2018-03-23 Nr. AB-6087-3-61-3-05653-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-506-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05653-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) darbo užmokesčio nepriemoką (9 291,67 Lt), susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

2. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, susidarė nuomonę, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, jog pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, kuriais buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas bei priedas už kvalifikacinę klasę. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnį, su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Prašo taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą bei atidėti sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus pataisos namai neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėtos tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Vilniaus pataisos namuose. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

7. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

8. Teigė, kad patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau –ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.

9. Akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 str. 2 d.), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A‑669-602/2016, Nr. A-668-602/2016).

10. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo, prašydamas sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, patenkinti; taip pat stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento – 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

12. Nurodo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai šiais aspektais:

12.1. Grąžinimo įstatymas taikomas ribotam asmenų ratui. Seimas iš kitų valstybės tarnautojų išskyrė tuos, kurie turi aukštesnę kvalifikaciją, taip pat tarnautojus, kurių pareiginės algos kategorija yra 11–20, ir konstatavo, jog šių tarnautojų darbo užmokestis turėjo būti mažinamas tiek, kiek buvo mažinamas visiems dėl sumažinto bazinio dydžio (Grąžinimo įstatymo 2 str. 3 d.) ir papildomai mažinamas lyginant su likusiais tarnautojais (Grąžinimo įstatymo preambulė): atitinkamai 2 arba 4,5 proc. Tokiu būdu taip pat buvo iškreipta darbo užmokesčio proporcija tarp 10 ir 11 kategorijų, pažeidžiant nediskriminavimo ir proporcingumo principus. Nors Grąžinimo įstatyme ir numatytas tolygus mažinimas (atitinkamai 2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik daliai jų. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės (Grąžinimo įstatymo 2 str. 4 d.). Išskiriant kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių pareigūnų grupę ir nustatant jiems didesnį darbo užmokesčio sumažinimą (papildomą ribojimą lyginant su kitais tarnautojais), yra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pažeidžiama asmenų teisė į teisingą darbo užmokestį. Grąžinimo įstatymo nuostatos, kuriomis sumažinamas darbo užmokestis, iškreipia darbo užmokesčio proporcijas ir sumažina skirtingų kategorijų pareigas einančių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skirtumus, todėl negali būti taikomos.

12.2. Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, sprendė ne dėl kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009‑2013 metais, t. y. pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, taip dar kartą sumažindamas darbo užmokestį kvalifikuotų ir aukštesnes pareigas einančių tarnautojų grupei.

12.3. Nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog pareigybių kategorijų koeficientai ir priedai už kvalifikacines kategorijas sumažinti neteisėtai ir turi būti kompensuoti, daliai tarnautojų, remiantis Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kompensacija nepriklauso visai arba yra simbolinio dydžio, t. y. daliai valstybės tarnautojų buvo nustatytas nulinis ar net neigiamas darbo užmokesčio kompensacijos dydis. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad dalis tarnautojų gavo didesnį, nei priklausytų, darbo užmokestį, t. y. buvo pažeistas teisės principas, jog kiekvienas asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad jo pažeista teisė bus apginta tinkamomis priemonėmis.

12.4. Konstitucijai prieštaraujantys įstatymai buvo taikomi 2009–2013 m. Valstybės tarnautojų negauta darbo užmokesčio dalis yra perskaičiuojama (sumažinama), o apskaičiuotos sumos kompensavimas yra išdėstomas dalimis per penkerių metų laikotarpį (Grąžinimo įstatymo 2 str. 7 d.). 2016 m. yra išmokama tik 5 proc. kompensuotinos sumos. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis nustato, kad delspinigiai nuo grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį iki 2020 m. gruodžio 31 d. neskaičiuojami, tų praradimų kompensavimas ištęsiamas dar 5 metams. Taigi Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų pareiškėjo teisių efektyviai, kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra kompensuojamas. Valstybė negali naudotis savo išimtine įstatymų leidybos teise ir nustatyti sau išskirtines žalos atlyginimo sąlygas.

12.5. Įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą ir jame nustatydamas darbo užmokesčio mažinimo mastą, nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Tokiu būdu įstatymų leidėjas pažeidė proporcingumo principą, nes darbo užmokesčio mažinimas pagal Grąžinimo įstatymą neliečia 10 ir žemesnės kategorijų valstybės tarnautojų, neturinčių kvalifikacinių kategorijų, nors toks reguliavimas nėra pagrįstas ekonomiškai, nėra konstatuota, kad darbo užmokesčio mažinimas 10 ir žemesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams, neturintiems kvalifikacinių kategorijų, iš esmės neužtikrintų minimalių, žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų.

12.6. Nepagrįstas ir mažinimo dydis (atitinkamai 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. – 2010–2013 metais). Nors Konstitucinis Teismas konstatavo, jog valstybės tarnautojų darbo užmokestis gali būti mažinamas dėl sunkios ekonominės situacijos ir jog mažinimas negali tęstis ilgiau, nei ekonominė krizė, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme konstatavo, kad darbo užmokesčio mažinimas buvo pagrįstas ir 2010–2013 m., nors 2013 m. darbo užmokestis buvo atstatytas į iki ekonominės krizės buvusį lygį tik dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktų išaiškinimų. Įstatymų leidėjas, priimdamas Grąžinimo įstatymą, neanalizavo realios valstybės ekonominės ir finansinės padėties atitinkamais laikotarpiais ir nevertino konkretaus darbo užmokesčio mažinimo dydžio pagrįstumo. Todėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, todėl yra nepagrįstas, neproporcingas ir neteisėtas.

13. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas jo skundą, iš esmės užkirto jam kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

14. Pažymi, kad dalis valstybės tarnautojų kreipėsi į teismus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo individualiai, ir kai kuriems tarnautojams šiuo metu jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negautai darbo užmokesčio daliai. Tarnautojai, kurie kreipėsi į teismą prašydami apginti teises nepraleisdami kreipimosi į teismą termino, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jų byla nebus vertinama kitaip nei kitų asmenų, esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje. Todėl Grąžinimo įstatymo nuostatų taikymas tiems pareigūnams, kurie kreipėsi į teismą iki minėto įstatymo priėmimo, prieštarautų įstatymo negaliojimo atgal ir asmenų lygiateisiškumo principui.

15. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

17. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal Grąžinimo įstatyme įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teismo sprendimu priteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais.

19. Atmestini abstraktūs apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kuriuos pareiškėja ginčija apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas šioje dalyje yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

20. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirti praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantas negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, jog jam bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

21. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

22. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą teismo praktiką). Pareiškėjo teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

23. Dėl apelianto argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Apeliantas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

24. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus pataisos namams) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš atsakovo.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausia, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

26. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

28. Abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie įstatymo negaliojimo atgal principo pažeidimą nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017 ir kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra pagrįstas bei teisingas. Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius