2019-07-10 Nr. AB-14117-3-61-3-02936-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-822-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02936-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. (R. A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. (R. A. S.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2017 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. SPRE-456, kuriuo anuliuotas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1204218 ir nustatyta, kad darbo sutarties su uždarąja akcine bendroves (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ (toliau – ir Bendrovė) galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai (toliau – ir Sprendimas); 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (1.45) I-4312, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl atsakovo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. SPRE-456.

2. Pareiškėjas vertino, jog Sprendimas yra neadekvatus ir grindžiamas objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis, ir atkreipė dėmesį į tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas, už jį buvo mokami visi mokesčiai (tai patvirtina Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. UAB „Suzan Mars“ mokestinis tyrimas), taip pat į tai, kad Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimu, kuris atliktas beveik metais ir septyniais mėnesiais anksčiau nei pareiškėjas pradėjo dirbti Bendrovėje, tačiau nei Tarnyba, nei VSDFV į tai neatsižvelgė. Pareiškėjo nuomone, VDI 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl jo darbinės veiklos, kadangi nėra priimtas jo kaip darbuotojo atžvilgiu, t. y. 2010 m. vasario 18 d. buvo tikrinama bendrovė, o ne jos darbuotojai. Pabrėžė, kad pareiškėjui išduoto A1 pažymėjimo anuliavimas buvo grindžiamas išimtinai UAB „Suzan Mars“ veiklos ekonomine logika, tačiau ši bendrovė ir šiandien nėra likviduota, todėl, remiantis bendra sąžiningumo prezumpcija, laikytina, jog Bendrovė yra veikianti ir sąžiningai vykdanti veiklą bendrovė. Taip pat nėra panaikinta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu pareiškėjas, kaip Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojas, turi teisę į socialinę apsaugą, socialines išmokas. Pareiškėjas tokią savo poziciją, be kita ko, grindė Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principais, o būtent, draudimo taikyti kelių valstybių socialinio ir sveikatos draudimo teisės aktus, lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo bei socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principais, vadovaudamasis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 11 straipsnio 1 dalimi.

3. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, jog ginčijamuose sprendimuose nėra nurodytas konkretus pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui buvo panaikintas A1 pažymėjimas, o iš sprendimų turinio šis pagrindas nėra aiškus.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas teigė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad ši įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti dirbti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau Bendrovės atstovų rasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ laikotarpio nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines bendrovės išlaidas sudarė darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad Bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nebuvo, nors dažniausiai darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nelogiška, jog darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos (apie 790 km) vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė – trigubai ilgesnė nei dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėta, kad UAB „Suzan Mars“, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaravo gaunanti mažas pajamas, o tai rodė, kad ji buvo įkurta siekiant ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas paaiškino, kad jis, išnagrinėjęs 2017 m. sausio 18 d. gautą Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Krakowie) raštą dėl pareiškėjui taikytinų teisės aktų nustatymo pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, remdamasi Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, ginčijamu Sprendimu anuliavo pareiškėjui išduotą pažymėjimą Nr. 1204218 bei nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VDI ir Vilniaus AVMI nenustatė, jog UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl bendrovės sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. VSDFV duomenimis, iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. A. S. skundą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui 2012 m. vasario 21 d. buvo išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1204218 laikotarpiui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

10. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. 1-790-655/2011 nustatyta, kad 86-ių apdraustųjų įdarbinimas UAB „Suzan Mars“ pagal sudarytas darbo sutartis buvo fiktyvus, jame nurodyti asmenys, kurie veikdami bendrininkų grupe, vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam nusikalstamai veiklai nuslėpti, suklastojo dokumentus ir juos panaudojo, apgaule kitų naudai įgijo teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos Europos Sąjungos Ministrų Tarybos 1971 m. birželio 14 d. priimtu Tarybos reglamentu dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje Nr. 1408/71. Fiktyvių darbo sutarčių sąraše pareiškėjas nėra nurodomas (su juo darbo sutartys buvo sudarytos vėliau).

11. Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (7.2)S2-2710 informavo Vilniaus AVMI, kad dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo į ją kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai ir gyventojai, kurie yra pasirašę darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, tarp kurių – UAB „Suzan Mars“, ir šių sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje. Didžiąją dalį darbuotojų anksčiau nurodytose įmonėse sudaro Lenkijos piliečiai ir jos gyventojai, kurie darbo sutarties galiojimo laikotarpiu verčiasi savarankiška veikla Lenkijoje. Pagal darbo sutartis, pasirašytas su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, šie asmenys priimami eiti vadybininkų, reklamos agentų pareigas (pagrindinės darbo funkcijos – skrajučių ir lankstinukų dalijimas), t. y. darbo sutartyse numatomos funkcijos nereikalauja aukštos kvalifikacijos ar ypatingų įgūdžių. Tarnybos duomenimis, šie asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemoka, neteikia ir mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Lietuvos Respublikos kompetentingos įstaigos (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, VSDFV, Tarnyba, VDI, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitos įstaigos) 2009–2011 metais inicijavo ir atliko panašiu modeliu veikiančių įmonių veiklos patikrinimus, po kurių kelių įmonių veikla Lietuvoje buvo sulėtėjusi, tačiau nuo 2011 metų Tarnybai vėl teikiami prašymai dėl taikomų teisės aktų nustatymo ir tai patvirtinančių dokumentų išdavimo. Atsižvelgdama į tai, prašė inicijuoti patikrinimą dėl rašte nurodytų įmonių numanomos fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Analogišku prašymu Tarnyba 2015 m. sausio 26 d. raštu Nr. (7.2)S2-2689 kreipėsi ir į VDI.

12. Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. (12.12-30-8.)-46-KD-7110 informavo Tarnybą, kad, atlikusi 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. (7.2)S2-2710 nurodytų įmonių operatyviuosius patikrinimus, padarė išvadą, jog šių įmonių veikla galbūt nėra ekonominės naudos siekimas, o tikslas – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas, kurios yra garantuotos 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu Nr. 1408/71, bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažus mokesčius Lenkijos Respublikoje.

13. VDI 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582 informavo Tarnybą, kad, be kita ko, atliko UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimą ir nustatė, kad Bendrovė registruotu buveinės adresu veiklos nevykdo, nurodė, jog nepavyko susisiekti su Bendrovės atstovais ir atlikti patikrinimą. Dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo santykiais, nebuvo pateikta, nors 2015 m. vasario 12 d. E. B. K., kuri nuo 2009 m. birželio 3 d. eina UAB „Suzan Mars“ direktorės pareigas, buvo išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į VDI Vilniaus skyrių ir pateikti atitinkamus dokumentus. VDI paminėjo, jog E. B. K. gyvenamoji vieta yra Lenkijos Respublikoje, Krokuvoje, bendrovėje socialiai drausta tik jos direktorė, ji taip pat yra paskirta UAB „Almand“ ir UAB „Martenas“ direktore.

14. Tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16) S2-15327 kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovą dėl duomenų apie bendrovės veiklą ir sudarytas darbo sutartis su fiziniais ar juridiniais asmenimis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. pateikimo.

15. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdyba 2015 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 25/10-1-13-163 informavo Tarnybą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 1 dalį dėl UAB „Suzan Mars“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos, o 2016 m. birželio 22 d. raštu Nr. 25/10-1-13-11423 – kad Vilniaus apygardos prokuratūra priėmė sprendimą ikiteisminį tyrimą dėl Bendrovės atsakingo asmens padarytos neteisėtos veikos procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu.

16. Gavus ir išnagrinėjus Lenkijos kompetentingos įstaigos raštą dėl pareiškėjui taikytinų teisės aktų nustatymo pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, Tarnybos direktorius ginčijamu 2017 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. SPRE-456 anuliavo pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 1204218 ir nustatė, kad pareiškėjo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Sprendime Tarnyba, įvertinusi VDI, Vilniaus AVMI atliktų Bendrovės patikrinimų rezultatus, nustatė, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, faktiškai niekada nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje. VSDFV ginčijamu 2017 m. liepos 11 d. sprendimu Nr. (1.45) I-4312 atmetė pareiškėjo skundą dėl šio Sprendimo.

17. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, gyvenantis Lenkijos Respublikoje, Krokuvoje, individualia veikla užsiima Lenkijos Respublikoje, o su Lietuvoje registruota UAB „Suzan Mars“ buvo sudaręs darbo sutartis, ir nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės darbuotojas. Tačiau, teismo vertinimu, pateikta 2011 m. rugsėjo 1 d. sudaryta terminuota darbo sutartis, galiojusi iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir 2013 m. spalio 1 d. sudaryta terminuota darbo sutartis, galiojusi iki 2014 m. spalio 31 d., tik formaliai patvirtina, kad pareiškėjas atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje keliamą sąlygą, pagal kurią jam galėtų būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Vertindamas, ar pareiškėjas šią sąlygą atitinka realiai, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl reklamos agento darbo ir už jį mokamo atlygio iš savo gyvenamosios vietovės Krokuvoje turėjo savo ar visuomeniniu transportu vykti į darbą Vilniuje, tarp kurių yra pakankamai didelis atstumas (790 km), todėl dėl kelionės į darbą ir iš jo patirtos išlaidos būtų didesnės nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionėje sugaištas laikas kelis kartus viršytų bendrovėje dirbtą laiką. Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 21 d. atlikto UAB „Suzan Mars“ mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d., t. y. apimantį ir laikotarpį, kuomet pareiškėjas turėjo 2011 m. rugsėjo 1 d. su bendrove sudarytą terminuotą darbo sutartį, galiojusią iki 2013 m. rugsėjo 30 d., metu nenustatė, kad bendrovė būtų patyrusi išlaidų, susijusių su darbuotojų vežimu į darbą savo transportu ar būtų pirkusi transporto paslaugas.

Tai patvirtina, kad tokios pareiškėjo darbo sąlygos ir užmokestis už jį nėra pagrįsti ekonomine logika, neatitinka protingumo kriterijų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nesiekė pasinaudoti asmenų judėjimo laisve, bet siekė kitų tikslų, galbūt vengė mokesčių mokėjimo. Pareiškėjo darbo santykių realumą paneigia VDI ir VMI atliktų Bendrovės veiklos patikrinimų rezultatai, kuriais pagrįstai remiamasi ginčijamuose sprendimuose. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo darbinė veikla Lietuvos Respublikoje ginčo laikotarpiu buvo reali, nes net skunde nenurodė ir nepagrindė, kur, kada ir kokias reklamos agento paslaugas Lietuvoje yra teikęs, nors jo darbinės veiklos laikotarpis pagal pateiktas darbo sutartis truko daugiau kaip trejus metus.

18. Nors teismas sutiko su pareiškėjo atstovo nurodyta aplinkybe, jog iš ginčijamų sprendimų nėra aišku, kokiu konkrečiu Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas), punktu buvo vadovaujamasi panaikinant pareiškėjui A1 pažymėjimą, nes joks punktas nėra įvardytas, pažymėta, kad A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindą vienareikšmiai galima suprasti iš ginčijamų sprendimų turinio – juose nurodoma, jog Tarnyba anuliavo pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą dėl to, jog paaiškėjo, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai veiklos Lietuvoje nevykdė, o tai atitinka Tvarkos aprašo 44.2 punkto, nustatančio, kad Užsienio išmokų tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus Tvarkos aprašo 12.1–12.3 punktuose nurodytoms aplinkybėms, nuostatas.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad ginčijami sprendimai yra naikintini kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi, jo vertinimu, anksčiau minėtas trūkumas nesudaro pagrindo šiuo aktus pripažinti visiškai nemotyvuotais. Sprendimuose akivaizdžiai ir aiškiai konstatuota, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai nevykdo veiklos Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis, tarp jų – pareiškėju, laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo.

Kita vertus, teismas pastebėjo, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad Bendrovė galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes ginčijami sprendimai nebuvo grindžiami būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu. Viešojo administravimo subjektai šiuo atveju neviršijo savo kompetencijos, nepadarė procedūrinių pažeidimų, ginčijami sprendimai neprieštarauja juos priėmusių subjektų tikslams bei uždaviniams, juose aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir kt.

Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kuriais remdamasis tinkamai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, o pareiškėjo darbo sutarčių su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

III. 19. Pareiškėjas R. A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

20. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas neįvertino jo argumentų, be kita ko, jog VDI 2010 m. vasario 18 d. patikrinimas buvo atliktas iki pareiškėjui pradedant dirbti UAB „Suzan Mars“. Mano, jog teismas jam kaip silpnesniajai šaliai nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą, neatliko išsamaus ir visapusiško šalių pateiktų įrodymų tyrimo. Pareiškėjas pažymi, jog VDI 2012 m. birželio 6 d. rašte Nr. (01)SD8527 nurodė, kad UAB „Suzan Mars“ patikrinimas nebuvo atliktas. Kadangi bendrovės nepavyko rasti nurodytu adresu ir atlikti jos patikrinimą, teismas rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie šios bendrovės veiklą.

Be to, Tarnyba ir VSDFV pripažįsta, kad pareiškėjas dirbo, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, buvo Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu sąraše nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas, o atsakovas nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių šias aplinkybes arba įrodančių, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo fiktyvi. Vilniaus AVPK atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga patvirtina, jog BendrovėLietuvoje vykdė veiklą. Pareiškėjas teigia, kad apskaitos ir kiti dokumentai, įskaitant darbo laiko apskaitos žiniaraščius, galintys patvirtinti, jog pareiškėjas dirbo Bendrovėje bei gavo darbo užmokestį, buvo paimti ikiteisminio tyrimo metu, šios aplinkybės atsakovui ir VSDFV yra žinomos, tačiau šie dokumentai, taip pat kita Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos surinkta medžiaga (pvz., bendrovės akcininkų, direktorės apklausos protokolai) nebuvo išreikalauti.

Pareiškėjas pabrėžia, jog atsakovo pozicija, kad UAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, jos darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra grindžiama tik 2010 m. tariamai vykdytu VDI inspektavimu, 2012 m. VMI mokestiniu tyrimu bei neįvykusiu 2015 m. patikrinimu. Tačiau UAB „Suzan Mars“ nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro ar likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje, o už pareiškėją buvo mokamos socialinio draudimo ir kitos įmokos, šios įmokos jam nebuvo grąžintos.

Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad patikrinimų metu bendrovės adresas nebuvo rastas, yra teisiškai nereikšminga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 iš dalies tenkino pareiškėjos E. K. K. apeliacinį skundą, t. y. panaikino skundžiamą teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Tvarkos aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų.

Pareiškėjo vertinimu, ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną neegzistavo nė vienas Tvarkos aprašo 44 punkte nurodytas A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindas. Ginčijamuose sprendimuose nenurodyta konkreti norma, kurios pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas, o darbo sutarties su Bendrove laikotarpiui nustatytas Lenkijos socialinio draudimo teisės taikymas, šie sprendimai grindžiami tik trimis patikrinimais, kurių rezultatai nebuvo aprašyti ginčijamuose sprendimuose, bei tariamai UAB „Suzan Mars“ ekonomine logika.

Ginčijami sprendimai grindžiami prielaidomis ir nesusijusiais, tariamai atliktais VDI ir VMI patikrinimais, o ne teise ir faktais.

21. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir įrodinėjimo naštos paskirstymu bei mano, kad teismas objektyviai įvertino pateiktus duomenis ir priėmė logišką sprendimą, nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas pabrėžia, jog tam, kad asmens atžvilgiu būtų galima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Pareiškėjas šios sąlygos neatitiko.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Mano, kad teismas tinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei vadovavosi teismų praktika analogiškose bylose, taip pat pagrįstai laikė, kad šiuo atveju nėra pagrindo ginčijamus sprendimus pripažinti visiškai nemotyvuotais. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2017 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. SPRE-456, kuriuo anuliuotas pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas Nr. 1204218 ir nustatyta, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jam turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, bei VSDFV 2017 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (1.45) I-4312, kuriuo minėtas Tarnybos sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Akcentuotina, kad Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 str. pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, nustatančiu Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), taip pat kitais susijusiais teisės aktais, patvirtino Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Taikytinos teisės nustatymo tvarką, taip pat atitinkamų dokumentų formas, Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Taikytinos teisės nustatymo tvarka yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

28. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad, jo nuomone, teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

29. Tarnyba ginčijamame Sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą Bendrovės mokestinį tyrimą bei 2014 m. vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl Bendrovės galbūt tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Valdyba ginčijamame sprendime nurodė, kad VDI 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl Bendrovės veiklos Lietuvoje, bet jos registracijos adresu rasti nepavyko. Buvęs UAB „Suzan Mars“ akcininkas nurodė, kad buveinės adresu Bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su Bendrovės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su jos veikla, nebuvo pateikta. Taip pat pažymėta, kad Vilniaus AVMI atliko Bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir, išanalizavusi visus turimus dokumentus, nustatė, kad Bendrovė ekonominių tikslų neturi, ji įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o siekiant įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. Valdyba akcentavo, kad nei VDI, nei Vilniaus AVMI nepateikė įrodymų, jog Bendrovė Lietuvoje faktiškai vykdė veiklą, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais pakankamais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, konstatavo, kad susiklosčiusi situacija atitinka Tvarkos aprašo 44.2 papunktyje nurodytą atvejį, tokiu būdu išvengdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 nurodytų kito teismo sprendimo atžvilgiu pripažintų klaidų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, taip pat nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą skundžiamame teismo sprendime nustatytas aplinkybes vertinti kitaip.

31. Tirdama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai, nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo nepakankamai aktyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

32. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Sisteminis procesinių normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši procesinė teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia būtent proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

33. Pastebėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė išreikalauti kokius nors dokumentus, taip pat nenurodė, jog jis pats siekė tam tikrus dokumentus išsireikalauti iš atitinkamų valstybės įstaigų, tačiau toks bandymas buvo nesėkmingas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje esančiais įrodymais (VDI 2015 m. vasario 27 d. raštas apie atliktą bendrovių, tarp jų – UAB „Suzan Mars“, veiklos patikrinimą, I t., b. l. 42–43; Tarnybos 2015 m. kovo 16 d. ir 2015 m. gegužės 5 d. raštai UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovui advokatui (kuris nagrinėjamoje byloje atstovauja ir pareiškėją), kuriuose prašoma pateikti informaciją apie Bendrovės veiklą, I t., b. l. 44–47; Vilniaus AVMI 2013 m. sausio 15 d. raštas apie atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą, I t., b. l. 53–56; Vilniaus AVMI 2014 m. spalio 29 d. raštas apie atliktą, be kita ko, UAB „Suzan Mars“ operatyvų patikrinimą, I t., b. l. 64–65; ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog, neišreikalavus iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos medžiagos, galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o pareiškėjas nenurodė jokių naujų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atlikto tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

34. Deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

35. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas jam nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie jo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes nei ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiami būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

37. Be to, pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką dėl kitų UAB „Suzan Mars“ darbuotojų analogiškuose ginčuose ir dėl tapačių argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-502/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė pagrindo nukrypti nuo šios nuoseklios teismų praktikos.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. S. (R. A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė