai, patirtai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato areštinėje nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d., atlyginti. Kitą skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad A. P. nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. į Visagino PK areštinę buvo pristatytas 7 kartus ir laikytas skirtingose kamerose.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.249, 6.247 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Konvencijos 3 straipsniu. Taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Šioje byloje buvo aktualios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio (areštinės) vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Utenos AVPK viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190, pakeistos bei papildytos 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 89-V-600.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Visagino PK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas rėmėsi HN 37:2009 6 ir 18 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punktu, Veiklos taisyklių 80 punktu.

Sprendžiant dėl nurodytų teisės aktų taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, analogiško pobūdžio bylose buvo taikomas vėliau priimtas teisės aktas, t. y. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymas Nr. V-124, ir laikoma, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (2013 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-638-146/2015, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015, Administracinė jurisprudencija, 2014, Nr. 26, p. 460-564).

Atsižvelgęs į bylos duomenis, teismas sprendė, kad Visagino PK areštinės kamerose Nr. 3, 4, 8, 9, 14 P. P. tekęs plotas viršijo 3,6 kv. m ribą, todėl pareiškėjas šioje policijos įstaigos areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos ploto normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto skaičiavimo, atsižvelgiant į patalpų užstatymą sanitarinio mazgo įrenginiais, atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų ir standartų, o jais naudojantis, nebuvo užtikrintas privatumas. Teismas rėmėsi HN 37:2009 20 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 8.11 punktu. Utenos AVPK pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad 2011 metais Visagino PK areštinėje buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės. Atsakovo atstovo pateikti duomenys abejonių nekelia, todėl jais remdamasis, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, jog kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių).

Teismas, atsižvelgęs į HN 37:2009 nustatytą teisinį reguliavimą, darė išvadą, kad šis teisės aktas nenumato reikalavimo, jog areštinės kamerose įrengti unitazai privalo turėti dangčius. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 125 cm aukščio pertvaromis. Šios aplinkybės iš esmės neneigė ir pats pareiškėjas. HN 37:2009 nėra nustačiusi reikalavimo areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų nustatyta, jog sanitariniuose mazguose yra įrengtos atskiros patalpų oro šalinimo sistemos. Utenos visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Utenos VSC) Zarasų skyrius 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 konstatavo, kad areštinės kameros vėdinamos per langus bei įjungiant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Be to, tiek šiame Utenos VSC Zarasų skyriaus patikrinimo akte, tiek 2013 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-58, 2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-60 konstatuota, kad Visagino PK areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka HN 37:2009 reikalavimus ir jų nepažeidžia.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl areštinės kamerose įrengtos vientiso komplekto unitazo-praustuvės-lentynėlės konstrukcijos galimai sukeltų nepatogumų, teismas atsižvelgė į tai, jog Utenos AVPK pateikti duomenys leidžia teigti, kad šalto vandens tiekimas areštinės kamerose buvo užtikrintas, sąlygos prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę taip pat buvo sudarytos. Šių aplinkybių neginčijo ir pats pareiškėjas. Teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, jog Visagino PK areštinėje buvo sudarytos tinkamos sąlygos pareiškėjui pasirūpinti asmens higiena.

Pažymėta, jog pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, kad dėl unitazo-praustuvės-lentynėlės konstrukcijos galimai keliamų nepatogumų pareiškėjas Visagino PK vadovams ar šios policijos įstaigos areštinės pareigūnams būtų teikęs skundus ir kad policijos įstaiga būtų atsisakiusi sudaryti tinkamas sąlygas kameroje praustis bei skalbti. Teismas, atsižvelgęs į Visagino PK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenis, darė išvadą, kad jie patvirtina aplinkybę, jog sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai izoliuoti nuo jų.

Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kamerose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Ginčo laikotarpiu policijos areštinėje laikomų asmenų stebėjimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d.

įsakymu Nr. Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 39, 40, 41–72.3 punktais rėmėsi teismas. Bylos duomenimis nustatyta, kad Visagino PK areštinėje stebėjimas per kameroje įrengtą langelį vykdomas periodiškai, kas 10-15 minučių. Atsakovo atstovas pateikė fotonuotraukas bei kitą vaizdo medžiagą, iš kurių matyti, jog, žiūrint tiesiai per kamerų Nr. 3, 4, 8, 9 ir 14 duryse įrengtas „akutes“ bei pro atidarytas kamerų duris, unitazas nėra matomas.

Tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys nėra pakankami paneigti pareiškėjo argumentus, kad besinaudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu asmuo yra matomas atidarius duris iš koridoriaus. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad pareigūnai turėjo tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o ne dėl pareigos vykdyti kamerose laikomų asmenų stebėjimą. Tačiau, teismo vertinimu, teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą turi būti vykdoma taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės privačiai pasinaudoti tualetu, policijos įstaiga turi pareigą ieškoti tokių Instrukcijos 39 ir 40 punktuose numatytos funkcijos įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą.

Pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. (viso 49 paras) buvo laikomas kamerose Nr. 3, 4, 8 ir 9 drauge su kitais asmenimis, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. (viso 6 paras) pareiškėjas kameroje Nr. 14 buvo laikomas vienas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais drauge su pareiškėju laikyti asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės šiuo aspektu pakankamai abstrakčios.

Iš byloje teiktų fotonuotraukų teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nors ir yra atskirtas teisės aktų reikalavimus atitinkančio aukščio pertvara, tačiau šiose kamerose viena iš esančių lovų (esanti priešingoje pusėje nei sanitarinis mazgas) patenka į sanitarinio mazgo matomumo zoną. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo sudarytos sąlygos Visagino PK areštinėje pareiškėjui privačiai pasinaudoti tualetu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai, konstatavo, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti pareiškėjo argumentus, jog jam naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas ir jis jautė nepatogumus, pagrįstais.

Remiantis EŽTT praktika, galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Todėl nagrinėjamu atveju pripažinus pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl privatumo naudojantis Visagino PK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, kad Visagino PK areštinės kamerose ir dušinėse nebuvo įrengti veidrodžiai. Lietuvos valstybei atstovaujanti policijos įstaiga nurodytos aplinkybės neneigė, tačiau tvirtino, kad Visagino PK areštinės kamerose veidrodžiai neįrengti dėl piniginių lėšų trūkumo. Teismas rėmėsi HN 37:2009 28 punktu. Teismo vertinimu, ši teisės norma nėra įtvirtinusi imperatyvaus reikalavimo areštinės dušo patalpose įrengti veidrodžius, todėl buvo daroma išvada, kad A.

P. teiginys, jog Visagino PK areštinėje neįrengtus veidrodžių buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, vertinamas kaip nepagrįstas. Spręsdamas dėl HN 37:2009 20 punkto reikalavimo policijos areštinės kamerų sanitariniuose mazguose įrengti veidrodžius, teismas pažymėjo, jog Veiklos taisyklių III skyriuje įtvirtintos taisyklės išsamiai numato sąrašą daiktų, kuriuos draudžiama turėti areštinėje laikomiems asmenims (HN 37:2009 12.11 p., 12.19 p., 12.20 p., Vidaus tvarkos taisyklių 15.11 p., 15.19 p., 15.20 p.). Pagal šiose teisės normose įtvirtintą draudimą, areštinės kamerose laikomi asmenys neturi teisės su savimi turėti ir iš stiklo ar paprasto aštraus metalo pagamintų veidrodžių.

Teismo vertinimu, įprastinėje prekyboje parduodami veidrodžiai yra pagaminti iš stiklo, lengvai dūžtantys, todėl gali būti panaudoti kaip priemonė susižaloti ar sužaloti kitus ir yra pavojingi tiek paties suimtojo, tiek kitų kameroje laikomų asmenų ar policijos įstaigos pareigūnų gyvybei. Dėl šios priežasties policijos areštinės patalpose, tarp jų – ir sanitariniuose mazguose, gali būti įrengti tik specialūs, pagal tam tikrą technologiją pagaminti veidrodžiai. HN 37:2009 2 punktas nustato, jog ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms; veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 5-V-473 „Dėl policijos areštinių veiklos optimizavimo 2009-2015 metų programos patvirtinimo“ 1 priedo, kuriame pateikiamas policijos areštinių ir numatomų priemonių įvertinimas, 2011-2012 metais buvo planuojama atlikti Visagino PK areštinės patalpų remontą. Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad Visagino PK areštinė nebuvo rekonstruojama ar kapitališkai remontuojama, 2011 metais buvo atlikti Visagino PK areštinės kamerų remonto bei naujų sanitarinių mazgų įrengimo darbai.

Lietuvos valstybę atstovaujanti policijos įstaiga nepateikė jokių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad siekiant areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti pagal specialią technologiją pagamintus veidrodžius, būtina atlikti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 ir 20 dalyse nurodytus rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto statybos darbus. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas sprendė, kad neįrengus veidrodžių Visagino PK areštinės kamerose Nr. 3, 4, 8, 9, 14, kuriose įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. (iš viso 55 paras) buvo laikomas pareiškėjas, buvo pažeistas HN 37:2009 20 punkto reikalavimas, nustatantis, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis.

Nagrinėjant bylą nenustatyta duomenų, patvirtinančių, jog neįrengus kamerų sanitariniuose mazguose veidrodžių, Visagino PK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę tokiu būdu pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėta, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl to būtų teikęs skundus policijos įstaigos vadovybei. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl veidrodžių nebuvimo kamerose sukelto neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

Nagrinėjant bylą tokių duomenų taip pat nebuvo nustatyta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, buvo daroma išvada, kad nors ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose, kuriose nebuvo įrengti veidrodžiai, tačiau konstatuoti, jog tokiu būdu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, nėra pakankamo pagrindo. Pažymėta, jog pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kaip veidrodžio nebuvimas pažeidė jo teises, sukeldamas jam neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, rūpindamasis asmenine higiena, dėl veidrodžių neįrengimo areštinės kamerose galėjo jausti tam tikrus nepatogumus.

Tačiau teismas nenustatė duomenų, jog negalėjimas areštinės kamerose pasinaudoti veidrodžiu, būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Teismo vertinimu, HN 37:2009 20 punkto įtvirtintas reikalavimas, nustatantis, kad kameros sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis, nėra svarbiausia ir esminė saugią gyvenamąją aplinką areštinėje užtikrinanti sąlyga. Atsižvelgus į išvardintas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytų nepatogumų ir neigiamų pergyvenimų vertinti kaip CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytą neturtinę žalą.

Konstatavęs pareiškėjo teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą ir spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, pagal kurią, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Pagal suformuotą teisminę praktiką, patyrusio neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų asmens teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį dėl pažeistos pareiškėjo teisės privačiai pasinaudoti tualetu, teismas atsižvelgė į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl teisės privačiai pasinaudoti tualetu neužtikrinimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (55 paros), mastą, intensyvumą (nustatytomis sąlygomis buvo laikomas keletą kartų, tačiau sąlyginai trumpais laikotarpiais). Be to, teismas vertino ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nereiškė skundų areštinės administracijai dėl to, kad policijos pareigūnai stebi jį naudojantis sanitariniu mazgu, ar kad kamerose jis negali naudotis sanitariniu mazgu, nes yra stebimas kitų kameroje laikomų asmenų, bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei vieneriems metams nuo jų pabaigos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, ir teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog A. P. priteistini 300 eurų laikomi adekvačia piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 4 599,4 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 117–118).

Teigia, kad 300 Eur nėra adekvati suma patirtai dvasinei skriaudai atlyginti. Argumentas, kad žalos atlyginimo dydis priteisiamas atsižvelgiant į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, yra diskriminacinio pobūdžio. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Nors pareiškėjas ir neteikė Visagino PK vadovams ar pareigūnams skundų, tačiau akivaizdu, kad naudojimasis tokia unitazo-praustuvės-lentynėlės konstrukcija žemina žmogaus orumą, kadangi neįmanoma normaliai apsiprausti, nes trukdo unitazas, vanduo vos bėga į viršų, o ne į apačią, paleidus mygtuką, nustoja bėgti, išsiskalbti tokioje praustuvėje neįmanoma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 123–124) prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs pirmosios instancijos teismas. Pažymi, jog pagal areštinėje nurodytą dienotvarkę, vieną kartą per savaitę sulaikytieji vedami į dušą praustis ir tuo pačiu laiku jiems sudarytos sąlygos išsiskalbti savo skalbinius. Be to, kamerose veikia praustuvai. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir mano, kad jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. jį laikant Visagino PK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad areštinės kamerose nebuvo įrengti veidrodžiai, dėl ko pareiškėjas galėjo jausti tam tikrus trūkumus, tačiau, teismo vertinimu, šių nepatogumų nebuvo pagrindo vertinti kaip CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytą neturtinę žalą. Teismas taip pat nustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, ir, įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę (55 paros), mastą, intensyvumą (nustatytomis sąlygomis buvo laikomas keletą kartų, tačiau sąlyginai trumpais laikotarpiais), nusprendė, jog 300 eurų yra adekvati piniginių lėšų suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Visagino PK areštinėje jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko per mažai gyvenamojo ploto ir sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai įrengti.

Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, skaičiuodami, ar Visagino PK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-981-624/2016, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016).

Pagal atsakovo atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 18; II t., b. l. 2–3) pateiktus duomenis, pareiškėjas A. P. Visagino PK areštinėje buvo laikomas: nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. kameroje Nr. 14 (13,68 kv. m) vienas; nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. kovo 20 d. kameroje Nr. 4 (13,9 kv. m) trise; nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. kameroje Nr. 9 (8,5 kv. m) dviese; nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 24 d. kameroje Nr. 4 trise; nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 5 d. kameroje Nr. 4 trise; nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. kameroje Nr. 4 trise; nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 10 d. kameroje Nr. 8 (8,5 kv. m) dviese; nuo 2014 m. sausio 11 d. iki 2014 m. sausio 15 d. kameroje Nr. 3 (13,9 kv. m) trise; nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 16 d. kameroje Nr. 4 trise. Atsižvelgiant į tai, iš viso 55 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. pareiškėjui buvo neužtikrinta teisės aktais nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad sanitariniai mazgai areštinėje netinkamai įrengti, aktuali HN 37:2009 20 punkto norma: policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Į bylą pateiktos nuotraukos (I t., b. l. 77–80), kuriose matyti vientisos metalinės unitazo-praustuvės-lentynėles konstrukcijos, taip pat ventiliacijos angos (II t., b. l. 7, 11), bei Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus patikrinimo aktai (I t., b. l. 86–87, 91–92, 97–98), kuriose nurodyta, kad tualetas atitinka reikalavimus, o areštinės kameros vėdinamos per langus bei įjungiant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą, paneigia pareiškėjo teiginius, jog sanitariniame mazgas įrengtas netinkamai. Nors pareiškėjas ir teigia, kad tokia vientisa unitazo-praustuvės-lentynėles konstrukcija jam suteikia nepatogumų praustis, skalbtis, tačiau atsakovas nurodė (I t., b. l. 106–108), jog pareiškėjas turi teisę nustatyta tvarka ir laiku naudotis dušine, kurioje yra karštas vanduo: pagal Vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį) nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę.

Nors HN 37:2009 20 punkte nustato, kad sanitariniame mazge turi būti veidrodis, kurio Visagino PK areštinės kamerose, kaip nustatyta šalių paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta, juo labiau, kad pareiškėjas šiose

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kamerose sanitarinio mazgo įėjimas nėra atitvertas durimis ir sanitarinis mazgas patenka į vienos iš kamerose esančių lovų (priešais sanitarinį mazgą) matomumo zoną, todėl darytina išvada, jog tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, kas ribojo pareiškėjo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Visagino PK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas iš viso 55 dienas buvo laikomas Visagino PK areštinės kamerose, neužtikrinant jam minimalaus 5 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normos, taip pat pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi Visagino PK areštinės administracija CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. balandžio 16 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint areštinės kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 7 eurus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2207/2014; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2373-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 4 599,4 Eur, ir 400 Eur suma laikytina pagrįsta ir proporcinga dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė