2018-12-12 Nr. AB-22814-3-62-3-01089-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1182-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01089-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. L. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. PE_SP5-117 „Dėl B. L. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3263; 3) VSDFV 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6480.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. PE_SP4-100 nustatė B. L. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką. Ginčijamu 2016 m. birželio 13 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimu Nr. PE_SP5-117 nuspręsta nuo 2016 m. liepos 1 d. išieškoti iš B. L. valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos 9 411,18 Eur permoką. Pareiškėja pažymėjo, kad jai ir L. L. faktiškai kartu gyvenus iki pat L. L. mirties, t. y. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos 1995 m. lapkričio 15 d. pateiktas prašymas skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį L.

L. yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisėtas. Nei VSDFV, nei VSDFV Kauno skyrius neatkreipė dėmesio į faktinę aplinkybę, jog santuoka buvo tik formaliai nutraukta, tačiau pareiškėja gyveno su savo vyru faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį iki pastarojo mirties. VSDFV nurodė, kad asmuo teikdamas dokumentus neatleidžiamas nuo pareigos būti sąžiningu ir rūpestingu, tačiau pati VSDFV tik po daugiau kaip dvidešimt vienerių metų pradėjo tikrinti našlių pensijų paskyrimo teisėtumą, o iki to laiko nesiėmė jokių konkrečių veiksmų tariamiems pažeidimams išaiškinti.

VSDFV Kauno skyrius, tikrindamas dokumentus, t. y., ar yra pagrindas pareiškėjai skirti našlės pensiją, veikė neaktyviai, nerūpestingai, aplaidžiai, todėl laiku nebuvo nustatytos objektyvios aplinkybės ir nepatikrintas našlių pensijos skyrimo teisėtumas. Atsakomybės perkėlimas silpnesniajai šaliai (pareiškėja yra 80 metų amžiaus) pažeidžia objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Be to, pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu galioję Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai numatė, kad VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.

VSDFV Kauno skyriaus nepasinaudojimas šia teise negali būti priežastimi, nulėmusia asmens kaltę dėl netinkamo išmokos paskyrimo. Pareiškėja dėl savo riboto socialinio aktyvumo, teisinių žinių stokos neturėjo ir negalėjo turėti jokių tyčinių paskatų apgauti valstybę ir nesiekė sąmoningai nuslėpti santuokos su L. L. nutraukimo fakto. Ginčijamuose sprendimuose nenurodytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių VSDFV net dvidešimt vienerius metus nesiėmė veiksmų nutraukti našlių pensijos mokėjimą pareiškėjai, nors teisės normos, reglamentuojančios minėtos pensijos skyrimą ir VSDFV veiklą, nustatė VSDFV, kaip valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką prižiūrinčios institucijos, pareigą užtikrinti, kad valstybės lėšos, skiriamos valstybinio socialinio draudimo išmokoms, būtų naudojamos teisėtai, efektyviai ir tikslingai.

Tokia situacija suponuoja lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo nesilaikymą. Pareiškėja teigė, kad apie tai, jog gyvena tik faktinėje santuokoje su buvusiu sutuoktiniu buvo informavusi atsakovo darbuotoją, kuomet kreipėsi dėl pensijos skyrimo, turėtų būti taikomi ieškinio senaties terminai. Be to, pareiškėjai permokos grąžinimas būtų nepakeliama našta dėl jos amžiaus, sunkios materialinės padėties bei sveikatos būklės.

3. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. B. L. 1995 m. lapkričio 15 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį L. L. ir pridėjo 1995 m. gegužės 23 d. išduotą šio asmens mirties liudijimą bei B. L. ir L. L. santuokos liudijimą. VSDFV Kauno skyrius 1995 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 5484 pareiškėjai, kaip našlei, kuri sukako senatvės pensijos amžių iki sutuoktinio mirties, nuo (duomenys neskelbtini) paskyrė našlių pensiją. Skirdamas pareiškėjai našlių pensiją, VSDFV Kauno skyrius neturėjo pagrindo abejoti jos sąžiningumu, pateiktų dokumentų ir informacijos teisingumu, todėl netikrino dokumentų teisingumo, o pareiškėjos pateikti dokumentai nekėlė abejonių.

Tik vėliau, nustačius keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl šių pensijų gavėjų kaltės, siekiant išvengti pensijų permokų, VSDFV teritoriniai skyriai buvo įpareigoti patikrinti visų mokamų našlių pensijų paskyrimo teisėtumą. Patikrinus B. L. našlių pensijos byloje ir Lietuvos Respublikos gyventojų registre (toliau – ir Registras) esančius duomenis, buvo nustatyta, kad duomenų apie pareiškėjos santuoką su L. L. Registre nėra, todėl šie duomenys buvo tikslinami. Duomenų tikslinimo metu 2016 m. kovo 18 d. buvo nustatyta, kad B.

L. ir L. L. santuoka nutraukta 1978 m. gruodžio 27 d. Taigi, pareiškėja, 1995 m. lapkričio 15 d. kartu su prašymu skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį L. L. pateikdama santuoką su juo įrodantį santuokos liudijimą ir tuo patvirtindama, kad miręs asmuo yra jos sutuoktinis, nebuvo sąžininga ir nuslėpė aplinkybę, kuri turėjo lemiamą įtaką jos teisei į našlių pensiją nustatyti – kad jos santuoka su šiuo asmeniu buvo nutraukta 1978 m. gruodžio 27 d. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2949 nuo 2016 m. balandžio 1 d. pagrįstai nutraukė neteisėtai B.

L. paskirtos našlių pensijos mokėjimą. Atsakovas 2016 m. kovo 30 d. pasiūlė pareiškėjai atlyginti permoką arba, jei ji neturi galimybės iš karto grąžinti permokos sumą, iki 2016 m. balandžio 29 d. pateikti prašymą dėl susidariusios permokos grąžinimo dalimis. Pareiškėja permokos sumos negrąžino ir dėl jos mokėjimo dalimis nesikreipė, todėl VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. PE_SP5-117 nusprendė nuo 2016 m. liepos 1 d. išskaityti iš jos gaunamos senatvės pensijos po 20 procentų per mėnesį 9 411,18 Eur dydžio našlių pensijos permoką, susidariusią nuo (duomenys neskelbtini) iki 2016 m. kovo 31 d.

Pareiškėjos argumentai, kad santuoka nutraukta buvo tik formaliai, tačiau faktiškai su L. L. ji pragyveno iki pat jo mirties, nesudaro pagrindo laikyti, kad L. L. mirties dieną pareiškėja buvo jo sutuoktinė, o jam mirus – jo našlė. Pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu galiojusiuose pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose nebuvo nustatyta skirti našlių pensiją išsituokusiems, bet faktiškai kartu gyvenantiems ir po ištuokos įregistravimo bendrą ūkį vedusiems asmenims.

Be to, teisės aktai numato, jog VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę tikrinti išduotų dokumentų pagrįstumą, jei asmens pateiki dokumentai kelia abejonių. Šiuo atveju pareiškėjos pateikti dokumentai (santuokos ir mirties liudijimai) nekėlė jokių abejonių, atitiko reikalaujamą formą, todėl teritorinio skyriaus tarnautojai neturėjo pagrindo jais abejoti ir netikėti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir atsakovas. VSDFV teigė, kad tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundus dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Permoka atsirado dėl pareiškėjos kaltės. Pareiškėja motyvuotu prašymu gali kreiptis dėl permokos nurašymo.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos B. L. skundą tenkino, t. y. panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. PE_SP5-117 „Dėl B. L. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3263 ir 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6480.

8. Teismas nustatė, kad B. L. 1995 m. lapkričio 15 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį L. L. ir pateikė 1995 m. gegužės 23 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos biuro (toliau – ir Kauno m. CMB) išduotą šio asmens mirties liudijimą AJ Nr. 019456 bei 1958 m. rugpjūčio 10 d. Vilkijos rajono Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir Vilkijos raj. CMS) išduotą santuokos liudijimą Nr. 333808 apie B. L. ir L. L. santuoką. VSDFV Kauno skyrius 1995 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 5484 pareiškėjai, kaip našlei, kuri sukako senatvės pensijos amžių iki sutuoktinio mirties, nuo (duomenys neskelbtini) paskyrė našlių pensiją. Duomenų tikslinimo metu 2016 m. kovo 18 d. buvo nustatyta, kad B. L. ir L. L. santuoka buvo nutraukta Kauno m. CMB 1978 m. gruodžio 27 d. (ištuokos registravimo akto įrašas Nr. 1682). VSDFV Kauno skyrius, gavęs Kauno m. CMB ištuokos registravimo akto įrašo Nr. 1682 išrašą, 2016 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. PE_SP3-2949 nuo 2016 m. balandžio 1 d. nutraukė pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą. VSDFV Kauno skyrius 2016 m. kovo 30 d. raštu Nr. (10.4) S-25190 pasiūlė pareiškėjai atlyginti permoką arba, jei ji neturi galimybės iš karto grąžinti permokos sumą, iki 2016 m. balandžio 29 d. pateikti prašymą dėl susidariusios permokos grąžinimo dalimis, nurodė, jog negrąžinus visos permokos sumos ir nepateikus prašymo dėl permokos grąžinimo dalimis bus priimtas sprendimas dėl socialinio draudimo išmokų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėja permokos sumos negrąžino ir dėl permokos mokėjimo dalimis nesikreipė, todėl VSDFV Kauno skyrius 2016 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. PE_SP5-117 nusprendė nuo 2016 m. liepos 1 d. išskaityti iš jos gaunamos senatvės pensijos po 20 procentų per mėnesį 9 411,18 Eur dydžio našlių pensijos permoką, susidariusią nuo (duomenys neskelbtini) iki 2016 m. kovo 31 d. VSDFV 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3263 bei 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6480 pareiškėjos skundus dėl socialinio draudimo išmokų išieškojimo atmetė.

9. Teismas aptarė valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), normas, reglamentuojančias neteisėtai išmokėtų išmokų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) išieškojimo. Pagal Nuostatų 100 punktą, Pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje ir 64 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kompetentingoms institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka nustačius, kad asmuo pateikė dokumentus su suklastotais ar neteisingais duomenimis, turinčiais įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui, pensijos permokos išieškomos socialinio draudimo skyriaus direktoriaus sprendimu – ne daugiau kaip 20 proc. pensijos per mėnesį. Teismas taip pat rėmėsi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl išmokų permokų išieškojimo.

10. Teismas pažymėjo, kad VSDFV bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia (be kita ko) šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų.

11. Teismas nurodė, kad įgyvendindama priskirtą kompetenciją permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo srityje ir spręsdama klausimą dėl galimybės išieškoti socialinio draudimo išmokų permoką ne teismo tvarka, įgaliota institucija, saistoma nurodytų reikalavimų, taip pat atsižvelgdama į tai, jog nurodytas klausimas turi itin reikšmingą poveikį asmeniui, privalo užtikrinti tinkamą procedūrą – turi būti užtikrinama, jog bus nustatytos ir tinkamai bei išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, taip pat pateiktas asmens, kurio teisėms ir pareigoms priimamas sprendimas turi įtakos, nurodytų gynybos argumentų motyvuotas įvertinimas, o priimti sprendimai, turintys įtakos asmenų teisėms bei pareigoms, bus motyvuoti bei pagrįsti objektyviais duomenimis. Net ir nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant VSDFV teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, kad tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, be kita ko, skunde teismui teigė, kad atsakovas apie galimą teisių pažeidimą, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėdamas teisę patikrinti jai paskirtos našlių pensijos pagrįstumą, turėjo galimybę sužinoti anksčiau, tačiau pensijos skyrimo pagrįstumo patikrinimą inicijavo tik praėjus 21 metams.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punktą VSDFV direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo. Teismas vertino, kad Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir (ar) duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti.

14. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens, būtina išsamiai, atidžiai ir rūpestingai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes ir jų pagrindu priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, užtikrinus, be kita ko, suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos teigimu, ji su L. L. ir po santuokos nutraukimo gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį; šios aplinkybės nurodytos ir ginčijamuose sprendimuose, tačiau į jas neatsižvelgta.

15. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog VSDFV Kauno skyrius, spręsdamas klausimą dėl permokos iš pareiškėjos išieškojimo, ginčijamame 2016 m. birželio 13 d. sprendime Nr. PE_SP5-117, taip pat VSDFV 2016 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-3263 bei 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime Nr. (6.5)I-6480, nagrinėdama pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nenustatė ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių, neužtikrino pareiškėjos teisės būti išklausytai, atitinkamai minėti sprendimai yra nesuderinami su proporcingumo ir gero administravimo principais, pripažintini neteisėtais ir nepagrįstais, todėl naikintini.

III. 16. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos B. L. skundo netenkinti.

17. Atsakovas pakartoja su kilusiu ginču susijusias faktines aplinkybes ir teigia, kad iš pateiktų įrodymų ir aplinkybių visumos matyti, kad B. L. apgaulės būdu neteisėtai įgijo jai nepriklausančią našlės pensiją, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjos kaltę, į aplinkybes, dėl kurių susidarė B. L. našlių pensijos permoka ir dėl kokių priežasčių buvo priimtas sprendimas išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką. Teismas nepagrįstai nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius, spręsdamas klausimą dėl permokos iš pareiškėjos išieškojimo ginčijamame 2016 m. birželio 13 d. sprendime Nr. PE_SP5-117 ir VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos skundus, nenustatė ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių, neužtikrino pareiškėjos teisės būti išklausytai, todėl šie sprendimai yra nesuderinami su proporcingumo ir gero administravimo principais ir nepagrįstai pripažino juos neteisėtais.

18. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos našlių pensijos permoka atsirado ne VSDFV Kauno skyriui pažeidus viešojo administravimo principus, o pareiškėjai pažeidus sąžiningumo ir rūpestingumo principus apgaulės būdu siekiant sau naudos, todėl nesuprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovas turėjo pareigą spręsti permokos išieškojimą taip, kad nesukeltų asmeniui pernelyg didelės naštos. Permokos išieškojimas iš kalto asmens negali būti vertinamas kaip žalos jam padarymas. Priešingai, našlių pensijos permoka ir žala Fondo biudžetui susidarė dėl pareiškėjos kaltės ir turi būti atlyginta. Atsakovas negalėjo patikrinti pareiškėjos šeimyninės padėties, nes duomenys apie pareiškėjos ir jos vyro L. L. santuokos nutraukimą į Registrą įrašyti tik 2016 m. balandžio 5 d., tačiau pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų aplinkybių, vienareikšmiškai konstatavo, kad atsakovas ir VSDFV, spręsdami pareiškėjos permokos susidarymo ir išieškojimo priežastis nenustatė ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių, nors visos reikšmingos aplinkybės, turinčios įtakos sprendimų priėmimui buvo ištirtos ir teismui pateiktos kaip įrodymai.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kurios akivaizdžiai įrodo pareiškėjos kaltę ir dėl kurių buvo priimti ginčijami sprendimai bei vykdomas permokos išieškojimas. Iš teismo sprendimo matyti, kad atsakovas ir VSDFV, priimdami ginčijamus sprendimus nepažeidė jokių teisės aktų, tačiau teismas nepagrįstai nustatė, kad buvo pažeisti proporcingumo ir gero administravo principai, kurie pirmosios instancijos teismo yra vertinti subjektyviai, vienpusiškai ir tendencingai, remiantis suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose, tačiau neatsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes.

20. Atsakovas pažymi, kad jis ir VSDFV, priimdami sprendimus ištyrė visas aplinkybes, kokios buvo žinomos sprendimų priėmimo metu. Prieš priimant sprendimą B. L. buvo pasiūlyta pateikti prašymą grąžinti susidariusią permoką dalimis, tačiau ji šia teise nepasinaudojo. VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos skundus skundžiamuose sprendimuose išaiškino visas teises pareiškėjai, nurodė, kad VSDFV direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti nustatytos permokos išieškojimo, kai yra tam tikros aplinkybės; nurodė, kad buvo vertinama pareiškėjos ekonominė ir socialinė padėtis, tačiau nepakako duomenų, kad B. L. ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki, todėl nusprendė, kad pagal turimus duomenis nėra pagrindo taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas ir atsisakyti nustatytos našlių permokos išieškojimo. VSDFV konkrečiai nurodė, kokie įrodymai turi būti pateikti sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos našlių pensijos permokos atsisakymo, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos sunkią ekonominę (socialinę) padėtį nei atsakovui, nei VSDFV, kaip ir buvo nurodyta VSDFV 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime.

21. Pareiškėja B. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl nėra pagrindo jį naikinti. VSDFV bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais, taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos.

23. Pareiškėja pažymi, kad iki L. L. mirties identifikavo save kaip jo sutuoktinę, o jį – kaip savo sutuoktinį, abu vedė bendrą ūkį. L. L. sunkiai susirgus, pareiškėja atliko sutuoktinės pareigas (visokeriopai rūpinosi sergančiu asmeniu ir pan.) bei teises (pvz., gauti informaciją iš gydymo įstaigos apie asmens sveikatą ir pan.). 1995 m. lapkričio 15 d., jau būdama senatvės pensininke, pareiškėja kreipėsi dėl našlių pensijos gavimo paraginta VSDFV Kauno skyriaus darbuotojos. Pareiškėja dėl savo riboto socialinio aktyvumo, teisinių žinių stokos objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti jokių tyčinių paskatų apgauti valstybę ir nesiekė sąmoningai nuslėpti santuokos su L. L. nutraukimo fakto. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokios objektyvios priežastys, dėl kurių net dvidešimt vienerius metus nesiėmė veiksmų nutraukti našlių pensijos mokėjimą pareiškėjai, nors teisės normos nustatė VSDFV, kaip valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką prižiūrinčios institucijos, pareigą užtikrinti, kad valstybės lėšos, skiriamos valstybinio socialinio draudimo išmokoms, būtų naudojamos teisėtai, efektyviai ir tikslingai. Pagal Pensijų įstatymo 44 straipsnį, jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas. Tokiu būdu įstatymu atsakovui buvo numatyta neigiama pasekmė už netinkamą ir / ar aplaidų savo pareigų atlikimą. Nuostatų 65 punktas, kuriuo remiasi atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo bei pirmosios instancijos teismas, įsigaliojo 2009 m. kovo 10 d. Pareiškėjai 1995 m. lapkričio 15 d. kreipiantis į VSDFV Kauno skyrių analogiška nuostata negaliojo, vadinasi pareiškėjai nepagrįstai yra primetama prievolė atsakyti už veiksmus, už kuriuos jų atlikimo metu ir net po jų atlikimo jokia atsakomybė nebuvo numatyta.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos B. L. skundą atmesti.

25. VSDFV pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams ir pažymi, kad pareiškėjos teiginiai, jog jos pateikti dokumentai našlių pensijai gauti yra teisingi, o ji nenuslėpė ištuokos fakto, nepatvirtinti jokiais įrodymais. Atsakovui nenustatyta pareiga kiekvienu atveju tikrinti visus asmenų pateiktus dokumentus, o pagrindas nutraukti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą atsirado tik 2016 m. kovo 18 d., gavus Kauno m. CMB ištuokos įregistravimo akto įrašą. Žala padaryta dėl pareiškėjos kaltės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjos kaltę, į aplinkybes, dėl kurių susidarė B. L. našlių pensijos permoka, ir dėl kokių priežasčių buvo priimtas sprendimas išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką, netinkamai įvertino faktines aplinkybes. VSDFV Kauno skyrius neturėjo pareigos spręsti permokos išieškojimą taip, kad nesukeltų asmeniui pernelyg didelės naštos, nes pareiškėja į atsakovą dėl to nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo, priimto dėl pareiškėjai išmokėtos valstybinio socialinio draudimo našlės pensijos permokos išieškojimo, taip pat dėl VSDFV sprendimų, priimtų išnagrinėjus ginčą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pareiškėja skunde, kurį tikslino, prašė panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo nuspręsta išieškoti permokėtos valstybinio socialinio draudimo našlės pensijos sumą bei VSDFV sprendimus, priimtus išnagrinėjus ginčą ikiteismine tvarka. Pareiškėja atsakovo sprendimo, kuriuo jai buvo nutrauktas našlės pensijos mokėjimas, neginčijo. Pareiškėja nesutiko su sprendimu dėl našlių pensijos permokos išskaičiavimo iš jos gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos iš esmės teigdama, kad minėta permoka susidarė ne dėl jos kaltės.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, t. y. panaikino VSDFV Kauno skyriaus 2016 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. PR_SP5-117, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išieškoti po 20 procentų kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo fondui bus atlyginta nustatyta 9 411,18 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka, susidariusi laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 2016 m. kovo 31 d. bei panaikino VSDFV 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3263 bei 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6480, priimtus išnagrinėjus pareiškėjos skundus privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

29. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad našlės pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjos kaltės jai pateikus neteisingą informaciją bei esant nesąžiningai, nuslėpus aplinkybę, kad pareiškėjos ir L. L. santuoka buvo nutraukta, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjos kaltės nėra, atitinkamai priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nenustačiusi pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, juos papildo.

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (redakcijos, galiojusios skundžiamų sprendimų priėmimo metu, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pagal minėto įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalį Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, aiškindama minėtas teisės normas, konstatavo, kad būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (37 p.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (38 p.). Vertinant Fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 ir 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (39 p.).

35. Byloje nagrinėjamu atveju sprendimas nutraukti pareiškėjai paskirtos našlių pensijos mokėjimą, o vėliau ir šioje byloje skundžiamas sprendimas išieškoti susidariusią našlių pensijos permoką buvo priimtas įvertinus pareiškėjos pateiktus našlių pensijai skirti dokumentus, kurių pagrįstumas buvo patikrintas tik po ilgo laikotarpio, pradėjus duomenis kaupti Registre. Atsakovas, gavęs duomenis iš Registro, sprendė, kad pareiškėjai palankus sprendimas prieš dvidešimt vienerius metus buvo priimtas nepagrįstai. Taigi tai, kad institucija nusprendė panaikinti savo priimtą sprendimą, lėmė taip pat ir minėta priežastis (Registro įsteigimas ir duomenų jame kaupimas), taigi priežastis, susijusi su valstybės institucijų įsteigimu, veiklos pagrindais.

Jeigu institucijos sprendimo panaikinimas yra lemiamas, be kita ko, pačių valstybės valdžios institucijų veiklos ypatumais, dėl kurių priimant administracinį sprendimą faktiškai nebuvo surinkti visi faktiniai duomenys, turintys užtikrinti sprendimo pagrįstumą, tai negali būti vertinama kaip faktinis pagrindas, leidžiantis institucijai spręsti dėl jos priimto sprendimo panaikinimo. Toks institucijos veikimas neatitinka gero administravimo principo. Institucija, nustačiusi, kad administracinis sprendimas turi būti panaikintas ne vien dėl asmens, besikreipusio dėl tokio sprendimo, kaltės, bet iš dalies ir dėl institucijos veiksmų, paprastai neturėtų naikinti savo priimto administracinio sprendimo, nes toks panaikinimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu.

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ir naujausioje savo praktikoje tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-261-602/2018). Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo institucijos, atlikdamos savo funkcijas, turėtų imtis priemonių, užtikrinančių sprendimų teisėtumą. Sprendimų teisėtumas viešojo administravimo srityje yra viešas interesas, kuris įgyvendinamas institucijose joms priimant sprendimus.

Dėl būtinumo saugoti viešąjį interesą gali būti ribojamos asmens teisės. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad nustačius, jog pareiškėja neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų našlės pensijai gauti, šios pensijos mokėjimas turėjo būti nutrauktas. Nustačius įstatymo pažeidimą, institucija galėjo svarstyti dėl pareiškėjos teisių ribojimo ir už praėjusį laikotarpį, tačiau taip pat buvo būtina svarstyti, ar toks ribojimas yra proporcingas.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad administracinio sprendimo panaikinimu praėjus labai ilgam laiko tarpui – net dvidešimt vieneriems metams, visa administracinio sprendimo panaikinimo našta negali būti perkelta pareiškėjai, nes toks sprendimas priklausė ne tik nuo pareiškėjos elgesio, bet ir nuo institucijos veiklos ypatumų, taikytos administracinės praktikos. Be to, visos administracinio sprendimo panaikinimo naštos perkėlimas pareiškėjai yra neproporcingas atsižvelgiant ir į pareiškėjos turtinę padėtį (gaunamas pajamas), sveikatos būklę, amžių. Taigi pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs institucijos taikytas priemones kaip neproporcingas, turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti ginčijamus sprendimus.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas skundžiamame 2016 m. birželio 13 d. sprendime Nr. PE_SP5-117, kuriuo nusprendė išieškoti iš pareiškėjos permoką iš esmės nevertino aplinkybių, nustatytų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte, t. y., aplinkybių, dėl išmokos permokos išieškojimo atsisakymo dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės padėties), o apsiribojo konstatavimu, kad pareiškėja buvo informuota apie susidariusią permoką, jai buvo pasiūlyta geranoriškai ją grąžinti arba pateikti prašymą dėl permokos grąžinimo dalimis, tačiau pareiškėja to nepadarė. Sąlygos, kurioms esant pareiškėjai apskaičiuota valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos permoka galėtų būti sumažinta ar jos išieškojimo atsisakyta, buvo išaiškintos tik VSDFV 2016 m. lapkričio 11 d. sprendime Nr. (6.5)I-6480, priimtame išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje skundžiamų sprendimų atitikimą proporcingumo, gero administravimo, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principams, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo jo panaikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė