2a66ff4a-7d64-4596-8b07-06ddc95b7403 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                         Civilinė

byla Nr. 2A-613/2010

                                                               Â

                          Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 30.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės,  sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei U. A. - Rimkevičienei, atsakovų atstovams D. V., advokatei Ingridai Jurgelevičienei, trečiojo asmens atstovui A. A.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės V. P. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2154-104/2009 pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams

Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. P., R. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Erama“ dėl

administracinių aktų ir sutarčių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos

taikymo bei teisinės registracijos panaikinimo, tretieji asmenys G. S., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus

apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,

Â

n u s t a t ė :

IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , 2003-06-18 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams ir prašė: 1) pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo Verai, Ninai ir V. P.; 2) pripažinti negaliojančiais 1999-03-18 žemės sklypų pirkimo –

pardavimo sutartis, sudarytas tarp V. P. ir atsakovo R. B. bei įpareigoti V. P. grÄ Å¾inti R. B. 120 000 Lt; 3) pripažinti negaliojančiomis 2000-03-09

žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas tarp R.

B. ir atsakovo UAB „Erama“ bei įpareigoti R. B. grÄ Å¾inti UAB „Erama“ 600 000 Lt; 4) įpareigoti UAB „Erama“ grÄ Å¾inti valstybei žemės sklypus Nr. 30, Nr. 31, Nr. 32, esančius SantariÅ¡kių gyvenamųjų namų kvartale, Vilnius; 5) pripažinti negaliojančiomis VÄ® Registrų centro Vilniaus filiale atliktas 0,2 ha SantariÅ¡kių gyvenamųjų namų kvartalo Vilniuje žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32 teisines registracijas UAB „Erama“ vardu; 6) priteisti iÅ¡ atsakovų bylinėjimosi iÅ¡laidas (CK 1.80 str., 4.96 str. 2 d. 1964 m. CK 47 str., Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 str. 2 d.,

9 str., 10 str. 3 d.).

IeÅ¡kovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ , 2004 m. liepos 20 d. nuosprendžiu nustatė, kad atsakovės V. P. sÅ«nus G. S., vykdydamas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, panaudojo suklastotus dokumentus ir sudarė sÄ lygas neteisėtai atkurti Veros, Ninos ir V. P. nuosavybės teises į 2,19 ha dydžio ploto buvusio savininko T. P. žemę. IeÅ¡kovas nurodė, kad neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės pagrindu V. P. įgytas turtas neteisėtai buvo perduotas V. P., nes jai nebuvo iÅ¡duoti paveldėjimo teisės liudijimai, o N. P. turtas neteisėtai 199-03-05 sprendimu buvo perduotas V. P., kaip jos įpėdinei, nes N. P. mirė tik 2003-08-26, o T. P. ir jo Å¡eimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje, todėl negalėjo valdyti žemės nuosavybės teisėmis minėtu laikotarpiu.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė V. P. 1999-03-18 pirkimo – pardavimo

sutartimis neteisėtai suteiktus žemės sklypus pardavė atsakovui R. B. už 120 000 Lt, o šis 200-03-09 sutartimis ginčo

sklypus pardavė atsakovui UAB ,,Erama“ už 6000 000 Lt, todėl turėtų bÅ«ti taikoma restitucija natÅ«ra ir žemės sklypai iÅ¡reikalauti iÅ¡ sÄ Å¾iningų įgijėjų ir grÄ Å¾inti valstybei.

Atsakovai R. B. ir UAB „Erama“ atsiliepimais ieÅ¡kinį prašė atmesti. Teigė, kad kilęs ginčas turi bÅ«ti sprendžiamas netaikant restitucijos, tuo labiau – natÅ«ra, nes vieÅ¡ojo intereso gynimas negali bÅ«ti suabsoliutinamas ir vykdomas sÄ Å¾iningų turto įgijėjų sÄ skaita. Nurodė, kad restitucija negalima dar ir dėl to, kad teismui patenkinus ieÅ¡kinį, ieÅ¡kovo – valstybės, kuri žalÄ patyrė dėl jos atstovo, valstybės tarnautojo veiksmų, nusikalstamais veiksmais neteisėtai perleidus žemės sklypÄ , padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pagerėtų, o atsakovai netektų sumokėtų pinigų.

Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimu su ieÅ¡kiniu sutiko. Nurodė, jog atsižvelgiant į įsiteisėjusiu teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatuotus prejudicinius faktus, laikytina, kad sudaryti sandoriai neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl negalioja. Teigė, kad turėtų bÅ«ti taikoma restitucija natÅ«ra pagal CK 4.96 straipsnį, nes savininkas (valstybė) prarado daiktÄ dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

Atsakovas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija ir su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu sutiko ir prašė taikyti restitucijÄ .

Trečiasis asmuo VÄ® Registrų centras atsiliepime prašė teismo ginÄÄ spręsti savo nuožiÅ«ra.

Atsakovė V. P. ir trečiasis asmuo G. S. atsiliepimų nepateikė.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi, patenkinęs atsakovo UAB ,,Erama“ praÅ¡ymÄ , nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismÄ ir praÅ¡yti spręsti ar CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata ta apimtimi, kuria valstybei leidžiama iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo susigrÄ Å¾inti nekilnojamÄ jį turtÄ , kuris buvo prarastas dėl valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalį, o taip pat Konstitucijoje įtvirtintÄ teisinės valstybės principÄ .

Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad turto savininkas yra laikomas sÄ Å¾iningu ir teisėtu įgijėju, tačiau asmuo, nors ir sÄ Å¾iningai įgijęs turtÄ , kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra prilyginamas to daikto savininkui.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175 dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms Verai, Ninai ir V. P. 1999-03-18 žemės sklypų pirkimo –

pardavimo sutartis, sudarytas tarp V. P. ir atsakovo R. B., 2000-03-09 žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis,

sudarytas tarp R. B. ir atsakovo UAB „Erama“, VÄ® Registrų centro Vilniaus filiale atliktas 0,2 ha SantariÅ¡kių gyvenamųjų namų kvartalo Vilniuje žemės sklypų Nr. 30, Nr. 31 ir Nr. 32 teisines registracijas UAB „Erama“ vardu ir įpareigojo UAB „Erama“ grÄ Å¾inti valstybei žemės sklypus Nr.

30, Nr. 31, Nr. 32, esančius SantariÅ¡kių gyvenamųjų namų kvartale, Vilniuje, R. B. grÄ Å¾inti UAB „Erama“ 600 000 Lt, o V. P. grÄ Å¾inti R. B. 120 000 Lt

bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje yra konstatuotas dokumentų, patvirtinančių pretendentų nuosavybės teisių į 2.19 ha ploto žemę, kurių pagrindu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija priėmė sprendimus atkurti nuosavybes teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , klastotės faktÄ , sprendė, jog yra pagrindas Å¡iuos administracinius aktus bei jų pagrindu atsiradusias pasekmes – pirkimo-pardavimo sandorius bei jų teisinę registracijÄ pripažinti negaliojančiais ir panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu. Nustatęs, kad valstybė turtÄ (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – oficialių dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo minėtame nutarime pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu, sprendė, jog taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatyta restitucija natÅ«ra.

           Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas nepraleido 30 dienų senaties termino, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad priimtas sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Nurodė, kad ieÅ¡kinys buvo pateiktas teismui 2003-06-18, kai dar nebuvo surinkti visi įrodymai, nebuvo nuteisti kaltieji asmenis, ir dėl to byla buvo sustabdyta.

Apeliaciniu skundu atsakovė V. P. praÅ¡o minėtÄ teismo sprendimÄ panaikinti ir perduoti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. SkundÄ grindžia tokiomis aplinkybėmis:

1. Teismas iÅ¡nagrinėjo bylÄ atsakovei nedalyvaujant, nors apie savo silpnÄ sveikatos bÅ«klę buvo informavusi teismÄ ir dėl to ji negalėjo pasinaudoti CPK

42 straipsnyje numatytomis teisėmis, dalyvauti raÅ¡ytinių įrodymų tyrime, o taip pat praÅ¡yti iÅ¡dėstyti teismo sprendimo įvykdymÄ dėl sunkios turtinės padėties.

2. Teismas nepagrįstai taikė restitucijÄ , nes pagal CK 6.145 straipsnį iÅ¡imtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos bÅ«dÄ arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iÅ¡ Å¡alių padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Å iuo atveju valstybė atgautų žymiai brangesnius žemės sklypus negu buvo 1999-2000 metais. Be to, pagal Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nuosprendį valstybė jau atgavo 90 000 Lt kaip G. S. turto konfiskavimÄ . Restitucija negalima dar ir dėl to, kad žemės sklypai yra pagerinti – užstatyti statiniais, sÄ Å¾iningų valdytojų sÄ skaita pravesta infrastruktÅ«ra, todėl jų rinkos kaina žymiai padidėjo.

3. Teismas, taikydamas restitucijÄ , neiÅ¡sprendė klausimo dėl sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grÄ Å¾inimo, priteisė valstybei nepagrįstai dideles, tai yra 202,35 Lt, paÅ¡to iÅ¡laidas.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Erama“ praÅ¡o minėtÄ teismo sprendimÄ panaikinti ir ieÅ¡kinį atmesti. Skunde raÅ¡oma:

1. Teismas

nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Įvertinant tai, kad prokuratūros įstaiga turi per įmanomai

trumpiausiÄ laikÄ surinkti visÄ jai reikalingÄ informacijÄ , manytina, kad apie nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ valstybei ieÅ¡kovui tapo ar turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2002 m. antrÄ - trečiÄ ketvirtį, kai buvo pateiktas Lietuvos centrinio archyvo 2002-03-28 raÅ¡tas Nr. T-2094 ir 2002-04-23 raÅ¡tas Nr. T-2094, kuriuose nurodoma, kad T.

P. ir jo šeimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno

Baltarusijoje, ir negalėjo valdyti žemės nuosavybės teisėmis Vilniuje. Be to, 2001-11-05 buvo rasti ir paimti

1911-04-21 buvusio savininko T. P. žemės sklypo Nr. 26, esančio AukÅ¡tagirių km., Vilniuje, plano kopija ir 1913-02-07 Vilniaus miesto kredito bendrovės liudijimo, patvirtinančio buvusio savininko T. P. nuosavybės teisėmis valdytų trijų bendro 998,15 kv. m sieksnių ploto žemės sklypų, esančių buvusiame AukÅ¡tadvariu k., Vilniuje, įkeitimo faktÄ kopijos, tačiau Vilniaus apygardos prokuratÅ«ra Å¡ių dokumentų tyrimo ėmėsi tik 2003-02-12. Valstybė įgijo teisę reikalauti panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 1999-03-05 sprendimus ne nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo momento, o nuo realaus teisių pažeidimo momento, kuris buvo ar turėjo bÅ«ti žinomas ne vėliau kaip 2002 m. II ketvirtį.

2. Teismas

nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė restitucijÄ , nes valstybei gražinant žemės sklypus natÅ«ra, sÄ Å¾iningi įgijėjai atsakovai R. B. ir UAB „Erama“ netektų turto

bei galimybės ne tik atgauti sumokėtas lėšas už įsigytÄ turtÄ , bet ir bÅ«tų pažeisti teisėti lÅ«kesčiai gauti pelnÄ iÅ¡ sandorio. Atsakovai neturi jokio turto, todėl atsidurs nepalyginamai blogesnėje padėtyje nei valstybė, kurios darbuotojai yra atsakingi už žalos padarymÄ .

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras praÅ¡o skundus atmesti, o teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepime raÅ¡oma:

1. Apeliantės V. P. skundas buvo pateiktas praleidus nustatytÄ 30 dienų terminÄ , kuris nebuvo atnaujintas, todėl apeliacinis skundas nenagrinėtinas ir apeliacinis procesas nutrauktinas.

2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas iÅ¡nagrinėjo bylÄ jai nedalyvaujant, nes ji dalyvavo teismo posėdyje, vykusiame 2006 metų

lapkričio 10-17 dienomis, be to, teismas kelis kartus patenkino atsakovės V. P. prašymus atidėti teismo posėdžius

dėl silpnos sveikatos, ji taip pat buvo informuota apie teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, todėl darytina iÅ¡vada, kad atsakovė sÄ moningai bei piktybiÅ¡kai stengėsi vilkinti civilinės bylos nagrinėjimÄ , piktnaudžiavo suteiktomis teisėmis, žinojo bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ , piktybiÅ¡kai vengė atvykti į teismÄ .

3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad žemės sklypų vertė yra ženkliai padidėjusi. Kaip matyti iš pateikiamų Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenų, inžinierinių komunikacijų apsaugos zonos buvo patvirtintos 1999 metais, o pastatų ir statinių šiuose sklypuose nėra įregistruota.

4. Apeliantas UAB ,,Erama“ nepagrįstai teigia, kad ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, nes ieÅ¡kinys teismui buvo parengtas 2003-06-17, paskutinį reikÅ¡mingÄ dokumentÄ iÅ¡ notaro gavus 2003-05-19. Kita vertus, Å¡is terminas turėtų bÅ«ti atnaujintas, nes ieÅ¡kiniu yra praÅ¡oma apginti itin svarbius valstybės interesus: tinkamai ir pagrįstai vykdyti žemės reformÄ , užtikrinti, kad nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ bÅ«tų atkuriamos griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sutrumpintas 30 dienų ieÅ¡kinio senaties terminas tokio pobÅ«džio bylose nėra naikinamasis ir turi bÅ«ti atnaujinamas, o sprendžiant, nuo kurio momento turi bÅ«ti skaičiuojamas Å¡is terminas, laikantis protingumo principo svarbu įvertinti kada prokuroras sužinojo apie padarytÄ pažeidimÄ ir nustatė visas reikÅ¡mingas aplinkybes, kurios turi bÅ«ti nurodytos ieÅ¡kinyje, ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ .

5. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas nekilnojamasis daiktas. Ä®siteisėjusiais teismo nuosprendžiais V. P. ir G. S. yra pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir kitų nusikaltimų, neteisėtai įgyjant nuosavybėn žemės sklypus, kurių jie neturėjo teisės įgyti nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«du, todėl neginčijamai įrodyta, kad Å¡ių ginčo žemės sklypų savininkas – valstybė, turtÄ prarado dėl padaryto nusikaitimo, todėl restitucija turi bÅ«ti taikoma.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), tai yra Å¡is teismas patikrina, ar skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Kaip žinoma, jau yra susiklosčiusi teismų praktika, jog tuo atveju, kai byloje nagrinėjami klausimai yra susiję su vieÅ¡uoju interesu, bylÄ nagrinėjantis teismas: tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, privalo bÅ«ti aktyvus. Nagrinėjama byla yra bÅ«tent tokia, todėl teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamÄ teismo sprendimÄ , neapsiriboja vien apeliantų iÅ¡dėstytais argumentais. Skundžiamo teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl atsakovės V. P. apeliacinio skundo priėmimo

           Kaip minėta, ieÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kelia klausimÄ , jog teismas yra neteisėtai priėmęs atsakovės V. P. apeliacinį skundÄ , nes jis paduotas praleidus CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ 30 dienų terminÄ . IeÅ¡kovo nuomone, dėl Å¡ios priežasties apeliacinis procesas turi bÅ«ti nutrauktas.

           Teisėjų kolegija atmeta šį ieÅ¡kovo argumentÄ . IÅ¡ tiesų atsakovės V.

P. apeliacinis skundas buvo paduotas praleidus ieÅ¡kovo nurodytÄ 30 dienų terminÄ , tačiau, kaip žinoma, Å¡is procesinis terminas nėra naikinamasis. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi savo iniciatyva praleistÄ terminÄ atnaujino konstatavęs, kad dėl teismo klaidos Å¡iai atsakovei nustatytu laiku nebuvo iÅ¡siųstas teismo sprendimo nuoraÅ¡as. Tokie teismo veiksmai neprieÅ¡tarauja CPK 307 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti ieÅ¡kovo nurodytos CPK 315 straipsnio 5 dalies nuostatos ir nutraukti apeliacinį procesÄ pagal Å¡ios apeliantės skundÄ .

Dėl apeliantės atsakovės V.

P. argumento, jog byla išnagrinėta pažeidžiant CPK normas bei jos proceso teises

           Apeliantė

V. P. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ jai nedalyvaujant dėl ligos, užkirto keliÄ iÅ¡sakyti savo argumentus, dalyvauti raÅ¡ytinių įrodymų tyrime, pateikti praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo (CPK 42 str.). Teisėjų kolegija atmeta Å¡iuos argumentus (CPK 178 str.).

           Kaip žinoma CPK 17 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iÅ¡ pagrindinių civilinio proceso principų – Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo principas. Taigi bylÄ nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti, kad Å¡alys turėtų lygias galimybes įgyvendinti įstatymo jiems suteiktas proceso teises. Kartu CPK 42 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog Å¡alys joms priklausančiomis proceso teisėmis privalo naudotis sÄ Å¾iningai. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos medžiaga leidžia spręsti, kad ieÅ¡kovas, atsiliepdamas į šį apeliantės atsakovės V.

P. argumentÄ , turėjo pagrindÄ teigti, jog Å¡i atsakovė nagrinėjamoje byloje savo proceso teisėmis naudojasi nesÄ Å¾iningai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji gavo ieÅ¡kovo, kitų dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų nuoraÅ¡us, dalyvavo teismo posėdyje. Taigi žinojo apie jai pareikÅ¡tus ieÅ¡kininius reikalavimus. Tačiau atsiliepimo nepateikė, teikė nevienkartinius praÅ¡ymus atidėti bylos nagrinėjimÄ , procesiniai dokumentai, kuriuos teismas siuntė jos nurodytu adresu, nebuvo priimami.

NežiÅ«rint to, kad teismas, atsižvelgdamas į Å¡ios atsakovės argumentus, susijusius su jos sveikatos bÅ«kle, buvo iÅ¡aiÅ¡kinęs galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir tam suteikė pakankamai laiko, Å¡ia galimybe ji nepasinaudojo, taip pat neatvyko į paskutinį 2009 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdį, nors apie jo vietÄ ir laikÄ buvo praneÅ¡ta asmeniÅ¡kai, kÄ patvirtina jos paraÅ¡as byloje esančioje teismo Å¡aukimo pažymoje (t. 4, b. l. 208). Å ios atsakovės požiÅ«rį į bylos nagrinėjimo procesÄ rodo ir tai, kad ji ne tik kad neatvyko į teismo posėdį, tačiau taip pat nepateikė nei praÅ¡ymo nagrinėti bylÄ jai nedalyvaujanti, nei praÅ¡ymo atidėti bylos nagrinėjimÄ nurodant neatvykimo priežastis ir argumentus, kodėl jos dalyvavimas yra bÅ«tinas.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kad ieÅ¡kininiai reikalavimai Å¡iai atsakovei buvo pareikÅ¡ti dar 2003-06-18, o patikslinti 2006-03-23, teisėjų kolegija sprendžia, jog ji turėjo galimybę bei pakankamai laiko žodžiu ar raÅ¡tu iÅ¡sakyti savo argumentus dėl minimų reikalavimų, susipažinti su byloje surinktais įrodymais ir pasisakyti dėl jų vertinimo, o taip pat pateikti teismui praÅ¡ymÄ dėl teismo sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo, tai yra turėjo galimybę įgyvendinti savo proceso teises.

Taigi tiek Å¡i aplinkybė, tiek duomenys apie ankstesnius atsakovės V. P. procesinius veiksmus (neveikimÄ ), leidžia spręsti, jog teismas, 2009 m. rugsėjo 24 d. iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ bylÄ jai nedalyvaujant, nepažeidė nei CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostatų, nei atsakovės proceso teisių ar civilinio proceso principų (CPK 12-15 str.,

42 str.).

           Kaip minėta, įstatymas teismÄ Ä¯pareigoja užtikrinti visų proceso dalyvių lygias teises, todėl situacija, kai toleruojamas kurio nors proceso dalyvio piktnaudžiavimas savo teisėmis, reikÅ¡tų kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių pažeidimo toleravimÄ , o taip pat proceso koncentracijos, ekonomiÅ¡kumo, kooperacijos principų pažeidimÄ (CPK 7, 8 str.). Taigi, apeliantės argumentai, kad iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ bylÄ jai nedalyvaujant buvo padaryti CPK normų ir jos teisių pažeidimai, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turi bÅ«ti panaikintas, yra atmetami, kaip nepagrįsti (CPK 185 str.).

Dėl apelianto atsakovo UAB ,,Erama“ apeliacinio skundo argumento, jog ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinys yra pateiktas praleidus 30 dienų terminÄ

Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, jog ieÅ¡kininis reikalavimas pripažinti negaliojančiais VAVA 1999-03-05 sprendimus Nr. 01-173, Nr. 01-174, Nr. 01-175, teismui pateiktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino, teigia, kad Å¡io materialiojo teisinio santykio Å¡alies – Valstybės, atstovė, nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija (toliau VAVA), apie tai, kad atsakovė V. P. pretenduoja į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ , nepateikdama jokių paveldėjimo teisę patvirtinančių dokumentų, žinojo ar turėjo žinoti iÅ¡ karto, sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ių teisių atkÅ«rimo, tai yra 1999 m., todėl ir prokuratÅ«ros įstaigai, kaip vieÅ¡ajam interesui atstovaujančiam asmeniui, taikytini tokie pat kriterijai. Be to, prokuroras apie šį valstybės teisių pažeidimÄ sužinojo iÅ¡ karto pradėjus ikiteisminį tyrimÄ , o Å¡is ieÅ¡kinys teismui pateiktas tik 2003-06-18. Be to, teigia, kad ieÅ¡kovui nebuvo trukdžių pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį per maksimaliai trumpÄ terminÄ , nes apie nusikaltimu padarytÄ Å¾alÄ valstybei tapo, arba turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 2002 m. antrÄ - trečiÄ ketvirtį, kai paaiÅ¡kėjo informacija, jog atkuriant nuosavybės teisę buvo panaudoti iÅ¡ esmės suklastoti dokumentai. Nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio nebuvimas taip pat negali bÅ«ti traktuojamas kaip kliÅ«tis pateikti ieÅ¡kinį dėl nusikaltimu padarytų pasekmių paÅ¡alinimo (CK 1.127 str.), be to pats ieÅ¡kovas teigė, jog minimas terminas gali bÅ«ti skaičiuojamas nuo 2003-03-14 ekspertizės akto Nr. 11-463 gavimo. Apeliantas sutinka, kad vieÅ¡as interesas yra aukščiau vieno asmens interesų, bet teigia, jog toks Å¡io intereso iÅ¡kėlimas negali bÅ«ti beribis. Mano, jog ieÅ¡kinys yra pateiktas praleidus nurodytÄ terminÄ , objektyvių aplinkybių, pateisinančių šį praleidimÄ , nėra, todėl ieÅ¡kininiai reikalavimai V. P., o taip pat iÅ¡vestiniai ieÅ¡kininiai reikalavimai apeliantui atsakovui UAB ,,Erama“ turėjo bÅ«ti atmesti.

Tuo tarpu ieÅ¡kovas, atsiliepdamas į šį apelianto UAB ,,Erama“ argumentÄ , teigia, kad visos aplinkybės, reikÅ¡mingos suformuluotiems ieÅ¡kinio reikalavimams, buvo konstatuotos tik 2006-06-21 Vilniaus apygardos teismo priimtame apkaltinamajame teismo nuosprendyje, todėl teismas pagrįstai laikė šį terminÄ nepraleistu. Be to, tai nėra naikinamasis terminas, todėl laikytina, jog praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, jis atnaujintinas,

nes priešingu atveju likus galioti neteisėtiems aktams būtų įteisinta nusikaltimo būdu įgyta nuosavybės

teisė.

           Teisėjų kolegija paminėtus apelianto motyvus atmeta kaip nepagrįstus. Sprendžiant klausimÄ ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino atsakovų praÅ¡ymo dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo, svarbu nustatyti Å¡ios senaties termino pradžios momentÄ , o taip pat ar minimas terminas yra praleistas, o jeigu taip, tai ar jis nėra praleistas dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.).

           Visų pirma, pažymėtina tai, kad pagal nusistovėjusiÄ teismų praktikÄ , Å¡is specialiame įstatyme nustatytas terminas kreiptis dėl administracinio teisės akto nuginčijimo yra traktuojamas kaip sutrumpintas ieÅ¡kinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje

byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S., L. Z.,

byla Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje J. S.-M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, J. F., byla Nr. 3K-3-338-2007 ir kt.), taigi nagrinėjamu atveju yra taikomos ieškininę senatį reglamentuojančios galiojančio CK normos. Nors ginčijamas VAVA sprendimas yra priimtas 1999-03-05, tai yra galiojant 1964 m. CK, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, kuri grindžiama šioje nutarties dalyje išdėstytais motyvais, ieškinio senaties terminas prasidėjo jau įsigaliojus naujajam CK, todėl taikomos šio kodekso normos (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.).

Kaip žinoma, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieÅ¡kinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ . Apeliantas teigia, kad ieÅ¡kovas negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo tiesioginis valstybės atstovas Å¡iuose teisiniuose santykiuose, tai yra VAVA, todėl nurodyto termino pradžia turėtų bÅ«ti skaičiuojama nuo pat teisės pažeidimo padarymo, tai yra teisių atkÅ«rimo momento. Teisėjų kolegija nesutinka su minimais apelianto

motyvais. Šiuo klausimu pažymėtina tai, jog jau daugelį metų Lietuvos Respublikos prokuratūros institucija

nebevykdo prokurorinės priežiÅ«ros kaip yra laikomasi įstatymų valstybės ar savivaldybės institucijose ir kt., todėl ieÅ¡kovui negali bÅ«ti perkeliama atsakomybė už tai, kad laiku nebuvo užkirstas kelias teisės pažeidimams, tai yra pareiga nedelsiant sužinoti apie tokius pažeidimus ir per įstatymo nustatytÄ terminÄ imtis priemonių, kad jie bÅ«tų paÅ¡alinti. Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1518) 19 straipsnį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimÄ , vieÅ¡Ä jį interesÄ gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos praneÅ¡imÄ , pasiÅ«lymÄ , pareiÅ¡kimÄ , skundÄ arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigÅ«nai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesÄ , nesiėmė priemonių pažeidimams paÅ¡alinti. Viena iÅ¡ vieÅ¡ojo intereso gynimo priemonių, kurios yra prokurorų dispozicijoje - kreipimasis į teismÄ su ieÅ¡kiniu. Taigi prokurorai Å¡iuo atveju nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, taip pat jie neprivalo kontroliuoti tai, kaip atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėjamu atveju VAVA, laikosi įstatymų, vykdydamos Å¡ias funkcijas ir kontroliuodamos savo įstaigas. PrieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, prokuroro institucija taip pat nėra ir valstybės atstovas, nes įstatymas jį įpareigoja ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , kuris, akivaizdu yra žymiai platesnis, nei atstovavimas valstybės interesams. Å iuo atveju prokuroras ėmėsi paminėtų funkcijų, tai yra vieÅ¡o intereso, tame tarpe ir valstybės teisių gynybos, nes buvo konstatuota, kad valstybės institucijos pareigÅ«nai, privalantys ginti valstybės teises, nesiėmė priemonių nustatytiems pažeidimams paÅ¡alinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civilinė byla Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sÄ junga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, byla Nr. 3K-7-38/2008) nurodyta, kad asmuo, reiÅ¡kiantis ieÅ¡kinį vieÅ¡ajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra Å¡alis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis, tačiau tokio vieÅ¡ajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesÄ turintis ieÅ¡kovas, nes prieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas.

BÅ«tent Å¡ia nuostata ir remiasi apeliantas. Tačiau kartu kasacinis teismas pabrėžė pagal prokuroro ieÅ¡kinį, grindžiamÄ Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo pažeidimais, iÅ¡keltų bylų ypatumÄ , kurį nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl Å¡ios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., ProkuratÅ«ros įstatymo 19 str.).

IÅ¡ tiesų, nagrinėjamu atveju įstatymai nenumato jokių iÅ¡imčių iÅ¡ bendrųjų taisyklių, pagal kurias nustatomas minimo termino eigos pradžios momentas, tačiau, prieÅ¡ingai nei mano apeliantas, ieÅ¡kininės senaties taikymÄ reglamentuojančių įstatymo nuostatų aiÅ¡kinimas bei taikymas nagrinėjamos kategorijos bylose turi ypatumų, kurie yra apibÅ«dinti ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje Å¡iuo klausimu yra susiklosčiusi nuostata, jog vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog ginčo sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v.

Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijÄ ir kt., byla Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti ginčo sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo gali kreiptis per 30 dienų terminÄ , kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiÅ¡kiamo ieÅ¡kinio faktinį, teisinį pagrindÄ bei dalykÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina taip pat ir anksčiau paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju vieÅ¡asis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl Å¡io gynimo su ieÅ¡kiniu į teismÄ ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis.

Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Remiantis tuo, taip pat atmestinas apelianto motyvas, kad ieÅ¡kinio senaties termino pradžiÄ teismas privalėjo skaičiuoti nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tai yra nuo 2001-10-02, kai, apelianto nuomone, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras sužinojo apie nagrinėjamÄ valstybės nuosavybės teisės pažeidimÄ . Tačiau, kaip minėta, prokuroras yra įpareigojamas kreiptis į teismÄ tik tada, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ . Pačiame ieÅ¡kininiame pareiÅ¡kime nurodyti motyvai, kad ieÅ¡kinys teikiamas baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu. IÅ¡ nagrinėjamos bylos medžiagoje esančių minimos baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad V. P. nuosavybės teisės į nurodytÄ 2, 19 ha žemę buvo atkurtos remiantis T. P. žemės sklypo AukÅ¡tagirių k. Vilniuje 1911-04-21 rusiÅ¡ko plano kopija. Todėl atmestini apelianto argumentai, kad ieÅ¡kinio pateikimui visiÅ¡kai pakako

dokumentų, kurie 2002 m. antrÄ - trečiÄ ketvirtį buvo gauti iÅ¡ Lietuvos centrinio archyvo, tai yra 2002-03-28 raÅ¡te Nr. T-2094 ir 2002-04-23 raÅ¡te Nr. T-2094

nurodytų duomenų, kad T. P. ir jo Å¡eimos nariai gimė ir iki 1944 m. gyveno Baltarusijoje. Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, nuosavybės teisių atkÅ«rimo faktiniu pagrindu buvusiame plane esantys duomenys buvo paneigti tik Lietuvos teismo ekspertizės cento ekspertams baudžiamojoje byloje Nr.10-9-026-01 atliktus Å¡ios plano kopijos tyrimÄ ir 2003-03-14 ekspertizės akte Nr.11-463 konstatavus, jog Å¡is dokumentas yra suklastotas. Be to, iÅ¡ esmės tuo pat metu prokuroras baudžiamojoje byloje gavo notaro 2003-05-16 raÅ¡tÄ bei dokumentus, patvirtinančius tai, kad atsakovei V. P. nebuvo iÅ¡duotas paveldėjimo teisės liudijimas po jos sesers

V. P. mirties, tuo tarpu nagrinėjamas ieÅ¡kinys teismui buvo pateiktas 2003-06-18, tai yra minimo 30 dienų termino ribose. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bylos medžiagoje esančios Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. nutarties (baudžiamoji byla Nr.1A-31-2005) duomenis, o taip pat duomenis, esančius teismų LITEKO informacinėje sistemoje, minimoje baudžiamojoje byloje buvo tiriama daugiau nei deÅ¡imt atsakovui G. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų, o teismui Å¡i byla buvo perduota 2003-09-22, tai yra netrukus nuo nagrinėjamo ieÅ¡kinio pateikimo teismui. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, o taip pat dar kartÄ pabrėždama tai, kad prokuroras, nors ir nebÅ«damas nagrinėjamų santykių Å¡alimi, pateikdamas teismui ieÅ¡kinį privalo pilnai atskleisti kilusio ginčo esmę, tai yra nurodyti ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ - aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas kiekvienas ieÅ¡kininis reikalavimas, o taip pat pateikti įrodymus, kurie, ieÅ¡kovo įsitikinimu, pagrindžia iÅ¡dėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad apelianto argumentai, jog ieÅ¡kovas yra praleidęs nurodytÄ senaties terminÄ , todėl teismas privalėjo ieÅ¡kinį atmesti vien tuo pagrindu, yra atmestini (CK 1.131 str. 1 d.). Apelianto nurodoma aplinkybė, jog ieÅ¡kovo atstovas proceso metu yra pripažinęs, kad ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, neužkerta kelio tokiai apeliacinio teismo iÅ¡vadai, pagrįstai bylos medžiaga (CPK 185 str.). Apeliantas savo skunde, o ieÅ¡kovas atsiliepime į jį iÅ¡samiai iÅ¡dėstė savo motyvus Å¡iuo klausimu, teisėjų kolegija, vykdydama pareigÄ patikrinti tiek faktinę, tiek teisinę skundžiamo teismo sprendimo dalis, iÅ¡nagrinėjo Å¡alių argumentus, todėl taip pat atmetami apelianto teiginiai susiję su rungimosi principo pažeidimu (CPK 12 str.).

Nagrinėdama šį klausimÄ , teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ vienareikÅ¡miai susiejo su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu baudžiamojoje byloje Nr.10-9-026-01. IÅ¡ tiesų, CK 1.127 straipsnyje tokia iÅ¡imtis nėra numatyta. Be to, teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, kad ieš­ki­nio

se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džiai ne­tu­ri įta­kos, ar eg­zis­tuo­ja re­a­li

ga­li­my­bė fak­tiš­kai įgy­ven­din­ti tei­sę kreip­tis į teis­mÄ , kaip

pavyzdžiui, sun­ki as­mens li­ga, ne­tu­rė­ji­mas pa­kan­ka­mai lė­šų kreip­tis

į teis­mÄ , nebaigtas procesas baudžiamojoje byloje, įrodymų ne­tu­rė­ji­mas, ne­ži­no­ji­mas,

kas yra at­sa­kovas, ar koks kon­kre­tus ieš­ki­nio dy­dis ir k­t. Pa­na­šios

kliū­tys kreip­tis į teis­mÄ ga­li bū­ti ver­ti­na­mos spren­džiant ieš­ki­nio

se­na­ties ter­mi­no at­nau­ji­ni­mo, bet ne jo ei­gos pra­džios mo­men­to nu­sta­ty­mo klau­si­mÄ . Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, susijusi su proceso baudžiamojoje byloje pabaigimu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, tapo reikÅ¡minga sprendžiant teisinių pasekmių, kurios atsiranda patenkinus pagrindinius ieÅ¡kininius reikalavimus, tai yra restitucijos, taikymo klausimÄ (CK 4.96 str.). Apeliacinės instancijos teismas, patikrindamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumÄ bei pagrįstumÄ tokios kategorijos bylose, kaip žinoma, turi teisę tirti bei vertinti visus byloje surinktus įrodymus, ir tuo remiantis buvo konstatuota, jog ieÅ¡kinio senaties terminas nėra praleistas. Taigi Å¡i teismo klaida aiÅ¡kinant bei taikant ieÅ¡kinio senatį reglamentuojantį įstatymÄ , neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimÄ (CPK 329 str. 1 d.). Taip pat atmetamas apelianto iÅ¡sakytas argumentas, susijęs su ginčo žemės sklypų areÅ¡tu. Kaip matyti iÅ¡ teismo 2003 m. birželio 24 d. nutarties, pritaikius laikinÄ sias apsaugos priemones Å¡is turtas buvo

areÅ¡tuotas kaip ginčo objektas, siekiant užkirsti keliÄ , kad baigus nagrinėti Å¡iÄ bylÄ nebÅ«tų papildomai

apsunkintas Å¡io turto grÄ Å¾inimas teisėtam jo savininkui – valstybei (CPK 144 str.) (t. 1, b. l. 109-110).

Teisėjų kolegija laiko, kad ieÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ teisingai nurodo, jog minimas 30 dienų senaties terminas nėra naikinamasis, todėl net gi nustačius, jog Å¡is terminas buvo praleistas, turi bÅ«ti svarstomas klausimas ar aplinkybės, dėl kurių terminas praleistas, negali bÅ«ti pripažintos svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str. 2 d.). Apeliantas savo skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti tokių aplinkybių, o vieÅ¡ojo intereso iÅ¡kėlimas negali bÅ«ti beribis.Â

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiek nagrinėjamos kategorijos, tiek kitokio pobÅ«džio bylose pasisakydamas Å¡iuo klausimu, ne kartÄ yra nurodęs, kad ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiÅ¡kinimas bei taikymas yra reikÅ¡mingas todėl, kad tiek Å¡io termino taikymas, tiek jo atnaujinimas ar netaikymas yra tiesiogiai siejamas su teisingumo principu ir mechaniÅ¡kas Å¡ių materialiosios teisės normų taikymas bÅ«tų nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumÄ , prieÅ¡tarautų esminiams civilinės teisės principams (CK 1.5 str.). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konkrečioje byloje nustatyta materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia vieÅ¡asis interesas užtikrinti realiÄ pažeistų subjektinių teisių apsaugÄ gali nusverti interesÄ garantuoti teisinių santykių stabilumÄ . Taigi kiekvienu atveju bÅ«tina siekti Å¡ių teisinių vertybių pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje LAB „Tauro“ bankas v. AB ,,Vilniaus Vingis“, byla Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija ir kiti, byla Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikų mokytojų sÄ junga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kiti, byla Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir V. S., byla Nr. 3K-3-265/2009 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo nagrinėtų bylų, kurių sprendimuose iÅ¡dėstyti minimi iÅ¡aiÅ¡kinimai, ratio

decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis (CPK 4 str.), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šioje

byloje paminėtos nuostatos yra svarbios siekiant apibrėžti nagrinėjamų aplinkybių vertinimo kriterijus.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prokuroras, gindamas

vieÅ¡Ä jį interesÄ , šį ieÅ¡kinį pareiÅ¡kė tik todėl, kad valstybės nuosavybės teisę

įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių (CPK 49 str. 1 d.). Be to, duomenys, esantys teismų sprendimuose, priimtuose nurodytoje baudžiamojoje byloje, patvirtina, jog Å¡ios institucijos pareigÅ«nai, kurie patys privalėjo tiksliai vykdyti įstatymų reikalavimus, savanaudiÅ¡kais tikslais klastojo teisinę reikÅ¡mę turinčius dokumentus ir tokiu bÅ«du per artimus žmones užvaldė didelės vertės valstybės turtÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ios aplinkybės visiÅ¡kai atitinka tokį atvejį, kuriam taikytinas kasacinės instancijos teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas, kad konkrečioje byloje nustatyta materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia vieÅ¡asis interesas užtikrinti realiÄ pažeistų subjektinių teisių apsaugÄ gali nusverti interesÄ garantuoti teisinių santykių stabilumÄ . Taigi sprendžiant klausimÄ dėl Å¡io termino atnaujinimo bÅ«tina įvertinti tai, ar nagrinėjamas ieÅ¡kinys, kuris teismui buvo pateiktas 2003-06-18, yra pareikÅ¡tas nepiktnaudžiaujant CPK 5 straipsnio 3 dalyje, 49 straipsnio 1 dalyje, ProkuratÅ«ros įstatymo 19 straipsnyje numatyta teise, tai yra ar terminas, per kurį jis pareikÅ¡tas nuo to momento, kai buvo surinkta pakankami duomenų tai padaryti, nėra neprotingai ilgas. Apeliantas pabrėžia, kad nagrinėjant bylÄ pats ieÅ¡kovas yra sutikęs, jog ieÅ¡kinio senaties termino pradžia galėtų bÅ«ti skaičiuojama nuo 2003-03-14 ekspertizės akto Nr.11-465. Teisėjų kolegija, mano, kad anksčiau Å¡ioje nutartyje paminėtos aplinkybės (apimtis bei pobÅ«dis baudžiamosios bylos, kuriÄ tiriant buvo nustatytos aplinkybės bei surinkti įrodymai bÅ«tini ieÅ¡kiniui paduoti, ir kt.) leidžia sutikti su ieÅ¡kovo atsiliepime į skundus iÅ¡dėstytais motyvais ir padaryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is ieÅ¡kininis pareiÅ¡kimas yra pareikÅ¡tas per laikotarpį, kuris atitinka protingo termino kriterijų, o tai suteikia pagrindÄ taikyti CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatytÄ minimo termino atnaujinimÄ (CPK

185 str.).     Â

Dėl apeliantų atsakovės V. P. bei atsakovo UAB ,,Erama“ argumentų, susijusių su restitucijos taikymu

Apeliantė V. P. teigia, kad teismas be pagrindo nesivadovavo CK 6.145 straipsnio nuostatomis apie restitucijos būdo

pakeitimÄ ar jos netaikymÄ , nes valstybei atitenka žymiai brangesni žemės sklypai, negu jie kainavo 1999-2000 m., neatsižvelgė į tai, kad vykdant teismo nuosprendį G. S. turto konfiskavimo dalyje valstybė jau atgavo 90 000 Lt, liko neiÅ¡spręstas jos sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grÄ Å¾inimo klausimas. Apeliantas UAB ,,Erama“

teigia, kad restitucija natÅ«ra taikyta nepagrįstai, nes jis, kaip sÄ Å¾iningas įgijėjas netektų turto, galimybės atgauti

sumokėtas lėšas už įsigytÄ turtÄ , bÅ«tų pažeisti teisėti lÅ«kesčiai gauti pelnÄ iÅ¡ sandorio. Dėl Å¡io atsakovas atsidurs nepalyginamai blogesnėje padėtyje nei valstybė, kurios darbuotojai yra atsakingi už žalos padarymÄ .

Kaip buvo minėta, teismas, taikydamas restitucijÄ natÅ«ra, vadovavosi CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, jog iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas nekilnojamasis daiktas, iÅ¡skyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktÄ prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Patenkinęs bÅ«tent apelianto atsakovo UAB ,,Erama“ praÅ¡ymÄ , teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo kreipęsis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡spręsti ar Å¡i CK norma atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalį, o taip pat Konstitucijoje įtvirtintÄ teisinės valstybės principÄ tame kontekste, kai nekilnojamÄ jį daiktÄ jo savininkas valstybė prarado dėl valstybės tarnautojo padaryto nusikaltimo. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijos

23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris būtų paneigtas, jeigu, savininkui praradus

turtÄ dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebÅ«tų ginamos, nes situacija, kai turtas prarastas dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiÅ¡kia, kad savininkas praranda nuosavybės teises, o taip pat nereiÅ¡kia, kad asmuo, įgijęs tokį turtÄ , tampa jo savininku. Teismas konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio

2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nėra nukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų.

 Esant tokioms aplinkybėms, teismas, remdamasis nagrinėjamos bylos medžiaga, turėjo pagrindÄ taikyti minimÄ CK 4.96 straipsnio 2 dalies normÄ . Tokios teismo iÅ¡vados teisingumo nepaneigia apeliantės V. P. teiginys, kad teismas privalėjo vadovautis CK 6.145 straipsnio nuostatomis, nes valstybei atitenka žemės sklypai, kainuojantys žymiai daugiau, negu jie kainavo 1999-2000 m. Be to, byloje neįrodyta, kad Å¡is nekilnojamasis turtas

buvo iš esmės pakeistas (CPK 178 str.). Kaip buvo minėta, trečiasis asmuo G. S. iš tiesų buvo nuteistas jam

taikant papildomÄ poveikio priemonę - turto konfiskavimÄ , tačiau apeliantės V. P. nurodoma aplinkybė, kad

vykdant teismo nuosprendį yra konfiskuota jo turto už 90 000 Lt, taip pat nepaneigia restitucijos taikymo Å¡ioje civilinėje byloje pagrįstumo, kaip ir kitas apeliantės argumentas, susijęs su jos sumokėtų 7 978, 60 Lt mokesčių grÄ Å¾inimu, tai yra turėtų iÅ¡laidų atlyginimu. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pagrindo taip pat nesuteikia apelianto UAB ,,Erama“ motyvai, susiję su galimybe atgauti

sumokėtas lėšas už įsigytÄ turtÄ , pažeidimas teisėtų lÅ«kesčių gauti pelnÄ iÅ¡

Å¡io sandorio (CPK 185 str.). Â

           Šiuo klausimu teisėjų kolegija mano, kad atkreiptinas dėmesys į tai, jog ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje formuojant teismų praktikÄ nagrinėjamos kategorijos bylose, yra suformuluota nuostata, jog abiejų įstatymų – tiek Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo, tiek ir Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo tikslas ir paskirtis yra vienodi – jais siekiama bent iÅ¡ dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ ir tokiu bÅ«du apginti pažeistÄ jų nuosavybės teisę. Å iais įstatymais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje P. A., L. T. v.

O. A., M. V., A. M., A. Č., byla 3K-3-1370/2000 ir kt.). Tuo tarpu viešai žinoma, kad nuosavybės teisės atkūrimo procesas yra iki šiol nebaigtas, o šios teisės atkūrimas natūra yra apsunkintas dėl tam tikslui tinkamos žemės stygiaus. Taigi paminėta aplinkybė taip pat leidžia spręsti, jog teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, kai valstybės nuosavybės teisė buvo pažeista nusikalstamais veiksmais, atitinka taip pat ir CK 1.5 straipsnyje nurodytų bendrųjų civilinės teisės principų reikalavimus.

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visiÅ¡kai patenkindamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieÅ¡kinį, priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , todėl atsakovų apeliacinius skundus atmeta, o šį teismo sprendimÄ palieka nepakeistÄ (CPK 263 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė V. P. teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi buvo atleista nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ mokėjimo, konstatavus sunkiÄ jos turtinę padėtį, iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei priteisiamos vien tik iÅ¡ apelianto UAB „Erama“ (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Â

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Â

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iÅ¡ atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Erama“ (įmonės kodas 123435322) 6 Lt (Å¡eÅ¡i litai) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.Â

Teisėjos                                                                                                          Virginija

Čekanauskaitė Â

                                                                                                                                  Danutė MilaÅ¡ienė        Â

                                                                                                           Marytė

Mitkuvienė   Â