A-143-2930-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A143-2930/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00525-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. D. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 6 884,47 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad priedų ir priemokų (kurie yra sudėtinė valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalis) suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymą Nr. X-1175, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d.

Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta VTĮ 23 straipsnio 2 dalis. Pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.

Taikant minėtas VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjui nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta 6 884,47 Lt priemokų ir priedų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku.

Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui priteistina neišmokėta priedų ir priemokų suma už minėtą laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju galimas ir valstybės civilinės atsakomybės taikymas. Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Šiuo atveju valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Taigi, nagrinėjamu atveju yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista solidariai iš abiejų atsakovų (CK 6.279 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje yra numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas (DK komentaro III dalies 532 psl.). Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje A143-57/2010). Paskutinį kartą atsakovas neišmokėjo pareiškėjui viso darbo užmokesčio 2008 m. gruodžio 31 d. Todėl, vadovaujantis DK 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius trejus metus iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, kadangi, vadovaujantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo VI skyrius („Darbo užmokestis“), reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms.

Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, kasmet yra patvirtinami Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ skiriami asignavimai, iš jų – išlaidoms (atskirai – darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti.

Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, kuris yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ turi pareigą tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, o Vyriausybės kompetencijai.

Dėl nurodytų priežasčių vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 5 882,77 Lt, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas sprendime nurodė, kad vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, vadovaujantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 straipsnio 7 dalį (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-53. Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl VTĮ nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą maksimalią ribą, buvo pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Iš teismui pateiktų pažymų apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5, 21, 22, 95) bei iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 2012 m. balandžio 26 d. rašto (b. l. 83-84) matyti, kad pareiškėjui nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d., ribojant priedus ir priemokas, nebuvo išmokėta 1 001,70 Lt, nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 5 882,77 Lt. Laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Be to, DK 27 straipsnio 2 dalis ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trejų metų senaties terminą. Trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 26 d. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad darbo užmokestis mokamas mėnesio pabaigoje, pareiškėjui priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis už visą 2007 metų vasario mėnesį. Taigi, šiuo atveju pareiškėjui gali būti priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 26 d. (DK 27 straipsnio 2 dalis). Remiantis pažymomis apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 5, 21, 95), viso pareiškėjui priteistina 5 882,77 Lt (nors 2007 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjui buvo priskaičiuota 244,42 Lt bei 663,19 Lt, šios dvi sumos negali būti priteistos, nes jos buvo priskaičiuotos atitinkamai už 2004 ir 2005 metus). Už darbo organizavimą ir darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir Lietuvos valstybės jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, todėl susidariusi 5 882,77 Lt nepriemoka priteisiama iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepriemoką patyrė 2006-2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 metų vasario mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 2 metams, pripažintina, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), atsakovo prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą netenkintinas.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti. Pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu.

Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis; į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirtųjų nuomonių;

į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kadangi šią nutartį priėmė išplėstinė teisėjų kolegija, laiko požiūriu ji yra naujausia, labiausiai susijusi su šio pobūdžio bylomis, priimta po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo įsiteisėjimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi yra paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas, kuriuo, be kita ko, šio sprendimo vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams. Minėtoje byloje teismas atsižvelgė į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (šios faktinės aplinkybės yra konstatuotos Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, Lietuvos Respublikos 2011 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje).

Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu buvo prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad 2012 metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo nepriemokai sumokėti. Policijos departamentas ir kitos policijos įstaigos patirs finansinius sunkumus 2012 metais, nes 2012 metams Policijos departamentui skirta 41 873 tūkst. Lt mažiau asignavimų nei 2011 metais. Be to, dėl banko „Snoras“ bankroto Policijos departamento ir policijos įstaigų sąskaitose liko 17,3 mln.

Lt, o draudimo išmokomis bus kompensuota tik 4,7 mln. Lt (12,6 mln. Lt nebus grąžinta). Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A575-1831/20110), jo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams turi būti patenkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjui (kuris yra statutinis pareigūnas) neišmokėto darbo užmokesčio dalies – priedų ir priemokų – kuri jam atsakovo nebuvo mokama, vadovaujantis VTĮ 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 ir 2007-06-07 įstatymo Nr. 1175 redakcijų) nustatytais šių išmokų ribojimais. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad nurodytų darbo užmokesčio ribojimų nustatymas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra priimtas ir įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) po to, kai tarp ginčo šalių buvo susiklostę paminėta teismo norma (VTĮ 23 str. 2 d.) reglamentuojami teisiniai santykiai. Todėl nagrinėjamai administraciniai bylai yra aktualus nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucija pasekmės yra nustatytos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jo antroje dalyje nurodyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pagal šio straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Aiškindama aptariamo Konstitucinio Teismo įstatymo straipsnio 1 dalį, kolegija pažymi, kad joje nustatytas draudimas taikyti prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijai teisės aktą yra adresuotas visiems be išimties subjektams, kurie, vykdydami jų kompetencijai priskirtas funkcijas, savo veikloje (kalbant apie viešojo administravimo subjektus - viešojo administravimo veikloje) turi taikyti su jų veikla sietinus teisės aktus, tarp jų ir tuos teisės aktus, kurie vėliau (po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo) yra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokio draudimo atsiradimo laikas yra atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo laikas. Kalbant apie viešojo administravimo teisnius santykius, tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektas po atitinkamo teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (po to, kai oficialiai buvo paskelbtas atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas) besąlygiškai nustoja taikyti savo veikloje tokį teisės aktą. Tačiau teisėjų kolegija kartu pažymi, kad tai nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas turi kokiu nors būdu grįžti prie tokiu teisės aktu jau suformuotų teisinių santykių ta prasme, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo teisės aktas yra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kvestionuoti ar kokiu nors kitokiu būdu koreguoti šiuos teisnius santykius. Išimtis iš pastarosios taisyklės (primintina, kad, bylai aktualiu aspektu yra kalbama apie viešojo administravimo vykdymą) nustatyta aukščiau paminėtoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Tačiau kolegija pabrėžia, kad ši išimtis yra sietina tik su pripažinto prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagrindu priimtu, bet dar neįvykdytu (arba neįvykdytu pilnai) administraciniu sprendimu.

Pasisakydama dėl aptariamo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo teismuose, kolegija pažymi, kad teisės normų taikymas, kurį, nagrinėjant atitinkamas bylas, vykdo teismas, palyginus su aukščiau aptartu teisės normų (aktų) taikymu, vykdant viešąjį administravimą, turi savo specifiką. Ji pasireiškia tuo, kad teismai, spręsdami atitinkamus jų kompetencijai priskirtus ginčus, be kita ko, turi spręsti klausimą, ar ginčo teisiniams santykiams pritaikytos šių santykių reglamentavimo metu galiojusios teisės normos pagal tuometinę situaciją buvo pritaikytos teisingai. Teismo veiklą reglamentuojančių įstatymų (tarp jų, ir Administracinių bylų teisenos įstatymo) taikymo požiūriu šio klausimo išsprendimas yra sietinas su teismo atliekamu teisės normų taikymu konkrečioje teismo nagrinėjamoje byloje ir vadinamas bei laikytinas teisės taikymu nagrinėjamoje byloje. Kolegija pažymi, kad toks teisės normų taikymas dažnai būna situacijoje, kai, iš vienos pusės, teismas, sprendžia klausimą dėl teisės normos taikymo teisingumo tuomet, kai ji dar nebuvo konstitucinio patikrinimo dalyku, iš kitos pusės, šis klausimas teismo yra sprendžiamas po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino šią teisės normą prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kalbant apie tokią situaciją, pirmiausia pažymėtina, kad, kaip nurodyta aukščiau pacituotoje šio straipsnio 2 dalyje, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi teismams. Tai reiškia, kad teismas, taikydamas atitinkamą teisės normą aukščiau aprašytu jos taikymo būdu, visais atvejais privalo vadovautis Konstitucinio Teismo priimtu nutarimu, kuriuo ši teisės norma yra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, darytina išvadą, kad, spręsdamas teisės normos taikymą aukščiau aprašytoje situacijoje teismas taip pat negali taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos.

Kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje būtina vadovautis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taikymo specifikos teismuose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra suformuota praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662–1735/2010, ir kt.), pagal kurią ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis paminėtu Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, teisingai išsprendė materialinės teisės normos (VTĮ 23 str. 2 d.) taikymo šioje administracinėje byloje klausimą.

Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl DK 27 straipsnio 2 dalies taikymo šioje administracinėje byloje ir jiems pritardama, sutinka su teismo nustatytu laikotarpiu (nuo 2007-02-01 iki 2010-02-26), už kurį pareiškėjui turi būti priteista jam neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Kolegija taip pat sutinka su teismo apskaičiuotu pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio sumos dydžiu. Pažymėtina, kad šio apskaičiavimo teisingumas apeliaciniame skunde nėra kvestionuojamas. Taip pat pažymėtina, kad teismo nustatyta paminėto laikotarpio trukmė neviršija DK 298 straipsnyje imperatyviai nustatyto trejų metų laiko, už kurį gali būti priteistos pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio sumos.

Pasisakydama dėl apelianto argumentų dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, kolegija pažymi, kad šie argumentai yra bendrojo pobūdžio ir iš esmės paliečia valstybės bei biudžetinių įstaigų (tarp jų ir atsakovo) finansinę situaciją, kuri neteko tokio laipsnio aktualumo, kuris buvo 2008 ir 2009 m. Be to, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl pareiškėjo teisės į teisingą atlyginimą už darbą pažeidimo didelės trukmės bei šios teisės gynimo prioritetinės reikšmės. Atsakydama į apelianto argumentus dėl teismų praktikos tokio pobūdžio bylose sprendimų vykdymo atidėjimo klausimu, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra siejamas ne su teisės normos (CPK 284 str.) aiškinimu, o su kiekvienos konkrečios faktinės situacijos vertimu, be kita ko, ir jos vertinimu laike. Todėl apeliaciniame skunde akcentuojamas teisminio precedento klausimas kolegijos nepripažintinas aktualiu ir reikšmingu nagrinėjamai bylai.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Stasys Gagys