2013-03-06 Nr. AB-383-3-61-3-01387-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-518/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01387-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilkaviškio rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. skundu (I t., b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. KS-38 Dėl A. N. (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

Paaiškino, kad Komisijos pavedimu Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo sudaryta laikinoji savivaldybės tarybos tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta įvertinti Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nario G. P. pranešime nurodytas aplinkybes, jog šios savivaldybės tarybos narys A. N. savivaldybėje gali spręsti su VšĮ Vilkaviškio ligonine (toliau – ir Ligoninė), kurioje dirba jo sutuoktinė, susijusius klausimus, tuo galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) reikalavimus.

Laikinoji savivaldybės tarybos tyrimo komisija vertino, ar A. N., galėjo dalyvauti Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto, VšĮ Vilkaviškio ligoninė stebėtojų tarybos posėdžiuose, svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su VšĮ Vilkaviškio ligoninė, kurioje jo sutuoktinė 0,5 etato dirba Konsultacinio skyriaus vyresniąja slaugytoja slaugos administratore, 0,5 etato − sveikatos statistike (iki 2010 m. gruodžio 31 d. Maisto paruošimo skyriuje dietiste) nepažeisdamas Įstatymo nuostatų, taip pat, ar A.

N. nepažeidė Įstatymo nuostatų, kai savivaldybės mero A. B. nedarbingumo laikotarpiu (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2011 m. vasario 18 d.) vykdė savivaldybės mero pareigas, o Ligoninėje dirbanti dietiste jo sutuoktinė buvo perkelta į 0,5 etato Konsultacinio skyriaus vyresniosios slaugytojos-slaugos administratorės pareigas. 2012 m. vasario 27 d. laikinoji savivaldybės tarybos tyrimo komisija priėmė tyrimo išvadas, kuriose nurodė, jog Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos nariui A. N. dalyvaujant savivaldybės tarybos posėdžiuose, Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdžiuose, VšĮ Vilkaviškio ligoninės stebėtojų tarybos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi ir priimami sprendimai, susiję su Ligonine – jo sutuoktinės A.

N. darboviete, interesų konfliktų nekilo, taip pat savivaldybės mero nedarbingumo laikotarpiu vykdydamas savivaldybės mero pareigas pareiškėjas Įstatymo nepažeidė. Išvadose nustatyta, kad pagal pareiškėjo einamų pareigų funkcijų ir įgaliojimų aprašymus jis galėjo svarstyti ir priimti sprendimus Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 110 punkte, VšĮ Vilkaviškio ligoninės stebėtojų tarybos nuostatų 7, 8 punktuose ir Ligoninės įstatų 35 punkte nurodytais klausimais. Išvadose taip pat nurodyta, kad savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstyti klausimai nebuvo susiję su pareiškėjo artimų asmenų veikla Ligoninėje, savivaldybės tarybos sprendimai neturėjo įtakos A.

N. darbo santykiams. Tačiau Komisija nusprendė nepritarti laikinosios komisijos vertinimui ir atliko savarankišką pareiškėjo elgesio vertinimą ir priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriame nurodė, kad spręsdamas Ligoninės veiklos klausimus pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 3 straipsnio 3 punkto reikalavimo vengti interesų konflikto ir tuo pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad dėl sutuokinės darbo Ligoninėje, pareiškėjui nuolat kyla viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmė, todėl pareiškėjas negali tinkamai atlikti šios viešosios įstaigos stebėtojų tarybos nario pareigų.

Kartu Komisija Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai rekomendavo vidiniais teisės aktais nustatyti tvarką, šalinančią galimybę į jai pavaldžių įstaigų priežiūros organus skirti asmenis, kuriems dėl turimų privačių interesų einant šias pareigas gali kilti nuolatinio viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmė. Pareiškėjas teigė, kad Skundžiamas sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Pabrėžė, kad Komisija Įstatymo nuostatas pritaikė formaliai, neįvertino individualios susiklosčiusios situacijos. Manė, kad Skundžiamo sprendimo išvados nėra nei pagrįstos, nei teisingos, pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teigė, jog visais tais atvejais, kai Komisija nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, to nebuvo, nebuvo ir interesų konflikto. Nurodė, kad laikinosios savivaldybės tyrimo komisijos tyrimo išvadose teisingai įvertintos faktinės aplinkybės. Rėmėsi Įstatymo 1 straipsnio nuostatomis, 4 straipsnio 1 dalimi ir atkreipė dėmesį, jog Komisija nevertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas 2008 m. gruodžio 5 d. privačių interesų deklaracijoje pateikė duomenis apie jo sutuoktinę A. N., nurodė jos pareigas, 2011 m. gegužės 3 d. deklaraciją patikslino.

Nesutiko, kad nenusišalindamas nuo Skundžiamame sprendime nurodytų klausimų sprendimo pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Teigė, jog nurodytuose posėdžiuose nebuvo svarstomi klausimai, dėl kurių būtų teisinis ar faktinis pagrindas nusišalinti, ir nebuvo pagrindo spręsti, jog buvo interesų konfliktas. Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju A. N. tarnybinė veikla (dalyvavimas posėdžiuose) niekaip nebuvo susijusi su jo ar jo sutuoktinės suinteresuotumu, nes posėdžiuose buvo priimami sprendimai, susiję su VšĮ Vilkaviškio ligoninės ūkinė veikla, finansine padėtimi, veiklos optimizavimu ir panašiai.

Šie sprendimai buvo susiję išimtinai su viešuoju interesu ir niekaip nesisiejo su privačiais pareiškėjo interesais. Pabrėžė, kad atlikdamas tarybines pareigas, žinojo apie privačių interesų ar jų konflikto galimybę, vertino galimas pasekmes ir buvo įsitikinęs savo veiklos skaidrumu. Pažymėjo, kad interesų konfliktą galima konstatuoti tik nustačius teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, tačiau Skundžiamame sprendime to nėra. Komisija apsiribojo tik formaliu faktinių aplinkybių nurodymu, teisės aktų pacitavimu ir teismų praktikos paminėjimu.

Tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad tyrimas atliktas šabloniškai, nesigilinant į individualias aplinkybes, todėl Skundžiamas sprendimas naikintinas. Atkreipė dėmesį, jog Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma, kad interesų konfliktas pareiškėjui kilo dėl tiesioginio rūpesčio sutuoktinės karjeros Ligoninėje galimybėmis bei perspektyvomis. Teigė, kad tokia išvada prieštarauja tyrime nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pabrėžė, kad Skundžiamame sprendime išdėstytos ir aplinkybės nepriklausančios Komisijos kompetencijai, t. y.

Skundžiamame sprendime nurodyta, jog tirti korupcinio pobūdžio veikas, t. y., ar pareigas valstybinėje tarnyboje atliekančiam asmeniui buvo atsidėkota (atlyginta), Komisija neįgalinta, be to, Komisija negali tirti priimtų sprendimų ekonominio pagrįstumo, tačiau Skundžiamo sprendimo motyvuose nurodyta, jog dalį sprendimų Ligoninės atžvilgiu pareiškėjas svarstė ir priėmė tuo metu, kai šios gydymo įstaigos finansinė padėtis buvo sunki, dėl ko kilo reali grėsmė prarasti darbą ir jo sutuoktinei. Iš to Komisija darė prielaidą, kad tai, jog A.

N. tokioje situacijoje buvo pasiūlytos kitos pareigos Ligoninėje, visuomenei gali atrodyti kaip pavaldaus subjekto atsidėkojimas steigėjui už esamai ir galimai palankius sprendimus. Pareiškėjo nuomone, tokia Komisijos išvada nėra pagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, abstrakti ir išeina už tyrimo ribų, yra tik spėjimas. Teigė, jog niekaip negalėjo įtakoti nei sutuoktinės karjeros Ligoninėje, nei jos darbo sąlygų ar darbo vietos pakeitimo. Tai, kad pareiškėjo sutuoktinei buvo pasiūlyta kita darbo vieta Ligoninėje, tėra tik jai Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 1 dalyje numatytų garantijų įgyvendinimas.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į skundą (II t., b. l. 18−20), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Komisija Skundžiamą sprendimą motyvavo tuo, jog pareiškėjas, eidamas VšĮ Vilkaviškio ligoninė steigėjos ir savininkės – Vilkaviškio rajono savivaldybės bei Ligoninės stebėtojų tarybos nario pareigas nagrinėjo, svarstė ir sprendė jo sutuoktinės darbovietės veiklos klausimus. Teigė, kad pareiškėjas veikė tiesioginės grėsmės sutuoktinei netekti darbo Ligoninėje akivaizdoje. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo tarnybinis elgesys sutuoktinės darbdavių atžvilgiu negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas.

Pareiškėjas veikė viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto situacijoje, tokio konflikto nevengė, todėl pažeidė Įstatymo reikalavimus. Pažymėjo, kad Komisijos motyvai išdėstyti Skundžiamame sprendime. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas neginčija Skundžiamame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių ir nesutinka tik su teisiniu jų įvertinimu. Teigė, jog vien tik interesų deklaravimas yra nepakankamas veiksmas tinkamam Įstatymo gyvendinimui, privačių interesų viešas deklaravimas interesų konflikto, kilusio valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens veikloje, nepašalina ir neužkerta grėsmės, kad sprendimai valstybinėje tarnyboje bus priimami objektyviai ir nešališkai (Įstatymo 1 straipsnis).

Susidarius viešųjų ir privačių interesų konflikto situacijai, asmuo turi vykdyti ir Įstatymo 11 straipsnyje nurodytus veiksmus. Pastebėjo, jog pareiškėjo argumentai yra prieštaringi, nes jis ginčija interesų konflikto buvimą, nors deklaravo privačius interesus. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju Komisijos vertinimo dalykas buvo tik pareiškėjo šališkumo Ligoninės atžvilgiu įvertinimas, nebuvo nagrinėta ir nebuvo pasisakyta dėl kitų Įstatymo II skirsnyje nurodytų pareigų nevykdymo. Taip pat nurodė, kad Komisija, atlikdama pareiškėjo elgesio tyrimą, nekėlė sau uždavinio ištirti ir nustatyti, ar pareiškėjas galimai naudodamasis savo tarnybiniais – Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos, Ligoninės stebėtojų tarybos, rajono mero įgalinimais galėjo daryti nusikalstamą poveikį savivaldybės viešajai įstaigai, galimai siekdamas savo sutuoktinei palankių darbo sąlygų, nes tai nėra Komisijos kompetencija, Skundžiamame sprendime dėl to nepasisakyta.

Atkreipė dėmesį, pareiškėjas Skundžiamą sprendimą ginčija menamais, jo paties išgalvotais motyvais, esą jis niekaip negalėjo įtakoti nei sutuoktinės karjeros ligoninėje, nei jos darbo sąlygų ar darbo vietos pakeitimo. Toks pareiškėjo argumentas, atsakovo nuomone, neturi faktinio ir teisinio ryšio su nagrinėjama administracine byla. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, priimtomis 2007 m. lapkričio 26 d. administracinėje byloje Nr. A16-844/2007 ir 2011 m. lapkričio 28 d. administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011.

Teigė, kad su ginčo dalyku nesusiję pareiškėjo samprotavimai apie tai, kad, spręsdamas Ligoninėje dirbančios sutuoktinės darbdaviams strategiškai svarbius ar asmeniškai rūpimus klausimus, pareiškėjas gynęs tik viešąjį interesą. Taip pat nurodė, kad iš skundo matyti, kad „viešąjį interesą“ pareiškėjas suvokia subjektyviai. Paaiškino, kad interesų konfliktas pagal Įstatymo nuostatas yra ne kas kita, kaip situacija, kai privačių interesų turėjimas valstybinėje tarnyboje dirbančiam asmeniui neleidžia jam pavestų tarnybinių funkcijų, susijusių su asmeniškai jam rūpimu klausimu, atlikti tinkamai.

Įstatyme apibrėžtas interesų konfliktas apskritai neturi nieko bendro su pareiškėjo subjektyviai suprantama „viešojo intereso“ sąvoka. „Viešojo intereso“ kaip filosofinės kategorijos, negalima tapatinti su specialia specifiniams valstybės valdymo santykiams taikoma Įstatymo sąvoka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 2 d. sprendimu (III t., b. l. 184−192) pareiškėjo skundą atmetė. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. KS-38 „Dėl A. N.“ nusprendžiamosios dalies 1 punktą iš dalies pakeitė ir suformulavo taip: „Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys A. N., šios savivaldybės taryboje spręsdamas viešosios įstaigos Vilkaviškio ligoninės, kurioje dirba jo sutuoktinė, veiklos klausimus, nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 punkto nuostatų vengti interesų konflikto ir tokiu elgesiu pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas“.

Teismas rėmėsi Įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 1−2, 4−6 dalimis ir darė išvadą, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo asmeninio suinteresuotumo (privačių interesų), dalyvaudamas minėtų sprendimų svarstymo ir priėmimo procedūrose. Pakanka, kad jam artimas asmuo (sutuoktinė) turėjo asmeninį suinteresuotumą. Taip pat rėmėsi Įstatymo 3 straipsniu, nurodė, kad pareiga teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir atkreipė dėmesį į tai, kad skundžiamo sprendimo nusprendžiamosios dalies 1 punkte žodžiu teisingai suformuluota, kad pareiškėjas nevykdė pareigos vengti interesų konflikto, tačiau neteisingai nurodytas Įstatymo 3 straipsnio 3 punktas, kuriame kalbama apie pareigą nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti.

Tokia kaltinimo formuluotė niekur Komisijos sprendime nenurodoma ir negrindžiama. Priešingai, sprendimo motyvuojamoje dalyje (Įstatymo nuostatos ir motyvai) nurodomas būtent Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas ir jis cituojamas. Tai reiškia, kad sprendimo nusprendžiamojoje dalyje padaryta techninė klaida, nes neteisingai nurodyta įstatymo norma, kurioje nustatyta pareiga vengti interesų konflikto. Teismas nurodė, kad ši klaida taisytina teismo sprendimu. Sprendime teismas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nustatyta visa minėta ir Komisijos įvertinta faktine bylos medžiaga.

Rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir darė išvadą, jog akivaizdu, kad pareiškėjas nurodytų įstatymo nuostatų nevykdė. Pareiškėjas to ir neneigia, tik aiškina, kad jokio interesų konflikto nebuvo. Tačiau pagal pirmiau minėtas Įstatymo 2 straipsnio nuostatas interesų konfliktas akivaizdžiai egzistavo. Pareiškėjo sutuoktinė buvo suinteresuota darbu Ligoninėje, nes iš pradžių dirbo vienose pareigose, po to, panaikinus atitinkamą Ligoninės padalinį, perėjo dirbti kitur, sutikdama eiti dvejas pareigas po ½ etato, nors šis pareigų pakeitimas šiuo atveju sprendžiant, ar buvo Įstatymo pažeidimas, ir nėra svarbus.

Svarbu, kad pareiškėjo sutuoktinė dirbo Ligoninėje tuo metu, kai pareiškėjas dalyvavo savivaldybės taryboje, kuri priėmė sprendimus dėl ligoninės veiklos. Teismas pažymėjo, kad Komisijos kompetencijoje yra tirti konkretaus valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms. Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad pareiškėjas nesiėmė priemonių interesų konfliktui išvengti ir nenusišalino nuo klausimų, galinčių sukelti interesų konfliktą, sprendimo. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai aiškino, kad Įstatymas yra prevencinis.

Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo (t. y. jam artimo asmens) privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad pareiškėjas nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui išvengti (tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-844/2007, 2009 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-873/2009 ir kt.), t. y. nebūtina įrodinėti, kad pareiškėjas, dalyvaudamas aptariamų klausimų (nurodytų VTEK sprendime) svarstyme bei sprendimų priėmime, turėjo kokią nors naudą.

Taip pat neturi teisinės reikšmės faktas, jog pareiškėjas manė, kad visus su Ligoninės veikla susijusius klausimus jis sprendė objektyviai ir nešališkai, atsižvelgė tik į viešąjį interesą, kaip pareiškėjas supranta tą interesą. Pagal Įstatymą nesvarbu, ar savivaldybės tarybos sprendimų rezultatas būtų toks pat, jeigu pareiškėjas būtų tinkamai atlikęs savo pareigą nusišalinti nuo aptariamų klausimų svarstymo, nesvarbu ir tai, ar pareiškėjo sutuoktinė turėjo kokią nors naudą dėl to, kad jos sutuoktinis dalyvavo sprendžiant Ligoninės veiklos klausimus.

Įstatymas, kaip minėta, saugo ne tiesiogiai pačių priimamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, o tai, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl to, kad valstybės tarnyboje dirbantys asmenys sprendimus priima nešališkai, savo ruožtu tai ir užtikrina, jog sprendimuose pirmenybė teikiama viešiesiems interesams. Dėl to šiuo atveju visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VTEK formaliai taikė Įstatymą, nevertino faktinių aplinkybių individualiai.

VTEK sprendime faktinės aplinkybės išdėstytos pakankamai detaliai, jų pareiškėjas neneigia, o vertinti tai, kokie sprendimai buvo priimti pažeidžiant Įstatymo nuostatas, ar jie teisėti ir pagrįsti, neįeina į VTEK kompetenciją, tokio vertinimo nereikalauja ir Įstatymas. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai vertina ir mano, kad yra reikšmingos Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos Laikinosios tyrimo komisijos išvados. Būtent tose išvadose nepagrįstai, ne taip kaip reikalauja minėtos Įstatymo nuostatos, nagrinėti klausimai, kokie sprendimai buvo priimti dalyvaujant pareiškėjui, ir padaryta išvada, kad tų sprendimų pobūdis rodo, kad nebuvo interesų konflikto.

Tai, kad interesų konflikto situacija buvo, patvirtina vien faktas, kad pareiškėjo sutuoktinė dirbo ligoninėje, o pareiškėjas dalyvavo sprendžiant ligoninės veiklos klausimus. Šis faktas nustatytas neginčijamai ir jo pakanka. Kiti pareiškėjo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas pateikia įstatymų sąvokų aiškinimą, niekaip jo nesuderindamas su realiai buvusia situacija. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad VTEK sprendė jos kompetencijai nepriklausančius klausimus, t. y. pasisakė, kad dalį sprendimų, kurių priėmime dalyvavo pareiškėjas, taryba priėmė esant sunkiai ekonominei situacijai Ligoninėje, kad tuo metu kilo reali grėsmė pareiškėjo sutuoktinei prarasti darbą.

Komisija dėl šio fakto jokių išvadų (pvz. kad tai buvo korupcijos atvejis) nedaro, o tik nurodo, kad tokios aplinkybės visuomenei gali atrodyti ir kaip pavaldaus subjekto atsidėkojimas steigėjui už esamai ir galimai palankius sprendimus jo atžvilgiu. Ši sprendimo frazė tik iliustruoja, kad yra sąlygos išvadai, jog pareiškėjas nesilaikė pareigos, nurodytos Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad elgtis reikia taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. VTEK nurodė būtent tą abejonę („visuomenei gali atrodyti“).

Dėl nurodytos frazės ginčo sprendimas netampa neteisėtu ir nepagrįstu, tuo labiau, kad frazė atitinka tai, ką pagal įstatymo nuostatas Komisija privalo įrodinėti. Teismo sprendime taip pat nurodyta, jog pareiškėjo atsakomybės nepašalina tas faktas, kad jis, deklaruodamas savo privačius interesus, nurodė apie savo sutuoktinę bei jos einamas pareigas. Pareiškėjas nekaltinamas tuo, kad jis pateikė neteisingą deklaraciją. Tuo pačiu pasakytina, kad Įstatymo nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, taikomos neatsižvelgiant į privačių interesų deklaracijos turinį.

Priešingu atveju išeitų taip, kad deklaravus privačius interesus, kitas Įstatymo nuostatas galima pažeidinėti besąlygiškai, o tokios padėties būti negali, nes Įstatymo taikymas prarastų prasmę ir nebūtų galima pasiekti Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų tikslų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepaisė Įstatymo reikalavimo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (3 straipsnio 2 punktas).

Todėl Komisija pagrįstai konstatavo pareiškėjo Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimą. Teismas rėmėsi Įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi pastebėjo, jog Skundžiamame sprendime paaiškinta, kodėl Komisija nutarė tyrimą dėl pareiškėjo veikos atitikties Įstatymo nuostatoms atlikti pati – dėl to, kad nesutiko su savivaldybės atliktu A. N. elgesio atitikties Įstatymo nuostatoms vertinimu 2012 m. kovo 13 d. posėdyje. Šis Komisijos sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, jog remiantis Įstatymo nuostatomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai tyrė pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms kilus interesų konflikto situacijai, skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo nusprendžiamosios dalies 1 punktą.

Dėl kitų sprendimo nusprendžiamosios dalies punktų teismas darė išvadą, kad jie nesusiję su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, nepažeidžia jo teisėtų interesų, todėl pareiškėjas jų ginčyti neturi reikalavimo teisės .

III. Pareiškėjas A. N. pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 1−4), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. KS-38 tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, dalyvaudamas Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos posėdžiuose, veikė interesų konflikto situacijoje. Teigia, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalių analizė leidžia daryti išvadą, jog Įstatymo pažeidimui būtina nustatyti, kad asmuo sprendimo priėmimo procedūroje dalyvavo turėdamas asmeninį turtinį ar neturtinį interesą, galintį turėti įtakos sprendimo priėmimui. Tuo tarpu teismas pareiškėjo privačių interesų buvimo kildino iš to, kad asmeninį suinteresuotumą turėjo pareiškėjo sutuoktinė.

2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis byloje Nr. A556-30/2012), privatus interesas bet kokiu atveju turi būti nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Todėl teismo sprendime nurodyti argumentai, kad vien faktas, jog pareiškėjo sutuoktinė dirbo Ligoninėje yra pagrindas pripažinti Įstatymo pažeidimą, nepagrįsti.

3. Priimdamas sprendimą, teismas neatsižvelgė į Laikinosios savivaldybės tarybos tyrimo komisijos, kaip specialaus subjekto išvadas, kuriose detaliai išnagrinėtos teisingam šios bylos išnagrinėjimui reikšmingos pareiškėjo funkcijos ir įgaliojimai. Be to, byloje nėra paneigta išvada, kad tarybos posėdžiuose svarstyti klausimai nebuvo susiję su jo artimų asmenų veikla Ligoninėje.

4. Teismas apelianto įvykdytą Įstatymo pažeidimą nepagrįstai kildina iš aiškinimo, kad Įstatymas yra prevencinis. Pareiškėjo nuomone, negalima beatodairiškai visais atvejais vadovaujantis tokiu Įstatymo aiškinimu, pagal kurį identifikavus vien tik formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius, butų galima teigti, jog asmuo nesiėmė priemonių išvengti interesų konflikto. Pareiškėjas teigia, kad net ir nustačius faktinę aplinkybę, kad asmuo dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant norminį teisės aktą, kuris galimai susijęs su juo (jo sutuoktine), turėtų būti vertinama, ar asmens turtinis ir/ar neturtinis interesas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis siekį dalyvauti priimant tokį sprendimą.

5. Nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota esant teisės pažeidimo sudėties. Atsakovo argumentai, jog pareiškėjas galimai sudarė regimybę dėl interesų konflikto, ar institucijos pareigūno subjektyvi nuomonė, jog tai visuomenei gali pasirodyti kaip atsidėkojimas, nesudaro teisinio pagrindo taikyti atsakomybę, ypač atsižvelgiant į tai, jog tai susiję su reikšmingomis neigiamomis pasekmėmis tolesnėje tarnyboje.

6. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartis byloje Nr. A442-1422/2010), aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto ir savo esme yra tik prielaidos jam kilti. Šiuo atveju tai, jog pareiškėjo sutuoktinė dirba ligoninėje, taip pat yra tik prielaida interesų konfliktui kilti, tačiau ne Įstatymo pažeidimas.

7. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjo privačių interesų rizika buvo įvertinta pateikiant, o vėliau ir tikslinant privačių interesų deklaraciją. Taip pareiškėjas vykdė Įstatyme nustatytas prievoles užtikrinti viešųjų interesų viršenybę. Tai įeina į veiksmų derinant privačius interesus apimtį ir yra sudėtinė jam pavestų pareigų visumos dalis.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 9−10), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Komisijos motyvai išsamiai nurodyti Skundžiamame sprendime ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kurie buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui, Komisija dėl jų pakartotinai nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog pareiškėjas, kaip Vilkaviškio rajono savivaldybės Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narys ir VšĮ Vilkaviškio ligoninė stebėtojų tarybos narys dalyvavo nagrinėjant, svarstant ir sprendžiant klausimus dėl VšĮ Vilkaviškio ligoninė, kurioje dirba pareiškėjo sutuoktinė. Atsakovas atliko pareiškėjo veiklos vertinimą ir Skundžiamu sprendimu (I t., b. l. 12−16) konstatavo, kad pareiškėjas, Vilkaviškio rajono savivaldybės taryboje spręsdamas VšĮ Vilkaviškio ligoninė veiklos klausimus, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies punkto nuostatų vengti interesų konflikto ir tokiu elgesiu pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija Skundžiamame sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių, t. y. kad jis dalyvavo nagrinėjant, svarstant ir sprendžia jo sutuoktinės darbovietės veiklos klausimus, ir ginčija tik jų teisinį vertinimą, t. y. kad tokie veiksmai gali būti vertinami kaip viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2012 m. birželio 26 d.) 3 straipsnio 2 punktas numatė, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14 –844/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143–951/2010 yra pažymėjęs, kad Įstatymu siekiama užkirsti kelią bet kokioms abejonėms dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, tad neturi jokios reikšmės, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) tokį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-101/2012).

Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga ar priimtas sprendimas yra naudingas artimam asmeniui, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011).

Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143–951/2010, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–1121-11). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus. Ši aplinkybė nustatytina vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012; 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011).

Aptariant ginčui aktualią teismų praktiką taip pat pastebėtina, jog apeliantas, argumentą, jog nagrinėjamu atveju interesų konflikto nebuvo grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A442–1422/2010. Ši nutartis nagrinėjamu atveju aktuali, tačiau pareiškėjas iš jos išrinko tik jam naudingą ir aktualią dalį, neatsižvelgdamas į visą nutartyje pateiktą teismo aiškinimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo: „aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio mėn. 2 d. nutartis administracinėje“ byloje Nr. A442-1422/2010). Toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas, skirtingai nei teigia pareiškėjas, leidžia atmesti argumentą, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjui dalyvaujant nagrinėjant, svarstant ir sprendžiant klausimus dėl VšĮ Vilkaviškio ligoninė, egzistavo tik prielaidos interesų konfliktui kilti, tačiau ne pats interesų konfliktas. Kadangi nagrinėjamu atveju atsirado konkrečios aplinkybės – pareiškėjui reikėjo dalyvauti svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su jo sutuoktinės darboviete – konstatuotinas interesų konfliktas.

Taip pat netinkamai pareiškėjas remiasi ir nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-30/2012. Joje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad „privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, ne būtinai materialinį suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ar prielaidas tai naudai atsirasti ateityje. Dalyvaudamas finansinių klausimų sprendime dėl Druskininkų rankininkų klubo, pareiškėjas (apeliantas) savivaldybės taryboje pasisakė ne tik viešo intereso atžvilgiu, bet ir savo privataus intereso plotmėje. Balsavimas dėl šių sprendimų ir teigiamas balsavimas neabejotinai tarnauja ar gali pasitarnauti pareiškėjui jo privataus gyvenimo srityje“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012). Taigi, pareiškėjo aiškinimas, jog ši nutartis pagrindžia argumentą, jog šiuo atveju, pareiškėjui dalyvaujant priimant su VšĮ Vilkaviškio ligoninė ateitimi susijusius klausimus, nebuvo pažeisti skunde nurodyti įstatymo reikalavimai atmestinas.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas neginčija Skundžiamame sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių, t. y. kad jis dalyvavo nagrinėjant, svarstant ir sprendžiant jo sutuoktinės darbovietės veiklos klausimus. Šias aplinkybes taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai: Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos posėdžių protokolai (I t., b. l. 35−54, II t., b. l. 194−198, III t., b. l. 13−18, 78−83, 104−110, 120−124; 132−135), Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos sprendimai (I t., b. l. 182), VšĮ Vilkaviškio ligoninė Stebėtojų tarybos 2009 m. balandžio 21 d., 2010 m. balandžio 15 d., 2010 m. rugpjūčio 11 d., 2011 m. balandžio 5 d. posėdžių protokolai (I t., b. l. 23−26, 30−34), dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo sutuoktinės darbą VšĮ Vilkaviškio ligoninė (I t., b. l. 84−108), kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.

Aptartas teisinis reglamentavimas, nuosekli ir vieninga teismų praktika bei šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtintos byloje esančiais įrodymais, teisėjų kolegijai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant konkrečius su jo sutuoktinės darboviete susijusius sprendimus. Tokiais veiksmais buvo pažeisti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimas bei Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Dėl šios priežasties Skundžiamas sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu. Jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Remiantis išdėstytais argumentais, atmestinas ir pareiškėjo argumentas dėl to, jog nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota esant teisės pažeidimo sudėties. Kaip minėta, Skundžiamame sprendime įvardytų Įstatymo nuostatų pažeidimui konstatuoti pakanka vien to fakto, jog asmuo nesusišalino nuo konkrečių klausimų svarstymo, nagrinėjimo, sprendimų priėmimo, nepriklausomai nuo to, ar realiai tai sukėlė kokias nors teigiamas pasekmes pareiškėjui ar jo artimam asmeniui. Šiuo atveju šios sąlygos buvo − pareiškėjas dalyvavo svarstant, nagrinėjant ir priimant sprendimus dėl VšĮ Vilkaviškio ligoninė tuo metu, kai joje dirbo jo sutuoktinė.

Dėl pareiškėjo argumento, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog tai, kad jo žmona dirba VšĮ Vilkaviškio ligoninė pareiškėjas nurodė savo privačių interesų deklaracijoje, pažymėtina, jog, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė pats pareiškėjas, tokia pareiga įeina į veiksmų derinant privačius interesus apimtį ir yra sudėtinė pareiškėjui kaip asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, pavestų pareigų visumos dalis, konkrečiai įvardinta Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, tačiau vien to nepakanka pripažinti, kad pareiškėjas užtikrino viešųjų interesų viršenybę visų Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų prievolių aspektu, tinkamai įgyvendino Įstatymą ir užtikrino viešųjų interesų prioritetą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laikinosios komisijos, tyrusios jo veiksmus išvadas, kuriose buvo detaliai išnagrinėtos šiuo atveju reikšmingos pareiškėjo funkcijos ir įgaliojimai. Atsakant į šį argumentą, pastebėtina, jog būtent dėl tos priežasties, jog laikinoji komisija darė išvadas, jog atsižvelgiant į pareiškėjo eitų pareigų funkcijų ir įgaliojimų aprašymus, jis galėjo svarstyti ir priimti sprendimus šiam ginčui aktualiais klausimais, Skundžiame sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktu Vilkaviškio rajono savivaldybei ir rekomenduota vidiniais teisės aktais nustatyti tvarką, šalinančią galimybes į jai pavaldžių įstaigų priežiūros organus skirti asmenis, kuriems dėl jų turimų privačių interesų einant šias pareigas kiltų nuolatinio viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsmė. Būtent dėl to, jog laikinoji komisija Įstatymo nuostatas aiškino netinkamai ir darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju interesų konflikto nebuvo, pareiškėjas nepažeidė Įstatymo nuostatų, nors kaip minėta, interesų konfliktą lėmė vien tai, jog pareiškėjo sutuoktinei dirbat VšĮ Vilkaviškio ligoninė, pareiškėjas dalyvavo sprendžiant šios įstaigos veiklos klausimus, Komisija įgyvendindama Įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi jai suteiktą teisę, pati atliko pareiškėjo veiklos vertinimą ir priėmė Skundžiamą sprendimą, kuris, kaip minėta, teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys