2022-09-28 Nr. AB-23958-3-61-3-03640-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-926-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03640-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Baltic Master“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. S-122(7-66/2014), išskyrus dalį, kuria pareiškėjas buvo atleistas nuo 27 118,40 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių mokėjimo, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-153, Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iš Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos neaišku, kokį iš 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 143 straipsnyje išvardintų pagrindų Vilniaus TM taiko, konstatuodama, kad pareiškėjas prekes pirko iš susijusio asmens, todėl ir tolimesnės išvados, neva išplaukiančios iš nuomonės, kad asmenys yra susiję, yra nepagrįstos.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus TM nepagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės metodą, nustatant prekių muitinę vertę. Vilniaus TM išvados pagrįstos prielaidomis ir neatitinka objektyviai egzistuojančių faktinių aplinkybių. Vien fakto, kad tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ yra susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nepakanka juos pripažinti juridiškai pripažintais verslo partneriais Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme. Tokiais asmenimis gali būti pripažinti asmenys, turintys ir vystantys bendrą verslą, taip pat asmenys, kurių vienas turi galimybę daryti įtaką kitam ar pan.

Nėra įrodyta, kad pirkėjas ir pardavėjas yra juridiškai pripažinti verslo partneriai. Dėl argumento, kad pardavėją įforminant muitinės procedūras atstovauti buvo įgalioti pas pareiškėją dirbantys fiziniai asmenys, paaiškino, kad įgaliojimuose nėra nurodyta, jog įgaliotiniai yra įgaliotojo (JAV įmonės „Gus Group LLC“) darbuotojai, tai patvirtina ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ 2013 m. gegužės 21 d. raštas, priešingai, jie yra UAB „Baltic Master“ logistikos vadybininkai. Dėl argumento, kad nebuvo pateiktos prekių pirkimo–pardavimo sutartys tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“, paaiškino, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, nes užsakymų patvirtinimuose yra visos būtinos sąlygos, kad pirkimo–pardavimo sutartis būtų laikoma sudaryta.

Be to, rašytinės sutarties nebuvimas nėra ir negali būti pagrindu, leidžiančiu konstatuoti, jog asmenys yra susiję. Dėl argumento, kad jis nepateikė Malaizijos įmonės pardavimo sąskaitų JAV įmonei „Gus Group LLC“, paaiškino, jog jis visas prekes įsigijo iš JAV įmonės „Gus Group LLC“, todėl jis neturi ir negali turėti dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimą iš gamintojo, o pardavėjas JAV įmonė „Gus Group LLC“ atsisakė jam pateikti tokias sąskaitas, kas patvirtina, jog pirkėjas ir pardavėjas nėra tarpusavyje susiję asmenys.

Kartu pažymėjo, kad prekių gabenimo išlaidos yra įskaitytos į prekių kainą, nurodytą sąskaitose. Pareiškėjo įsiskolinimai JAV įmonei „Gus Group LLC“ bei kitiems tiekėjams rodo pareiškėjo sunkią finansinę padėtį, tačiau jokiu būdu neįrodo jo susiejimo su prekių pardavėja JAV įmone „Gus Group LLC“. Papildomai nurodė, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, kadangi kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą, kainą.

Pabrėžė, kad Vilniaus TM nurodė, jog muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) nėra informacijos apie sandorius, kurie atitinka tapačių ir panašių prekių reikalavimus, tačiau, nežiūrint to, prekių vertė buvo padidinta 3,5 karto, o Departamentas nurodė, kad muitinė turi teisę vadovautis informacija, pateikta šioje duomenų bazėje (PREMI DB).

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstų abejonių dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Pareiškėjas (importuotojas) privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą, už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes. Pagrįstai nepripažintos pareiškėjo pateiktos turto vertintojų ataskaitos, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Deklaruota prekių sandorio vertė yra 3–4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje, pareiškėjas ir prekių pardavėja – JAV įmonė „Gus Group LLC“, yra tarpusavyje susiję asmenys, importuotojas nepateikė pirkimo sutarčių, apmokėjimo, transportavimo draudimo išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl yra pagrindas netaikyti importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo. Patikrinimo ataskaitoje labai aiškiai nurodyta, kodėl ir kokiu pagrindu pirkėjas ir pardavėjas pripažinti susijusiais asmenimis (2009 m. spalio 1 d. JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimą transporto organizavimui iš Klaipėdos teritorinės muitinės jūrų uosto iki Vilniaus, patvirtintą šios įmonės antspaudu, pasirašė logistikos vadovas J. K. (J. K.), kuris dirbo ir UAB „Baltic Master“ ir t. t.). Būtent ilgalaikiai, daugkartiniai pareiškėjo ir JAV įmonės „Gus Group LLC“ verslo santykiai, nepagrįstai didelė pareiškėjo skola jai, fizinių asmenų, dirbančių pas pareiškėją ir veikiančių JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu, tapatumas sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją ir JAV įmonę „Gus Group LLC“ susijusiais asmenimis Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Vilniaus TM nurodė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui nepagrįstai buvo pritaikytas sandorio vertės metodas, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo perskaičiavo importuotų prekių muitinę vertę ir įregistravo mokestinę prievolę bei skyrė baudą. Konkretūs užsakymai (proformos) dėl atskirų prekių siuntų nebuvo pateikti. Pareiškėjas už importuotas prekes nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas prekių pardavėjai JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt. Nustatyta, kad už prekes, gautas tikrinamuoju laikotarpiu, nėra sumokėta, ir prekių pardavėja netaiko pirkėjui jokių drausminančių priemonių, nėra jokių rašytinių sutarčių, numatančių tarpusavio įsipareigojimus. Proformoje nurodyto apmokėjimo termino pirkėjas taip pat nesilaiko, o pardavėja dėl to nereiškia jokių pretenzijų, atvirkščiai, toliau tiekia prekes, nors už jas jai nemokama. Vadinasi, nėra aiškios importuotų prekių apmokėjimo sąlygos. Buvo pateikti JAV įmonės „Gus Group LLC“ įgaliojimai transporto organizavimui iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus, kuriuos pasirašė tos įmonės logistikos vadovas Jurijus Kolesnikovas (Jurij Kolesnikov), kuris tuo pačiu metu (nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d.) dirbo ir UAB „Baltic Master“, bei J. I., kuri nuo 2006 m. sausio 31 d. dirba ir UAB „Baltic Master“ logistikos vadove. Šie įgaliojimai yra patvirtinti JAV įmonės „Gus Group LLC“ spaudu ir suteikia teisę atstovauti šios įmonės interesams santykiuose su trečiaisiais asmenimis. 2013 m. gegužės 21 d. raštas dėl transportavimo išlaidų surašytas jau po pirminio patikrinimo, todėl tokia informacija nelaikoma objektyvia. Sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic Master“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus TM, atlikusi pakartotinį teminį pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, jo apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotomis prekėmis nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM3200124M įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę muitinei: 173 005 Lt muitas, 1 457 978 Lt importo PVM, 437 675 Lt PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio 163 098 Lt muito ir PVM bauda. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Departamentą, kuris 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-3153 patvirtino Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM3200124M. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2014 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. S-122(7-66/2014) patvirtino Departamento sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 27 118,40 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

7. Teismas iš 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 29 straipsnio 1 dalies b punkto, 29 straipsnio 2 dalies a, b, c punktų, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatų analizės nustatė, kad importuojamų prekių muitinė vertė – tai sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes. Todėl tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – nustačius konkrečią faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, galima taikyti sandorio vertės metodą. Teismas pažymėjo, kad importuojamų prekių muitine verte negali būti laikoma jų įsigijimo (sandorio) vertė, jeigu prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti.

8. Teismas nustatė, kad Malaizijos įmonė „O. Y. L. Manufacturing Company SDN. BHD“ pardavė prekes JAV įmonei „Gus Group LLC“, kuri jas pardavė pareiškėjui. Pats pareiškėjas Vilniaus TM yra paaiškinęs, kad prekių pirkimo–pardavimo sutarčių su JAV įmone „Gus Group LLC“ nėra sudaryta, prekės tiekiamos užsakymo pagrindu. Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjas už importuotas prekes nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo skolingas JAV įmonei „Gus Group LLC“ 6 507 251,15 Lt ir šiuo laikotarpiu dar iš jos importavo prekių už 5 388 174,19 Lt, o sumokėjo 3 924 209,02 Lt dengdamas skolą, tačiau už ginčo laikotarpiu gautas prekes neatsiskaitė, nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas dar įsigijo prekių iš JAV įmonės „Gus Group LLC“ už 795 540,11 Lt, tačiau atsiskaitymai vykdomi nebuvo. Tai, kad, kaip teigė pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu, visos skolos buvo sumokėtos, teismo vertinimu, parodė, jog pareiškėjas laikėsi gynybinės, sau palankios pozicijos ir ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad, ginčui pasiekus teismą, jis argumentus galėtų nukreipti sau palankia linkme. Tokius pareiškėjo veiksmus teismas įvertino kritiškai, todėl pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė. Pareiškėjas su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo-pardavimo sutarties su tinkamai aptartomis apmokėjimo sąlygomis sudaręs nebuvo, atsiskaitymas už prekes kontroliuojamas nebuvo, kas, teismo vertinimu, nėra priimtina ir būdinga versle. Sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekės kaina ir kokią transportavimo paslaugos, jokie įrodymai paties pareiškėjo šiuo klausimu nėra pateikti, taigi, nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos. Iš to, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, todėl pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos.

9. Kartu teismas akcentavo, kad įgaliojimus dėl transporto organizavimo iš Klaipėdos jūrų uosto iki Vilniaus JAV įmonės „Gus Group LLC“ vardu pasirašė pareiškėjo logistikos vadovas Jurijus K. ir pareiškėjo logistikos vadovė J. I.. Pareiškėjo importuotų prekių kaina yra nepagrįstai maža – 3–4 kartus mažesnė palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorių vertėmis, sukauptomis PREMI duomenų bazėje. Šioje bazėje sukauptų duomenų teismas papildomai netikrino, nes nebuvo pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis. Taisyklių 12 punktas įtvirtina pareigą naudotis būtent PREMI DB sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, todėl teismas pareiškėjo atstovės argumentus apie Eurostato DB laikė nepagrįstais. Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo taisyklių 5 punkte nustatyta, kad pagrindinis importuojamų prekių muitinės vertės kontrolės būdas yra importuojamų prekių sandorių verčių palyginimas su deklaruotomis tapačių arba panašių prekių sandorių vertėmis. Taigi, PREMI duomenų bazėje esančios informacijos analize remtasi pagrįstai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimus, ūkio subjektai rinkoje veikia siekdami gauti pelno ir prekės gali būti parduodamos mažesnėmis nei įsigijimo kainomis tik esant išskirtinėms sąlygoms. Šias išskirtines sąlygas privalo įrodyti importuotojas (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009). Teismas, įvertinęs šias aplinkybes ir nurodytas pareiškėjo skolas JAV įmonei „Gus Group LLC“, kurios nebuvo kontroliuojamos, o leidžiamos, kas neatitinka verslo logikos, nustatė, kad pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra susiję asmenys nagrinėjamo ginčo kontekste.

10. Remdamasis LVAT 2003 m. birželio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-516/2003 pateiktu išaiškinimu, teismas pabrėžė, kad tiek nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimas įrodo, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo pritaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį naudojant duomenis iš PREMI duomenų bazės.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad nepagrįstai visos importuotos kondicionierių komplektuojamosios dalys buvo vadinamos bendru pavadinimu „prekės“, nes kiekviena iš šių dalių turi skirtingą paskirtį, pavadinimą ir kainą, nurodė sutinkantis su Komisijos argumentacija, jog pats pareiškėjas importo deklaracijose importuotas prekes aprašė vienu pavadinimu – oro kondicionavimo įrenginių dalys, deklaravo vienu prekių kodu, nurodydamas bendrą šių dalių masę kilogramais, todėl šį pareiškėjo teiginį atmetė kaip nepagrįstą, o muitinės poziciją naudoti PREMI DB duomenis apie kitų importuotojų importuotų oro kondicionavimo įrenginių dalių, neidentifikuojant šių dalių, kainas laikė teisinga. Be to, teismas konstatavo, jog buvo pagrįstai atsisakyta vertinti pareiškėjo pateiktą turto vertinimo ataskaitą Nr. 13-205-51, nes joje vertinta šaldymo įranga vienetais, o pareiškėjas yra deklaravęs savo prekes kilogramais, todėl nagrinėjamu atveju tokia ataskaita nėra pakankama ir tiksli. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ne į visus jo argumentus buvo atsakyta skundžiamuose sprendimuose, teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek MGK tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, aptarė esmines ir svarbiausias aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, o į kiekvieną pareiškėjo pateiktą argumentą nėra pagrindo atsakyti, jei bendrame kontekste padarytų išvadų pakanka tinkamam sprendimui priimti.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaracijose deklaruotų prekių (oro kondicionavimo įrenginių dalių) muitinės vertės, palyginus su PREMI DB sukauptomis kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, yra žymiai (3–4 kartus) mažesnės, pareiškėjas ir JAV įmonė „Gus Group LLC“ yra tarpusavyje susiję asmenys, taip pat nepateiktos konkrečios prekių pirkimo sutartys, neaiškios apmokėjimo už prekes sąlygos – nepateikti dokumentai, pagrindžiantys apmokėjimą už prekes, jų transportavimą, draudimą, todėl teismas padarė išvadą, kad importuotų prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos tam tikros sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio sandorio vertei neįmanoma nustatyti, todėl Vilniaus TM pagrįstai, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, 2 dalies a punktu, netaikė importuotų prekių muitiniam įvertinimui deklaruoto sandorio vertės metodo pareiškėjo deklaracijose deklaruotoms prekėms ir pagrįstai perskaičiavo jam importo mokesčius.

13. Dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu pateikto prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, teismas pažymėjo, kad byloje yra pakankamai duomenų sprendimo priėmimui, teismui jokių papildomų klausimų dėl teisės nuostatų aiškinimo nekilo, todėl pagrindo kreiptis į ESTT nėra.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Baltic Master“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo nustatytos sąlygos arba aplinkybės, turinčios įtakos prekių kainai, kurios poveikio neįmanoma įvertinti, be to, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję asmenys, ir tuo remdamasis nepagrįstai atmetė sandorio vertės metodo taikymą (atmetė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje įtvirtinto metodo taikymą). Pirmosios instancijos teismas nors ir citavo Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d., Įgyvendinimo reglamento 144 str. 1 d.), tačiau netinkamai jas aiškino ir interpretavo. Remiantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-709/2013, sandorio vertei nustatyti nėra reikalaujama, jog pirkėjas būtų faktiškai atsiskaitęs su pardavėju. Atvirkščiai, sandorio vertės apibrėžimas tiesiogiai įtvirtina galimybę sandorio vertės dalimi laikyti pirkėjo skolą, t. y. pirkėjo pardavėjui ateityje mokėtiną sumą. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas, teikdamas deklaraciją muitinės įstaigai, deklaravo su pardavėju individualiai sutartą ir prekių įsigijimo dokumentuose (sąskaitose) nurodytą sumą, taigi – ne tik pardavėjui („Gus Group LLC“) sumokėtą, tačiau ir mokėtiną sumą, tokiu būdu nepažeisdamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog sandorio verte laikytina faktiškai sumokėta ir mokėtina suma už prekes. Tokiu būdu pareiškėjas nurodė realią sandorio vertę, jos nesumažindamas. Skolos egzistavimas niekaip netrukdo nustatyti sandorio vertę ir negali būti laikomas aplinkybe, sukuriančia pagrindą netaikyti sandorio vertės metodo importuojamoms prekėms. Dėl to nepagrįstas teismo argumentas, kad skolos egzistavimas nulėmė apmokėjimo už prekes neaiškumą, nes prekių kainos dydis dėl skolos egzistavimo nepakito.

14.2. Pareiškėjas tiek Vilniaus TM, tiek Departamento, tiek ir pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes laikė nepagrįstomis ir negalinčiomis lemti sandorio vertės metodo netaikymo Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nes jos neturi faktinio ryšio su prekių kaina:

1) sąlyga, jog pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, o jų sąsajumas turėjo įtakos kainai, yra savarankiškas sandorio vertės netaikymo pagrindas, įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte, t. y. nepatenka į 29 straipsnio 1 dalies b punkto turinį ir negalėjo būti laikoma aplinkybe, turinčia įtakos prekių kainai pagal minėto straipsnio b punktą;

2) kaip minėta, skolos egzistavimas negali nulemti sandorio vertės metodo netaikymo; pareiškėjo skola pardavėjui jau vien pagal loginę prasmę negalėtų būti laikoma aplinkybe, turinčia tokios įtakos prekių kainai, dėl kurios deklaruota prekių kaina būtų mažesnė, nei reali; tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas su pardavėju nuolat atsiskaitydavo už įsigytas prekes (importuotas anksčiau, nei tikrinamojo laikotarpio prekės), t. y. skola nebuvo „užšaldyta“, ką nustatė ir Vilniaus TM (tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas sumokėjo pardavėjui 3 924 209,02 Lt);

3) nėra duomenų, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovas J. K. ir logistikos vadovė J. I.) dirbo ir pardavėjo įmonėje – „Gus Group LLC“, šią išvadą trečiasis suinteresuotas asmuo padarė be jokio pagrindo, kai tiek pareiškėjas, tiek pardavėjas rašytiniais patvirtinimais paneigė šias aplinkybes; be to, 2009 m. spalio 1 d. ir 2012 m. rugpjūčio 29 d. įgaliojimai negali būti vertinami atsietai nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugpjūčio 17 d. įgaliojimų, kuriais pardavėjas „Gus Group LLC“ įgaliojo pareiškėjo logistikos vadovus atstovauti įmonei („Gus Group LLC“) siuntinio pristatymo metu, ir siuntinio pristatymo metu šie asmenys veikė tik kaip „Gus Group LLC“ įgaliotiniai, tačiau buvo pareiškėjo darbuotojai; pareiškėjas buvo vienintelis pardavėjo prekių importuotojas į Lietuvą, o pardavėjas Lietuvoje neturėjo jokių padalinių ir darbuotojų, todėl būtent pareiškėjo ir pardavėjo verslo interesus atitiko tai, kad pareiškėjo logistikos vadovai padėtų prekių transportavimo metu (Lietuvoje), kad atvykstančios prekės būtų kuo greičiau pristatytos, sutvarkyti reikiami dokumentai;

4) pagal LVAT praktiką aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruotų prekių sandorio vertė žymiai (3–4 kartus) mažesnė, palyginus su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB), negali būti įrodomuoju sandorio vertės pagrindimu ir negali būti laikoma pakankama pagrįsti sandorio vertės metodo netaikymą dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-709/2013); be to, Vilniaus TM teiginys, kad pareiškėjo prekių vertė mažesnė, palyginus su panašių prekių sandorio vertėmis, yra neteisingas ir klaidinantis, nes Vilniaus TM neatliko pareiškėjo prekių palyginimo su panašių prekių sandorio vertėmis, o lygino su apskaičiuotąja verte, išreikšta litais už vieną kilogramą (Lt/kg) (sandorio vertę padalino iš prekių kiekio (kg) ir, gavusi kainą už vieną kilogramą, būtent su šia kaina lygino pareiškėjo prekes);

5) teiginiu, kad muitinei nepateikti transportavimo išlaidas pagrindžiantys objektyvūs bei kiekybiškai įvertinami duomenys, Vilniaus TM prieštarauja pati sau, nes patikrinimo ataskaitoje nurodė, jog UAB „BMG Logistics“ organizavo prekių gabenimą maršrutu Port-Klang (Malaizija) – Vilnius (Lietuva); Vilniaus TM buvo pateikti (ir ji pati tą patvirtina) transportavimo išlaidų dydį pagrindžiantys dokumentai; šias išlaidas apmokėdavo pardavėjas, o už transportavimą patirtas sąnaudas perkeldavo pareiškėjui, įtraukdamas jas į prekių kainą; tą patvirtino byloje esantys įrodymai dėl prekių kainos nustatymo principo ir rašytinis pardavėjo patvirtinimas;

6) pirkimo sutarties nepateikimas negali būti laikomas savarankiška sąlyga ar aplinkybe, darančia įtaką prekių kainai; nustatytos faktinės aplinkybės parodė, kad pareiškėjas nepateikė pirkimo sutarčių, nes jos niekada nebuvo sudarinėjamos, o prekės parduodamos užsakymų (proformų) pagrindu, išrašant sąskaitą faktūrą; pirkimo–pardavimo sutarties buvimas / nebuvimas neturi jokios įtakos pirkėjo ir pardavėjo suderintai prekių kainai; taip pat apmokėjimo už įsigytas prekes dokumentai negalėjo būti pateikti tyrimo metu, nes apmokėjimas dar nebuvo atliktas; tokie dokumentai buvo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikti su apeliaciniu skundu; be to, draudimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai yra byloje, todėl nepagrįstas Muitinės departamento argumentas dėl negalėjimo nustatyti tokių išlaidų dydžio;

7) nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas atmesti sandorio vertės metodą, tokį argumentą grindžiant importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumu; muitinės vertės nustatymo koncepciją pakeitus iš „įprastos kainos“ į bendrąją „sandorio vertės“ koncepciją, muitinė vertė turi būti apskaičiuojama remiantis individualaus prekių pardavimo sąlygomis, todėl svarbu išsiaiškinti prekių kainos nustatymo sąlygas, o ne apmokėjimo už prekes sąlygas. Šiuo atveju apmokėjimo už prekes sąlygos keitėsi tik prailginant atsiskaitymo terminus, kas niekaip neturėjo įtakos prekių kainos dydžiui.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl Vilniaus TM ir Muitinės departamento nustatytų sąlygų ir aplinkybių Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, nevertino ir nemotyvavo sprendimo dėl galėjimo nustatyti tų sąlygų daromos įtakos dydį (vertę prekių kainai), tokiais savo veiksmais netinkamai aiškino bei taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktą ir Įgyvendinimo reglamento 141 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnį, nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos.

14.3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą bei Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punktą (dėl pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio susiejimo). Kaip minėta, Vilniaus TM klaidingai interpretavo faktines aplinkybes ir klaidingai sprendė, kad pareiškėjo logistikos vadovai buvo pardavėjo darbuotojai. Tokias aplinkybes paneigė byloje esantys įrodymai. Juridiškai pripažintais verslo partneriais (Įgyvendinimo reglamento 143 str. 1 d. b p. prasme) galėtų būti laikomi holdingo nariai, kuomet juos sieja juridinis (teisinis) ryšys. Šio konkretaus ginčo kontekste Vilniaus TM nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjo darbuotojai, kaip pardavėjo įgalioti atstovai, būtų darę kokią nors įtaką prekių kainai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo ir pardavėjo sąsają papildomai pagrindžia tai, kad pareiškėjo importuotų prekių kaina 3–4 kartus mažesnė, nei kitų importuotojų PREMI DB sukauptos panašių prekių sandorių vertės, be to, pareiškėjas skolingas pardavėjui. Tačiau teismas nenurodė, kuriuo Įgyvendinimo nuostatų punktu remdamasis laiko, jog pareiškėjas ir pardavėjas yra susiję.

14.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį faktas, kad pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Siekdama atmesti sandorio vertės metodą, muitinė privalo nustatyti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšį ir tokio ryšio įtaką kainai. Šiuo atveju, net ir grįsdama sandorio vertės netaikymą dėl pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo, Vilniaus TM privalėjo atlikti išsamesnį tyrimą ir nustatyti pareiškėjo ir pirkėjo tarpusavio ryšio įtaką kainai (įtakos buvimo faktą), išdėstydama tokios savo išvados motyvus deklarantui (pareiškėjui) ir suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė tik klaidingą prielaidą dėl to, kad pareiškėjo darbuotojai (logistikos vadovai) buvo ir pardavėjo darbuotojai, nenurodydamas jokių aplinkybių dėl to, jog tai turėjo įtakos nustatant prekių kainą. Byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys prekių kainos nustatymo principus, kurie buvo vienodi ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, nekito, yra lengvai patikrinami, stabilūs, todėl akivaizdu, kad darbuotojai nedarė jokios įtakos prekių kainai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti pareiškėjo ir pardavėjo sąsajumo įtaką kainai, rėmėsi Vilniaus TM klaidingais teiginiais dėl to, kad pareiškėjo prekių kaina buvo kelis kartus mažesnė, nei kitų importuotojų panašių prekių sandorio vertės. Ši išvada nepagrįsta, nes, visų pirma – PREMI DB nebuvo prekių, kurios atitiktų panašių prekių kriterijų (tą patvirtino tiek Vilniaus TM, tiek Muitinės departamentas), antra – pareiškėjo prekių kaina buvo sulyginta su tokiu kito importuotojo importo atveju, su kuriuo negalėjo būti lyginama dėl importo kiekio skirtumų, importo laikotarpio nesutapimo („tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“).

14.5. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio netaikymo. Šiuo atveju pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė buvo nustatyta būtent vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, todėl Vilniaus TM privalėjo pagrįsti, kad galimybės taikyti kitų metodų nebuvo. Šiuo atveju Vilniaus TM tik abstrakčiai nurodė, kad neturi galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti muitiniam įvertinimui tapačių ir panašių prekių sandorio vertės metodo. Tokiu argumentu buvo pažeisti Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimai, nes turi būti vertinamos tapačių ar panašių prekių vertės, kurios buvo „parduotos eksportui į Bendriją“ (Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b p.). Tuo tarpu Vilniaus TM rėmėsi išimtinai PREMI DB ir kitų duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus nerinko (tą patvirtino teismo posėdžio metu), tokiu būdu smarkiai susiaurindama tiriamų duomenų imtį (ne eksporto į Bendriją atvejai, tačiau išimtinai eksporto į Lietuvą atvejai) ir tai buvo vienintelė priežastis, lėmusi, kad tapačių ar panašių prekių eksporto atvejų nenustatė.

14.6. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio taikymo. Nustatant muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį taikomi iš esmės tie patys metodai, leidžiant tam tikrą lankstumą, o lankstumo pavyzdžiai pateikiami Aiškinamosiose pastabose. Aiškinamosios pastabos aiškiai įtvirtina, kad taikant Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį ir prekių muitinę vertę nustatinėjant pagal panašių prekių sandorio vertės metodą, lanksčiau taikomas kriterijus „tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu“, vertinamos prekės, pagamintos kitoje eksporto šalyje, gali būti naudojamos panašių prekių muitinės vertės, nustatytos dedukciniu ir apskaičiuojamos vertės metodais (Muitinės kodekso 30 str. 2 d. c ir d p.). Vilniaus TM, priešingai išdėstytam teisiniam reguliavimui, išsamiai nemotyvuodama tik nurodė, kad pareiškėjo prekių „muitine verte laikytina vertė, nustatyta naudojantis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis“, nepateikdama jokių duomenų apie tai, kaip tokie duomenys buvo atrinkti, kaip atliktas prekių pripažinimo panašiomis tyrimas.

14.7. Net ir laikant pareiškėjo prekes ir Lyginamojo sandorio prekes panašiomis, Vilniaus TM padarė esminį teisės aktų pažeidimą ir pareiškėjo prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją vertę, panaudodama tam lyginamojo sandorio prekių vertę vienam kilogramui (lyginamojo sandorio prekių sandorio vertė (680,04 Lt) / Lyginamojo sandorio prekių kiekis (12 kg) = 56,67 Lt/kg). Tuomet Vilniaus TM ją taikė pareiškėjo prekėms, t. y. pareiškėjo importuotų prekių svorį padaugino iš nustatytosios (apskaičiuotosios) vieno kilogramo kainos. Tokiu būdu apskaičiuota pareiškėjo prekių muitinė vertė neatitinka reikalavimo, kad ja laikytina panašių prekių sandorio vertė, nes pritaikyta ne panašių prekių sandorio vertė, o iš sandorio vertės išskaičiuotas dydis už vienetą (kg).

14.8. Nagrinėjamos bylos atveju neabejotinai reikalingas Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimas, be to, nėra nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos dėl Bendrijos muitinės kodekso 29–31 straipsnių taikymo, o jų taikymas kelia abejonių. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismui jokių papildomų klausimų dėl Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo nekilo, todėl nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą. Tokia teismo pozicija, pareiškėjo nuomone, lėmė ne tik klaidingą Sąjungos teisės nuostatų interpretavimą bei netinkamą jų aiškinimą, bet ir turėjo įtakos neteisingo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui. Nei iš Sąjungos teisės aktų nuostatų lingvistinio aiškinimo, nei iš Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų negalima padaryti pagrįstos išvados dėl atitinkamų Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais

15.1. Pasaulinės prekybos organizacijos Muitinio įvertinimo komiteto 6.1 sprendimas (Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947) 1994 sutarties dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo) muitinės vertės įrodinėjimo pareigą perkelia importuotojui tais atvejais, kai muitinės administracija pagrįstai abejoja dėl deklaruojamos vertės teisingumo ir tikslumo. Jei, importuotojui nepateikus įrodymų, muitinė abejoja dėl deklaruotos vertės teisingumo ir tikslumo, minėtas 6.1 sprendimas suteikia teisę atmesti importuotojo deklaruotą vertę. Šiuo atveju konstatuotina, jog, muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstų abejonių dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jo teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turi teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis nustato, jog muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą. Taigi, teisės aktai nustato prievolę importuotojui įtikinti mokesčių administratorių, kad „deklaruotoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą“, o ne priešingai. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2005 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-145/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-140/2008; 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-1709/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-871/2010; 2011 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-709/2013 ir kt.). Nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruotos prekių sandorio vertės teisingumą. Todėl, neįvykdžius savos prievolės, niekuo nepagrįsta pareiškėjo gynybinė pozicija, kaltinti tiek mokesčių administratorių, tiek pirmosios instancijos teismą neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu ar teisės aktų taikymu.

15.2. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalį importuotojas (šiuo atveju UAB „Baltic Master“) privalo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes (ne informaciją apie kokios nors skolos dengimą ar pan.). Departamentas neprieštarauja pareiškėjo skundo teiginiams, jog prekių muitiniam įvertinimui yra privalomas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnyje nustatytas muitinio įvertinimo metodų taikymo nuoseklumas. Tačiau Įgyvendinimo reglamento 218 straipsnis reglamentuoja, kokie dokumentai turi būti pateikiami kartu su muitinės deklaracija prekių išleidimui į laisvą apyvartą įforminti. Straipsnio 2 dalis muitinei suteikia teisę reikalauti, kad būtų pateikiami transporto dokumentai. Minėtų Taisyklių 8 punkto 2 pastraipoje taip pat nurodyta, kad nustatant importuojamų prekių muitinę vertę sandorio vertės metodu, jų vertė apskaičiuojama remiantis prekių pirkimo–pardavimo dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, sutartimis, transporto paslaugų sąskaitomis faktūromis ir kt. Minėtų dokumentų pareiškėjas nepateikė, o jo pateiktų turto vertintojų ataskaitų pagrįstai nepripažino muitinė, kadangi jos nepagrindžia faktiškai sumokėtos arba mokėtinos pinigų sumos už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją.

15.3. Viena esminių sandorio vertės metodo taikymo sąlygų yra ta, jog būtina nustatyti faktiškai už importuotas prekes sumokėtą ar mokėtiną kainą, t. y. sandorio vertės metodas taikomas tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju sandorio vertės metodas netaikytas ne vien todėl, kad už įsigytas ir importuotas prekes yra dideli įsiskolinimai, tačiau ir dėl to, jog buvo nustatyta, kad UAB „Baltic Master“ su JAV įmone „Gus Group LLC“ pirkimo–pardavimo sutarčių su tinkamai aptartomis pristatymo, draudimo, apmokėjimo ir kitomis sąlygomis nebuvo sudariusi, atsiskaitymai už prekes nebuvo kontroliuojami, sąskaitose faktūrose neišskirta, kokią nurodytos sumos dalį sudaro prekių kaina, o kokią transportavimo išlaidos, t. y. neaiškios nei prekių įsigijimo, nei pristatymo ar atsiskaitymo sąlygos.

15.4. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas jokių duomenų apie prekių gabenimo išlaidas, pagrįstų neginčytinais įrodymais, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad „nėra galimybės nustatyti tikrosios už prekes mokėtinos sumos“, todėl akivaizdu, jog „importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, vadinasi pagrįstai jam pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos“, o pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, kad visos skolos jau yra apmokėtos, pagrįstai įvertino kritiškai, kaip pareiškėjo gynybinę poziciją. Pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau nepateikė jokių konkrečių duomenų, kokią deklaracijose nurodytos importuojamų prekių kainos dalį sudaro prekių vertė, o kokią transportavimo bei kitos išlaidos. Išnagrinėjęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, teisingai pritaikęs galiojančius teisės aktus, teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek nustatytos aplinkybės apie UAB „Baltic Master“ importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, tiek susijusių asmenų egzistavimą, įrodo, kad pagrįstai nebuvo prilaikytas sandorio vertės metodas ir pareiškėjo importuotų prekių muitinė vertė nustatyta pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, naudojant duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės.

15.5. Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM320124M 3.1.2 punkto 7 papunktyje išdėstė, kodėl importuotų prekių vertė negali būti nustatoma nuosekliai taikant Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio nuostatas. Šių muitinės argumentų UAB „Baltic Master“ neginčijo nei ikiteisminėms institucijoms, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl pastarųjų sprendimuose, išnagrinėjus pareiškėjo skundus laikantis skundo reikalavimo ribų, šiuo klausimu išsamiai ir nepasisakyta.

15.6. Pareiškėjas neteisingai interpretavo ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį teigdamas, kad Vilniaus TM „apelianto prekių muitine verte laikė ne panašių prekių sandorio vertę (lyginamojo sandorio prekių sandorio vertę), o apskaičiuotąją“, neatsižvelgė ir nevertino importuotų prekių pardavimo vidaus rinkoje kainų, „neanalizavo ir nerinko duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus, kuriuos galima gauti Bendrijoje (tokių duomenų buvimą pagrindžia Eurostato duomenys)“ ir t. t. Taisyklių 12 punktas nustato, kad taikydama tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus ir Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnį, muitinė naudojasi Muitinės departamento prekių muitinio įvertinimo duomenų bazėje sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę, o duomenų atrankos iš šios duomenų bazės, naudojimosi jais ir sprendimo nustatyti prekių muitinę vertę pagal nurodytoje duomenų bazėje sukauptus duomenis įforminimo tvarką pavesta nustatyti Muitinės departamento generaliniam direktoriui. Taigi Vilniaus TM, nustatydama pareiškėjo importuotų prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsniu, pagrįstai naudojosi muitinės PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis.

15.7. Nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nes importuojamų prekių muitinį įvertinimą reglamentuojančių teisės aktų taikymo praktika yra nuosekli ir išplėtota.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo grindė ginčijamuose sprendimuose nurodytomis aplinkybėmis, manė, kad jos yra teisingos ir pagrįstos.

IV. 17. LVAT 2016 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Baltic Master“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė pagrindo, kuriam esant reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kad jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad muitinė tinkamai taikė teisės aktus ginčo teisiniams santykiams, teisingai apskaičiavo mokesčius bei su jais susijusias sumas. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą, taip pat ir naudodamasis muitinės prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) sukauptais duomenimis.

19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo ištirtas bylos aplinkybes bei jų apimtį, konstatavo, jog skundžiamas teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, o išdėstyti argumentai yra pakankami teismo sprendimui pagrįsti.

20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šio ginčo apimtyje jam nekyla neaiškumų dėl Bendrijos muitinės kodekso 29–31 straipsnių taikymo, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

V. 21. LVAT 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu; atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016.

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) ir Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo nagrinėjant administracinę bylą (peticijos Nr. 55092/16). EŽTT 2019 m. balandžio 16 d. sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismai nepakankamai motyvavo atsisakymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal pareiškėjo prašymą administracinėje byloje ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą). Teismas nurodė, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek LVAT atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą remdamiesi labai trumpu paaiškinimu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas buvo labai detalus, o teismas nepateikė pakankamai išsamių motyvų, kodėl kreipimasis į Teisingumo Teismą nebuvo reikalingas, taip pat nenurodė šio teismo praktikos pavyzdžių panašiose situacijose. Nusprendęs, kad pareiškėjo UAB „Baltic Master“ administracinėje byloje motyvų pritrūko, konstatuotas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

23. Teismas apibendrino, kad EŽTT 2019 m. balandžio 16 d. sprendime pripažino, kad LVAT 2016 m. kovo 22 d. nutartis prieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, todėl sprendė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, bylą perduodant iš naujo nagrinėti LVAT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 24. Tikrinama LVAT 2016 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A‑214‑261/2016 (toliau – ir Tikrinama nutartis), priimta išnagrinėjus mokestinį ginčą dėl Vilniaus TM 2013 m. gruodžio 20 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM3200124M (toliau – ir Ataskaita), pareiškėjui įregistruota skola muitinei.

25. Su šiuo mokestiniu ginču susijusius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (Bendrijos muitinės kodeksas) ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (Įgyvendinimo reglamentas).

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

26. Vilniaus TM atliko pakartotinį pareiškėjo veiklos patikrinimą, susijusį su prekių importu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kurio rezultatus įformino Ataskaitoje. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2009–2012 metais į Lietuvą, be kita ko, importavo Malaizijos kilmės iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) įmonės „Gus Group LLC“ (toliau – ir pardavėjas) įvairius kiekius prekių (toliau – ir ginčo prekės), kurias deklaracijose aprašė kaip „oro kondicionavimo įrenginiai sumontuoti viename korpuse ir jų dalys“, jas deklaravo vienu prekių (TARIC) kodu 8415 10 10 00, nurodydamas bendrą šių prekių masę kilogramais. Deklaracijose kaip ginčo prekių muitinę vertę pareiškėjas nurodė sandorio vertę (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d.), t. y. kainą, nurodytą jam pardavėjo išrašytose sąskaitose. Ataskaitoje vietos mokesčių administratorius nepripažino dalyje (23-ose iš 29-ių) importo deklaracijų nurodytos sandorio vertės ir šių prekių muitinę vertę nustatė remdamasis muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje (PREMI DB) duomenų bazėje turimais duomenimis. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai klasifikavo minėtas prekes – jos turėjo būti klasifikuotos TARIC kodu 8415 90 00 90 ir aprašytos, kaip „oro kondicionavimo įrenginių dalys“ (tiek pardavėjo išrašytose sąskaitose, tiek pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje ginčo prekės buvo įvardintos kaip „oro kondicionavimo įrenginių dalys“). Šiomis aplinkybėmis vietos mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo 173 005 Lt muito, 1 457 978 Lt importo PVM bei 437 675 Lt PVM delspinigių, taip pat skyrė 163 098 Lt, t. y. 10 proc. dydžio baudą.

27. Mokestinį ginčą nagrinėję centrinis mokesčių administratorius, Komisija bei pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus dėl tokio vietos mokesčių administratoriaus sprendimo atmetė (Komisija atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių mokėjimo). Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs LVAT Tikrinama nutartimi šiuos mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimus paliko nepakeistus.

28. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, kurį LVAT teisėjų kolegija 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartimi tenkino ir atnaujino procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). LVAT 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, be kita ko, nustatė, kad: nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 22 d. sprendimu, nei LVAT Tikrinama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo; pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į EŽTT dėl, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) galimo pažeidimo; EŽTT teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendime UAB „Baltic Master“ prieš Lietuvą (peticijos Nr. 55092/16; toliau – ir Sprendimas UAB „Baltic Master“ prieš Lietuva)) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismai nepakankamai motyvavo atsisakymą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pagal pareiškėjo prašymą administracinėje byloje ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjo prašymas buvo labai detalus, o teismas nepateikė pakankamai išsamių motyvų, kodėl kreipimasis į šią Sąjungos teisminę instituciją nebuvo reikalingas, taip pat nenurodė Teisingumo Teismo praktikos pavyzdžių panašiose situacijose (Sprendimo UAB „Baltic Master“ prieš Lietuvą 40–43 p.).

29. ABTĮ 164 straipsnio 2 ir 3 dalys įtvirtina, kad tokiu atveju bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka, neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas patikrina teismo sprendimo (nutarties), kuria buvo užbaigtas procesas administracinėje byloje, teisėtumą ir pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti procesą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-5093-575/2018 47 p., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3347-629/2019 37 p., išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA‑5376‑968/2019 32 p.).

30. Vadovaujantis šiomis administracinių bylų teisenos taisyklėmis, Tikrinamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas tik tiek, kiek tai yra susiję su poreikiu kreiptis į Teisingumo Teismą dėl ginčo teisiniams santykiams aktualių Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimu, be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktame prašyme kreiptis į šią Sąjungos teisinė instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo suformuluotus klausimus. Pastaruoju aspektu pastebėtina, kad šis (prejudicinio sprendimo) poreikis, be kita ko, buvo įvertintas šioje administracinėje byloje priimtoje 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje, kuria buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Atitinkamai Tikrinamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo atsakymus, pateiktus 2022 m. birželio 9 d. sprendime byloje Baltic Master (C-599/20. EU:C:2022:457) (toliau – ir Sprendimas Baltic Master), kartu aptariant ir tas ginčo teisiniams santykiams aktualias Sąjungos teisės aktų nuostatas, dėl kurių aiškinimo bei taikymo (be kita ko, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateiktais prejudiciniais klausimais) teisėjų kolegijai abejonių, implikuojančių poreikį kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į šią Sąjungos teisminę instituciją, nekilo.

31. Taip pat pabrėžtina, kad klausimas dėl pačių ginčo prekių identifikavimo ir jų klasifikavimo atitinkamu TARIC kodu nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas – mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant ir Tikrinamą nutartį priėmusį LVAT, atlikusios byloje surinktų įrodymų vertinimą, iš esmės pritarė vietos mokesčių administratoriaus pozicijai dėl ginčo prekių tarifinio klasifikavimo bei pačių prekių pobūdžio. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo ginčo prekių vertinti kitaip, kaip tik „oro kondicionavimo įrenginių dalis“, apimančias plastikinius variklių skydus, metalinius žiedus, vamzdžius, perdavimo laidus, jungiklius, slėgio jutiklius, sūkurinius difuzorius ir elektroninius grandynus. Todėl pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai (grindžiami tais pačiais dokumentais (įrodymais), kaip, antai, pardavėjo sąskaitomis ar 2013 m. spalio 7 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 13-205-51, kurie jau buvo įvertinti nagrinėjant šį mokestinį ginčą) dėl to, kad ginčo prekės yra „oro kondicionieriai“ („oro kondicionavimo įrenginiai“), o ne jų dalys, nėra reikšmingi.

32. Atsižvelgdama į pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktame prašyme kreiptis į Teisingumo Teismą suformuluotą pirmąjį klausimą (ar Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkte minimos sąlygos apima atvejį, kuomet prekių pateikimo muitiniam įvertinimui metu ir prekių tikrinimų metu egzistuoja pirkėjo skola pardavėjui už įsigytas prekes? Jeigu ši skola neturi įtakos prekių pardavimui ar jų kainai, ar pirkėjo skola pardavėjui už prekes patenka į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorio vertės apibrėžimą, t. y. laikoma kaina „mokėtina už prekes“?) ir su tuo susijusius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad vien iš Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies formuluotės „<...> kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes <...>“ yra aišku, jog įsiskolinimas prekių tiekėjui pats savaime nelemia pagrindo netaikyti sandorio vertės metodo. Šiame kontekste akcentuotina, kad šią faktinę aplinkybę vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos vertino kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (aplinkybių visuma) grįsdami abejonę dėl pareiškėjo deklaruotos įsigijimo kainos pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pastebėjimu, kad Ataskaitoje sprendimo netaikyti sandorio vertės metodo teisiniai pagrindai nurodyti neaiškiai. Nepaisant to, iš šiame individualiame administraciniame akte pateiktų nuorodų į teisės aktus bei tekste cituojamų nuostatų turinio matyti, kad vietos mokesčių administartorius savo sprendimą šioje dalyje iš esmės grindė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b ir d punktais, 2 dalies a punktu bei Įgyvendinimo reglamento 181a straipsniu. Nors Departamentas savo sprendime eksplicitiškai Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto nenurodo, tačiau pateikia nuorodą į to paties straipsnio 2 dalies a punktą, kuris detalizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto taikymą.

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo

34. Viena iš privalančių egzistuoti sąlygų muitinę vertę apskaičiuoti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka yra nurodyta šios nuostatos b punkte – „prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma įvertinti“.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad pacituotoje nuostatoje minimos „sąlygos arba aplinkybės“ neapima pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšių – šių ryšių reikšmę už prekes faktiškai sumokėtai ar mokėtinai kainai Sąjungos įstatymų leidėjas eksplicitiškai aptarė Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte.

36. Akcentuotina, kad importuotų prekių sandorio vertės metodui turi būti teikiama pirmenybė nustatant šių prekių muitinę vertę, todėl nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo šio principo, turi būti aiškinamos siaurai (Sprendimo Baltic Master 31 p.). Nagrinėjamu atveju vertindami, kad nėra tenkinamas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimas, vietos ir centrinis mokesčių administratoriai (iš esmės apsiribodami argumentais dėl pareiškėjo ir ginčo prekių pardavėjo galimų tarpusavio ryšių bei bendro pobūdžio (abstrakčiais) pasvarstymais) nenurodė jokių aptariamoje nuostatoje minių sąlygų arba aplinkybių, kurios savo turiniu arba esme atitiktų ar būtų panašios į Įgyvendinimo reglamento 23 priede „Aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės“ išdėstytoje Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinamojoje pastaboje pateiktus pavyzdžius bei kurios galėtų būti vertinamos pagal Įgyvendinimo reglamento 148 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

37. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pareiškėju, kad Vilniaus TM ir atsakovas neįvykdė jiems tenkančios pareigos pagrįsti, jog nagrinėjamu atveju nėra tenkinama Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto sąlyga ginčo prekių muitinę vertė apskaičiuoti taikant sandorio vertės metodą. Tokia išvada eliminuoja poreikį pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais, susijusiais su Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto taikymu.

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies taikymo

38. Be kitų privalančių egzistuoti sąlygų, taikant sandorio vertės metodą prekių muitinė vertė nustatoma tik jeigu tenkinama Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta sąlyga – „<...> pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.“

39. Vadovaujantis pacituotoje nuostatoje minimos Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 2 dalies a punktu, „nustatant, ar sandorio vertė priimtina pagal 1 dalį, faktas, kad pirkėjas ir pardavėjas yra tarpusavyje susiję, pats savaime nelaikomas pakankamu pagrindu pripažinti sandorio vertę nepriimtina. Prireikus turi būti įvertinamos su pardavimu susijusios aplinkybės ir nustačius, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys neturėjo įtakos kainai, sandorio vertė turi būti pripažįstama priimtina. Jeigu muitinė, remdamasi deklaranto pateikta arba kitu būdu gauta informacija, turi pagrindo manyti, kad pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio ryšys turėjo įtakos kainai, ji tokios savo išvados motyvus turi išdėstyti deklarantui, suteikdama jam realią galimybę atsakyti. Deklaranto prašymu šie motyvai turi būti išdėstyti raštu.“

40. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant Tikrinamą nutartį priėmusį LVAT, pripažino pareiškėją ir pardavėją susijusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą ir 2 dalį. Toks vertinimas iš esmės grindžiamas šių nustatytų aplinkybių visuma: (i) pardavėją ir pareiškėją sieja ilgalaikiai komerciniai sandoriai; (ii) prekės buvo tiekiamos nesudarius jokių pirkimo–pardavimo sutarčių, kuriose būtų aptartos pristatymo, apmokėjimo, prekių gražinimo ir kitos tokiems sandoriams būdingos sąlygos; (iii) prekės buvo tiekiamos be išankstinio apmokėjimo ir nepaisant to, kad pareiškėjas turėjo dideles skolas pardavėjui už ankstesnius tiekimus; (iv) nepaisant ypač didelės ginčo sandorių vertės, netaikytos (nenumatytos) jokios įprastinėje komercinėje veikloje būdingos įsipareigojimų (prievolių) įvykdymo užtikrinimo bei rizikos mažinimo priemonės (avansiniai mokėjimai, laidavimai, garantijos, delspinigiai ir kt.); (v) nebuvo duomenų, leidžiančių teigti, kad pardavėjas apskritai būtų vykdęs kokią nors atsiskaitymų bei kitų įsipareigojimų vykdymo kontrolę; (vi) nustatyti atvejai, kai pareiškėjo įmonėje dirbantys asmenys įgaliojimo pagrindu veikė pardavėjo vardu ir naudojosi jo (pardavėjo) spaudu.

41. Kiek tai yra susiję su asmenų pripažinimu „susijusiais“, Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto tekstas buvo patikslintas Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalimi. Šioje nuostatoje pateikiamas išsamus sąrašas atvejų, kai asmenys laikomi susijusiais Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto prasme. Pabrėžtina, kad minėti atvejai laikytini griežtai apibrėžtais (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Stretinskis, C-430/14, EU:C:2016:43, 16 p.; Sprendimo Baltic Master 30 ir 31 p.).

42. Ginčui aktualiuose Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b, e ir f punktuose nurodoma, kad „taikant [Bendrijos muitinės] kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punktą <...>, asmenys laikomi susijusiais tik tuo atveju, jeigu: <...> b) jie yra juridiškai pripažinti verslo partneriai; <...> e) vienas iš jų tiesiogiai arba netiesiogiai valdo kitą; f) abu šie asmenys tiesiogiai arba netiesiogiai yra valdomi trečiojo asmens <...>.“

43. Spręsdama dėl šių nuostatų taikymo teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad byloje nėra dokumentų (įrodymų), kurie de jure patvirtintų pardavėjo ir pareiškėjo tarpusavio ryšių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalyje buvimą – nėra jokių oficialių duomenų, leidžiančių šiuos ūkio subjektus laikyti juridiškai pripažintais verslo partneriais Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, ar kad egzistuotų kokie nors tiesioginio ar netiesioginio valdymo (kontrolės) elementai, minimi to paties straipsnio 1 dalies e ir f punktuose. Tačiau vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, atsižvelgdami į šios Nutarties 40 punkte paminėtas bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės vertino, kad aptariamose Įgyvendinimo reglamento nuostatose nurodyti pareiškėjo ir pardavėjo ryšiai egzistavo de facto.

44. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad, pirma, dėl ryšio tarp asmenų dėl jų, kaip verslo partnerių, statuso, nurodyto Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punkte, Teisingumo Teismas Sprendimo Baltic Master 35 punkte pabrėžė, kad pati šios nuostatos formuluotė neapima jokios faktinės partnerystės. Kadangi šioje nuostatoje nurodyti asmenys, kurie yra „juridiškai pripažinti verslo partneriai“, siekiant konstatuoti ryšį, reikia įrodyti, kad verslo partnerystę reglamentuojančiose nacionalinės teisės nuostatose numatytos sąlygos yra įvykdytos, todėl atmetama bet kokia teisiškai nepripažinta partnerystė (Sprendimo Baltic Master 36 p.). Tačiau toks vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo atliekamas nei vietos mokesčių administratoriaus, nei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų; be to, byloje, kaip minėta, nėra jokių duomenų teisiškai pripažintai partnerystei konstatuoti, kaip to reikalaujama pagal Sąjungos teisę. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas ir pardavėjas Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto ir 2 dalies taikymo tikslais laikytini susijusiais asmenimis pagal Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies b punktą.

45. Antra, kalbant apie Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su de facto kontrolės buvimu, Sprendimo Baltic Master 39 punkte nurodė, kad vienas asmuo laikomas kontroliuojančiu kitą, kai pirmasis teisėtai ir faktiškai gali suvaržyti antrąjį arba jam vadovauti. (šiuo klausimu taip pat žr. Teisingumo Teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Direktor na Teritorialna direktsiya Yugozapadna Agentsiya Mitnitsi, C‑76/19, EU:C:2020:543, 67 p.; Įgyvendinimo reglamento 23 priede „Aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės“ pateiktą 143 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinamąją pastabą).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios Nutarties 40 punkte paminėtų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, kad pardavėją ir pareiškėją nagrinėjamu atveju sieja ypatingai glaudus tarpusavio ryšys, dėl kurio šių asmenų sandoriai sudaryti ir vykdyti įprastinėje (komercinėje) praktikoje nebūdingomis sąlygomis ir nėra jokių kitų objektyvių aplinkybių, galinčių pagrįsti tokių sandorių ekonominę logiką. Tačiau, kaip vertino Teisingumo Teismas Sprendimo Baltic Master 40 punkte, tokios aplinkybės patvirtina glaudų pardavėjo ir pareiškėjo tarpusavio pasitikėjimo ryšį, tačiau jos neleidžia daryti išvados, kad egzistuoja prieš tai nurodyta galia suvaržyti ar vadovauti.

47. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios instancijos iš esmės nevertino šios Nutarties 45 punkte nurodytų aplinkybių, todėl negali būti pripažinta įrodytu, kad pareiškėjo ir pardavėjo ryšiai atitinka nurodytus Įgyvendinimo reglamento 143 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose.

48. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nepagrįstai pareiškėjas ir pardavėjas buvo pripažinti susijusiais asmenimis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto taikymo tikslais, o tai savaime paneigia vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant Tikrinamą nutartį priėmusį LVAT, vertinimą, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinama ši (Bendrijos muitinės kodekso 29 str. 1 d .d p. nustatyta) sąlyga ginčo prekių muitinę vertę apskaičiuoti taikant sandorio vertės metodą.

Dėl Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio taikymo

49. Nepaisant šios Nutarties 37 ir 48 punktuose padarytų išvadų, pažymėtina, kad, vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio 1 dalimi, kuria taip pat rėmėsi vietos ir centrinis mokesčių administratoriai, muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra, ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įtikinama, kad deklaruojamoji vertė, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.

50. Kaip jau yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, muitinei kilus šioje nuostatoje nurodytoms abejonėms, tokių prekių muitinės vertės ji neprivalo nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu – ji gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai ji galbūt paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 52 p.; 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje EURO 2004. Hungary, C-291/15, EU:C:2016:455, 31 p.).

51. Svarbu pažymėti, kad būtent nacionalinis teismas, kuris tiesiogiai žino visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar nagrinėjamos muitinės abejonės yra pagrįstos, kad būtų galima netaikyti sandorio vertės metodo (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje EURO 2004. Hungary, C-291/15, EU:C:2016:455, 36 p.).

52. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ir jam Tikrinama nutartimi pritardamas LVAT atliko minėtą vertinimą iš esmės pripažindami, kad muitinės abejonė Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio taikymo tikslais buvo objektyviai pagrįsta, be kita ko, dėl to, kad deklaruota ginčo prekių sandorio vertė buvo net 3–4 kartus mažesnė už PREMI DB nurodytą atitinkamų prekių vertę. Be to, atsižvelgdami į nustatytą ypač glaudų pareiškėjo ir pardavėjo ryšį (be kita ko, žr. šios Nutartis 4040 p,), pateiktų dokumentų (informacijos) neišsamumą (trūkumus) ir kitas nustatytas aplinkybes (įrodymus), teismai (pirmosios instancijos teismas, kuriam Tikrinama nutartimi pritarė apeliacinės instancijos teismas) iš esmės pripažino, kad pareiškėjas nepaneigė abejonių, dėl kurių Vilniaus TM nusprendė taikyti Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnį ir nepripažinti pareiškėjo deklaruotos muitinės vertės.

53. Šiais aspektais paminėtina, jog, pirma, skirtingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jam buvo suteiktos tinkamos galimybės pateikti papildomus įrodymus bei paaiškinimus dėl sandorio vertės (be kita ko, tokiu tikslu atsakovas pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą; pareiškėjas iš esmės buvo informuotas apie kilusias abejones, buvo sudarytos galimybės teikti paaiškinimus bei dokumentus), kaip tai numatyta Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio 2 dalyje bei akcentuota minėtoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

54. Antra, kaip minėta, vietos mokesčių administratoriaus abejonę dėl deklaruotos ginčo prekių muitinės vertės, be kita ko, lėmė per maža kaina. Šiuo aspektu, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisingumo Teismas, siekdamas pagelbėti prejudicinį klausimą pateikusiam nacionaliniam teismui dėl pagrindinės bylos aplinkybių vertinimo, 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje EURO 2004. Hungary (C-291/15, EU:C:2016:455) 37–39 punktuose iš esmės yra nurodęs, kad kai deklaruota importuotų prekių sandorio vertė yra išskirtinai maža, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes, to pakanka. kad būtų muitinės abejonės ir jos sprendimas nepatvirtinti deklaruotos prekių muitinės vertės būtų pripažinti pagrįsti.

55. Trečia, nėra jokio pagrindo teigti, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neatliko šios Nutarties 51 punkte nurodytos pareigos atlikti muitinės pozicijos vertinimą. Be to, kadangi šis vertinimas nacionalinio teismo atliekamas pagal nacionalinės proceso (įrodymų vertinimo) taisykles, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas byloje esančių dokumentų (įrodymų) bei pareiškėjo paaiškinimų vertinimas (jo pagrįstumas) nagrinėjamu atveju nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Atskirai pastebėtina, kad skirtingai nei iš esmės teigia pareiškėjas, savo vertinimą vietos mokesčių administartorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos grindė ne atskirais (pavieniais) faktais, bet visų aplinkybių visuma.

56. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimas dėl Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio taikymo, kuriam buvo pritarta ir Tikrinama nutartimi, atitinka Sąjungos teisės aktų nuostatas bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Atitinkamai, be kita ko, atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo ribas. nėra pagrindo naikinti Tikrinamos nutarties dalies, kuria palikti galioti vietos mokesčių administratoriaus bei mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų, įskaitant pirmosios instancijos teismą, sprendimai netaikyti sandorio vertės metodo ginčo prekių muitinei vertei nustatyti.

57. Tokia išvada neprieštarauja pareiškėjo akcentuojamo Sprendimo Baltic Master 41 punkte pateiktam vertinimui, kuris akivaizdžiai grindžiamas prielaida, kad atsisakymas netaikyti sandorio vertės metodo buvo nulemtas tik aplinkybės, jog nėra tenkinama Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies d punkto sąlyga. Tuo tarpu, kaip aiškiai nurodyta Sprendimo Baltic Master 34 punkte, Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis taikomas nepriklausomai nuo to, ar tarp pareiškėjo ir pardavėjo yra ryšys ar ne.

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a–d punktų taikymo

58. Nenustačius, kad atsisakydami ginčo prekių muitinę vertę nustatyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (t. y. taikant sandorio vertės metodą) vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant Tikrinamą nutartį priėmusį LVAT, būtų pažeidę Sąjungos taisykles, toliau, atsižvelgiant į prieš tai apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, pasisakytina dėl kitus muitinės vertės apskaičiavimo būdus (metodus) nustatančių Bendrijos muitinės kodekso nuostatų.

59. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, kalbant apie vertę, kuria reikia vadovautis vietoj sandorio vertės, Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis tik nurodo, jog muitinė „neprivalo muitinės vertės nustatyti <...> remdamasi sandorio vertės metodu“, tačiau nepatikslina, kokia kita verte tokiu atveju reikia vadovautis vietoj sandorio vertės. Atitinkamai ši vertė nustatoma vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 ir 31 straipsniais (Teisingumo Teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimo byloje Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 55–57 p.).

60. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti, su sąlyga, kad deklaranto prašymu c ir d punktai turi būti taikomi atvirkštine tvarka; punkto, kuris yra paskesnis pagal šioje straipsnio dalyje nustatytą eilės tvarką, nuostatos gali būti taikomos tik tada, kai vadovaujantis tam tikru punktu muitinės vertės nustatyti neįmanoma.

61. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į įvairių Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a–d punktuose numatytų muitinės vertės nustatymo metodų subsidiarumo santykį muitinės įstaigos turi rūpestingai paeiliui naudoti kiekvieną iš šioje nuostatoje numatytų metodų ir tik tada gali nuspręsti dėl jų netaikymo (Teisingumo Teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje LS Customs Services, C‑46/16, EU:C:2017:839, 52 p.).

62. Kaip teisingai pastebi atsakovas, Ataskaitoje eksplicitiškai nurodytos priežastys, paneigusios galimybę ginčo prekių muitinę vertę nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a–d punktus – PREMI DB nebuvo duomenų (informacijos) apie sandorių su tapačiomis ar panašiomis prekėmis, taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų ir informacijos, reikalingos muitinės vertę nustatyti taikant dedukcinį metodą. Šios aplinkybės iš esmės buvo įvertintos mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų.

63. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su vertinimu dėl Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a ir b punktų, teigdamas, kad nepagrįstai buvo remtasi išimtinai PREMI DB ir kitų duomenų apie eksporto į Bendriją atvejus mokesčių administratorius nerinko, tokiu būdu susiaurindamas tiriamų duomenų imtį (ne eksporto į Bendriją atvejai, tačiau išimtinai eksporto į Lietuvą atvejai). Kaip nurodė pareiškėjas, tai buvo vienintelė priežastis, lėmusi, kad tapačių ar panašių prekių eksporto atvejų nenustatė. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį į jo iniciatyva surinktus Eurostato duomenis.

64. Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimo byloje FAWKES (C‑187/21, EU:C:2022:458; toliau – ir Sprendimas FAWKES) 46–55 punktuose, be kita ko, vertindamas 2009 m. gegužės 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 471/2009 dėl Bendrijos statistikos, susijusios su išorės prekyba su Europos Sąjungai nepriklausančiomis šalimis, ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1172, jau yra pripažinęs, kad Eurostato, taip pat kitos Sąjungos lygmeniu sudarytas duomenų bazes, kuriose yra su muitais susijusios informacijos, savaime neleidžia muitinės įstaigai nustatyti muitinę vertę Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a ir b punktus atitinkančiu būdu.

65. Byloje jau konstatuota ir pareiškėjas iš esmės neginčija, kad PREMI DB nebuvo duomenų, siekiant ginčo prekių muitinė vertė nustatyti Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a arba b punktuose nurodytais metodais. Pažymėtina, kad Sprendimo FAWKES 57 punkte konstatuota, jog nustatydama muitinę vertę pagal šias nuostatas (Bendrijos muitinės kodekso 30 str. 2 d. a ir b p.) valstybės narės muitinė gali nuspręsti remtis tik informacija, esančia nacionalinėje duomenų bazėje, kurią ši muitinė pildo ir tvarko, ir, jeigu šios informacijos tam pakanka, ji neturi susipažinti su informacija, kurią turi kitų valstybių narių muitinės arba Sąjungos institucijos ir tarnybos, tačiau, jeigu taip nėra, ši muitinė gali toms muitinėms arba institucijoms ir tarnyboms pateikti prašymą suteikti papildomų duomenų šios muitinės vertės nustatymo tikslais.

66. Tačiau nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, jog, pirma, vietos mokesčių administartorius nenustatinėjo muitinės vertės pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a ar b punktus, dėl ko minėtas duomenų pakankamumo aspektas nėra aktualus. Antra, muitinės įstaigos nėra įpareigotos visais atvejais, kai nacionalinėje duomenų bazėje trūksta duomenų vertinimui pagal aptariamas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas atlikti – pareiga tokiais atvejais visada kreiptis į kitų valstybių narių kompetentingas įstaigas su paklausimais akivaizdžiai apsunkintų bet kokią kontrolės procedūrą, o tai galėtų sutrukdyti siekti tikslo kovoti su sukčiavimu ir bet kokia kita neteisėta veikla, neatitiktų reikalavimo, kad muitinis tikrinimas būtų užbaigtas laiku, kad būtų galima veiksmingai ir visiškai surinkti muitus (šiuo klausimu žr. Sprendimo FAWKES 45 p. ir jame nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją). Galiausiai, kaip eksplicitiškai nurodoma Sprendimo FAWKES 56 punkte, aptariamas poreikis pateikti prašymus dėl informacijos suteikimo kitoms muitinės įstaigoms ir (ar) Sąjungos institucijoms bei tarnyboms yra vertinamas „<...> atsižvelgiant į kiekvieno atvejo aplinkybes <...>“.

67. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad nustatant muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a ir b punktus reikia išnagrinėti tokius elementus, kaip fizinės savybės, kokybė, reputacija, prekių tarpusavio pakeičiamumas ir pardavimo, į kurį atsižvelgiama, komercinis lygis (Sprendimo FAWKES 36 ir 37 p.). Tačiau nagrinėjamu atveju ginčo prekės yra identifikuotos tik rūšiniu požymiu ir apima įvairius gaminius (be kita ko, žr. šios Nutarties 31 p.), kas iš esmės paneigia galimybę nustatyti minėtus elementus. Tai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, iš esmės savaime paneigia galimybę ginčo prekių muitinę vertę nustatyti Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatyta tvarka.

68. Atsižvelgiant į tai ir į šios Nutarties 300 punkte apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Tikrinama nutartimi nepagrįstai buvo pritarta mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimui dėl galimybės ginčo prekių muitinę vertę nustatyti taikant Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies a–d punktus.

Dėl Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalies taikymo

69. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, kai muitinės vertės neįmanoma nustatyti taikant šio kodekso 29 ir 30 straipsnius, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungoje, ir naudojant priimtinas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti tarptautiniuose susitarimuose ir šio kodekso 3 skyriaus nuostatose. Įgyvendinimo reglamento 23 priede esančios aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės, susijusios su Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, 1 punkte visų pirma patikslinama, kad taikant šią nuostatą nustatytos muitinės vertės turėtų kiek įmanoma labiau būti pagrįstos anksčiau nustatytomis muitinėmis vertėmis. Šios pastabos 2 punkte taip pat pabrėžiama, kad pagal minėtą nuostatą taikytini vertinimo metodai turėtų būti šio kodekso 29 straipsnyje ir 30 straipsnio 2 dalyje nustatyti metodai, tačiau pagrįstas lankstumas taikant šiuos metodus turėtų atitikti minėto kodekso 31 straipsnio tikslus ir nuostatas.

70. Aiškindamas šias nuostatas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste Teisingumo Teismas Sprendimo Baltic Master 56 punkte nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kai importuotos prekės muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal šio kodekso 29 ir 30 straipsnius, nedraudžiama jos nustatyti remiantis nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie vienintelių tos pačios kilmės prekių, kurios, nors ir nėra „panašios“, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 142 straipsnio 1 dalies d punktą, žymimos tuo pačiu TARIC kodu, muitinę vertę.

71. Toks kompetentingos Sąjungos teisminės institucijos pateiktas Bendrijos muitinės kodekso nuostatų aiškinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad nustatant ginčo prekių muitinę vertę Sąjungos teisės aktų nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos.

72. Apibendrinus visą tai kas išdėstyta, nėra pagrindo naikinti ar keisti Tikrinamos nutarties, todėl pareiškėjo prašymas atmetamas (ABTĮ 165 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73. Byloje yra gautas atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro jo dviejų atstovų, komandiruotų dalyvauti Teisingumo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. posėdyje, kelionės į Liuksemburgą ir atgal (2021 m. lapkričio 16–18 d.) (1 154,22 Eur) bei jų apgyvendinimo Liuksemburgo viešbutyje (660,00 Eur) išlaidos – viso 1 814,22 Eur (pateikti išlaidas bei jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai).

74. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, kad prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

75. Spręsdama, ar šios prašomos priteisti kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo būtinos minėtų teisenos taisyklių prasme, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas visiškai nedetalizavo poreikio dviem jo atstovams dalyvauti 2021 m. lapkričio 17 d. vykusiame Teisingumo Teismo posėdyje Liuksemburge, o toks poreikis nėra akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, ypač įvertinus tai, kad bylos nagrinėjime šioje Sąjungos teisminėje institucijoje Lietuvos vyriausybė buvo atstovaujama kitų asmenų (pastarieji, o ne atsakovas, be kita ko, teikė rašytinius paaiškinimus Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje; nėra jokių duomenų, kad atsakovo siųsti asmenys buvo Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 (Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1241 redakcija), 131 ir 132 punktuose minimi atstovai, įgalioti atstovauti Lietuvos Respubliką ir su Vyriausybė suderintą poziciją nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme). Šiomis aplinkybėmis ir nesant duomenų, išsklaidančių teisėjų kolegijos abejones dėl aptariamų išlaidų pripažinimo būtinomis, atsakovo prašymas dėl jų priteisimo nagrinėjamu atveju negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 165 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Master“ prašymą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė