2021-02-24 Nr. AB-3913-3-61-3-02422-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-154-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02422-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 50 000 Eur neturtinei žalai.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jo teisės dėl laikymo sąlygų buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m., kamerose būdavo po du žmones, reikėdavo dalintis erdve, todėl pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pareiškėjui sutriko miegas, kamerose dažnai kildavo buitinių konfliktų, kurie darė įtaką pareiškėjo savijautai.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik 1,5 m. sienele, dėl to kildavo daug konfliktų. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo atskyrimo kameroje visą laiką tvyrojo blogas kvapas. Dėl privatumo pažeidimo pareiškėjas jautė pakankamai gilius psichologinius išgyvenimus ir diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, sanitariniai mazgai turi būti įrengiami atskirose patalpose. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį vieną valandą per parą, o tai prieštarauja CPT išaiškinimui.

Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo galimybės visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Anot pareiškėjo, tai pažeidžia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN: 76:2010) 68 punktą. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše, tokia nustatyta prausimosi trukmė pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Kamerose neveikė ventiliacija, todėl buvo drėgna: čiužiniai puvo, atsirado parazitų, metalinės lovos rūdijo. Drėgmė, pasak pareiškėjo, kamerose viršijo 70 procentų. Kamerose nebuvo užtikrinama šviežio oro cirkuliacija, todėl nebuvo užtikrintas minimalaus šviežio oro kiekis. Švaraus oro trūkdavo ir dėl rūkymo patalpose. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrinama teisės aktais nustatyta vidaus temperatūra, tačiau į jo prašymus tiksliai išmatuoti temperatūrą kamerose Lukiškių TI-K administracija nereaguodavo.

Kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, lempų galingumas buvo 36 vatai, o tai sukėlė pareiškėjui diskomfortą, akių skausmą, natūralios šviesos būdavo per mažai, o išsijungti / įsijungti apšvietimą savarankiškai pareiškėjas neturėjo galimybės. Kamerose veisėsi parazitai ir Lukiškių TI-K administracija privalėjo organizuoti parazitų naikinimą, tačiau to nedarė. Maistas buvo neskanus, jo energetinė vertė sudarė nuo 1 300 iki 1 500 kilo kalorijų. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuolat sportuoja, todėl, jo manymu, nebuvo užtikrinamas reikalingas maisto kiekis ir kokybė.

Taigi Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neužtikrino jo privatumo, sukėlė nepatogumų, diskomfortą ir netiesiogiai pareiškėją kankino.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 36–50) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad yra pateikęs į bylą Lukiškių TI-K įskaitos pareiškėjo asmens kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis, kameros, kuriose jis buvo laikomas, ir tuo metu kameroje buvusių žmonių skaičius. Iš minėtų duomenų matyti, kad nurodytu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

5. Vilniaus PN paaiškino, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpino Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, šis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.

6. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

7. Įstaigos kamerose langai vėdinti buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigos esančiose kamerose buvo įrengtas, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktu, kuriame numatyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Aukščiau minėtos taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra.

8. Lukiškių TI-K įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos higienos normų reikalavimus. Esant būtinybei grafikas koreguojamas taip, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

9. Dėl tiekiamo maisto kiekio ir kokybės paaiškino, jog tiek suimtieji, tiek nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami, vadovaujantis teisės aktais patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris, patikrinęs maistą, patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Tai reiškia, kad visas pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartoti. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.

10. Dokumentų valdymo sistemos (DVS) duomenimis pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į administraciją nesikreipė, todėl jokių dokumentų kopijų atsakovo atstovas pateikti negali. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Tam tikras suimtųjų, nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu (b. l. 110–124) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui J. V. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.

12. Teismas rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir laikomų asmenų skaičių. Taip pat Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl J. V. skundo“ pateiktais duomenimis apie kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, reglamentuojančiu žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, taip pat 6.250 straipsniu.

13. Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl ploto trūkumo kamerose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, iš kurių matyti, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.) kamerose, kurių plotas nuo 7,28 kv. m iki 7,38 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas vienas, o kamerose, kurių plotas nuo 7,38 kv. m iki 7,94 kv. m, buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, teismas darė išvadą, kad minėtame Įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (atmetus sanitarinio mazgo plotą, t. y. 0,7 kv. m.), nebuvo pažeistas.

14. Dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo teismas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas vertino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.) pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais, objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas pažymėjo kad pareiškėjas neteikė duomenų, kad vienam gyvenant kameroje buvo pažeidžiamas privatumas naudotis sanitariniu mazgu, t. y., kad buvo stebimas pašalinių asmenų ar pareigūnų, ar buvo kitos aplinkybės, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui gyvenant kameroje vienam buvo pažeista jo teisė į privatumą. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 958 paras, kai jis buvo laikomas kamerose ne vienas.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau mano, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau negu valandą ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti nebuvo pažeista.

16. Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerose neveikiančios ventiliacijos, drėgmės, parazitų, teismas analizavo HN 134:2015 16, 17, 20, 35, 39 punktų, TI įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punkto nuostatas, vertino byloje pateiktus Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų.

17. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušo tvarkos ir privatumo neužtikrinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinama taip, kaip numato teisės aktai. Pareiškėjas skunde nurodo, kad vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu yra per mažai, tačiau neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtintame Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos apraše įtvirtinta, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.

18. Įvertinęs HN 134:2015 14 ir 15 punktų reikalavimus dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo, atsakovo atstovo paaiškinimus, kad visose kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas, taip pat tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamos apšvietos bei kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui kilo tam tikrų sveikatos problemų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl tiekiamo nekokybiško, neskanaus ir nepakankamos energetinės vertės maisto. Teismas nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatų, kuriais vadovaujantis rengiamas valgiaraštis ir tiekiami maisto produktai, kad neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

20. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas (958 paros) tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje nustatytus vertinamuosius kriterijus, į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, kad 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 21. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde (b. l. 141–142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tik 2017 m. iš kameros buvo pašalinti dvejų vietų geležiniai gultai, todėl pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, kameros plotą papildomai mažino ir joje įrengta sanitarinio mazgo patalpa, stalai, kėdės. Taip pat teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio mėn. Lukiškių TI-K buvo su sulaužyta koja ir jokio gydymo jam nebuvo skirta, išskyrus analgetikus. Tik 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas buvo išvežtas į laisvės atėmimo vietų ligoninę kojai gydyti. Nuo 2016 iki 2017 m. pareiškėjui po Lukiškių TI-K teko vaikščioti su ramentais ir tai sukėlė didelių nepatogumų, kančių, susierzinimą, buvo sunku nueiti į tualetą, tokiu būdu buvo nuolat pažeidžiamas Konvencijos 3 straipsnis.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde (b. l. 128–134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde apžvelgia teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju nenustatyta (neįrodyta) viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių pareiškėjui, jo išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 147–152) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose (Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) pareiškėjui neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas ne vienas, jo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista 958 paras, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl šią skundo dalį atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, pareiškėjo manymu, teismas neįvertino aplinkybių, kad kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai, sanitarinis mazgas, taip pat teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2017 m. liepos mėn. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo su sulaužyta koja ir jokio gydymo nebuvo skirta, išskyrus analgetikus. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos ir teismo sprendimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas.

29. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių dėl jam nesuteikto gydymo dėl lūžusios kojos, t. y. šiuo aspektu pareiškėjo skundas nebuvo priimtas nagrinėti, todėl šie argumentai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negali būti vertinami.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiami pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai.

31. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

32. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad apskaičiuojant jam tenkantį plotą kameroje turėtų būti išskaičiuojamas ne tik sanitarinio mazgo, bet ir kito inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, kad Įsakyme Nr. V-124, kuris reglamentuoja vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (3,6 kv. m), nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos, kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo (pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto), todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą.

34. Byloje nėra ginčo, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme. Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019 ir kt.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (958 paras) Lukiškių TI-K kameroje nurodytomis sąlygomis buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių argumentų dėl nagrinėjamu atveju nustatyto privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nekvestionuoja.

35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

36. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (privatumas naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrintas 958 paras), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 2 000 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, neužtikrinimo, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais.

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė