2a21aa8b-bdc8-453b-bed4-8d0dedd7a0ff · Vilniaus apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-569-1020/2019 Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00344-2017-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5.1.; 2.1.6.2.4.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.3.4.8. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. spalio 29 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko, nuteistosios J.

G. gynėjui advokatui Dariui Stalioniui, nukentėjusiosios G. A. įstatyminei atstovei I. P. (anksčiau – I. A.), vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios J. G. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, per bausmės laikÄ uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiÄ ja G.

A. ir įpareigojant kiekvienÄ dienÄ nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bÅ«ti namuose. IÅ¡ J. G. nukentėjusiosios G. A. naudai priteista 900 EUR neturtinės žalos. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės 1. J. G. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 metų pabaigos iki 2012 m. lapkričio 15 d., mažametės G. A., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje persekiodama jos mamÄ I. A., Å¡iÄ užgauliodama ir vadindama necenzÅ«riniais žodžiais, puldama ir daužydama I.

A. vairuojamÄ automobilį, kuriame bÅ«davo ir nukentėjusioji G. A., Å¡iai mažametei sukeldama iÅ¡gÄ stį ir baimę savo žvilgsniais ir prieÅ¡iÅ¡ku elgesiu mokykloje, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, taip pat 2012 m. spalio 26 d. apie 19.30 val. prie namo (duomenys neskelbtini), girdint ir matant mažametėms G. A. ir K. A., gim. (duomenys neskelbtini), įžeidinėjo necenzÅ«riniais žodžiais jų mamÄ I. A., kuriai apie 22.30 val. su vaikais iÅ¡važiavus iÅ¡ namo, (duomenys neskelbtini), J.

G. savo automobiliu važiavo iÅ¡ paskos, priartėjusi per maÅ¾Ä ir nesaugų atstumÄ sukėlė G. A. ir K. A. iÅ¡gÄ stį, o 2012 m. spalio 28 d. apie 22.00 val. I. A. su dukromis atvažiavus namo, (duomenys neskelbtini), automobiliu užblokavo keliÄ , pribėgo prie pastarosios automobilio, planÅ¡etiniu kompiuteriu filmavo jÄ ir jos dukras, daužė automobilio langus ir stogÄ , necenzÅ«riniais žodžiais įžeidinėjo I. A., tuo vėl sukeldama G. A. ir K. A. iÅ¡gÄ stį. Dėl tokio J. G. elgesio, nuolatinio streso, iÅ¡gÄ sčio, nesaugumo, atsiradusios nemigos ir kitų psichologinių sutrikimų G.

A. laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. sausio 31 d. buvo nustatyti ir diagnozuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8, kurie tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu susiję su nagrinėjamais įvykiais ir atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį. Å iais veiksmais J. G. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 139 straipsnio 1 dalyje. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Nuteistoji J. G. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 17 d. nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, veikoje nesant BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. 2.1.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino apeliantės veiksmus, ji nepadarė prieÅ¡iÅ¡kų veiksmų nukentėjusiosios G. A. atžvilgiu, kurie bÅ«tų galėję sukelti iÅ¡gÄ stį ir kitas žalingas pasekmes. Apeliantės teigimu, ji niekada tiesiogiai su nukentėjusiÄ ja nekontaktavo, niekada minėtu laikotarpiu su ja nebendravo, nebuvo jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti mergaitės iÅ¡gÄ stį ir sutrikdyti jos psichikÄ . Nebuvo minčių ir siekio sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatÄ .

Jos ir vaikų tėvo Ž. P. santykiai buvo įtempti, spręstas ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tuo laikotarpiu Ž. P. gyveno su nukentėjusiosios motina I. A.. 2012 m. spalio 26 d. Ž. P. pagal sutartÄ grafikÄ turėjo atvežti jos sÅ«nų, tačiau to nepadarė, todėl ji nuvyko pasikalbėti su I. A. tam, kad iÅ¡siaiÅ¡kintų, kur yra jos sÅ«nus. Buvo susijaudinusi, galėjo kalbėti Å¡iek tiek pakeltu tonu, tačiau I. A. neįžeidinėjo. Apeliantė nurodo, kad I. A. dėl jos veiksmų 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi į policijÄ , tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ ir nurodyta kreiptis privataus kaltinimo tvarka.

Apeliantės nuomone, jeigu jos veiksmuose bÅ«tų buvę kokio nors nusikaltimo požymiai, tikėtina, kad bÅ«tų pradėtas ikiteisminis tyrimas arba I. A. bÅ«tų kreipusis į teismÄ privataus kaltinimo tvarka, tačiau pakartotinai į tyrimo įstaigÄ kreipėsi tik praėjus 7 metams. Anot apeliantės, akivaizdu, kad Å¡is procesas galėjo bÅ«ti „nupirktas“ ir inicijuotas Ž. P. siekiant iÅ¡ jos atimti vaikus, kad tik ji bÅ«tų pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, kurios nepadarė.

Be to, pirmosios instancijos teismas vienu atveju nurodo, kad yra vertinami tik keli konkretÅ«s įvykiai, tačiau vėliau, raÅ¡ydamas motyvus, dėl jos kaltės nurodo apie jos daugiaepizodes veikas. Todėl lieka neaiÅ¡ku, ar jos kaltė grindžiama daugiaepizodais ar konkrečiais veiksmais. 2.2. Apeliantės nuomone, nagrinėjant baudžiamÄ jÄ bylÄ buvo pažeisti betarpiÅ¡kumo, rungtyniÅ¡kumo, objektyvumo principai, kadangi teismo posėdžio metu nebuvo apklausta nukentėjusioji, todėl teismas negalėjo įsitikinti nukentėjusiosios parodymų teisingumu, nebuvo suteiktos sÄ lygos J.

G. pateikti nukentėjusiajai klausimus. Skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta nukentėjusiosios apklausa laikytina tinkama, kadangi apeliantė galėjo joje dalyvauti ir užduoti klausimus, o to nepadarydama prarado Å¡iÄ teisę. Apeliantė nurodo, kad apie apklausÄ jai buvo praneÅ¡ta likus vienai dienai, ji yra dviejų vaikų motina, todėl negalėjo dalyvauti. Apeliantės manymu, apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo atlikta formaliai, nes jis neturėjo visos bylos medžiagos, nebuvo į jÄ Ä¯sigilinęs, todėl negalėjo užduoti klausimų ir iÅ¡siaiÅ¡kinti visų aplinkybių, kaip tai galėtų padaryti teisėjas, kuris nagrinėja bylÄ teisme.

Apeliantė nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai yra tendencingi ir nukreipti prieÅ¡ jÄ . J. G. atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji po beveik 7 metų puikiai prisimena ir smulkiai apibÅ«dina visas įvykio aplinkybes, neužsikerta, tačiau prokurorui uždavus Å¡alutinius klausimus į juos atsakyti negali. Todėl apeliantei kyla abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. 2.3. Apeliantė taip pat ginčija byloje esantį ekspertizės aktÄ , kuris, jos nuomone, yra tendencingas, pavirÅ¡utiniÅ¡kas, pateiktų klausimų formuluotės yra netinkamos, juo konstatuojama, kad egzistavo prokuroro ir I.

A. nurodomos aplinkybės ir kad jas įvykdė apeliantė, nors tuo metu vis dar vyko ikiteisminis tyrimas. Skunde pažymima, kad prokuroras apeliantei nepateikė siÅ«lymo prieÅ¡ skiriant ekspertizę pateikti klausimus, į kuriuos ji norėtų gauti atsakymus. Apeliantė taip pat kelia klausimÄ , ar ekspertizės akte aptariamus sutrikimus galėjo tiesiogiai lemti jos atlikti veiksmai, ar tai buvo praeities įvykių pasekmė – 2012 m. įvykusios nukentėjusiosios tėvų skyrybos, jos dėdės mirtis 2010 m.

Å ių aplinkybių įtaka nukentėjusiosios sveikatai aptarta nebuvo. Apeliantės nuomone, ekspertai turėjo užduoti kitokius klausimus ir stengtis kitaip gauti atsakymus, kadangi nukentėjusiosios vartojamos sÄ vokos, nėra bÅ«dingos (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikui, tuo tarpu apklausiamas (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaikas jaučia kitokius patyrimus ir emocijas. Ekspertizė, J. G. teigimu, apskritai atlikta pavirÅ¡utiniÅ¡kai ir nesiekiant gauti objektyvių atsakymų. Apeliantė nurodo, kad ekspertizės akte yra daug faktinių aplinkybių neatitikimų, pavyzdžiui, nukentėjusioji nurodo, kad pas psichologus lankėsi daugiau kaip metus, tuo tarpu byloje esantys duomenys rodo trumpesnį laikotarpį.

Apeliantei taip pat kyla abejonių dėl ekspertės R. D. objektyvumo, kadangi ji atliko ekspertizę apeliantės ir Ž. P. civilinėje byloje, tačiau nuo ekspertizės nenusišalino. Be to, skunde nurodoma, kad I. A. pati yra gydytoja, todėl neatmestina galimybė, kad nukentėjusiosios motina ir ekspertė yra pažįstamos. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjo pozicija jos atžvilgiu buvo suformuota iš anksto, jos prašymai buvo atmetami, nepagrįstai teigiama, kad apeliantės dukros liudytojos G.

P. pateikti paaiškinimai yra tendencingi.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundÄ negauta. Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundÄ , o prokuroras ir nukentėjusiosios įstatyminė atstovė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados Nuteistosios J. G. apeliacinis skundas atmestinas 4. Ä®vertinus bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad Å¡ioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apylinkės teismas, remdamasis byloje iÅ¡tirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstai pripažino, jog bÅ«tent J.

G., veikdama neatsargia kaltės forma, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios G. A. sveikatÄ , jos veika kvalifikuota tinkamai, o paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta. Dėl įrodymų vertinimo 5. Ä®rodymų vertinimÄ reglamentuojančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimÄ , ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nenustačius, kad bylÄ nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali bÅ«ti įrodinėjamos reikÅ¡mingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis;

LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

6. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomÄ jÄ vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iÅ¡ pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimÄ , o per šį faktÄ â€“ ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veikÄ padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Ä®rodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali bÅ«ti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir iÅ¡vados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiÅ¡ka grandine.

Ä®statymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai bÅ«tų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

7. Atsižvelgdamas į minėtÄ kasacinio teismo praktikÄ , apygardos teismas pasisako dėl pagrindinių nuteistosios skunde nurodomų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikÅ¡mės bei įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

8. Visų pirma apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės parodymus ir laikė juos patikimais, o jos pačios parodymus atmetė ir jais nesirėmė bei nenurodė tokio sprendimo argumentų. Apeliantės manymu, nukentėjusioji buvo paveikta motinos, būtent todėl praėjus 7 metams po įvykių smulkiai atsiminė nagrinėjamų įvykių aplinkybes.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių nukentėjusiosios parodymų turinį, negali sutikti su teiginiu, jog nukentėjusioji nurodė itin detalius parodymus, kas aiÅ¡kiai bylotų apie galimÄ motinos poveikį jai. Pažymėtina, jog nepilnametė apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , kaip ir bÅ«dinga jos amžiaus asmeniui, pakankamai bendromis frazėmis nurodė jos atžvilgiu J. G. atliktus veiksmus – piktai į jÄ Å¾iÅ«rėta; Å¡Å«kauta; vartoti negražūs žodžiai; kalbėta agresyviai ir piktai; daužyta į jų automobilio langus; pradėta prie jos lįsti (t. 1, b. l. 85–88). Toks nepilnametės parodymų turinys, apygardos teismo įsitikinimu, atitinka jos amžių bei brandÄ , o tai, kad mergaitė Å¡iuos veiksmus prisimena, turint omenyje galimai tuo metu jos patirtus neigiamus potyrius, atsižvelgiant ir į ekspertų paaiÅ¡kinimus, savaime nerodo jos parodymų nepatikimumo.

10. Teisėjų kolegija, vertindama asmenų parodymus turėjo omenyje susiklosčiusius dviejų konfliktuojančių pusių santykius: vienoje konflikto pusėje – nukentėjusioji, jos motina ir jos dabartinis vyras; kitoje nuteistoji. Tokioje situacijoje didelę reikšmę teismo išvadoms turi asmenų, kurie neturi tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, parodymai. Apygardos teismo vertinimu, būtent šie duomenys patvirtina nukentėjusiosios ir jos įstatyminės parodymus dėl įvykio aplinkybių ir J. G. neteisėtų veiksmų.

11. Vienas iÅ¡ tokių asmenų yra byloje apklaustas liudytojas V. M., kuris I. A. praÅ¡ymu yra jÄ su vaikais lydėjęs iki namų (važiavo savo automobiliu paskui I. A. vairuojamÄ automobilį). Liudytojas nurodė, kad privažiavus prie I. A. namų, čia stovėjo kitas automobilis, trukdantis jai įvažiuoti į savo kiemÄ . IÅ¡ minėto automobilio iÅ¡lipo J. G. ir pradėjo belsti į I. A. automobilį; po to įbėgo į I. A. kiemÄ , jÄ pradėjo įžeidinėti, vadino necenzÅ«riniais žodžiais, mojavo rankomis, su planÅ¡ete viskÄ filmavo, o tuo metu vaikai stovėjo ir verkė bei matėsi, kad G. A. buvo streso bÅ«senoje (t. 2, b. l. 107-108).

12. Pabrėžtini ir liudytojos I. K. parodymai apie tai, kad po minėto įvykio nakvodama pas juos, G. A. bijojo miegoti be įjungtos elektros, gėrė vaistus, nors iki tol nekart pas juos nakvojant, viskas buvo gerai; po to taip dažnai ji nepasilikdavo nakvoti (t. 2, b. l. 105).

13. Liudytoja V. G. nurodė, kad atvykus po pamokų pasiimti vaikų buvo pora atvejų, kada J. G. sukėlė skandalÄ â€“ prie visų tėvų, vaikų akivaizdoje Å¡aukdavo ant I. A., kad Å¡i nuviliojo vyrÄ ; o vienos Å¡ventės metu matė, kaip salėje J. G. fotografavo I. A. (t. 2, b. l. 106–107).

14. Taigi proceso baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymai patvirtinta nukentėjusiosios ir jos įstatyminės atstovės pozicijÄ , kad G. A. akivaizdoje J. G. elgėsi agresyviai, sukėlė nukentėjusiosios iÅ¡gÄ stį bei po to sekusį nerimÄ ir baimę. J. G. pozicijos apie įvykio aplinkybes, neva ji tik kalbėjo pakeltu tonu ir neįžeidinėjo I. A. – nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys ir paneigia jau minėtų asmenų parodymai, jau nekalbant apie nukentėjusiosios ir jos motinos parodymus.

15. Be to, liudytojų V. M., I. K. ir V. G. parodymai yra aktualÅ«s atmetant ir J. G. gynybinę versijÄ , kad nukentėjusiosios psichologiniai sutrikimai buvo nulemti galimai prieÅ¡ Å¡ioje byloje aptariamus įvykius iÅ¡tikusios nukentėjusiosios motinos brolio mirties ar 2012 metais vykusių nukentėjusiosios tėvų skyrybų. Vien iÅ¡ I. K. parodymų, kuriais netikėti pagrindo teisėjų kolegija neturi, matyti, kad liudytoja iki minėto konflikto, G. A. psichologinių problemų nepastebėjusi. Be to, J. G. nurodo netikslų laikÄ , kuriuo metu vyko nukentėjusiosios tėvų skyrybos. Konflikte nedalyvavęs liudytojas D. A. nurodė, kad jo skyrybos su I. A. įvyko ne 2012 metais, tačiau dar 2011 m. rugsėjo mėnesį (t. 2, b. l. 108) – taigi dar prieÅ¡ J. G. inkriminuojamų veiksmų atlikimÄ .

16. Turint omenyje, kad 2012 m. spalio 28 d. J. G. neteisėtus veiksmus prie nukentėjusiosios namų patvirtino ir liudytojas V. M., šiuo atveju itin aktualus byloje esantis VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių psichiatro 2012 m. lapkričio 15 d. medicininių dokumentų išrašas (t. 1, b. l. 21). Iš šio dokumento matyti, kad I. A. dėl dukros psichiatrinės konsultacijos kreipėsi praėjus tik kelioms savaitėms nuo minėto įvykio.

IÅ¡raÅ¡e matyti, kad psichiatrė iÅ¡ tiesų pastebėjo mergaitės nesaugumo ir persekiojimo jausmÄ , sustiprėjusiÄ naktinę baimę, kas atsispindėjo ne tik iÅ¡ jos pasakojimų apie jos, sesers ir mamos užpuolimÄ ir patirtÄ baimę, bet ir iÅ¡ mergaitės pieÅ¡inių. Specialistė mergaitei diagnozavo emocijų sutrikimus ir taikė gydymÄ . Teismo posėdžio metu gydytoja S. S. tokias iÅ¡vadas patvirtino. Atsižvelgus į tokiÄ Ä¯vykių chronologijÄ , bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymus, į tai, kad iki Å¡io vizito pas gydytojÄ G.

A. emocijų sutrikimai nebuvo nustatyti, apygardos teismas iš esmės neabejoja, kad būtent J. G. veiksmai, o ne kitų faktorių įtaka, nulėmė nukentėjusiosios sveikatos sutrikimus.

17. TokiÄ apygardos teismo iÅ¡vadÄ tik dar labiau sustiprina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-76/2018. Jame be kita ko nurodyta, kad: G. A. 2012 m. lapkričio 15 d. – 2013 m. sausio 31 d. laikotarpiu buvo konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje F93.8; tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu susiję su byloje nagrinėjamais įvykiais; Å¡ie sutrikimai G. A. buvo konstatuojami ilgiau nei 10 dienų; G. A. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų (t. 1, b. l. 112-119).

Tokias iÅ¡vadas ekspertizės aktÄ suraÅ¡iusios ekspertės patvirtino ir apklaustos teisiamajame posėdyje. Pasak ekspertės R. D., tai, kad praeityje mergaitė turėjo kažkokių baimių, nereiÅ¡kia, kad ji negalėjo iÅ¡sigÄ sti; anksčiau buvusios baimės nėra pakankamos, kad atsirastų kiti sutrikimai; aptariami įvykiai – elgesys prie (duomenys neskelbtini) teatro, prie namų, prie draugų ir pan. – tikrai turėjo įtakos mergaitės bÅ«klei (t. 2, b. l. 87). Atsižvelgdama į ekspertizės akto turinį ir eksperčių paaiÅ¡kinimus, teisėjų kolegija iÅ¡ esmės laiko įrodyta, kad J.

G. veiksmai buvo G. A. konstatuotų emocijų sutrikimų priežastimi.

18. Tokios iÅ¡vados kontekste apygardos teismas neabejoja J. G. pozicija, kad ji nesiekė sutrikdyti G. A. sveikatos, tačiau, kaip jau teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jai tai ir nėra inkriminuojama. Kitaip tariant, J. G. pripažinta kalta dėl Å¡ių padarinių sukėlimo veikiant neatsargiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, belsdama į A. automobilį, jame esant mergaitėms, mergaičių motinÄ jų akivaizdoje iÅ¡vadindama necenzÅ«riniais žodžiais, ribodama patekimÄ Ä¯ namus, mojuodama rankomis, filmuodama ir atlikdama kitus veiksmus, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti neigiami padariniai, tačiau lengvabÅ«diÅ¡kai tikėjosi Å¡ių padarinių iÅ¡vengti.

Nuteistoji pervertino aplinkybę, kad jos veiksmai daugiausia buvo nukreipti nukentėjusiosios motinos atžvilgiu ir nepagrįstai tikėjosi, jog jos dukrai Å¡ie veiksmai nepadarys žalos. Apygardos teismas taip pat palaiko apylinkės teismo pozicijÄ , kad nuteistosios jausmai po skyrybų bei dėl to kylančios pasekmės, nesuteikė jai pagrindo elgtis pavojingai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu.

19. Apygardos teismas kaip nepagrįstus atmeta J. G. teiginius dėl baudžiamojo proceso neteisėtumo. Teiginiai, kad procesas yra tik buvusio vyro kerÅ¡tas ir siekis atimti jos vaikus, o valstybinį kaltinimÄ palaikanti prokurorė „nupirkta“, tėra subjektyvÅ«s ir niekuo nepagrįsti J. G. vertinimai. J. G. elgesį, kaip aiÅ¡kiai netinkamÄ , vertino jau minėti mažiausiai suinteresuoti asmenys, jos veiksmų teisinį vertinimÄ atliko ne tik prokurorė, bet ir teismas, tÄ darydamas neÅ¡aliÅ¡kai įvertinęs visus byloje surinktus duomenis.

Versija, kad tuo atveju, jei ji bÅ«tų padariusi nusikaltimÄ , I. A. dar 2012 metų pabaigoje (po tai, kai atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ dėl jos įžeidimo) bÅ«tų kreipusis į teismÄ privataus kaltinimo tvarka, tėra tik prielaida. Viena vertus, minėtu atveju I. A. į teisėsaugÄ 2012 m. spalio 30 d. kreipėsi ne dėl dukros sveikatos, o dėl jos pačios įžeidimo (t. 1, b. l. 29–30). Kita vertus, dar 2012 m. gruodžio 29 d. I. A., t. y. po konsultacijos pas psichiatrę, kreipėsi dėl tyrimo pradėjimo J.

G. nesunkiai sutrikdžius G. A. sveikatÄ (t 1, b. l. 44-48). TyrimÄ minėtu atveju atsisakyta pradėti nepakakus duomenų, kad J. G. sveikatos sutrikdymÄ padarė tyčia. Turint omenyje, jog teismai įžvelgė neatsargų J. G. veikimÄ sutrikdant G. A. sveikatÄ , akivaizdu, kad baudžiamojo proceso nepradėjimÄ anksčiau nulėmė ne nuo I. A., kuri nėra teisininkė, valios priklausančios aplinkybės. PrieÅ¡ingai, pastaroji dėl minėto klausimo po 5 metų vėl kreipėsi į prokuratÅ«rÄ , pateikdama naujų tyrimui aktualių duomenų ir kaip nurodė teisme, taip pat įvertinusi ir pasikeitusiÄ smurto vaikų atžvilgiu sampratÄ .

Dėl to apygardos teismas neįžvelgia pagrindo konstatuoti, jog minėtas procesas yra neteisėtas – jį pradėti nukentėjusiosios atstovė siekė iškart po įvykio.

20. Taigi, apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiosios ir jos artimųjų parodymai atitinka neÅ¡aliÅ¡kų liudytojų parodymus bei kitus objektyvius duomenis ir visi Å¡ie duomenys jungiasi į nuosekliÄ , chronologiÅ¡kÄ bei logiÅ¡kÄ Ä¯rodymų grandinę, pakankamÄ daryti iÅ¡vadai, jog J. G. padarė BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikaltimÄ . Dėl teismo ir ekspertės Å¡aliÅ¡kumo bei nuteistosios teisių pažeidimų 21. Apeliantės įsitikinimu, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jos teisė į gynybÄ ir sÄ Å¾iningÄ procesÄ â€“ teismo posėdyje nebuvo apklausta nukentėjusioji, o kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje nukentėjusiosios apklausoje ji nedalyvavo, apylinkės teismo sprendimas atsisakant apklausti nukentėjusiÄ jÄ teisme rodo jo Å¡aliÅ¡kumÄ .

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia nukentėjusiosios pozicija nesutinka ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas procese veikė ne Å¡aliÅ¡kai, o siekdamas užtikrinti procesÄ , kuris geriausiai atitiktų vaiko interesus.

22. Sprendžiant dėl to, kaip vertinti atvejį, kai įtariamasis (kaltinamasis) jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės užduoti jiems klausimų, pažymėtina aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LAT praktika. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingÄ procesÄ , o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams.

Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. EŽTT jurisprudencijoje aiÅ¡kiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimÄ kaltu. AnalogiÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ EŽTT daro ir tais atvejais, kai tokia reikÅ¡mė suteikiama anonimiÅ¡kai liudijusio asmens parodymams (žr. 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimÄ byloje Unterpertinger prieÅ¡ AustrijÄ , 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimÄ byloje Kostovski prieÅ¡ Nyderlandus, 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ byloje Delta prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ , 1993 m. rugsėjo 20 d. sprendimÄ byloje Saidi prieÅ¡ PrancÅ«zijÄ , 1997 m. balandžio 23 d. sprendimÄ byloje Van Mechelen ir kt. prieÅ¡ Nyderlandus, 2001 m. vasario 27 d sprendimÄ byloje Luca prieÅ¡ ItalijÄ , 2006 m. vasario 28 d. sprendimÄ byloje Krasniki prieÅ¡ ČekijÄ ir kt.; taip pat LAT 2007 m. gruodžio 1 d.

Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr. 27-1. Teismų praktika, 2007, Nr. 27.) 23. Pirmiausia, skirtingai nei teigia nuteistoji, tyrimo pareigÅ«nai iÅ¡ anksto visais įmanomais bÅ«dais jÄ informavo apie 2018 m. spalio 3 d. 13.30 val. vyksiantį teismo posėdį, kuriame turėjo įvykti nepilnametės nukentėjusiosios apklausa. Nors J. G. teigia, kad apie posėdį jai buvo praneÅ¡ta tik jo iÅ¡vakarėse ir todėl ji neturėjo galimybės atvykti, bylos duomenys rodo kitaip.

IÅ¡ 2018 m. spalio 2 d. tarnybinio praneÅ¡imo matyti, jog dar 2018 m. spalio 1 d. apie 16.00 val., t. y. likus 2 dienoms iki posėdžio, telefonu buvo susisiekta su J. G. ir jai praneÅ¡ta apie posėdžio laikÄ ir teisę dalyvauti Å¡ioje apklausoje. Minėtame tarnybiniame praneÅ¡ime taipogi nurodoma, kad 2018 m. spalio 2 d. įtariamajai į jos namus buvo atvežtas ir praneÅ¡imas apie apklausÄ , paliktas duryse. Galiausiai praneÅ¡imas apie apklausÄ buvo iÅ¡siųstas ir elektroniniu paÅ¡tu bei apie apklausÄ ji informuota SMS žinute (t. 1, b. l. 79-80).

Visgi apklausoje nuteistoji nepasirodė ir apie savo negalėjimÄ dalyvauti posėdyje taipogi nepranešė bei neprašė pakeisti apklausos laiko. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pati nuteistoji nebuvo pakankamai atidi įgyvendindama savo procesines teises bei jomis nesirÅ«pino, kas – o ne nuo jos valios nepriklausančios aplinkybės – ir nulėmė jos nedalyvavimÄ minėtame teismo posėdyje.

24. Ä®statymų leidėjas, siekdamas užtikrinti mažiausiai nepilnamečius proceso dalyvius traumuojančias baudžiamojo proceso taisykles, numatė ir nuostatas, jog nepilnamečiai vaikai baudžiamajame procese paprastai apklausiami vienÄ kartÄ (BPK 186 straipsnio 2 dalis). BÅ«tent todėl tokia apklausa atliekama pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , bÅ«tent todėl apie tokiÄ apklausÄ praneÅ¡ama kitiems proceso dalyviams, kurie galimai turėdami klausimų tokiam asmeniui, vėliau gali neturėti galimybės apklausti tokį asmenį dar kartÄ .

Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti tiek nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo interesus, tiek nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens interesus. Ä®statymas nedraudžia atlikti pakartotinę nepilnamečio asmens apklausÄ , tačiau tiek pagal teismų praktikÄ , tiek pagal įstatymų leidėjo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡tÄ pozicijÄ , tai paprastai daroma tik iÅ¡imtiniais atvejais (BPK 283 straipsnio 3 dalis: „Kai iÅ¡imtiniais atvejais bÅ«tina <...>“). BÅ«tent tuo ir buvo paremtas apylinkės teismo sprendimas pakartotinai teisme nukentėjusiosios neapklausti (t. 2, b. l. 74; 89).

Taigi apylinkės teismas, atmesdamas nuteistosios praÅ¡ymÄ dėl nepilnametės nukentėjusiosios apklausos teisme, įvertino visas Å¡iam klausimui reikÅ¡mingas aplinkybes (pvz. galimybę padaryti žalÄ nukentėjusiajai) bei pačios kaltinamosios elgesį ikiteisminio tyrimo metu, todėl atmestinas ir deklaratyvus nuteistosios teiginys, kad tokį sprendimÄ apylinkės teismas priėmė bÅ«damas tendencingas.

25. Visgi esminiu argumentu, neleidžiančiu konstatuoti EŽTK nuostatų ir nuteistosios teisių pažeidimo, yra tai, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo vieninteliai ir lemtingi sprendžiant J. G. kaltės klausimÄ . Jos kaltė grindžiama ne tik nukentėjusiosios ir jos artimųjų, tačiau ir suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių asmenų parodymais, medicininiais dokumentais, ekspertizės aktu ir kitais duomenimis, kuriais buvo patikrinti nukentėjusiosios parodymai bei patvirtintas jų patikimumas. Dėl to kalbėti apie galimus nuteistosios teisių pažeidimus nėra pagrindo – interesas apsaugoti pažeidžiamÄ nepilnametį Å¡iuo atveju esminis ir nusveria nuteistosios teisę užduoti papildomus ir kitų proceso dalyvių neužduotus klausimus nepilnametei, kuri jau davė parodymus apie visas esmines bylos aplinkybes.

26. PanaÅ¡iai pasisakytina ir dėl apeliantės argumento, jog jai nebuvo suteikta galimybė pateikti klausimus ekspertėms, iki joms pateikiant ekspertizės aktÄ . Kad apie tokio veiksmo atlikimÄ J. G. nebuvo praneÅ¡ta, abejonių nekyla. Visgi nuteistoji teisiamajame posėdyje turėjo teisę užduoti klausimus ekspertizės aktÄ pateikusioms ekspertėms ir Å¡ia teise aktyviai naudojosi (pvz. buvo aiÅ¡kintasi dėl galimų kitų veiksnių įtakos nukentėjusiosios bÅ«klei ir dėl dalies kitų apeliantės skunde nurodomų aspektų).

Apygardos teismas, nors ir kritiÅ¡kai vertindamas prokuroro sprendimÄ apie planuojamÄ atlikti ekspertizę nepraneÅ¡ti J. G., konstatuoja, jog galimi pažeidimai buvo iÅ¡taisyti teisiamajame posėdyje. IÅ¡ posėdžio protokolo matyti, kad eksperčių apklausos buvo iÅ¡samios, proceso dalyviai turėjo teisę užduoti joms klausimus, procesas buvo rungtyniÅ¡kas, todėl Å¡io procedÅ«rinio reikalavimo nesilaikymas (galimai tyrimo metu J. G. statusas buvo įvertintas formaliai – tuo metu ji nebuvo įtariamÄ ja) minėto veiksmo ir jo rezultatų nedaro negaliojančiais.

27. Teismas įvertinęs visų trijų medicinos specialisčių paaiškinimus teisme, taip pat ir posėdyje apklaustos ekspertės R. D. paaiškinimus bei papasakotas aplinkybes apie jos teiktas išvadas kitoje byloje, atmeta apeliantės teiginius dėl šios ekspertės šališkumo. Lietuvoje asmens dalyvavimas kitose su tais pačiais asmenimis susijusiose bylose nėra retas atvejis (tiek ekspertai, tiek prokurorai, tiek advokatai ir teisėjai neretai dalyvauja tų pačių asmenų bylose), tačiau tai neleidžia automatiškai daryti išvados, jog kitoje byloje dalyvavęs subjektas yra kaip nors suinteresuotas ar šališkas.

Toks asmens dalyvavimas kitoje byloje vertinamas visų kitų svarbių aplinkybių kontekste. Å iuo atveju, pabrėžtina, jog ne ekspertas priima galutinius sprendimus dėl asmens teisių ir pareigų, o teismas. Ekspertizę atliko ne viena ekspertė, be to, byloje nukentėjusiÄ jÄ yra apžiÅ«rėjusi ir dar viena specialistė (VÅ Ä® Vilniaus universiteto ligoninės SantariÅ¡kių klinikos filialo Vaiko raidos centro psichiatrė S. S.), ekspertė buvo iÅ¡samiai apklausta teisme ir paneigė bet kokį Å¡aliÅ¡kumÄ J.

G. atžvilgiu. Teisme ji nuoÅ¡irdžiai paaiÅ¡kino, kad nors ir nebuvo Å¡aliÅ¡ka profesine prasme, svarstė savo nusiÅ¡alinimo klausimÄ . TÄ pripažindama ir deklaruodama ekspertė atsakė į visus byloje kilusius klausimus bei patvirtino savo iÅ¡vados objektyvumÄ . Ekspertė byloje įžvelgė tik galimÄ neigiamÄ reakcijÄ iÅ¡ J. G. pusės, tačiau realių objektyvių priežasčių nusiÅ¡alinti neįžvelgė – profesine prasme ji jautėsi visiÅ¡kai neÅ¡aliÅ¡ka, o ir kitoje civilinėje byloje ji nebuvo apklausta dėl J.

G.. Teisėjų kolegija pastebi, ekspertė teisme buvo apklausta dalyvaujant J. G., apie visas ekspertės ankstesnio dalyvavimo kitoje byloje aplinkybes ji žinojo, tačiau nei ji, nei jos gynėjas nereiškė nušalinimo R. D. Taigi motyvuotų aplinkybių, kurios išties leistų pagrįstai abejoti ekspertės nešališkumu, nenustatyta.

28. Teismas atmeta ir J. G. keliamas abejones dėl kaltinimo neaiÅ¡kumo. Kaip matyti iÅ¡ nustatytų faktinių aplinkybių, nuteistajai inkriminuotas laikotarpis, kurio metu ji neteisėtai veikė nukentėjusiosios atžvilgiu, taipogi iÅ¡skiriant keletÄ konkrečių įvykių, kurie visumoje kartu lėmė pavojingų padarinių kilimÄ . Tokia nusikalstamos veikos apraÅ¡ymo formuluotė yra bÅ«dinga tęstiniam nusikaltimui apraÅ¡yti, toks kaltinimas buvo visiÅ¡kai aiÅ¡kus ir apeliantės teisės į gynybÄ nesuvaržė.

29. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl J. G. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio bei civilinės ieškovės naudai priteistos neturtinės žalos dydžio, todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų priimant sprendimus šiais klausimais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistajai paskirtos bausmės bei žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad J. G. atliko visuomenėje pripažintoms taisyklėms priešingus ir nepriimtinus veiksmus mažamečio vaiko atžvilgiu, todėl 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nuteistosios laisves šios bausmės atlikimo metu ribojant tik nedidele apimtimi, yra teisinga ir proporcinga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistosios J. G. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai Virginija Pakalnytė-TamoÅ¡iÅ«naitė Ernestas RimÅ¡elis Laureta Ulbienė