2019-02-13 Nr. AB-4013-3-61-3-03498-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1253-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03498-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. U. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), 556,36 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Madeirą. Pagal šią sutartį ji Bendrovei sumokėjo 636,58 Eur (2 198 Lt), tačiau dėl Bendrovės nemokumo (bankroto) 2014 m. lapkričio 22 d numatyta kelionė neįvyko. Likviduojamam Valstybinio turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) inicijavus kompensavimo procedūrą pareiškėjai buvo grąžinta 80,22 Eur suma, kas sudarė 3,60 procento nuo įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Liko negrąžinta 556,36 Eur suma. Pareiškėjos nuomone, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas, Įstatymas) 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su visiško turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, jai kyla atsakomybė.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija, kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai Atsakovo atstovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisti turtinę žalą, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėja su 462,71 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, taigi, patenkinus skundą, pareiškėja įgytų teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Pateikė analogiškus Ministerijai argumentus pabrėždamas, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 9 d. sprendime pareiškėjos V. U. skundą tenkino, t. y. jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, priteisė 556,36 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. spalio 19 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004567. Pagal šią sutartį pareiškėja Bendrovei sumokėjo 636,58 Eur, tačiau dėl pastarosios nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai kreipusis į Turizmo departamentą UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. gruodžio 18 d. už neįvykusią kelionę pareiškėjai grąžino 57,29 Eur. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į Departamentą ir 2015 m. rugsėjo 14 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu jai buvo grąžinta 22,93 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma ( liko negrąžinta 556,36 Eur), todėl ji patyrė nuostolius.

8. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje aiškinamas Direktyvos 7 straipsnis, Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės santykis, teismų kompetencija, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistės patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistės (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos, konstatuota, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

9. Teismas akcentavo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Taigi egzistuoja pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, kilimo sąlyga – pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, konstatavo ir antrąją valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos teisę, kilimo sąlygą – pažeidimas yra pakankamai akivaizdus. Teismas, įvertinęs tai, kad Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, nustatė, kad tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. trečioji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, atsiradimo sąlyga. Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tenkino pareiškėjos reikalavimą priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, taip pat reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. spalio 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. U. skundą atmesti.

12. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Nors teismas pacitavo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su valstybės deliktine atsakomybe, jis sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

13. Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjai suteikė teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą: teismo sprendimui įsiteisėjus pareiškėja įgis iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 462,71 Eur sumai. Teisės aktai nenustato pareiškėjai galimybės gauti dvigubą jos patirtos žalos atlyginimą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr. 1403 patvirtino naują Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų redakciją, kurioje šios ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją.

17. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėja patyrė 556,36 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus teiginius apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo, dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos bei dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos pagrįstumo ir dydžio.

19. Dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249, 6.263 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, t. y. jis patyrė nuostolius, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

20. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

21. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantės pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

22. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

23. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

24. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistės (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistės teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

26. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d.sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

27. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

28. Departamento pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė: 2014 m. lapkričio 12 d. turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004567 dviems asmenims, kurios bendrą vertė 636,58 Eur; 2014 m. lapkričio 13 d. kasos pajamų orderį Nr. U201400105025875, kuriame mokėtoju nurodyta pareiškėja V. U., gavėju – UAB „Kelionių gurmanai“, mokėjimo paskirtis –už kelionę į Madeirą, suma – 2 198 Lt (636,58 Eur); ir 2017 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymą Nr.12181521, kuriame mokėtoju nurodytas UAB „Kelionių gurmanai“, gavėjų – pareiškėja (197,82 Lt –57,29 Eur); mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135961, kurio mokėtoju nurodytas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, gavėju – pareiškėja, mokėjimo paskirtis – draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, suma –22,93 Eur. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT004567 ir mokėjimo nurodymų datas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 12 d. iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Kelionių gurmanai“ įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai buvo grąžinta tik 80,22 Eur suma, tai ji patyrė 556,36 Eur turtinę žalą. Būtent šią sumą pareiškėja skunde prašė priteisti iš atsakovo.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius