2020-06-10 Nr. AB-11839-3-61-3-02429-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-597-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02429-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 5 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą). Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo apsilupinėjusios, aptrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, buvo sunku jas valyti ar dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas tik apie 1,30 m aukščio sienele, jame nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl iš sanitarinio mazgo sklisdavo nemalonūs kvapai, garsai. Pareiškėjas teigė dėl tokių laikymo sąlygų patyręs orumo pažeminimą, nepatogumus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K taip pat yra sudaręs sutartis su bendrovėmis, atliekančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Tualetas nuo bendro kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vienose kamerose įėjimas į sanitarinį mazgą uždengtas užuolaida, kitose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Apšvietimas kamerose atitinka dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Atsakovo nuomone, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, jis nenurodė skunde minimų įstaigos trūkumų ir jam kilusių konkrečių neigiamų pasekmių.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. L. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas 2 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas (atėmus sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m)) buvo mažesnis nei minimali norma (3,6 kv. m). Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą.

7. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pretenzijas dėl sanitarinio mazgo įrengimo, akcentavo, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau, kadangi sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas, tokiu sanitariniu mazgu besinaudojantis asmuo yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameroje. Teismas, apžvelgęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir atsakovo pateiktus duomenis, konstatavo, jog Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunkčio reikalavimus, bet, nepaisant to, tokiais sanitariniais įrenginiais besinaudojantys asmenys yra trikdomi, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nė vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą ginčo laikotarpį (276 paras). Kita vertus, pareiškėjo nusiskundimai dėl sanitariniame mazge neįrengtos atskiros ventiliacijos, buvo atmesti, nes atskiros ventiliacijos įrengimas susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

8. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerų sienos, lubos, grindys buvo apsilupusios, ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti, pagrįstumo, pažymėjo, kad pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai. 2017 m. kovo 1 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-190(16.16.8. 10.12) nustatyta, jog kameroje Nr. 108, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. vasario 6 d., buvo vizualiai nešvarūs langai, tačiau Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 6 d. rašte Nr. 9-2730 nurodė, kad šioje kameroje langai išvalyti. 2017 m. gegužės 17 d.

Patikrinimo akte Nr. PA. 10-741 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 265, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d., buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai, bet Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 6 d. rašte Nr. 9-6557 tvirtino, kad gyvenamųjų kamerų tvarkos palaikymui yra išduodamas valymo inventorius, kamerų gyventojams išaiškinta, kad kameras ir langus turi valyti jie patys. 2017 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10-1494 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 163, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. vasario 9–10 d., buvo vizualiai nešvarūs langų stiklai, o Lukiškių TI-K 2017 m. spalio 11 d. rašte Nr. 9-10992 teigė, kad vidinėje pusėje esančios grotos laikinai išimtos, kad būtų galima pasiekti išvalyti langus, kameros Nr. 163 stiklai išvalyti. 2017 m. lapkričio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10-1761 (16.16.8. 10.12) nustatyta, kad šioje kameroje langų stiklai buvo vizualiai švarūs, Higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

Iš pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ir kuriose buvo atlikti patikrinimai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento nustatyti pažeidimai ir pašalinti laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose Nr. 108, 163, 265 nebuvo laikomas, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini. Kitose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, Higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas.

Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu. Teismas papildomai pastebėjo, jog, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu sudarytą sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, darytina išvada, kad įstaiga ėmėsi būtinų priemonių parazitams, tarakonams, graužikams išvengti.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, iš viso 2 paras, ir pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, iš viso 276 paras, sudaromas pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į teismų praktiką, teisės principus ir kt., pareiškėjui priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo A. L. skundą.

11. Atsakovas apžvelgė asmenų skirstymo į kameras tvarką (izoliavimo reikalavimus). Atsakovas nesutinka su konstatuotu privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, pažymi, kad nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), nei Higienos normoje HN 134:2015 nėra įtvirtintas standartas dėl atskiros patalpos su sanitariniais įrenginiais įrengimo kamerose. Sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai taip pat nenumato sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas taip pat apžvelgia teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo nuomone, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl laikytina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 5 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., atlyginimo priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau byloje nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitikimą higienos normų reikalavimams. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su konstatuotu minimalios ploto normos pažeidimu. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiu atsakovo nesutikimu su konstatuotais pareiškėjo teisių pažeidimais bei subjektyviu įsitikinimu, kad, jei pareiškėjas ir patyrė neturtinę žalą, tokiai žalai kompensuoti pakanka jo teisių pažeidimo pripažinimo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

16. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.

17. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 2 paras (2017 m. vasario 9–10 d.) nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m. Remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 3,6 kv. m minimalios ploto normos užtikrinimo pareiškėjui, iš bendro kameros ploto nepagrįstai atėmė sanitarinio mazgo užimamą plotą. Iš teismui pateiktų duomenų (atsiliepiamas į skundą, b. l. 6–13) matyti, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo (jo atstovo) veiksmus.

18. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo bendro kameros ploto 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas pareiškėjo privatumui naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinti. Teismas neįvardijo, kokias konkrečiai teisės nuostatas pažeidė atsakovas šiuo aspektu, ir iš esmės rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, taigi, teismas iš esmės nenurodė konstatuoto pažeidimo teisinio pagrindo. Atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka nacionalinių teisės aktų – Higienos normų HN 76:2010 bei HN 134:2015 – reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos Lietuvos higienos normos (atitinkamai ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtintas reikalavimas, be kita ko, tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose įrengti sanitarinį mazgą), taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 papunktį, kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.). Higienos norma HN 76:2010 buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuriuo patvirtinta Higienos norma HN 134:2015 ir kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (primintina, jog ginčui aktualus laikotarpis – nuo 2017 m. vasario 5 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d.), todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai kilusiam ginčui neturi esminės reikšmės.

19. Akcentuotina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

20. Remiantis atsakovo atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde pateiktais duomenimis, kurių tikslumo ar teisingumo pareiškėjas neginčija, ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atskirtas sienele, įėjimą uždengiant užuolaida. Pažymėtina, kad situacija, kai sanitarinio mazgo patalpos nuo bendros kameros erdvės atskiriamos sienele, įėjimą į sanitarinį mazgą uždengiant užuolaida, savaime nėra nesuderinama su taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens orumo užtikrinimu. Tokiu atveju vertintina, ar įrengtų atitvėrimų savybės (tarp jų – aukštis) sudaro sąlygas asmeniui pasinaudoti tualetu pakankamai privačiai, nežeminant jo orumo. 1,5 m aukščio sienelės įrengimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytinas pakankamu asmens privatumui sanitariniame mazge užtikrinti (ypač atsižvelgiant į nedidelius atstumus tarp kameroje esančių įrenginių bei baldų), kadangi tokia sienelė yra žemiau vidutinio žmogaus akių lygio, nepridengia nuo viršutiniu gultu besinaudojančių asmenų ir, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo vietą kameroje, nuo per stebėjimo langelį duryse žiūrinčių pareigūnų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista visą ginčui aktualų laikotarpį.

21. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 276 paras neužtikrintas visiškas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

22. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (276 paras nevisiškai užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad kartais pareiškėjas kameroje buvo vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti iš esmės atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo apskaičiuotu neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė