2017-02-14 Nr. AB-3627-3-61-3-01565-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2558-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1, 8.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. N. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. kovo 25 d. sprendimą, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; taip pat prašė įpareigoti atsakovą jo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2015 m. kovo 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „AN Business trading“ (toliau – ir Bendrovė) steigimo aktą, įstatus, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, vienintelio akcininko sprendimą skirti save įmonės vadovu bei mokėti darbo užmokestį, metinę pelno mokesčio deklaraciją, pelno–nuostolių ataskaitą, įmonės finansinių dokumentų išrašą apie įmonės pajamas ir sąnaudas, UAB „AN Business trading“ apdraustųjų sąrašą, panaudos sutartį bei gyvenamosios patalpos savininko sutikimą leisti jam laikinai gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Pareiškėjas UAB „AN Business trading“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. Bendrovėje buvo įdarbinti penki asmenys, Bendrovės veikla buvo pelninga ir sėkminga, 2014 metais Bendrovės pajamos sudarė 20 125 EUR. Bendrovė užsiėmė paprastojo patalpų valymo veikla, taip pat kurį laiką teikė ir maitinimo paslaugas. Pareiškėjo teigimu, tai, kad Bendrovė neteikė mokesčių administratoriui privalomų mokesčių deklaracijų, negali būti pagrindu pripažinti, kad Bendrovė vykdė neteisėtą veiklą ar iš viso veiklos nevykdė.

Pareiškėjo teigimu, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 985,76 EUR skola susidarė dėl Bendrovės sunkios finansinės padėties, o ne dėl fiktyvios veiklos, kaip nurodė Atsakovas sprendime. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad visą laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį turėjo nuolatines gyvenamąsias vietas adresais: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurias deklaravo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės. 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A.

Š. (N.), su kuria bendrą ūkį vedė nuo 2013 m. Santuoką sudarė teisės aktų nustatyta tvarka, ji nėra pripažinta fiktyvia ar negaliojančia, su sutuoktine yra sąžiningi valstybės bei vienas kito atžvilgiu ir jų santuoka yra teisėta. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovo priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Nors atsakovas savo sprendimą ir grindžia Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta informacija, tačiau informacija, jog jis organizuoja neteisėtą užsieniečių patekimą į Lietuvos Respubliką, leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jiems gavimą, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis.

Jam nėra pareikšti jokie kaltinimai dėl nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo padarymo. Vien tai, jog jis yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo teigti, kad jis kelia realią grėsmę valstybės saugumui, yra susijęs su teroristinėmis organizacijomis, veikiančiomis jo kilmės valstybėje.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 72–80) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuris nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsakovas vertino Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 ir 2016 m. kovo 8 d. rašte Nr. 18-1813 pateiktą informaciją. Ginčijamame sprendime padaryta išvada pagrįsta, padaryta įvertinus aplinkybes, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno erdvės valstybėse. Ginčijamame sprendime įvertinta ir ta aplinkybė, kad organizuojant suklastotų dokumentų užsieniečiams gavimą prisidedama prie nelegalios migracijos didinimo: tokiu būdu sudaroma galimybė užsieniečiams neteisėtai atvykti į šalį, neleidžiama institucijoms surinkti ir įvertinti išsamius, tikrovę atitinkančius duomenis apie užsieniečius. Atsakovas mano, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, praeityje neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Migracijos departamento vertinimu, priimtas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui pasiekti, t. y. užtikrinti valstybės saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 65–67, 69–71) nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas pateikė Migracijos departamentui turimą žvalgybos informaciją apie pareiškėją ir jo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigracijos į Europos Sąjungos šalis, organizatorių. Pareiškėjas, pasinaudodamas tikrovės neatitinkančiais ir suklastotais dokumentais bei įstatymo spragomis, už piniginį atlygį organizavo asmenų patekimą į Lietuvą, o vėliau ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimą. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą kartu su iš Danijos į Lietuvą atvykusiu kitu (duomenys neskelbtini), organizavo suklastotų Graikijos vizų gavimą neteisėtai Danijoje buvusiems (duomenys neskelbtini) tikslu gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Žvalgybos duomenimis, pasinaudojant suklastotomis Graikijos vizomis, leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra gavę daug (duomenys neskelbtini). Valstybės saugumo departamentas atsiliepime pabrėžė, kad besitęsianti Vidurio Rytų krizė, nelegali imigracija bei asmenų iš trečiųjų šalių, kuriose veikia teroristinės organizacijos, imigracija į Europos Sąjungą, pasinaudojant suklastotais dokumentais bei įstatymų spragomis, turi būti tiesiogiai siejamos su terorizmo grėsme. Pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, Valstybės saugumo departamentas ir teikė siūlymą Migracijos departamentui neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 10 metų ir į Šengeno erdvę 3 metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 143–150) pareiškėjo M. A. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2012 m. spalio 5 d. iš Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje gavo (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. N., gim. (duomenys neskelbtini), prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo teisėtos veiklos pagrindu. Kartu su prašymu Migracijos departamentui buvo pateikti šie dokumentai: paso ir leidimo gyventi Jungtinėje Karalystėje kopijos, Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas, UAB „AN Business Trading“ steigimo akto kopija, UAB „AN Business Trading“ įstatų kopija, UAB „AN Business Trading“ 2012 m. rugpjūčio 6 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, UAB „AN Business Trading“ akcininkų sąrašas, UAB „AN Business Trading“ vienintelio akcininko sprendimas, 2012 m. rugpjūčio 6 d. grynųjų pinigų priėmimo-perdavimo aktas, 2012 m. rugpjūčio 6 d. akcijų priėmimo-perdavimo aktas, fizinio asmens sutikimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo. Migracijos departamentas 2013 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N., gim. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieneriems metams. Apie priimtą sprendimą Migracijos departamentas pranešė Lietuvos Respublikos ambasadai Jungtinėje Karalystėje, ir 2013 m. gegužės 17 d. gavo užsieniečio prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 18 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos UAB „AN Business Trading“ pagrindu. Migracijos departamentas 2014 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą pareiškėjo prašymą patenkinti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieneriems metams.

M. A. N. 2015 m. kovo 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu. Prašyme nurodė, jog nuo 2014 m. liepos 3 d. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pragyvenimo šaltinį nurodė pagal darbo sutartį Lietuvoje gaunamą minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Pranešimą apie priimtą sprendimą nurodė siųsti adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir elektroniniu paštu. Prašymą pateikė asmeniškai, prie prašymo pateikė šiuos dokumentus: paso kopiją, leidimo laikinai gyventi kopiją, metinę pelno mokesčio deklaraciją, metinę A klasės deklaraciją, pelno (nuostolių) ataskaitą, gyvenamosios vietos patalpos savininko sutikimą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2015 m. gegužės 14 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2015 m. gegužės 21 d., pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 25 d. nutartimi Migracijos departamento 2015 m. gegužės 14 d. sprendimas panaikintas ir Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti M. A. N. 2015 m. kovo 20 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimu panaikinti ir Migracijos departamento 2015 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-350 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“, ir 2015 m. birželio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-3)4U-369 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“, Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.

Migracijos departamentas 2016 m. kovo 25 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-382 (00039) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką”. Šiuo sprendimu Migracijos departamentas atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. leidimą laikinai gyventi, uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir nusprendė įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą), bei nusprendė įvesti į antrosios kartos SIS perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir 3 dalį trejus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos, o taip pat nusprendė perduoti (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. N. bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai spręsti jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą Įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą motyvuojamas tuo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, be to, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Bylos duomenys rodo, jog pareiškėjas 2015 m. kovo 20 d. kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė UAB „AN Business Trading“ metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2014 metus. Ši deklaracija užpildyta 2015 m. kovo 19 d., t. y. prieš pateikiant pareiškėjui prašymą pakeisti leidimą gyventi. Ataskaitos apie nuolatiniams ir nenuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtas A klasės išmokas, nepatvirtina realios UAB „AN Business Trading“ veiklos. Pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2014 metus, kuri sudaryta taip pat 2015 m. kovo 19 d., t. y. prieš pateikiant pareiškėjui prašymą pakeisti leidimą gyventi, nurodyta, jog bendrovės pardavimo pajamos sudaro 69 486 Lt, bendras pelnas – 52 173 Lt, grynasis pelnas – 18 267 Lt. Nurodytoje ataskaitoje duomenys apie praėjusius metus nenurodyti, dokumentai, pagrindžiantys ataskaitoje nurodytus skaičius, nepateikti. UAB „AN Business Trading“ kaip PVM mokėtoja įregistruota 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. išregistruota mokesčių administratoriaus iniciatyva, nes nevykdė PVM apmokestinamos veiklos, nors detalizuotoje UAB „AN Business Trading“ pajamų ir sąnaudų ataskaitoje nurodyta, jog bendrovės pardavimų pajamos laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 47 516,25 Lt, suteiktų paslaugų pajamos – 21 970 Lt, o PVM sąnaudos – 3 984,52 Lt. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. kovo 8 d. rašte Nr. (4.66E)-46-MPD-2659 nurodyta, kad bendrovė nėra pateikusi prašymo laikinai atleisti nuo mokesčių deklaracijų ir kitų dokumentų pateikimo dėl laikino veiklos nevykdymo. Bendrovė nepateikė 2012 m. ataskaitos apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis, 2014 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesių pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų, Bendrovė gyventojų pajamų mokestį sumokėjo pati tik du kartus, t. y. 2015 m. kovo 16 d. ir 2015 m. gegužės 19 d. Visais kitais atvejais mokestinė nepriemoka buvo išieškota administratoriaus sprendimu ir nutrauktas pinigų išdavimas ir pervedimas iš banko sąskaitų. Jokių kitų įtikinamų, pasirašytų ekonominę bendrovės veiklą patvirtinančių dokumentų: sudarytų sutarčių, įmonės banko sąskaitos išrašų ar kitų finansinių dokumentų, kuriuose atsispindėtų konkreti ir reali bendrovės veikla, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė.

Išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad UAB „AN Business Trading“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad tai yra negyvenamosios patalpos – garažas (boksas), kurios priklauso trečiam asmeniui. Pareiškėjas duomenų, kokiu pagrindu UAB „AN Business Trading“ naudojasi šiomis patalpomis, nepateikė. Nekilnojamojo turto registre duomenų apie tai, kad J. G. personalinei įmonei priklausė prekybos paviljonas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurį ši įmonė perdavė UAB „AN Business Trading“ pagal panaudos sutartį, sudarytą 2014 m. rugsėjo 1 d., nėra, o panaudos sutarties galiojimas baigėsi 2015 m. rugsėjo 1 d.

Gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininko sutikimas, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu gyventų ir deklaruotų gyvenamąją vietą šiuo adresu nėra galiojantis, nes jau praėjo vieneri metai nuo jo pasirašymo dienos. Be to, pažymėtina, kad sutikimas dėl gyvenimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo pasirašytas 2015 m. kovo 20 d., t. y. prašymo pakeisti leidimą pateikimo dieną. Bylos duomenys rodo ir tai, kad pareiškėjas laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje metu nuolat keitė gyvenamąsias vietas, nurodytais adresais negyveno.

M. A. N. iš UAB „AN Business Trading“ direktoriaus pareigų atleistas 2015 m. birželio 2 d. Sprendimo priėmimo dienai duomenų apie bendrovėje įdarbintus asmenis nebuvo. UAB „AN Business Trading“ skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro 985,76 eurus.

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pilietės A. N., su kuria pareiškėjas yra sudaręs santuoką, faktinės gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Ši Migracijos departamento išvada bylos duomenimis nepaneigta. Pažymėtina, jog pareiškėjo sutuoktinė nagrinėjamos bylos procesu nesidomėjo, nei pati, nei per pareiškėją ar jo atstovą jokių paaiškinimų tiek Migracijos departamentui, tiek teismui neteikė.

Teismas, įvertinęs šių įrodymų visumą, daro besąlygišką išvadą, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėjas neketino ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentui pateikė tik dokumentus, formaliai atitinkančius įstatymo reikalavimus. Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, yra pagrįsta. Šie duomenys taip pat patvirtina, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taip pat rėmėsi ir Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. išvada, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, imigracijos į Europos Sąjungos šalis organizatorių, pareiškėjas už piniginį atlygį, panaudodamas tikrovės neatitinkančius ir suklastotus dokumentus, organizavo (duomenys neskelbtini) imigraciją iš (duomenys neskelbtini) į Europą, gaunant vizas tariamo verslo Lietuvoje pagrindu, tarpininkaujant pareiškėjui, į Lietuvą imigravo ir leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavo daug (duomenys neskelbtini). Tokios pačios faktinės aplinkybės nurodytos ir Valstybės saugumo departamento 2015 m. spalio 5 d. rašte Nr. 18-10648. Rašte nurodyta, kad M. A. N. tokia veikla užsiima nuo 2013 metų. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje organizavo veiklą, susijusią su suklastotų Graikijos vizų gavimu neteisėtai Danijoje buvusiems (duomenys neskelbtini), pažįstamų teisininkų pagalba registravo Lietuvoje įmones, jas parduodavo užsieniečiams ir paruošdavo reikalingus dokumentus prašymams dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Valstybės saugumo departamento rašte teigiama, jog pasinaudodami suklastotomis Graikijos vizomis bei deklaruodami ketinimus užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) kreipdavosi į Migracijos departamentą dėl leidimų išdavimo. Tokiu būdu pasinaudojant suklastotomis Graikijos vizomis, Lietuvos Respublikoje savo buvimą įteisino daugiau nei 10 (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat organizavo ir (duomenys neskelbtini) imigraciją iš (duomenys neskelbtini) į Europą ir tariamo verslo pagrindu. Analogiškas aplinkybes Valstybės saugumo departamentas buvo nurodęs ir 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850, o taip pat ir 2016 m. kovo 8 d. rašte Nr. 18-1813.

Paminėtuose Valstybės saugumo departamento dokumentuose nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavęs Valstybės saugumo departamento atstovas. Teismas abejoti Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis neturi jokio pagrindo, juolab, jog Valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis patvirtina ir kitų byloje esančių įrodymų, susijusių su pareiškėjo veikla Lietuvoje, visuma.

Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo, pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą. Tą pačią dieną Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba priėmė sprendimą įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietį M. A. N. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos išvyko 2015 m. spalio 3 d.

Bylos duomenys rodo, jog pareiškėjui jau nuo 2015 m. gegužės 19 d. buvo žinoma apie neigiamą jo atžvilgiu priimtą sprendimą pagal jo 2015 m. kovo 20 d. pateiktą prašymą. Pareiškėjas šį, kaip ir kitus jo atžvilgiu priimtus neigiamus sprendimus, skundė teismui. Taigi, pareiškėjas turėjo realią galimybę pateikti nuoseklius paaiškinimus tiek dėl vykdomos veiklos teisėtumo, tiek dėl pateiktų dokumentų tikrumo. Byloje duomenų, jog atsakovas atsisakė pareiškėją išklausyti, nėra. Iš byloje esančio pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 3 d. paaiškinimo matyti, kad pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiu paaiškinimu dėl jo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo. Taigi, nagrinėjimu atveju nėra jokių abejonių, jog M. A. N. gyvenimas Lietuvos Respublikoje akivaizdžiai ir realiai kelia grėsmę valstybės saugumui.

Įstatymo 133 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas pagrįstai vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, uždraudė pareiškėjui atvykti penkerius metus į Lietuvos Respubliką.

Teismas, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. į pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui pobūdį ir pavojingumą, į tai, jog pareiškėjas neturi jokių šeiminių, socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, daro išvadą, jog draudimo trukmė nagrinėjamu atveju nėra per ilga ir yra proporcinga pareiškėjo keliamai grėsmei valstybės saugumui (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis), taip pat atitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 11 punktą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 111 punkte nustatyta, kad duomenys iš nacionalinio sąrašo teikiami Centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau – C. SIS), jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į nacionalinį sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas nusprendė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti remdamasis SIS II reglamento 24 straipsnio 1, 2 dalies pirmąja pastraipa ir 3 dalimi, 29 straipsnio 2 dalimi. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu.

SIS II reglamento 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Teismas, įvertinęs visų byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II (SIS II Reglamento 21 straipsnis).

Migracijos departamento 2016 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-382 (00039) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti į Lietuvos Respubliką” yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo skundą skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas M. A. N. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 159–163), kurį padavė jį atstovaujantis advokatas M. P., prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, priteisti visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nesivadovaujant aktualia teismų praktika bei yra nepagrįstas, nes sprendimo motyvuose yra keliamos abejonės bei netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės. Priimdamas sprendimą, teismas nesiekė abejonių pašalinti, neteikė pareiškėjui reikalavimų dėl paaiškinimų, taip pat nesivadovavo nekaltumo prezumpcija, kurios pagrindu visos kilusios abejonės turėtų būti vertinamos pareikėjo naudai. Be to, teismas sprendime nepasisakė dėl visų skunde nurodytų argumentų. Šioje situacijoje turėjo būti atsižvelgta į LVAT 2016 m. spalio 25 d. nutartį priimtą administracinėje byloje Nr. eA-324-624/2016, nes minėtos nutarties pagrindu atsakovas buvo įpareigotas pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, tačiau pirmosios instancijos teismas minėta LVAT nutartimi nesivadovavo, tuo pagrindu priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas formaliai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi siekiant užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, tačiau padarė išvadą, kad pareiškėjas neketino ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvoje, o atsakovui pateikė tik dokumentus, formaliai atitinkančius įstatymo keliamus reikalavimus. Tačiau, pareiškėjo manymu, tokios išvados nėra pagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, o privalomųjų deklaracijų nepateikimas nereiškia, kad pareiškėjas fiktyviai siekia leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Jis atsakovui pateikė visus susijusius įmonės dokumentus, o atsakovas bei teismas nesiūlė jam kilusių abejonių pašalinti, t. y. pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas pažymi, kad jis užsiėmė ne tik valymo veikla, bet ir kurį laiką turėjo greito maisto užeigą, todėl pagrindo abejoti pareiškėjo prašymo teisėtumu bei teigti, kad pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, nes, pasak pirmosios instancijos teismo, egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 12 punkte numatytos sąlygos, tačiau konkretūs motyvai nebuvo nurodyti, t. y., pareiškėjo manymu, teismas nemotyvavo, kodėl taikomos būtent šios nuostatos. Šiuo atveju Bendrovė bei pats pareiškėjas atitinka visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnyje, tai patvirtina pateikti įmonės dokumentai, kurie nebuvo nuginčyti. Remiantis lingvistine įstatymo analize, darytina išvada, kad šiuo atveju turėjo būti nustatyta, kad įmonė yra fiktyvi, tačiau sprendime nebuvo nurodyta ar užsiminta apie įmones fiktyvią veiklą. Pažymėtina, kad teismo sprendime nenurodytas nei vienas Tvarkos aprašo 100 punkte, reglamentuojančiame vertinimo, ar įmonė yra fiktyvi, tvarką, nustatytas pagrindas. Šios situacijos analizė pagrįstai leidžia teigti, kad įmonės veikla negali būti traktuotina kaip fiktyvi, nes visi pateikti duomenys yra tinkami ir pagrindžia įmonės veiklą. Sprendime nurodyti teiginiai nėra grįsti faktine situacija ar aplinkybėmis, nes sprendime nurodytos tik susidariusios skolos bei mokestiniai klausimai, tačiau tokie teiginiai nesudaro teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų.

Taip pat, pareiškėjo manymu, sprendime nepagrįstai nurodoma ir tai, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, grindžiančius įmonės veiklą. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų, iš kurio išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo subjektas turi pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad teismo sprendimas yra išsamus, objektyvus ar motyvuotas – nėra pagrindo. Teismas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą (dėl įmonės fiktyvumo), todėl sprendimas negali būti laikomas teisingu. Šioje situacijoje nėra duomenų, pagrindžiančių įmonės fiktyvumą, be kita ko, įmonė veikia pelningai, taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo prašymo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti išduoti leidimą, nes pareiškėjas pateikęs visus reikiamus duomenis.

Teismas, vertindamas Valstybės saugumo departamento pateikus raštus, kuriose nurodoma, kad pareiškėjas yra vienas iš pagrindinių asmenų, kilusių iš šalių, kuriose aktyviai veikia teroristinės organizacijos, be to, už piniginį atlygį, pasinaudodamas tikrovės neatitinkančiais ir suklastotais dokumentais, organizavo (duomenys neskelbtini) imigraciją iš (duomenys neskelbtini)į Europą, jų neanalizavo bei nepagrindė. Teismas rėmėsi dokumentais, kurie jau buvo pripažinti netinkamais vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. O būtent, LVAT 2016 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-324-624/2016 nurodė, kad „Teisėjų kolegijos vertinimu, Valstybės saugumo departamento 2015 m. balandžio 23 d. rašte Nr. 19-850 nurodyta informacija nėra pakankama pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėjas M. A. N. atliko nurodytas veikias – organizuoja neteisėtą užsieniečių patekimą į Lietuvos Respubliką, o vėliau – ir leidimų laikinai čia gyventi gavimą.“ Pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. išvada, kurioje pateikti tokie patys teiginiai kaip ir 2016 m. balandžio 23 d. rašte, todėl vadovautis Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 9 d. išvada, 2015 m. spalio 5 d. raštu ar 2015 m. balandžio 23 d. raštu nėra jokio teisinio pagrindo.

Taip pat teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių Lietuvoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad su A. Š. 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarė santuoką, kuri yra teisėta. Pareiškėjas Lietuvoje siekia kurti ir plėtoti verslą, todėl pagrindinis jo interesas dėl leidimo gyventi Lietuvoje buvo ir yra verslo plėtra.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 168–173) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo grėsmę valstybės saugumui, rėmėsi dokumentais, kurie buvo pripažinti nepakankamais LVAT 2016 m. sausio 25 d. nutartimi. Su šiais teiginiais atsakovas nesutinka, nes ginčijamame Migracijos departamento 2016 m. kovo 25 d. sprendime ir Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 8 d. rašte, kuriuo rėmėsi teismas, nurodytos naujos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę, kurių LVAT neturėjo galimybės įvertinti 2016 m. sausio 25 d. nutartyje (aplinkybė, kad turima informacija perduota Lietuvos kriminalinės policijos biurui, detalizuota pareiškėjo veikla ir ryšiai su kitais asmenimis).

Pažymėtina, kad LVAT apeliaciniame skunde minimoje nutartyje nepaneigė savo ankstesnės praktikos, kad nelegali migracija ir imigracija gali turėti tiesioginių sąsajų su terorizmo grėsmės padidėjimu ir gali būti vertinama kaip galima grėsmė valstybės saugumui. Analogiškoje byloje (Nr. A-4161-756/2015) LVAT 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje, kuria paliko galioti Migracijos departamento sprendimą, buvo konstatavęs, kad tarpininkavimas užsieniečiams gaunant leidimą gyventi tariamo verslo pagrindu gali būti vertinama kaip veikla, kelianti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis patvirtina ir kitų byloje esančių įrodymų visuma (pvz., A. I. 2016 m. liepos 18 d. rašytiniai paaiškinimai). Nagrinėjamu atveju grėsmė valstybės saugumui pasireiškė tuo, kad pareiškėjas tarpininkavo gaunant vizas ne vienam užsieniečiui tariamo verslo pagrindu, organizavo suklastotų Graikijos vizų gavimą. Pagal Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją nustatyta, kad pareiškėjo veiksmai buvo nevienkartiniai, aktyvūs ir esminiai. Migracijos departamento vertinimu, asmuo, organizuojantis suklastotų vizų ir užsieniečių, atvykstančių su tokiais dokumentais, leidimų gyventi gavimą (šie duomenys patvirtinti Valstybės saugumo departamento raštu) apsunkina (arba daro neįmanomą) institucijų galimybę surinkti ir įvertinti išsamius, tikrovę atitinkančius duomenis apie užsieniečius, įsitikinti užsieniečių ketinimų gyventi Lietuvos Respublikoje realumu ir sąžiningumu.

Migracijos departamento nuomone, aplinkybė, kad užsieniečiai pateikia suklastotus dokumentus, sudaro pagrindą abejoti tokių užsieniečių pateiktų duomenų (tarp jų – duomenų apie užsieniečių ryšius) patikimumu, taip pat tokiu būdu apsunkinama galimybė surinkti ir įvertinti duomenis apie tai, ar nėra atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų, prisidedama prie nelegalios migracijos didinimo. Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas organizavo suklastotų dokumentų gavimą, leidžia abejoti pareiškėjo patikimumu ir sąžiningumu, parodo, kad užsienietis piktnaudžiauja Lietuvos Respublikos teisės aktais, prisideda prie nelegalios migracijos didinimo.

Kaip nurodyta Valstybės saugumo departamento raštuose, pareiškėjas palaikė artimą ryšį su (duomenys neskelbtini) piliečiais M. S. K., F. I., kartu su M. S. K. organizavo suklastotų Graikijos vizų gavimą. Atsakovas informuoja, kad M. S. K., F. I. leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti, taip pat jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę tuo pagrindu, kad užsieniečiai, kreipdamiesi dėl leidimo gyventi pateikė suklastotus dokumentus, taip pat nustačius, kad nutraukta arba pasibaigė užsieniečio teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (šiuo metu teismo sprendimai pagal šių užsieniečių skundus adm. bylose Nr. A-3992-858/2016 ir Nr. 1-6003-189/2016 yra įsiteisėję).

Ginčijamas sprendimas priimtas ir kitu savarankišku Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir surinktus duomenis, ginčijamame sprendime konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jo deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas – ne dirbti UAB „AN Business Trading“ vadovu, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

Migracijos departamentas sutinka su teismo sprendimo argumentais, kad įvertinus įrodymų visumą darytina besąlygiška išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas pakeisti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo motyvais ir nurodo, kad atitinka visas sąlygas, nurodytas Įstatymo 45 straipsnyje. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (pareiškėjo atžvilgiu buvo taikoma iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Įstatymo redakcija – šios redakcijos taikymo pagrindas nurodytas pačiame sprendime).

Be to, šie apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės, nes asmens bylos ir viešai skelbiami duomenys patvirtina, kad įmonės įstatinis kapitalas tik 10 000 litų (o ne 28 000 Eur), įmonėje nėra dirbančių asmenų ir kt. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, vertino aplinkybių, susijusių su UAB „AN Business Trading“, visumą. Su prašymais išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pareiškėjas teikė iš esmės tik įmonės steigimo dokumentus, taip pat įmonės parengtas deklaracijas, bet nepateikė jokio įmonės veiklos aprašymo, verslo plano, įmonės pasirašytų sutarčių ir jų vykdymą patvirtinančių dokumentų (t. y. nepateikė jokių realią faktinę įmonės veiklą patvirtinančių dokumentų).

Nuo 2015 m. gruodžio 31 d. įmonėje nebedirba nei vienas darbuotojas, per kurį įmonė galėtų vykdyti veiklą. Duomenų visumoje buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su mokesčių nemokėjimu, privalomų mokesčių deklaracijų nepateikimu – pareiškėjas nesilaikė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, teisės aktų nustatytais terminais nevykdė mokestinių prievolių (šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas kaip įmonės veiklos dokumentus teikė išskirtinai įmonės parengtas ataskaitas ir deklaracijas). Teismas išsamiai aptarė ir įvertino aplinkybes, susijusias su UAB „AN Business Trading“, kurios pagrindu pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi.

Jokių kitų įtikinamų, pasirašytų ekonominę veiklą patvirtinančių dokumentų (sudarytų sutarčių, įmonės banko sąskaitos išrašų ar kitų finansinių dokumentų, kuriuose atsispindėtų konkreti ir reali bendrovės veikla) pareiškėjas nepateikė.

Atsakovas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma, teisėta veikla. Taigi leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas tik tuo atveju, jei yra apibrėžti įmonės tikslai, veikla, taip pat pagrįsta būtinybė užsieniečiui būti Lietuvos Respublikoje siekiant šių tikslų, o užsieniečio tikslas – būtent teisėta veikla įmonėje. Nagrinėjamu atveju UAB „AN Business Trading“ veikla įstatuose nurodyta labai plačiai („Bendrovės veiklos tikslai: visos veiklos sritys nedraudžiamos LR įstatymų“), visuose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įvardijama skirtinga veikla (pvz., valymo paslaugos, konsultacijos, prekyba), o veiklos realų vykdymą patvirtinančių dokumentų nebuvo pateikta. Pareiškėjas galėjo įvairiomis priemonėmis ir būdais įrodyti savo ketinimų autentiškumą ir tikslų realumą. Nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta jokių realią įmonės veiklą patvirtinančių dokumentų.

Apeliantas teigia, kad šiuo atveju turėjo būti nustatyta, kad įmonė yra fiktyvi. Šie teiginiai atmestini. Ginčijamas sprendimas priimtas ne įmonės aktyvumo, o kitais Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintais atsisakymo pakeisti leidimą gyventi pagrindais. Pareiškėjas nenurodė konkrečios teisės akto nuostatos, pagal kurią būtų privaloma visais atvejais atlikti tyrimą dėl įmonės aktyvumo. Taigi šie skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad įvertinus visų aplinkybių visumą, nagrinėjamas atvejis yra adekvatus ir pakankami svarbus, kad pateisintų perspėjimo į SIS II įvedimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvoje ir nepasisakė dėl skunde nurodytų teiginių, kad pareiškėjas su A. Š. šeiminius ryšius kuria nuo 2013 metų. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Teismas, vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius, sprendime nurodė: „Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pilietės A. N., su kuria pareiškėjas yra sudaręs santuoką, faktinės gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko. Ši Migracijos departamento išvada bylos duomenimis nepaneigta. Pažymėtina, jog pareiškėjo sutuoktinė nagrinėjamos bylos procesu nesidomėjo nei pati, nei per pareiškėją jokių paaiškinimų tiek Migracijos departamentui, tiek teismui neteikė“. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių teiginius apie šeiminių ryšių palaikymą nuo 2013 metų. Be to, nors pareiškėjas dėl leidimo gyventi kreipėsi ne šeimos susijungimo, bet teisėtos veiklos pagrindu, priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta ta aplinkybė, kad pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (šiuo pagrindu nustatytas perpus trumpesnis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, nei prašė Valstybės saugumo departamentas). Ginčijamame sprendime taip pat įvertinta ta aplinkybė, kad santuoka sudaryta tik 2015 m. rugsėjo 30 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjas jau neturėjo galiojančio leidimo gyventi. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą (pvz., 2014 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Jeunesse prieš Nyderlandus).

Atsakovo manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento ir teismo sprendimo motyvais, nereiškia, kad sprendimai yra nemotyvuoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 176–178) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės saugumo departamento nuomone, apelianto skundas yra atmestinas, nes skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tinkamai išanalizavus ginčo turinį, teisės aktus reglamentuojančius ginčo klausimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes. Vilniaus apygardos administracinis teismas įvertino byloje pateiktų įrodymų visumą ir pagrįstai nurodė, kad duomenys, kuriuos pateikė apeliantas Migracijos departamentui norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės, t. y. jis pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius įstatymų reikalavimus, tačiau neketino ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Be to, teismas vertino ir Valstybės saugumo departamento pateiktus duomenis bei konstatavo, kad jų visuma neleidžia abejoti apelianto keliamos grėsmės valstybės saugumui akivaizdumu ir realumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2016 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-382 (00039), kuriuo atsakovas nusprendė atsisakyti išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. leidimą laikinai gyventi; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą; įvesti į antrosios kartos SIS perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. A. N. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies pirmąją pastraipą ir 3 dalį trejus metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos; perduoti (duomenys neskelbtini) piliečio M. A. N. bylą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai spręsti jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą Įstatymo nustatyta tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 12 punktais, 127 straipsnio 6 dalimi, 133 straipsnio 1, 3-5 dalimis, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies pirmąja pastraipa ir 3 dalimi, 29 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4-6, 111, 113 ir 12 punktais ir Kriterijų vertinimo 39 punktu.

Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius pareiškėjui 2013 m. kovo 6 d. išdavė leidimą laikinai gyventi (1 metams) Lietuvos Respublikoje; 2014 m. gegužės 12 d. pakeitė leidimą laikinai gyventi ir išdavė naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Migracijos valdyba 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2015 m. gegužės 21 d. Leidimas buvo išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto (ketina vykdyti teisėtą veiklą) ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto (yra vadovas įmonės, vykdančios teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje) pagrindu. M. A. N. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2015 m. kovo 20 d. pateikė naują prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, kadangi ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbti UAB „AN Business Trading“, buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prašyme nurodė, kad yra nevedęs, nuo 2014 m. liepos 3 d. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tačiau grafoje „9. Pranešimą apie priimta sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi prašau siųsti“ gyvenamosios ar buvimo vietos Lietuvos Respublikoje adresą įrašė (duomenys neskelbtini), Vilnius bei nurodė elektroninį paštą Info@legalline.lt (I t., b. l. 161-166).

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 31 straipsnio 3 dalį, jeigu užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2014 m. lapkričio 1 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, šio užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateiktas iki 2015 m. gegužės 1 d., nagrinėjamas ir sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamas vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų nuostatomis. Šiam užsieniečiui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamas tokiam terminui, kuris buvo nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo, o, pasibaigus jo galiojimui, – keičiamas pagal jo keitimo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, kuris apibrėžia sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą;

2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje;

3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą. Įstatymo 51 straipsnio 3 ir 5 dalis nustato, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui keitimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiams keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos, o tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru.

Atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai nustatyti Įstatymo 35 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; o pagal 12 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, sprendime konstatavęs, kad byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas neketino ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o Migracijos departamentui pateikė tik dokumentus, formaliai atitinkančius įstatymo reikalavimus. Tikrovės neatitinkantys duomenys taip pat patvirtina, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Teismo vertinimu, Valstybės saugumo pateiktuose dokumentuose (2016 m. kovo 9 d. išvadoje ir 2015 m. spalio 5 d. rašte) pakanka duomenų išvadai, kad M. A. N. gyvenimas Lietuvos Respublikoje akivaizdžiai ir realiai kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalis 12 punktu „12) yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė“ papildyta tik 2014 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. XII-965, o pagal šio įstatymo 31 straipsnio 3 dalį nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui spręsti (kaip jau buvo minėta) taikytinos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2014 m. lapkričio 1 d., galiojusios UTPĮ nuostatos, kadangi pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavė 2015 m. kovo 20 d. Įvertinusi šią aplinkybę teisėjų kolegija daro išvadą, jog nei Migracijos departamentas, priimdamas 2016 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-382 (00039), nei pirmosios instancijos teismas tikrindamas šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 35 straipsnio 1 dalis 12 punkto nuostata vadovautis negalėjo. Todėl tiek Migracijos departamento motyvai, tiek ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo motyvai dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo šalinami. Tačiau galutiniam sprendimui ši aplinkybė jokios įtakos neturi, kadangi pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui atsisakyta ir kitais pagrindais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnio nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl iš naujo jų nekartoja.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais teismo išvados yra grindžiamos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

Apeliantas teigia, kad teismas sprendime nenurodė konkrečių motyvų, kodėl egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punkte numatytos sąlygos. Anot apelianto, remiantis lingvistine įstatyme analize, darytina išvada, kad šiuo atveju turėjo būti nustatyta, jog pareiškėjo turima įmonė yra fiktyvi, tačiau teismas to nekonstatavo. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (nagrinėjamam ginčui aktuali 2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas. Taigi, apie jokį įmonės fiktyvumą tuo metu galiojusioje teisės normoje visai nebuvo pasisakyta, todėl šis argumentas visiškai nepagrįstas ir atmetamas. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktų duomenų (t. y. teisėtos veiklos – darbo UAB „AN Business Trading“) neatitikimą tikrovei grindė tuo, kad pareiškėjas pateikė tik įmonės steigimo dokumentus, prieš pat prašymo pakeisti leidimą pateikimą parengtas deklaracijas, tačiau nepateikė kitų dokumentų (įmonės veiklos aprašymo, pasirašytų sutarčių, tų sutarčių vykdymą patvirtinančių dokumentų), t. y. tokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti realiai vykdomą įmonės veiklą. Visiškai teisingai buvo pažymėta, kad nuo 2015 m. gruodžio 31 d. bendrovėje nebedirba nei vienas darbuotojas, per kurį įmonė galėtų vykdyti veiklą. Pareiškėjas, be to, nesilaikė ir imperatyvių teisės aktų reikalavimų nustatytais terminais sumokėti mokesčius, pateikti mokesčių deklaracijas ir pan. UAB „AN Business Trading“ įsiskolinimas Sodrai sudaro 985,76 Eurus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendime pirmosios instancijos teismas rėmėsi Valstybės saugumo departamento dokumentais, kurie jau buvo pripažinti netinkamais vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. Valstybės saugumo departamento 2016 m. balandžio 23 d. rašte pateiktą informaciją LVAT 2016 m. sausio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-324-624/2016) buvo pripažinęs, nepakankama pagrįsti aplinkybę, kad pareiškėjas organizuoja neteisėtą užsieniečių patekimą į Lietuvos Respubliką ir leidimų laikinai čia gyventi gavimą.

Kituose VSD pateiktuose dokumentuose – 2015 m. spalio 5 d. rašte ir 2016 m. kovo 9 d. išvadoje, apelianto nuomone, nurodyti tokie patys teiginiai. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad papildomuose dokumentuose Valstybės saugumo departamentas pateikė kur kas išsamesnę informaciją, kuri kelia pagrįstų abejonių pareiškėjo, kaip užsieniečio, norinčio gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, sąžiningumu ir patikimumu. VSD 2016 m. kovo 8 d. rašte Nr. 18-1813 išsamiai išdėstyta M. A. N. veika, susijusi su Graikijos vizų gavimo organizavimu neteisėtai Danijoje buvusiems (duomenys neskelbtini).

Žvalgybos duomenis apie rašte minimų asmenų pasinaudojimą suklastotomis vizomis patvirtino Graikijos kompetentingos institucijos. Minėtame VSD rašte akcentuota, kad pasinaudodami suklastotomis Graikijos vizomis laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, yra gavę (duomenys neskelbtini) M. S. K., F. I.. Faktinė aplinkybė, kad pastarajam asmeniui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir vėliau panaikintas nustačius, kad užsienietis tokį leidimą gavo pateikęs suklastotus dokumentus (leidimą laikinai gyventi Graikijoje) konstatuota ir LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-3992-858/2016).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, be minėto VSD 2015 m. spalio 5 d. rašto ir 2016 m. kovo 9 d. išvados, kurių pakankamumu abejoja apeliantas, buvo surinkti ir kiti duomenys (Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2015 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. IP/07974/076/LT/15, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2016 m. balandžio 5 d. raštas ir kt.), patvirtinantys, kad F. I. (t. y. vienas iš kartu su pareiškėju nagrinėjamoje administracinėje byloje veikusių asmenų) neturėjo jam teisėtai išduoto leidimo gyventi Graikijoje bei kad šį netikrą, suklastotą leidimą buvo pateikęs Migracijos valdybai siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktas A. I. paaiškinimas patvirtina, kad jis padėjo paruošti dokumentus dėl leidimų gyventi M. S. K., F. I., kai į jį kreipėsi pareiškėjas M. A. N. su prašymu padėti paruošti dokumentus leidimo pakeitimui bei dar kitiems asmenims iš (duomenys neskelbtini). Visi šie asmenys gyveno viename bute, priklausančiame A. I..

Tad byloje esančių duomenų visumos pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Migracijos departamentas pareiškėjui pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis neturi Lietuvoje šeiminių ryšių, neteisinga. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas santuoką su A. Š. sudarė tik 2015 m. rugsėjo 30 d., kai jau neturėjo galiojančio leidimo gyventi Lietuvoje. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama vadovaujantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94). Sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A502-1465/2008). Visgi nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas realiai palaiko šeiminius ryšius su sutuoktine (iš bylos duomenų matyti, kad A. I. 2015 m. kovo 20 d. sutikime, kad (duomenys neskelbtini) gyventų M. A. N., nurodyta, jog šiuo adresu, be pareiškėjo, gyvena dar trys užsieniečiai). Apie tai, kad kurioje nors iš pareiškėjo deklaruotų gyvenamųjų vietų, kartu su juo gyventų A. Š., duomenų byloje nėra. Todėl laikytina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas nepažeis pareiškėjo šeimos vientisumo ir Konvencijos 8 straipsnyje užtikrintų teisių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, jog atsakovas turėjo pareigą jo paprašyti papildomų įrodymų ar informacijos ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti Migracijos departamento sprendimo motyvus. Be to, Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė