2017-07-04 Nr. AB-13202-3-65-3-00164-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-612-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00164-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3; 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-4), prašydamas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją atlikti administracinę procedūrą ir ištaisyti klaidas, nurodytas jo 2017 m. kovo 27 d. skunde Nr. 17-02-27_003, bei atsakyti į pareiškėjo prašymą, kuris buvo siųstas 2017 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisės apsaugos skyriaus vedėjai A. G. įstatymo numatyta tvarka.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. nutartimi (b. l. 34-35) pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Iš pateikto skundo bei prie jo pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas elektroniniu paštu Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTA skyrius) vedėjai A. G. 2017 m. vasario 23 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė konsultacijos dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo. VTA skyriaus vedėjai taip pat elektroniniu paštu 2017 m. kovo 14 d. atsakius į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. paklausimą, pareiškėjas pareiškė pretenziją dėl jo 2017 m. vasario 23 d. prašymo bei siųsto atsakymo registravimo, siųsto atsakymo rekvizitų, turinio ir formos (nenurodyti cituojamų teisės aktų numeriai, nėra išlaikyta pareiškėjo pateikto prašymo struktūra), reiškė pastabas dėl VTA skyriaus siųsto rašto, kuriuo buvo patvirtintas jo pretenzijos gavimas, prašydamas ištaisyti šiame rašte nurodytą iš jo gauto dokumento numerį. VTA skyrius 2017 m. kovo 24 d. raštu Nr. 40-1395(10.4) pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjo nurodytus dokumentų registravimo netikslumus ištaiso šiuo siunčiamu raštu, nurodė teisės aktus, apibrėžiančius VTA skyriaus kompetenciją, paaiškino, kad VTA skyrius neįgaliotas aiškinti įstatymų normų, dėl konsultacijos konkrečioje situacijoje pasiūlė atvykti į skyrių suderintu laiku. Pareiškėjas 2017 m. kovo 27 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas pradėti VTA skyriuje gaunamų ir siunčiamų dokumentų registracijos klaidų ištaisymo procedūrą, suformulavo savo prašymus, kuriais siekė gerinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teikiamų viešųjų paslaugų kokybę. Panevėžio miesto savivaldybės administracija pagal šį pareiškėjo prašymą pradėjo administracinę procedūrą ir 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjui pateikė administracinės procedūros sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismui paduotu skundu prašo įpareigoti atsakovą atsakyti į jo 2017 m. vasario 23 d. kreipimąsi bei atlikti administracinę procedūrą pagal jo 2017 m. kovo 27 d. kreipimąsi, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad į pareiškėjo 2017 m. vasario 23 d. kreipimąsi atsakyta net du kartus: 2017 m. kovo 14 d. bei 2017 m. kovo 24 d., o administracinė procedūra atlikta ir jos sprendimas pareiškėjui pateiktas 2017 m. balandžio 24 d. raštu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas aukščiau paminėtų raštų neginčija ir skunde reikalavimų dėl jų panaikinimo neformuluoja, tačiau net ir juos ginčijant, būtina įvertinti pareiškėjo kreipimųsi į VTA skyrių, Panevėžio miesto savivaldybės administraciją bei į juos siųstų atsakymų turinį ir esmę. Minėti raštai pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nenustato, pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti ginčą dėl konsultacijos jam teikimo, priėmimo laiko derinimo, gautų raštų registracijos tinkamumo, siųstų raštų tinkamo įforminimo, kas galėtų būti laikoma pareiškėjo pasiūlymais, pastabomis, nuomonės pareiškimu, tačiau skundo patenkinimo atveju niekaip negalėtų apginti jo teisių, be to, ir pats pareiškėjas nenurodo, kokias jo teises atsakovas pažeidė.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų pareiškėjui apibrėžtas (konkrečias) tiesiogines teisines pasekmes. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl atsisakytinas priimti.

III. Pareiškėjas T. R. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 37-39), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir neišdėstė argumentų dėl skunde pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, dėl jų nepasisakė ir priėmė formalų, nepagrįstą sprendimą atsisakyti priimti skundą. Teismas formaliai vertino tik atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos formalų veikimą, tačiau dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, teisės aktų neteisingo taikymo, procedūrinių pažeidimų, klaidų, teisės aktų normų nesilaikymo ir iš to kylančių pasekmių pareiškėjo subjektinėms teisėms ir įstatymo saugomiems interesams nevertino visai. Be to, teismas nevertino ir viešojo intereso gynimo srities, nors tokią prerogatyvą turi.

Mano, kad atsisakymas suteikti jam informaciją, konsultaciją, susijusią su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, pažeidžia pareiškėjo teises, numatytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 9 dalyje ir 36 straipsnyje, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje, numatančiame, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 38 straipsnyje, kuris apibrėžia valstybės saugomas vertybes, be kita ko, ir tai, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Pareiškėjas, negaudamas iš VTA skyriaus konsultacijos, informacijos dėl atsiradusio naujo reglamentavimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, negali būti visiškai įsitikinęs, kad užtikrina teisėtus vaiko interesus, įgyvendina tėvystės suteiktas teises ir pareigas. VTA skyriaus atsisakymas teikti informaciją, konsultuoti dėl pareiškėjui iškilusių klausimų, lemia teisinio neapibrėžtumo atsiradimą, kuris pasireiškia tuo, kad nėra užtikrinti vaiko teisėti interesai ir konstitucinės teisės, pareiškėjo atžvilgiu neužtikrintos teisės ir pareigos atstovauti vaiko interesams ir laikytis įstatymo nuostatų.

Teigia, jog nebuvo vertinti pareiškėjo nurodyti faktiniai duomenys, pagrindžiantys, jog VTA skyrius nevykdo jam priskirtų funkcijų, taip pat nesilaiko ir pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 8 dalių, 5 straipsnio, 6 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 4, 5, 6 dalių, 35 straipsnio 1, 3 dalių, taip pat Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymo „Dėl dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-118, 6, 7, 8, 10, 11, 17 straipsnių reikalavimus. Taip pat teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, dėl kurių nesilaikymo yra pažeidžiamos pareiškėjo subjektinės teisės ir įstatymo saugomi interesai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį bei prie jo pridėtus dokumentus, konstatavo, kad pareiškėjo skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog skundo išnagrinėjimas iš esmės sukeltų pareiškėjui apibrėžtas (konkrečias) tiesiogines teisines pasekmes, todėl laikė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog pareiškėjo skundo išnagrinėjimas nesukeltų jam tiesioginių teisinių pasekmių, nurodė, jog atsakovo veiksmai ir sprendimai pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nenustato, pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti ginčą dėl konsultacijos jam teikimo, priėmimo laiko derinimo, gautų raštų registracijos tinkamumo, siųstų raštų tinkamo įforminimo, kas galėtų būti laikoma pareiškėjo pasiūlymais, pastabomis, nuomonės pareiškimu, tačiau skundo patenkinimo atveju niekaip negalėtų apginti jo teisių, be to, ir pats pareiškėjas nenurodo, kokias jo teises atsakovas pažeidė.

Vertinant byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo pateiktų skundų turinį, matyti, jog jis pirmą kartą (2017 m. vasario 23 d.) į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių kreipėsi dėl konsultacijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų, susijusių su smurto prieš vaikus reguliavimu, klausimu, prašydamas plačiau paaiškinti, suteikti daugiau informacijos konkrečiais jo suformuluotais klausimais (b. l. 5). VTA skyriaus vedėja 2017 m. kovo 14 d. pateikė atsakymus į pareiškėjo suformuluotus klausimus (b. l. 8), tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko, todėl 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi su pretenzija (b. l. 9-11) į VTA skyriaus vedėją dėl atsakymo rašto parengimo kokybės neatitikties patvirtintoms dokumentų rengimo taisyklėms (dėl rekvizitų nebuvimo), dėl atsakymo dokumentui numerio nesuteikimo bei dėl atsakymo turinio neatitikties pareiškėjo pateiktiems klausimams, t. y. tiesioginių funkcijų neatlikimo ar atmestino jų atlikimo. VTA skyrius 2017 m. kovo 24 d raštu Nr. 40-1395(10.4) (b. l. 21-23) atsakė į pareiškėjo pretenziją ir nurodė šio rašto apskundimo tvarką. Vadovaudamasis šia tvarka, pareiškėjas 2017 m. kovo 27 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu atlikti administracinę procedūrą dėl VTA skyriaus veiksmų bei sprendimų, nagrinėjant pareiškėjo kreipimąsi (b. l. 29-33). Panevėžio miesto savivaldybės administracija pagal šį pareiškėjo prašymą pradėjo administracinę procedūrą ir 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjui pateikė administracinės procedūros sprendimą (b. l. 24-28).

Taigi, nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog pareiškėjas šiuo atveju inicijuoja ginčą dėl jo prašymų ir skundų nagrinėjimo, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta tvarka, viešojo administravimo subjektuose – VTA skyriuje bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje, jiems atsisakius pateikti ar pateikus pareiškėjo netenkinančią informaciją bei atsakymus, o tokie ginčai teismingi administraciniam teismui (Viešojo administravimo įstatymo 36 str., Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 49 p., ABTĮ 17 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiais, jog pareiškėjo teikti prašymai, skundai, pretenzijos ir pan. galėtų būti laikomi tik jo pasiūlymais, pastabomis, nuomonės pareiškimu, o skundo patenkinimas niekaip negalėtų apginti pareiškėjo teisių. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde aiškiai nurodė, kad pageidavo gauti konsultaciją bei informaciją iš VTA, o jos nepateikus ar pateikus netinkamai tiek turinio, tiek formos prasme, yra ribojamos pareiškėjo teisės skųsti tokius viešojo administravimo subjekto veiksmus, be to, teigė, jog negaudamas iš VTA skyriaus konsultacijos, informacijos dėl atsiradusio naujo reglamentavimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, negali būti visiškai įsitikinęs, kad užtikrina teisėtus vaiko interesus, įgyvendina tėvystės suteiktas teises ir pareigas, todėl tokiu būdu nėra užtikrinti vaiko teisėti interesai ir konstitucinės teisės, pareiškėjo atžvilgiu neužtikrintos teisės ir pareigos atstovauti vaiko interesams ir laikytis įstatymo nuostatų. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, jog yra kilęs ginčas dėl teisės viešojo administravimo srityje, o tokius ginčus būtent ir nagrinėja administraciniai teismai ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 17 str.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovo bei VTA skyriaus raštai (atsakymai) pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nenustato, t. y. nesukelia jam tiesioginių teisinių pasekmių, o jo skundo patenkinimas niekaip negalėtų apginti pareiškėjo teisių, faktiškai išsprendė ginčą iš esmės. Tačiau iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Reikia pažymėti, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010).

Šiuo aspektu pabrėžtina tai, jog pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjas teismui paduotu skundu neginčija raštų, kuriais atsakyta į jo 2017 m. vasario 23 d. kreipimąsi bei 2017 m. kovo 27 d. prašymą atlikti administracinę procedūrą (t. y. 2017 m. kovo 14 d., 2017 m. kovo 24 d. bei 2017 m. balandžio 24 d. raštų), tačiau tik prašo įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją atlikti administracinę procedūrą ir ištaisyti klaidas, nurodytas jo 2017 m. kovo 27 d. skunde Nr. 17-02-27_003, bei atsakyti į pareiškėjo prašymą, kuris buvo siųstas 2017 m. vasario 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos VTA skyriaus vedėjai įstatymo numatyta tvarka, nepagrįstai atsisakyta priimti tokį pareiškėjo skundą, įvertinus šiuos raštus kaip nesukeliančius teisinių pasekmių. Jei, teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju turėtų ginčyti minėtus raštus bei formuluoti skunde reikalavimus dėl jų panaikinimo, pareiškėjui turėtų būti nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, kadangi netinkamas reikalavimų formulavimas yra skundo neatitikimas ABTĮ 24 straipsnio nuostatoms dėl skundo formos ir turinio, o tai yra pagrindas būtent, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nustatyti terminą tokiam skundo trūkumui pašalinti, sudarant galimybę pareiškėjui per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-550/2010).

Kartu pažymėtina, kad ABTĮ 12 straipsnis įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Todėl tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas manytų, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pakankamai tikslus, jis gali pakartotinai pasiūlyti pareiškėjui patikslinti reikalavimą, vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-392/2010). Pašalinus skundo trūkumus, skundas priimamas. Vadinasi šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skunde išdėstytas reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas (nesuformulavo reikalavimo panaikinti VTA 2017 m. kovo 14 d., 2017 m. kovo 24 d. raštų ar atsakovo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo, nors toks pareiškėjo reikalavimas matyti iš skundo turinio), turėjo ne atsisakyti priimti skundą, tačiau būti aktyvus ir pasiūlyti pareiškėjui patikslinti skundą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose panašiose bylose (žr., pvz., 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-144-261/2017, 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-194-662/2017).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė