2018-01-25 Nr. AB-1960-3-61-3-04832-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1466-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04832-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.1.; 12.13.3. 2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI, mokesčių administratorius) atliko pareiškėjo R. P. mokestinį gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir mokestinio patikrinimo rezultatus išdėstė 2014 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-276 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo papildomai apskaičiavo 5 625 Lt (1 629,11 Eur) GPM, 120 Lt (34,75 Eur) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų papildomai pensijos daliai už 2008 m. ir 1 950 Lt (564,76 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2009 m.

2. Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. FR0682-573 patvirtino Patikrinimo akto nurodymus sumokėti į biudžetą 5 625 Lt GPM, 2 799,13 Lt (810,68 Eur) GPM delspinigių, 562 Lt (162,77 Eur) GPM baudą, 120 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 60 Lt (17,38 Eur) įmokų papildomai pensijos daliai baudą, 1 950 Lt (564,76 Eur) VSD įmokų ir 975 Lt (282,38 Eur) VSD įmokų baudą.

3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 68-230 „Dėl R. P. 2014 m. spalio 20 d. skundo“ patvirtino Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. FR0682-573.

4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. S-173(7-112/2015) patvirtino VMI 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-230 ir neatleido pareiškėjo nuo 810 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

II. 5. Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. FR0682-573, VMI 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 68-230 ir Komisijos 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-173(7-112/2015).

6. Pareiškėjas paaiškino, kad jo atveju buvo neteisingai pritaikytos materialinės mokesčių teisės aktų normos bei surinkta nepakankamai įrodymų. Atskiri šio mokestinio ginčo klausimai buvo išspręsti formaliai, o ne iš esmės įvertinus visas reikšmingas mokesčių įstatymo tikslo prasme aplinkybes.

7. Pareiškėjo teigimu, GPM nuo 37 500 Lt (10 860,75 Eur) išmokėtų lėšų išskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti turėjo juridiniai asmenys. Tačiau nei Klaipėdos AVMI Patikrinimo akte, nei sprendimuose nėra informacijos, ar įmonės, išmokėjusios pinigus už įsigytas paslaugas, apmokestino GPM, kaip A klasės išmokas, ar ne. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai sutapatino pareigą apskaičiuoti GPM su pareiga pateikti GPM deklaraciją. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga gyventojui, per mokestinį laikotarpį gavusiam tiek A, tiek B klasės pajamų, pateikti mokesčių administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki metinės pajamų deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis šia nuostata, iš esmės teigė, kad tokiu būdu mokestį išskaičiuojančio asmens pareigos pasibaigia ir prievolė mokėti mokestį nuo A klasės pajamų pereina gyventojui. Tokia mokesčių administratoriaus pozicija nepagrįsta. Analizuojamoje nuostatoje įtvirtinta bendra gyventojo pareiga teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir sumokėti GPM skirtumą. Mokesčio nuo visų gyventojo gautų pajamų mokėjimo tvarka priklauso nuo tų pajamų priskyrimo A arba B klasei. Pareiškėjas akcentavo, kad GPMĮ nėra nustatyta atvejų, kai mokestį išskaičiuojančio asmens prievolės pasibaigtų ar pereitų mokesčių mokėtojui – gyventojui.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pareiga pagrįsti apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas tenka Inspekcijai, tačiau nagrinėjamu atveju Inspekcija šios pareigos neįvykdė. Pareiškėjo nuomone, atsakovas savo sprendimo išvadų dėl mokestinės nepriemokos nepagrindė nustatyta tvarka surinktais įrodymais.

9. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, įsigydamas verslo liudijimą ir teikdamas statybos ir remonto paslaugas, privalėjo žinoti, kokio pobūdžio darbus ir paslaugas jis gali teikti tik fiziniams asmenims, o norėdamas paslaugas teikti juridiniams asmenims, jis privalėjo veiklą vykdyti pagal pažymą. GPMĮ 26 straipsnyje numatyta, kad prieš išduodant verslo liudijimą į biudžetą sumokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis, o to paties įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2008–2009 metais teikė paslaugas juridiniams asmenims, kai jo turimas verslo liudijimas tokios teisės nesuteikė. Vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, pradėdamas teikti statybos remonto darbų paslaugas juridiniams asmenims, pareiškėjas privalėjo informuoti mokesčių administratorių ir deklaruoti iš šios veiklos gaunamas pajamas, nes pasikeitė jo, kaip mokesčių mokėtojo, statusas.

III. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

12. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog VMI nenagrinėjo jo skundo teiginių, laikė nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad tiek jis, tiek VMI neprivalo nagrinėti ir analizuoti kiekvieną pareiškėjo teiginį, o turi pasisakyti tik dėl esminių argumentų, kurie nulemia ginčo išsprendimą iš esmės. Dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų VMI plačiai ir išsamiai pasisakė. Be to, pareiškėjas skunde nenurodė, į kokius jo argumentus ar teiginius savo sprendime VMI neatsakė.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, nurodė, jog pareiškėjas neteisingai suvokė skundžiamus sprendimus, t. y. pareiškėjo nuomone, dėl jo turimų verslo liudijimų jo gautos pajamos priskirtos A klasės pajamoms. Iš VMI sprendimo matyti, jog pareiškėjo pajamos, gautos pagal rangos sutartis su juridiniais asmenimis, prikirtos B klasės pajamoms ne dėl to, kad jo turimi verslo liudijimai neleido vykdyti veiklos juridiniams asmenims. Teismo vertinimu, tai tik vienas ir neesminis VMI argumentas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas privalėjo žinoti, kokią veiklą leidžia jo turimi verslo liudijimai. Pareiškėjas skunde teismui nepateikė įrodymų nei dėl vieno iš VMI nurodytų verslo liudijimų, kad verslo liudijimas suteikė kitokios veiklos teisę. Taip pat pareiškėjas neginčijo nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenų, nei sudarytų rangos sutarčių. Teismo vertinimu, pagrindas, nulėmęs papildomų mokesčių apskaičiavimą, yra ne verslo liudijimų suteikiamos galimybės, o pateiktas pareiškėjo veiklos įvertinimas pagal požymius, kurių reikalauja GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktas. VMI pagrįstai nustatė, kad savarankiška veikla yra tada, kai gyventojo santykis su kita sandorių šalimi iš esmės skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Pareiškėjas neteikė įrodymų ar argumentų, jog jo sudaryti rangos darbų sandoriai su juridiniais asmenimis iš esmės, pagal požymius, buvo darbo santykiai. Rangos sutartys ir jų priedai patvirtino šią išvadą. Todėl, teismo nuomone, VMI padarė pagrįstą išvadą, kad vykdydamas nurodytas sutartis, pareiškėjas savarankiškai sprendė visus su šia veikla susijusius klausimus.

14. Atsižvelgęs į visus būtinus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, į tai, kad šie požymiai pareiškėjo veikloje nustatyti, teismas sprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad iš šios veiklos 2008 – 2009 metais gautos pajamos laikytinos B klasės pajamomis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginius dėl to, kas turėjo deklaruoti ir apskaičiuoti bei sumokėti pajamų mokesčius, laikė nepagrįstais, kadangi pareiškėjas šių savo teiginių nepagrindė teisiniu reguliavimu, taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas rangos sutartyje, sudarytoje su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Limeta“, pats įsipareigojo deklaruoti pajamas ir sumokėti GPM. Be to, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog mokesčių administratorius perkėlė pareiškėjui pareigą mokėti mokesčius vien dėl to, kad juridiniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos rangos sutartys, bankrutuoja. Teismas atkreipė dėmesį, kad MGK savo sprendime pateikė konkrečius įrodymus, kurie patvirtino, jog UAB „Limeta“ 2009 m. vasario 2 d. mokesčių administratoriui pateikė gyventojams išmokėtų išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, pažymą (forma FR0471), kurioje deklaravo pareiškėjui už suteiktas paslaugas 2008 m. išmokėtas 18 000 Lt (5 213,16 Eur) pajamas, o UAB „Vakarų autocentras“ yra pateikęs metinę A klasės išmokų už 2009 m. formą, kurioje nėra deklaruota pareiškėjui tais metais išmokėta 37 500 Lt (10 860 Eur) suma, o reiškia ir šis juridinis asmuo nelaikė, kad mokėjo pareiškėjui A klasės pajamas. Teismas akcentavo, kad VMI papildomus mokesčius pareiškėjui priskaičiavo vadovaudamasi GPMĮ nuostatomis ir kitaip įvertinti pareiškėjo gautų pajamų iš individualios ūkinės veiklos negalėjo. Rangos sutartyse juridiniai asmenys nebuvo įsipareigoję sumokėti už pareiškėją GPM ir VSD įmokas, o santykiai, susiklostę tarp jų nebuvo panašūs į darbo santykius, tai buvo rangos teisiniai santykiai, todėl nėra jokio pagrindo įtarti, kad tuos mokesčius jie galėjo sumokėti. Atsižvelgęs į šias mokestinio ginčo aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi MAĮ 67 straipsniu.

15. Nagrinėjamu atveju atsakovas įrodė, t. y. nurodė tiek faktines aplinkybes, tiek teisinį reglamentavimą, jo aiškinimą administracinių teismų praktikoje, pareiškėjo pareigą mokėti GPM ir VSD įmokas. Pareiškėjas nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, paneigiančio mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus, neįrodė, kad neteisingai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Kadangi mokesčių administratorius įrodė pareiškėjo pareigą mokėti papildomai apskaičiuotas sumas, įrodinėjimo pareiga dėl neteisingo mokesčių apskaičiavimo perėjo pareiškėjui. Pareiškėjas savo poziciją grindė abstrakčiais teiginiais apie tai, kaip turėtų būti taikomos MAĮ nuostatos, tačiau šie aiškinimai, teismo įsitikinimu, nebuvo susiję su nagrinėjamu ginču. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad mokesčių administratorius tariamai nustatė, jog mokestį išskaičiuojančiam asmeniui priskirtos GPM apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo pareigos grįžta mokesčių mokėtojui – gyventojui ir nurodė, jog skundžiamuose sprendimuose niekur tokios išvados nėra. Pareiškėjas buvo vertinamas kaip individualią ūkinę veiklą vykdęs ūkio subjektas, turintis pareigą apskaičiuoti B klasės pajamas, mokesčius ir juos sumokėti, šias pareigas pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, įgijo tiesiogiai, kurios jam nėra iš kur nors perkeltos, nes nuo minėtų B klasės pajamų mokestį apskaičiuoja ir moka tik individualią veiklą vykdantis asmuo.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Inspekcijos sprendimo išvadų nepagrįstumo, nurodydamas, jog VMI sprendime padarytos išvados dėl GPM apskaičiavimo, dėl VSD įmokų apskaičiavimo yra pagrįstos ne tik faktiniais įrodymais, bet ir teisės aktų taikymu ir administracinių teismų praktikoje suformuotu tų teisės aktų aiškinimu. Pareiškėjo skundžiamas MGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Šiame sprendime pareiškėjo skundas išnagrinėtas tinkamai, jame išnagrinėtas ir prašymas atleisti nuo GPM delspinigių.

IV. 17. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

19. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo atsiliepimas taip pat grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pabrėžia, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 21. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo R. P. patikrinimą, būtent gyventojų pajamų mokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2007–2012 metus apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą.

22. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimus pagal EVRK kodą „58“ – nauja statinių statyba su žyma (xx), suteikiančia teisę teikti paslaugas tik gyventojams. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas teikė paslaugas juridiniams asmenims, kai jo turimas verslo liudijimas tokios teisės nesuteikė. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2008–2009 metais pareiškėjas teikė statybos ir remonto paslaugas ir juridiniams asmenims, su kuriais sudarė rangos sutartis. Klaipėdos AVMI iš fizinių asmenų gautas pajamas (2008 m. – 30 000 Lt; 2009 m. –78 000 Lt) priskyrė pajamoms, gautoms iš veiklos pagal verslo liudijimą, o 37 500 Lt gautas veiklos pajamas iš juridinių asmenų, priskyrė individualios veiklos pagal pažymą pajamoms.

23. Mokesčių administratorius padarė išvadą, kad vadovaujantis patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visuma (paslaugų suteikimo pobūdis; paslaugų suteikimo tikslas bei kt.) bei atsižvelgiant į pareiškėjo veiklos sistemiškumą, pakanka pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo veikla atitinka GPM įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatytus individualios veiklos požymius. Taigi dėl minėtų priežasčių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo 2008–2009 m. gauta pajamų dalis (37 500 Lt) priskirta pajamoms iš individualios veiklos.

24. Remdamasis GPM įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad individualios veiklos pajamos priskiriamos B klasės pajamoms, GPM įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 27 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymu 4 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 16 straipsnio 2 dalimi mokesčių administratorius pareiškėjui už 2008–2009 metus apskaičiavo mokestį, įmokas ir su jais susijusias sumas.

25. Pareiškėjas viso mokestinio ginčo nagrinėjimo metu neginčijo minėtų nustatytų aplinkybių ir atlikto mokesčių administratoriaus vertinimo, jog tikrinamuoju laikotarpiu jis teikė paslaugas juridiniams asmenims, kai jo turimas verslo liudijimas tokios teisės nesuteikė, todėl iš šios veiklos gautos pajamos turi būti priskirtos individualios veiklos pajamoms. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teigė ir apeliaciniame skunde esminiu nesutikimo su skundžiamais sprendimais motyvu nurodė tai, jog, pareiškėjo manymu, ginčo apmokestinamos individualios veiklos pajamos neturėtų būti priskirtos B klasės pajamoms (bet A klasės pajamoms), todėl pareiga jas mokėti administraciniu sprendimu turėtų būti nustatyta ne pareiškėjui, o juridiniams asmenims.

26. GPM įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio Įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B.

27. GPM įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2003 m. lapkričio 25 d. įstyramo Nr. IX-1848, 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija) nustatyta, kad A klasės pajamoms priskiriamos iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo, nenuolatinių Lietuvos gyventojų pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, bei gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms.

28. GPM įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos.

29. GPM įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.

30. GPM įstatymo 22 straipsnio 2 bei 3 dalies normos (galiojusios mokestiniu laikotarpiu) įtvirtino, kad tik tam tikros įstatyme (GPM 22 str. 1 d. 1 p.) įtvirtintos individualios veiklos pajamos (gyventojų individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą) yra priskirtinos A klasės pajamoms. Pareiškėjo gautos individualios veiklos pajamos nepriskirtinos minėtoms įstatyme įsakmiai išvardintoms individualios veiklos pajamoms, todėl turi būti priskirtos B klasės pajamoms, kurioms buvo (mokestiniu laikotarpiu) priskirtinos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Minėta, kad pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas.

31. Mokesčių administratorius teisingai taikė ir aiškino minėtas GPM įstatymo normas, todėl teisėtai administraciniu sprendimu nustatė pareigą pareiškėjui R. P. sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo B klasės pajamų.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius