2017-03-29 Nr. AB-7082-3-61-3-00085-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-352-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00085-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą dėl raštų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–12), prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (2.16-33)6V-2729, nurodyti šioms institucijoms atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, bei priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi (b. l. 30–31) nustatė pareiškėjui terminą iki 2017 m. vasario 15 d. nutartyje nurodytiems skundo trūkumams pašalinti, t. y. pagal nutartyje pateiktus išaiškinimus nurodyti bylos šalis, taip pat nurodyti, ar pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Remiantis ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, administracinis ginčas tai asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas. Atitinkamai ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis (ABTĮ 22 str. 2 d.). Atsižvelgęs į minėtas nuostatas, teismas nurodė, jog pareiškėjas, be kita ko, teismo prašo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 4-7212, kuriuo atsisakyta pradėti vartojimo ginčo neteisminio sprendimo procedūrą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje dalyje ginčas yra kilęs tarp pareiškėjo, kaip vartotojo, ir kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių.

Pareiškėjas, paduodamas skundą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, siekė, kad kopijavimo paslaugas teikiančios įmonės sąžiningai vykdytų komercinę veiklą. Tačiau Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2016 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. 4-7212 pareiškėjui išaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsniu, ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjui išaiškino, kad šiuo atveju ginčas kilo iš civilinės teisės normomis reglamentuojamų vartojimo teisinių santykių tarp vartotojo (pareiškėjo) ir kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių, t. y. šioje dalyje kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartyje nustatytu terminu šalindamas skundo trūkumus pareiškėjas pateikė patikslintą skundą (b. l. 33–45), prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (2.16-33)6V-2729, nurodyti šioms institucijoms atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, bei priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur. Patikslintame skunde pareiškėjas pažymėjo, kad kategoriškai atmeta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties išaiškinimą, jog ginčas dalyje dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 4-7212 yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi (b. l. 46–48) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (2.16-33)6V-2729, nurodyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, bei priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur. Tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, bei pašalino Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą iš atsakovų.

Teismas nurodė, kad 2017 m. sausio 18 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui, jog šiuo atveju ginčas dalyje dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 4-7212 kilo iš civilinės teisės normomis reglamentuojamų vartojimo teisinių santykių tarp pareiškėjo, kaip vartotojo, ir kopijavimo paslaugas teikiančių įmonių, t. y. šioje dalyje kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Tuo tarpu ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui.

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog ginčų tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos, o pagal šio įstatymo 29 straipsnį ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas bylas dėl vartotojų ginčus nagrinėjančių institucijų priimtų sprendimų teisėtumo, laikosi pozicijos, kad šios institucijos, išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka priimdamos sprendimus dėl vartotojo skundo, iš esmės sprendžia civilinį teisinį ginčą, todėl tokio sprendimo teisėtumo kontrolė administraciniame teisme reikštų civilinio ginčo išnagrinėjimą, o tai priskirtina bendrosios kompetencijos teismams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokie vartotojų ginčus nagrinėjančių institucijų sprendimai negali būti skundžiami administraciniam teismui, nes jie yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomi pardavėjui ar paslaugų teikėjui (rėmėsi LVAT 2009 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-182/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-375/2009).

Taigi, įvertinęs pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekia iškelti civilinį ginčą, kurio nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 4-7212 pareiškėjui nėra suformuluoti jokie privalomo pobūdžio patvarkymai ar įpareigojimai, todėl šis aktas nesukelia jam teisinių pasekmių ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Šiuo aspektu teismas nurodė, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212, bei išvestinį reikalavimą įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundo dalis, kurioje prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gruodžio 20 d. raštą Nr. (2.16-33)6V-2729, nurodyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, bei priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos neteisėtų veikų, kuri preliminariai yra lygi 90 368,85 Eur, atitinka ABTĮ reikalavimus, todėl priimtina.

III. Pareiškėjas S. F., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti jo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 50–53), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo teismui pateiktą skundą ir jame pareikštus reikalavimus visa apimtimi. Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra akivaizdžiai neteisinga, neteisėta, nepagrįsta, nemotyvuota, niekinė ir negaliojanti nuo pat jos priėmimo momento. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog byloje keliamas ginčas dėl reikalavimų panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės yra civilinio pobūdžio, kadangi šis ginčas yra kilęs su valdžios funkcijos vykdytoja – Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, t. y., pareiškėjo manymu, šio ginčo išsprendimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo pranešti prokurorui dėl šią bylą nagrinėjusios Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos teisinės atsakomybės. Be to, pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkų kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos iškėlimo šią bylą nagrinėjusiai Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį nepakeistą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, teikdama atsakymą pareiškėjui, veikė kaip vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų (nagrinėjamu atveju Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos) priimtų sprendimų speciali apskundimo tvarka: „<...> vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos“. Taigi, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 4-7212 priimto sprendimo atsisakyti nagrinėti vartotojo prašymą teisėtumo nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas minėtu raštu buvo informuotas apie nurodytą jo apskundimo tvarką, tačiau šis raštas nustatyta tvarka nebuvo apskųstas.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo teismo dėl atskirajame skunde nurodytų aplinkybių spręsti savo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo keliamas ginčas minėtoje dalyje, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, yra civilinio pobūdžio, todėl nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje, o pagal CPK 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, be kita ko, prašė panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir nurodyti šiai institucijai atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės. Minėtu raštu, kaip matyti iš jo turinio, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba inter alia, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 6 skirsnio, reglamentuojančio vartotojų teisų gynimą ne teisme, 233 straipsnio 1 dalies 8 punktu, numatančiu, kad vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija atsisako nagrinėti vartojimo ginčą, kai ginčo suma yra mažesnė negu 10 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių, atsisakė nagrinėti vartojimo ginčą pagal pareiškėjo prašymą.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal tame pačiame Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo skirsnyje esančio 29 straipsnio 3 dalį, nagrinėjant vartojimo ginčą priimti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti vartojimo ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui.

Taigi, minėta nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai expresis verbis nustato vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimų atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą apskundimo tvarką. Pabrėžtina, kad ši tvarka, t. y. minėtos Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, aiškiai pacituotos ir pareiškėjo ginčijamame Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 4-7212 (b. l. 24–25). Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje pareiškėjo keliamas ginčas dėl reikalavimo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Tuo tarpu vien tai, jog šiuo atveju skundžiamą sprendimą priėmė viešojo administravimo subjektas (Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba), negali nulemti nagrinėjamo ginčo pobūdžio. Jokie kiti privalomo pobūdžio patvarkymai ar įpareigojimai, sukeliantys pareiškėjui savarankiškas teisines pasekmes, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 4-7212 nėra suformuluoti, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis aktas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 4-7212 ir įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą atlikti išsamius tyrimus, išspręsti visus ginčo dėl teisės susijusius klausimus iš esmės. Tačiau akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė klaidingą atsisakymo priimti pareiškėjo skundo dalį dėl nurodytų reikalavimų pagrindą, t. y. šiuo atveju pareiškėjo skundą minėtoje dalyje atsisakytina priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi atitinkamai keistina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties motyvuojamoji dalis, tačiau pareiškėjo skundžiama šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl minėtų reikalavimų, iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju teisėjos, priėmusios skundžiamą nutartį, veiksmuose nenustatyta pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo teisėjai, priėmusiai pareiškėjo skundžiamą nutartį, pažymėtina, kad teisėjo drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimais, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo atskirąjį skundą, plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius