2018-04-11 Nr. AB-7567-3-61-3-00234-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-625-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00234-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 15-IL-10-06735e (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus AVPK išduoti leidimą įsigyti ir laikyti ginklą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą, tačiau atsakovas atsisakė išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą remdamasis tuo, kad jis 2004 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-00010-03 (įsiteisėjusiu 2004 m. gruodžio 2 d.), pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, būtinų siekiant gauti leidimą ginklui laikyti (nešiotis).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniui, draudžiančiam diskriminaciją, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, kuriame garantuota visų asmenų lygybė įstatymui, 2008 m. gegužės 21 d. ES direktyvos Nr. 2008/51EB 1 straipsnio 4 punktui, kuriame teigiama, kad nedarydamos poveikio 3 straipsnio nuostatų taikymui, valstybės narės leidžia įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus tik tiems asmenims, kurie turi priežastį ir kurie nekelia grėsmės sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Tik teistumas už smurtinį tyčinį nusikaltimą laikomas minėtąja grėsme.

4. Sprendimas prieštarauja ir 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. XI-1146, kuriame nustatyta, kad 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad teistumas šiuo metu yra išnykęs, jis yra stabilios psichinės būklės, kartu su Lentvario miesto gyventojais įsteigė Lentvario seniūnijos gyventojų bendruomenę ir išrinktas jos pirmininku, anksčiau buvo skatintas ir apdovanojamas už sąžiningą tarnybą ir nepriekaištingą darbą. Be to, jis 1991 m. buvo gavęs leidimą įsigyti ginklą savigynai, įsigijo medžioklinį šautuvą, vėliau – pistoletą. Jis 1995–1997 metais dirbo Muitinės departamente ir jam buvo išduotas tarnybinis ginklas. Jis yra medžiotojas, todėl leidimas ginklui jam reikalingas, kad galėtų įgyvendinti teisę medžioti, tuo tarpu ginklas savigynai reikalingas, nes yra senyvo amžiaus, gyvena vienkiemyje, su žmona, kuri užregistravo ūkininko ūkį, o jis yra jos partneris, ūkininkauja, taip pat stato namą.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nusikaltimą, už kurį buvo nubaustas, padarė sirgdamas depresija, jausdamas nusivylimą teisėsaugos institucijų darbu, kadangi prieš jį ir jo šeimos narius buvo padarytas ne vienas nusikaltimas, kuris nebuvo ištirtas. Jo teistumas jau yra išnykęs, todėl nėra jokių kliūčių išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešioti) ginklus medžioklei ir savigynai.

7. Atsakovas Vilniaus AVPK teismui pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina reikalavimą asmenims, siekiantiems įsigyti B, C kategorijų šaudmenų – asmuo turi būti nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijus ir imperatyviai nurodo, kad vienas iš nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijų yra aplinkybė, kad asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl tai nesuteikia kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo.

9. Vilniaus AVPK atlikęs patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas 2004 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 87-1-00010-03 pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje. Nuosprendis įsiteisėjo 2004 m. gruodžio 2 d., pareiškėjas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, kita nuosprendžio dalis nepakeista. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs sunkų nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus, jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, būtinos leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimui. Be to, buvo nustatyta, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2005 m. spalio 17 d. sprendimu buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. buvo teistas ir teistumas neišnykęs ir nepanaikintas.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškinta, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Todėl pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentuota, kad tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

11. Pareiškėjas į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus kreipėsi 2015 m. lapkričio 23 d., leidimo laikyti (nešiotis) ginklus 2011 m. vasario 28 d. neturėjo, todėl jo atžvilgiu pagrįstai taikytas Įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. kovo 1 d., nuostatos.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas B. S. 2004 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu 2004 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pakeistas, pareiškėjas išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmė subendrinta su 2004 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti atviroje kolonijoje.

14. Vilniaus AVPK 2005-10-17 sprendimu pareiškėjo leidimas ginklams laikyti (nešiotis) panaikintas, nes pareiškėjas nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir teistumas nėra išnykęs.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas B. S. 2015 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei bei savigynai. Vilniaus AVPK skundžiamu 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 15-IL-10-06735e, vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su teistumo išnykimu, pareiškėjo liga (depresija) bei nusikaltimo padarymo aplinkybėmis (jaučiant nusivylimą teisėsaugos institucijų darbu), pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjo teistumas jau yra išnykęs, neturi teisinės reikšmės sprendžiamam klausimui, kadangi pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, sprendžiant dėl nepriekaištingos reputacijos, svarbus pats nusikaltimo padarymo faktas, o ne teistumo buvimas. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Taigi sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Be to, nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo ginklui laikyti (nešiotis). Atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, vien ta sąlyga, kad asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra pakankama asmens nelaikyti nepriekaištingos reputacijos, todėl nurodytus pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės sprendimui neturi ir aplinkybės, susijusios su ankstesniu pareiškėjo skatinimu, su pareigomis miestelio bendruomenėje, gyvenimu vienkiemyje bei ūkininkavimu.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su diskriminavimu, nurodė, kad pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2011 m. kovo 1 d. įstatymo redakcija), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose nurodyta, kad ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms, nes asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado. Tuo tarpu pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo kreipėsi galiojant jau naujos redakcijos Įstatymui ir nepagrįstai apeliuoja į diskriminacinį aspektą. Pareiškėjas Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, jam netaikoma Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis.

18. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad skundžiamas atsakovo Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr. 15-IL-10-06735e atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra pagrįstas bei teisėtas, todėl naikinti ši sprendimą nėra teisinio pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. vasario 2 d. nutarime pripažino, kad 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni nepriekaištingos reputacijos reikalavimai negali būti taikomi asmenims, norintiems įsigyti ginklus, jeigu tos aplinkybės atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas, jo atžvilgiu taikydamas 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, diskriminavo jį tokių pat asmenų atžvilgiu, kurie turėjo leidimus laikyti (nešiotis) ginklus 2011 m. vasario 28 d., nors iki to buvo pripažinti kaltais pagal BK straipsnius, už kuriuos nustatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taip pat ir disponavimą ginklais, šaudmenimis ar sprogmenimis. Skirtumas tarp pareiškėjo ir nurodytų asmenų yra tas, kad jie 2011 m. vasario 28 d. buvo spėję gauti leidimus laikyti (nešiotis) ginklus, o jis šios teisės dėl ligos negalėjo įgyvendinti iki 2015 metų vidurio. Tačiau jie priklauso vienai ir tai pačiai socialinei asmenų grupei, tačiau teismas šios aplinkybės nekomentavo ir nepaneigė. Jis teismo posėdžio metu atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimą ir prašė netaikyti Įstatymo nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai, tačiau teismas jo argumentų neįvertino.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB paliko nepakeistą Direktyvos 91/477/EEB 3 straipsnį, kuriame pasakyta, kad valstybės narės atsižvelgdamos į teises, kurios valstybių narių nuolatiniams gyventojams suteiktos pagal 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, savo teisės aktuose gali nustatyti griežtesnes nuostatas nei numatytos šioje direktyvoje. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis reglamentuoja medžiotojų ir šaulių, norinčių užsiimti savo veikla, ginklų pervežimo per dvi ir daugiau valstybes nare, tvarką. Direktyvose aiškiai pasakyta, kad griežtesnę tvarką valstybės narės turi teisę nustatyti tik ginklų pervežimui per jų teritorijas, tačiau ne jų įsigijimui, kaip nustatyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme Nr. XI-1146 (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija). Akcentuoja, kad jo teistumas yra išnykęs, todėl jis atitinka Direktyvos 5 straipsnio reikalavimus.

22. Akcentuoja, kad jo nuteisimo faktas Įstatymo 18 straipsnio pagrindu atima galimybę užsiimti teisėta medžiotojo veikla. Jokiais teisės aktais neribojama jo teisė medžioti. Draudimas gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei ir savigynai, riboja jo teisę dalyvauti medžioklėse, apsiginti nuo pasikėsinimų į jo gyvybę bei sveikatą ir šeimos turtą.

23. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai vilkino bylos nagrinėjimą, byla išnagrinėta paviršutiniškai ir šališkai, neužtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, tokiu būdu pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas bylas privalo išnagrinėti teisingai ir nešališkai.

24. Akcentuoja, kad daryti teisės pažeidimą 2003 m. sausio 18 d. jis neketino ir neplanavo, o padarė jį spontaniškai, didžiai susijaudinęs ir tik dėl kelių, vienu metu susiklosčiusių aplinkybių, t. y. (duomenys neskelbtini), kuria susirgo po sūnaus žūties, nusikaltimų, įvykdytų prieš jį ir jo šeimos narius, pagalbos nebuvimo iš buvusių kolegų, pareigūnų abejingumo (nesiaiškino jo atžvilgiu padarytų nusikaltimų), nusivylimo teisėsaugos institucijomis ir kt. Jeigu tuo metu nebūtų buvusios bent vienos iš nurodytų aplinkybių, jis tikrai nebūtų padaręs pažeidimo. Atkreipia dėmesį, kad leidimus ginklams medžioklei ir savigynai turėjo iki 2005 m. gruodžio 17 d., t. y. 2010 m. lapkričio 18 d. Įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo, ir juos prarado dėl psichinės ligos, kurią išsigydė 2005 metais. Iki 2015 metų, kol nuo gydymosi pabaigos nebuvo praėję 10 metų, negalėjo kreiptis į policijos komisariatą dėl leidimų išdavimo. Šiuo metu jo savijauta ir sveikata puiki, leidžia turėti ginklus, dalyvauti medžioklėse.

25. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijus ir imperatyviai nurodo, kad vienas iš nepriekaištingos reputacijos nelaikomo asmens kriterijų yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Todėl Vilniaus AVPK, priimdamas sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo, tinkamai įvertino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (B, C, kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos) ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) nuostatas.

27. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs B. S. skundą, visiškai teisingai sprendė, kad Vilniaus AVPK tinkamai įvertino ginčo aplinkybes, pagrįstai taikė teisės normas, reglamentuojančias leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, ir priėmė pagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nagrinėdamas analogiško pobūdžio laikosi tokių pat nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 15-IL-10-06735e, kuriuo pareiškėjui B. S. nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Vilniaus AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo B. S. 2015 m. lapkričio 23 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir atlikdamas patikrinimus nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, jam paskirta terminuota 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalis dėl B. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį panaikinta ir pareiškėjas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, galutinė subendrinta bausmė B. S. paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti atviroje kolonijoje. Vilniaus AVPK, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), atsisakė išduoti pareiškėjui prašomą leidimą.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti ir pratęsti turėtus iki 2003 m. sausio 19 d. leidimus įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei ir savigynai atmetė kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog jis yra diskriminuojamas, kadangi asmenims, kurie turėjo leidimus laikyti (nešiotis) ginklus 2011 m. vasario 28 d., leidimai išduodami. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jo teistumas yra išnykęs, į Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimą, o draudimas gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei ir savigynai, riboja jo teisę dalyvauti medžioklėse, apsiginti nuo pasikėsinimų į jo gyvybę bei sveikatą ir šeimos turtą. Be to, teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teismas bylas privalo išnagrinėti teisingai ir nešališkai.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų, atsako į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

34. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. kovo 1 d.) 17 straipsnyje, reglamentuojančiame teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus, be kitų aplinkybių, dėl kurių B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tokios teisės neturi fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio, apibrėžiančio nepriekaištingos reputacijos asmens sąvoką, 1 dalyje įtvirtinta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

35. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu buvo nuteistas BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti atviroje kolonijoje.

36. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad jo teistumas yra išnykęs, todėl jis negali būti laikomas priekaištingos reputacijos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Tai ir buvo padaryta ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu nustatant sugriežtintus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, tačiau netaikant sugriežtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų tiems asmenims, kurie naujos redakcijos įsigaliojimo dienai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

38. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, jog pareiškėjo teistumas yra išnykęs, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimą ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios kategorijos bylose formuojamą praktiką, pagal kurią teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, vien ta sąlyga, kad asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, yra pakankama nelaikyti asmenį esant nepriekaištingos reputacijos.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su pareiškėjo diskriminacija kitų asmenų, kurie turėjo leidimus laikyti (nešiotis) ginklus 2011 m. vasario 28 d., atžvilgiu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas Įstatymo įsigaliojimo dieną neturėjo leidimo ginklui laikyti (nešiotis), su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą į atsakovą kreipėsi galiojant naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui, todėl Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis pareiškėjo atžvilgiu netaikoma, atitinkamai pareiškėjo argumentai, susiję su jo diskriminacija, yra nepagrįsti ir atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl ginčo nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų.

40. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo teise į medžioti, pažymi, kad teisė turėti ginklą nėra absoliuti, nes tai susiję su žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumu, todėl valstybė kontroliuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, nustato griežtus reikalavimus subjektams, norintiems gauti leidimus nustatytų kategorijos ginklams įsigyti, laikyti, nešioti ir naudoti. Neišdavimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Šiuo atveju pareiškėjo teisė medžioti, kuriai reikalingi ribotos civilinės apyvartos daiktai (šaunamieji ginklai), negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo. Byloje taip pat nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jo sveikatai ir (ar) gyvybės saugumui kyla grėsmė, ir dėl to pareiškėjui būtina laikyti (nešiotis) ginklą savigynai, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

41. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

42. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo neobjektyvumu ir šališkumu, pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 43 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnis). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 straipsnio normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai, sudarytai nagrinėti bylą, nušalinimo nepareiškė. Tai reiškia, kad pareiškėjui dėl teisėjų kolegijos, ar kurio nors teisėjų kolegijos teisėjo nešališkumo abejonių nekilo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas apelianto argumentas iš esmės siejamas su teismo priimtu pareiškėjui nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Tai, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti apelianto teisės į nešališką teismą pažeidimą.

44. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas. Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius