A-502-2368-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2368/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01796-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Povilui Juzikiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Danguolei Vildžiūnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Dianai Jasinavičūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. P/M-102 „Dėl techninio projekto“ ir įpareigoti Utenos RAAD per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Balninkų seniūnijoje, Molėtų rajone, žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas) techninio projekto korektūrą pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. B6-411 nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus; 2) panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. P9-436-(19.23) „Dėl statybos leidimo“ ir 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. P9-511(19.23) „Dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo“ dalyje, kuria atsakovas atsisako išduoti statybą leidžiantį dokumentą, ir įpareigoti Molėtų rajono savivaldybės administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti Namo statybą leidžiantį dokumentą pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. B6-411 nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus parengtą ir suderintą techninio projekto korektūrą.

Skunde (t. I, b. l. 1-9, 100-103) paaiškino, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. P9-436-(19.23) atsisakė išduoti statybos leidimą pagal techninio projekto korektūrą, nes Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. P/M-102 atsisakė suderinti techninį projektą, inter alia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu panaikintame Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. vasario 3 d. sprendime Nr. B22-160 „Dėl statinio projekto korekcijos suderinimo“. Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. P/M-102 atsisakyti derinti statinio projekto korektūrą grindžia vieninteliu argumentu, t. y. teisme nagrinėjama byla, kurioje sprendžiamas ginčas dėl planavimo sąlygų sąvado, kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, projektavimo sąlygų sąvado, Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolo, statybos leidimo, nebaigtos statybos pažymos panaikinimo (Vilniaus apygardos administracinio teismo byla Nr. I-224-602/2011), t. y. gyvenamojo namo statybos galimumo konkrečioje vietoje, nes statomas gyvenamasis namas neva patenka į Utenos miškų urėdijos Videniškių girininkijos 948 kvartalo 2 taksacinį sklypą, kuris atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Pareiškėja pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2225-121/2011 pripažino, jog savivaldybės administracijos sprendimas, kuriuo atsisakoma nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl statinio projekto korektūros suderinimo dėl statinio aukščio iki įsiteisės sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-224-602/2011, yra neteisėtas. Taigi teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas yra privalomas ir kitoms techninį projektą derinančioms institucijoms, tame tarpe ir Utenos RAAD. Be to, šio atsakovo rašte minima byla negali būti laikoma pagrindu atsisakyti derinti techninio projekto korektūrą, nes tokie atsisakymo pagrindai nėra nustatyti teisės aktuose.

Žemės sklypas, kurio unikalus Nr. 4400-0081-5792, yra suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 52 dalimi ir 21 straipsnio 2 dalimi prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui, todėl pareiškėjos žemės sklypo paskirtis (žemės ūkio) yra nustatyta teritorijų planavimo dokumentu ir ginčo dėl to nėra, todėl atsakovo atsisakymas derinti techninio projekto korektūrą yra nepagrįstas.

Taip pat nepagrįstas atsisakymas pakeisti projektavimo sąlygų sąvadą, nes statybos vykdomos teisėtai, neprieštaraujant nei teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, nei statybos normatyviniams techniniams dokumentams. Pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) 11 straipsnį, nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Leidimas statyti ūkininko sodybą išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – ir Statybos įstatymas).

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, kaimų teritorijose ir žemės ūkio paskirties žemėje, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtas teritorijas, šio straipsnio 1 d. 5, 6 ir 7 punktuose nustatytais atvejais, taip pat kaimų teritorijose statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami žemėvaldų planai (projektai) arba kaimo plėtros žemėtvarkos projektai Žemės įstatymo ir Ūkininko ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse nustatyta tvarka.

Taigi ūkininko ūkio sodybos statybai nereikia rengti detaliojo plano. Pasak pareiškėjos, teritorijų planavimo dokumentu atkuriant nuosavybės teises į žemę žemės sklypas iš karto buvo suformuotas žemės ūkio paskirčiai, todėl norint sklype statyti ūkininko ūkio sodybą tiek galiojantys teisės aktai, tiek ir teritorijų planavimo dokumentai nustatė sąlygą, kad turi būti parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas. Toks dokumentas jau yra parengtas ir patvirtintas Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d.

įsakymu Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“. Dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P9-511 (19.23) pareiškėja nurodė, jog atsakovas pats yra konstatavęs, jog kliūčių išduoti statybą leidžiantį dokumentą nėra, t. y. techninio projekto neatitikimų architektūriniams reikalavimams ir kitiems teisės aktų reikalavimams nenustatyta, tačiau tokį dokumentą išduoti atsisakė. Pažymėjo, jog byloje ginčo dėl projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams neliko, tačiau nesutariama dėl to, ar atsakovas yra kompetentingas išduoti statybą leidžiantį dokumentą.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 70-72, 138-140) paaiškino, kad skundo reikalavimas panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. P9-436-(19.23) ir įpareigoti išduoti leidimą Namo statybai yra netekęs prasmės, nes išnagrinėjus visą su ginču susijusią medžiagą bei teisės aktus, reglamentuojančius statybą leidžiančių dokumentų išdavimą, pastebėta, jog pareiškėjai buvo pateiktas klaidingas atsakymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai buvo parengtas naujas atsakymas, kuriuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. P9-436-(19.23) panaikintas. Raštu pareiškėja buvo informuota, kad jos pateiktam pakoreguotam projektui pritarė visos institucijos, išskyrus Utenos RAAD. Atkreipė dėmesį į tai, kad Molėtų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje sprendžiamas statybos leidimo išdavimo teisėtumas, t. y. sprendžiamas esminis klausimas, ar statyba toje vietoje galima.

Atsakovas Utenos RAAD su pareiškėjos skundu nesutiko.

Atsiliepime (t. I, b. l. 53-54, 120-121) paaiškino, kad nauja Statybos įstatymo redakcija numato galimybę įteisinti savavališką statybą, tačiau tik jeigu toje vietoje statyba yra galima (28 str.). Pažymėjo, kad Molėtų rajono apylinkės teisme šiuo metu vyksta ginčai dėl šios statybos galimumo. Be to, Molėtų rajono savivaldybės administracijai 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. P9-511(19.23) pripažinus savo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. P9-2-436-(19.23) negaliojančiu, pareiškėjai teisines pasekmes sukelia 2011 m. rugsėjo 26 d. raštas, todėl Utenos RAAD šalintinas iš atsakovų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Utenos RAAD 2011m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. P/M-102 ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P9-511 (19.23) panaikinimo.

Atsiliepime (t. I, b. l. 66-68, 122-125) nurodė, jog Utenos RAAD, vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsniu ir statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (toliau – ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“), turėjo patikrinti projektą iš esmės, nustatyti, ar projekte numatyta statyba galima pagal galiojančius teisės aktus ir pateikti sprendimą, t. y. pritarti parengtai projekto korektūrai arba atsisakyti derinti projekto korektūrą, ir nurodyti atsisakymo motyvus, o ne pateikti atsisakymą teikti pritarimą dėl vykstančio teismo proceso, susijusio su ginčo pastatu. Pažymėjo, jog Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. P9-436-(19.23) yra teisėtas, kadangi STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 14 punkte nustatyta, kad jei per projekto patikrinimo terminą projektui nepritarė nors vienas iš privalėjusių jį patikrinti subjektų, savivaldybės administracijos įgaliotas valstybės tarnautojas apie tai, kad statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, pažymi IS „Infostatyba“ tik tuo atveju, jei nepritaręs projektui subjektas IS „Infostatyba“ nurodė savo nepritarimo motyvus. Taigi Molėtų rajono savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo išduoti statybos leidimo, kadangi statinio projektui nepritarė Utenos RAAD, kurio pritarimas ginčo pastato projektui yra būtinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą tenkino iš dalies – panaikino Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. P/M-102, Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. P9-436-(19.23) ir 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. P9-511(19.23) bei priteisė pareiškėjai iš Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos po 25 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. P/M-102 argumentacija yra netinkama. Utenos RAAD vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsniu ir STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ turėjo pareigą patikrinti projektą iš esmės, nustatyti, ar projekte numatyta statyba galima pagal galiojančius teisės aktus ir pateikti sprendimą, t. y. pritarti parengtai projekto korektūrai arba atsisakyti derinti projekto korektūrą, nurodyti atsisakymo motyvus bei teisės aktus.

Įvertinęs Statybos įstatymo (redakcija, aktuali nuo 2010 m. spalio 1 d.) 28 straipsnio 4 ir 5 dalies bei STR 1.09.06:2010 nuostatas, teismas padarė išvadą, kad leidimas tęsti sustabdytą statybą yra taikomas tik STR 1.09.06:2010 IV skyriuje nustatytais atvejais, t. y. kai statybos sustabdymas nėra siejamas su savavališka statyba. Reglamento 17 punkte nurodyta, kad statytojas, kuriam tinkamai įteiktas statybos sustabdymo aktas, privalo gauti leidimą tęsti sustabdytą statybą, o 22 punkte nustatyta, kad statytojas, norėdamas tęsti sustabdytą statybą, privalo gauti leidimą ją tęsti, kuris išduodamas STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustatyta tvarka.

STR 1.09.06:2010 1 priede nustatyta statybos sustabdymo akto forma, kurioje nurodyta, kad į šį aktą įrašomas reikalavimas gauti leidimą tęsti sustabdytą statybą. Savavališkos statybos atveju tokie reikalavimai pagal minėto statybos reglamento V skyrių ir 5 priedą nėra privalomi, savavališkos statybos įteisinimas galimas gavus bet kurį kitą Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau ne leidimą tęsti sustabdytą statybą. Taigi Molėtų rajono savivaldybės administracija neadekvačiai susiklosčiusiai ginčo situacijai vertino statybos teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė iš esmės nepagrįstą 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 511(19.23) ir nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėja turi gauti leidimą tęsti sustabdytą leidimą, o ne naują statybos leidimą.

Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendime Nr. 511(19.23) nurodė, jog pagal savo kompetenciją (Statybos įstatymo 23 str. 15 d.) patikrinusi projekto atitikimą išduotiems architektūriniams reikalavimams ir kitiems teisės aktams, kuriems projekto atitiktį tikrina būtent savivaldybė, nenustatė pažeidimų, tačiau tai nereiškia, kad turi būti išduodamas statybą leidžiantis dokumentas. Utenos RAAD nepritarė projekto korektūrai, todėl statybą leidžiantis dokumentas pagal STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 14 punktą negali būti išduodamas.

Teismas pažymėjo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. P9-436-(19.23) naikintinas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P9-511(19.23) pagrindu, o pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovus atlikti skundo rezoliucinėje dalyje nurodytus veiksmus nėra įstatymiškai argumentuotas.

III. Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 13-16) paaiškina, kad L. K. 2010 m. vasario 26 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-100-100226-00052 ir statybos sustabdymo aktas Nr. SSU-100-100226-00029, nes statybos darbai vykdomi nukrypstant nuo techninio projekto, kurį patvirtino Molėtų rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija. Statybos sustabdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – ir Reglamentas). Šio Reglamento 17 punktas nurodo, kad statytojas, kuriam statybos sustabdymo aktas įteiktas tinkamai, privalo pašalinti statybos sustabdymo akte nurodytas statybos sustabdymo priežastis, apsaugoti statybvietę ir aplinką, o norėdamas tęsti sustabdytą statybą – gauti leidimą ją tęsti, t. y. gauti vieną iš statybą leidžiančių dokumentų, nurodytų Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje – leidimą tęsti sustabdytą statybą (6 punktas). Šis reikalavimas aiškiai įrašytas ir pareiškėjai įteiktame statybos sustabdymo akte. Leidimas tęsti sustabdytą statybą išduodamas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustatyta tvarka. Šiuo atveju, kadangi viena iš institucijų nepritarė pakoreguotam L. K. projektui, t. y. statybos sustabdymo priežastys nebuvo pašalintos, leidimas tęsti sustabdytą statybą negalėjo būti išduotas. STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 48 punktas numato, kad pakeitus esminius projekto sprendinius ir norint tęsti statybą, privaloma gauti naują statybą leidžiantį dokumentą šio reglamento nustatyta tvarka. Minėtoje normoje nėra nurodyta, kokį statybą leidžiantį dokumentą privalo gauti statytojas, bet šioje situacijoje akivaizdu, kad statytojas privalo gauti Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą leidimą tęsti sustabdytą statybą. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir kitais teisės aktais leidimą tęsti sustabdytą statybą išduoda Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, t. y. ta institucija, kuri sustabdė statybą.

Atsakovas Utenos RAAD apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 20-24) grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Teismas, nurodydamas, kad savavališkos statybos įteisinimas galimas gavus bet kurį Statybos įstatymo 23 straipsnyje nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tačiau ne leidimą tęsti sustabdytą statybą (nors į bylą pateiktas Inspekcijos statybos sustabdymo aktas su nuoroda į leidimą savavalinės statybos tęsimui) bei nepasisakydamas, ar pareiškėja, kreipdamasi į atsakovus, laikėsi Statybos įstatymo reikalavimų, ar kreipėsi į įgaliotus subjektus dėl projekto korektūros (pagal Statybos įstatymo 23 str. 15 d. savivaldos institucija statinio projekto atitikimo reikalavimams netikrina) netinkamai taikė ir aiškino Statybos įstatymo 23 straipsnio 2, 6 ir 15 dalį.

2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi, nevertino įrodymų dėl statybos negalimumo nagrinėjamoje vietoje apskritai (savavališkos statybos akto 9.6 p., Valstybinės miškų tarnybos pažymos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A252-2588/2011).

3. Teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą ta apimtimi, kiek tai susiję su Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. P/M-102 ir po jo sekusiu Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. P9-2-436-(19.23), kuris pačios vietos savivaldos institucijos buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, jau niekaip nebesusijęs su Utenos RAAD veiksmais, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Utenos RAAD nepagrįstai patrauktas byloje atsakovu, nes jo sprendimas teisių ar pareigų pareiškėjai nesukūrė.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nepagrįstai vertino Utenos RAAD 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. P/M-102 kaip atsisakymą koreguoti pareiškėjos pateiktą techninį projektą. Šiuo raštu departamentas tiesiog sustabdė prašymo nagrinėjimo procedūrą (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d.), kol teisme bus išspręstas esminis, iš Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies kylantis, klausimas, ar ginčo vietoje apskritai galima statyba.

Pareiškėja L. K. prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose (t. II, b. l. 29-38) iš esmės pakartoja savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija prašo atmesti Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD apeliacinius skundus toje dalyje, kurioje ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimas dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. P9-511(19.23) panaikinimo, o kitus reikalavimus nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime (t. II, b. l. 39-43) pažymi, kad savavališkos statybos įteisinimo atveju turi būti išduodamas naujas leidimas statyti, o ne leidimas tęsti sustabdytą statybą. Be to, Inspekcijos nuomone, ginčo pastato statyba apskritai nėra galima toje žemės sklypo dalyje, kurioje ji atlikta. Vadovaujantis Statybos įstatymu, STR „Statybą leidžiantys dokumentai“, kitais teisės aktais išduodant leidimą tęsti sustabdytą statybą ir naują statybą leidžiantį dokumentą (bet kurį kitą, bet ne leidimą tęsti sustabdytą statybą) atliekamos iš esmės skirtingos procedūros. Vadovaujantis STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ 36 punktu, leidimas tęsti sustabdytą statybą išduodamas, jei pašalintos priežastys, dėl kurių statyba buvo sustabdyta (ginčo atveju savavališka statyba nepašalinta). Siekiant gauti leidimą tęsti sustabdytą statybą nereikia pateikti statinio projekto, jo tikrinti ir pan. Taigi naujų statybą leidžiančių dokumentų išdavimas ir anksčiau išduotų galiojimo atnaujinimas nėra tapačios procedūros: jų tikslai ir vykdymo tvarka iš esmės skiriasi. Leidimo tęsti sustabdytą statybą išdavimas ginčo atveju reikštų, kad neprivaloma parengti statinio projekto (nors keičiant esminius jo sprendinius projektą keisti privaloma), kreiptis į kompetentingas institucijas dėl pritarimo projektui, taip pat pateikti statinio projekto statybą leidžiantį dokumentą išduodančiam subjektui. Toks teisės aktų interpretavimas iškreipia statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tikslus ir esmę. Bylos medžiaga rodo, kad L. K. nepašalino statybos sustabdymo priežasčių, o kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti leidimą statyti naują statinį (siekdama įsiteisinti savavališką statybą). Inspekcija akcentavo, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigalioję teisės aktų (reguliuojančių savavališkos statybos padarinių šalinimo ir įteisinimo klausimus) pakeitimai buvo esminiai, jie sudarė galimybes ir nustatė sąlygas, kurioms egzistuojant galima įteisinti savavališką statybą (gaunant naujus statybą leidžiančius dokumentus) ir šiuo pagrindu tęsti statybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinis ginčas kilo dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos raštų, kuriais atsisakyta išduoti leidimą gyvenamojo namo Molėtų r., Balninkų sen., (duomenys neskelbtini) statybai ir Utenos RAAD sprendimo nepritarti statinio projektui. Nagrinėjant bylą turi būti tikrinami šių administracinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja, pakoregavusi statinio projektą pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. B6-411 nustatytus specialiuosius architektūros reikalavimus, Statybos įstatymo 28 straipsnio pagrindu pakartotinai kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybę dėl pakoreguoto projekto derinimo. Laikydamasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalies Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. liepos 20 d. sprendimu nurodė, kurios institucijos privalo patikrinti techninio projekto korektūrą. Šiuo pagrindu buvo kreiptasi į Utenos RAAD, kuris 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu atsisakė projektą derinti, nurodęs, kad sprendimą priims tik teisme išnagrinėjus bylą dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir pareiškėjos įpareigojimo nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį nebaigtą gyvenamąjį namą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovo sprendimą pripažino neteisėtu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuolat akcentuoja, jog veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005). Nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas nevertinti techninio projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams turėjo būti pagrįstas konkrečia teisės norma leidžiančia viešojo administravimo subjektui tokį elgesio variantą. Tačiau sprendimas nebuvo pagrįstas teisės aktų reikalavimais (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), teisėto pagrindo savo sprendimui atsakovas nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu. Gi, pagrindo administracinei procedūrai sustabdyti, numatyto Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, kai nustatoma, jog tuo pačiu klausimu bylą nagrinėja ir teismas, byloje nenustatyta. Todėl pagrįstai nuspręsta, kad atsakovas Utenos RAAD privalėjo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus – patikrinti pakoreguoto statinio projekto atitiktį nustatytiems reikalavimams.

Ginčijamu 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštu atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija pareiškėją informavo, kad negali išduoti leidimo gyvenamojo namo statybai dėl Utenos RAAD nepritarimo. Statybos įstatymo 23 straipsnio 20 dalyje numatyta, kad statybą leidžiantys dokumentai išduodami tik praėjus nustatytam statinio projekto patikrinimo terminui, jeigu per statinio projektui patikrinti nustatytą terminą negauti šio straipsnio 15 ir 16 dalyse nurodytų institucijų ar subjektų (jų padalinių) nepritarimai statinio projektui. Tik gavus nepritarimą, statybą leidžiantis dokumentas neišduodamas, pateikti dokumentai grąžinami statytojui (užsakovui), informuojant jį apie neišdavimo priežastis ir pateikiant konkrečias pastabas dėl statinio projekto. Nagrinėjamu atveju aptartas Utenos RAAD raštas nelaikytinas nepritarimu statinio projektui. Kaip minėta, atsakovas be pagrindo atsisakė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir projekto nevertino, tačiau tai aptarto reguliavimo prasme nesudarė pagrindo kitam atsakovui Molėtų rajono savivaldybės administracijai atsisakyti išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nurodant neišdavimo priežastis ir pateikiant konkrečias pastabas dėl statinio projekto. Nors ir kitais motyvais, dėl aptartų priežasčių atsakovo 2011 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas panaikintas pagrįstai.

Papildomą atsisakymą išduoti leidimą gyvenamojo namo statybai pagal tą patį pareiškėjos kreipimąsi atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija įformino 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu, nurodžius, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija nekompetentinga spręsti šį klausimą, o leidimą tęsti sustabdytą statybą turi išduoti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės teisės normas pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ir šį sprendimą.

Pareiškėjos prašymo dėl statybos leidimo išdavimo sprendimo metu aktualios redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 ir 4 dalys numatė galimybę šalinti savavališkos statybos padarinius parengiant projektinę dokumentaciją ir kreipiantis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Pareiškėjai pasirinkus būtent tokį savavališkos statybos padarinių šalinimo kelią (statybos įteisinimo), atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija privalėjo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, pagal statybą leidžiančių dokumentų išdavimą reglamentuojančius teisės aktus, o ne nurodyti pareiškėjai kitą būdą savavališkos statybos padarinių šalinimui. Atsakovo sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl yra neteisėtas ir pagrįstai panaikintas (ABTĮ 89 straipsnis).

Dėl paminėtų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas,

apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė