2013-06-10 Nr. AB-2315-3-61-3-02785-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-998/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02785-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.7; 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Jovitui Elzbergui,

atsakovo atstovei L. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Z. skundu (I t., b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti jo atžvilgiu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) 2011 m. lapkričio 15 d. priimtą sprendimą Nr. KS-69 „Dėl A. Z., R. A. ir V. M.“ (toliau – ir VTEK Sprendimas).

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2011 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“ (toliau – ir Tarybos Sprendimas), kuriuo nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2012 metams buvo nustatyti 0,5 procento, 0,8 procento ir 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kurie diferencijuojami ir taikomi atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį. Tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas Tarybos Sprendimas, vykdydamas Vilniaus miesto savivaldybės mero funkcijas, dalyvavo ir A.

Z.. Po Tarybos Sprendimo priėmimo VTEK gavo Tarybos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos skundą dėl viešųjų ir privačių interesų pažeidimo, priimant Tarybos Sprendimą, ir pradėjo tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Z., mero pavaduotojo R. A. ir Tarybos nario V. M. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms. Pradėjus tyrimą, pareiškėjas, siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones dėl viešųjų ir privačių interesų pažeidimo, atsakovui pateikė išsamią informaciją, reikalingą sprendimui priimti.

Paaiškinime nurodė, jog Tarybos Sprendimas yra bendro pobūdžio, todėl negali sukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, Tarybos Sprendimu patvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai bus taikomi tik 2012 metų mokestiniam laikotarpiui, todėl priimant Tarybos Sprendimą nebuvo galima identifikuoti konkrečių asmenų, kuriems Tarybos Sprendimas sukurs realias teisines pasekmes, taip pat nebuvo įmanoma išskirti jokių privačių interesų, uždarosios akcinės bendrovės „BNA grupė“ (toliau – ir UAB „BNA grupė“) mokestinė našta dėl Tarybos Sprendimo priėmimo nepakito ir nepakis, o pareiškėjas, tapęs Vilniaus miesto savivaldybės meru ir siekdamas veikti išimtinai tik Vilniaus miesto savivaldybės interesais, atsiribojo nuo visų bendrovių, kurių akcijas valdo, ir kontrolę perdavė profesionaliems advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ teisininkams.

VTEK 2011 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. KS-69 „Dėl A. Z., R. A. ir V. M.“, kuriuo, be kita ko, nusprendė pripažinti, kad pareiškėjas nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir taip pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo padarytas pažeidimas pasireiškė tuo, kad jis dalyvavo Tarybos posėdyje, priimant Tarybos Sprendimą, ir buvo asmeniškai juo suinteresuotas, t. y. jis yra UAB „BNA grupė“ akcininkas, o ši bendrovė yra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtoja.

Nesutiko su VTEK Sprendimu ir teigė, jog tik nustačius visus teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamai taikyti teisės normas, ir juos tinkamai įvertinus, sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tuo tarpu atsakovas tinkamai neįvertino visų aplinkybių ir pareiškėjo pateiktos informacijos, kuri turi esminės reikšmės tinkamam veiksmų kvalifikavimui ir įstatymo taikymui. Pažymėjo, jog šiuo atveju svarbu analizuoti Įstatyme įtvirtintas interesų konflikto (Įstatymo 2 str. 4 d.), privataus intereso (Įstatymo 2 str. 2 d.) ir asmeninio suinteresuotumo (Įstatymo 2 str. 6 d.) sąvokas bei atsižvelgti į Įstatymo tikslus.

Padarė išvadą, jog lingvistiškai, sistemiškai ir logiškai aiškinant Įstatymą, matyti, kad interesų konfliktą galima konstatuoti tik tada, kai nustatyti visi požymiai: realus ir objektyvus asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, asmeninis suinteresuotumas dėl pareigų vykdymo metu priimamo sprendimo; aktyvus siekimas priimti sau palankų sprendimą – egzistuojantis privatus interesas turi daryti įtaką asmens elgesiui, priimant sprendimą; priimant sprendimą pirmenybė suteikiama ne viešiesiems, o privatiems interesams. Teigė, kad jo elgesys neatitiko viešųjų ir privačių interesų konfliktui konstatuoti būtinų požymių, nes, pirmiausia, nebuvo suinteresuotumo, galinčio turėti įtakos tarnybinių pareigų vykdymui.

Pažymėjo, jog jo suinteresuotumas objektyviai galėtų pasireikšti kaip siekis padidinti UAB „BNA grupė“ pelną arba sumažinti išlaidas priimamu Tarybos Sprendimu. Tuo tarpu Tarybos Sprendimas yra norminis administracinis aktas, kuris nustato bendro pobūdžio nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2012 metų mokesčio tarifus, kurie taikomi atsižvelgiant į objektyviai egzistuojantį nekilnojamojo turto pobūdį ir paskirtį, bet ne tokį turtą valdantį subjektą. Šis norminis administracinis aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei.

Taigi, jis negali sukurti interesų konflikto, kadangi nėra išskiriami konkretūs subjektai, kuriems šis aktas bus taikomas, atitinkamai neįmanoma išskirti konkrečius privačius interesus. Teigė, jog laikantis atsakovo pozicijos būtų galima prieiti nelogišką išvadą ir uždrausti visiems Tarybos nariams dalyvauti priimant analogiškus sprendimus. Taip pat galima teigti, kad visi Tarybos nariai pažeidė ir (ar) pažeis Įstatymą, jei dalyvaus tarybos posėdžiuose, kuriuose bus sprendžiami klausimai dėl automobilių stovėjimo Vilniaus mieste tarifų nustatymo, dėl visuomeninio transporto bilietų kainų nustatymo ir panašiai, kadangi galimai visi Tarybos nariai turi automobilį ir (ar) naudojasi viešojo transporto paslaugomis.

Akivaizdu, kad toks Įstatymo aiškinimas, kuriuo remiasi atsakovas, yra nepagrįstas, nelogiškas, neproporcingas ir neatitinkantis Įstatymo. Pabrėžė, jog Tarybos Sprendimas sukurs teises ir pareigas tik ateityje, t. y. 2012 metų mokestiniu laikotarpiu, todėl akivaizdu, kad šiuo metu neįmanoma tiksliai nustatyti asmenų, valdysiančių nekilnojamąjį turtą, kuriam bus taikomas Sprendimas. Aplinkybė, kad šiuo metu vienas ar kitas asmuo valdo nekilnojamąjį turtą, kuriam ateityje bus taikomas Tarybos Sprendimas, nesudaro pagrindo vienareikšmiai teigti, jog tas pats asmuo šį turtą valdys ir taikant Tarybos Sprendimą.

Būtent tai ir sudaro pagrindą teigti, kad tiek priimant Tarybos Sprendimą, tiek ir šiuo atveju neįmanoma išskirti konkrečių suinteresuotų asmenų. Atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo pažeidimas sukuria tam tikras pasekmes ir užtraukia atsakomybę jį pažeidusiam asmeniui, pažeidimo konstatavimas jokiu būdu negali būti paremtas abejonėmis, kad galbūt ateityje Tarybos Sprendimas patenkins jį priimant dalyvavusio asmens interesus. Dėl savo pasekmių pobūdžio VTEK sprendimas turi būti pagrįstas faktais ir neginčijamais argumentais, o ne abejonėmis, tačiau šiuo atveju tokių faktų ir įrodymų nėra bei negali būti.

Pažymėjo, jog Tarybos Sprendimas nepakeitė UAB „BNA grupė“ anksčiau taikyto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydžio. Iki Tarybos Sprendimo priėmimo, t. y. ankstesniais metais, galiojo vienas bendras 0,8 procento tarifas, kuris buvo nustatytas Tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1252, išskyrus 50 procentų lengvatą nekilnojamajam turtui, esančiam Gedimino prospekte nuo Vilniaus gatvės iki A. Goštauto gatvės, Rūdninkų ir Vokiečių gatvėse, kuriame vykdoma veikla kultūros, švietimo, viešojo maitinimo srityje. Ši lengvata buvo nustatyta Tarybos 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1-1555 ir galiojo 2010 bei 2011 metais.

Tuo tarpu UAB „BNA grupė“ valdo tik turtą, kuriam buvo ir yra taikomas 0,8 procento tarifas. Tarybos Sprendimas taip pat nepakeitė UAB „BNA grupė“ valdomam turtui taikomo nekilnojamojo turto mokesčio tarifo, kadangi jo 1.3 punktas nustato 0,8 procento tarifą. Būtent minėtas punktas ir bus taikomas UAB „BNA grupė“, kadangi bendrovė neturi turto, kuriam būtų taikomas lengvatinis 0,5 procento tarifas. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovo argumentai, kad UAB „BNA grupė“ turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bus taikomas 0,5 procento mokesčio tarifas, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad Tarybos Sprendimo 1.1.4 punktu reglamentuota, jog nekilnojamojo turto mokesčio tarifas – 0,5 procento – nustatytas tik tam tikros paskirties statiniams: kultūros paskirties statiniams, išskyrus naktinius klubus; poilsio paskirties statiniams; viešbučių paskirties statiniams; maitinimo paskirties statiniams, išskyrus naktinius barus (klubus); statiniams, naudojamiems viešiesiems poreikiams kultūros ir švietimo srityje tenkinti (knygynams, galerijoms, menų dirbtuvėms).

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 77 dalį statinio paskirtis yra statinio viešame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas, o statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tikslinė paskirtis, nurodyta nekilnojamojo turto registre (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), yra gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai), todėl Tarybos Sprendime nustatytas 0,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas UAB „BNA grupė“ nebus taikomas. Statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bus taikomas bendras 0,8 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas.

Padarė išvadą, kad UAB „BNA grupė“ mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio dydis 2012 metais nepasikeis, todėl nei bendrovė, nei akcininkai nepatirs jokios naudos. Be to, gali atsitikti ir taip, kad bendrovė 2012 metų mokestiniu laikotarpiu apskirtai neturės jokio nekilnojamojo turto, todėl Tarybos Sprendimas jai nebus taikomas. Teigė, jog jis, dalyvaudamas priimant Tarybos Sprendimą, užtikrino viešojo intereso apsaugą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei nurodė, jog šiuo atveju sprendimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2012 metams Vilniaus miesto savivaldybėje turėjo būti priimtas iki 2011 m. birželio 1 d., o tuo atveju, jei tai nebūtų buvę padaryta, 2012 metais visam nekilnojamajam turtui būtų buvęs taikomas 0,3 procento tarifas.

Taip akivaizdžią naudą būtų patyrusi su pareiškėju susijusi UAB „BNA grupė“, o Vilniaus miesto savivaldybė būtų surinkusi galimai 3 kartus mažiau nekilnojamojo turto mokesčio nei įprastai (ankstesniais metais). Šiuo atveju egzistavo reali grėsmė, kad sprendimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo 2012 metams nustatymo nebus priimtas iki birželio 1 d., kadangi galėjo nesusidaryti reikalinga balsų dauguma. Be to, Tarybos Sprendimo priėmimo klausimas buvo sprendžiamas tik 2011 m. gegužės 18 d., o jo nepriėmus, atsižvelgiant į tai, jog Tarybos posėdžiai šaukiami kas dvi savaites, bei į tai, kad naujo sprendimo projektą reikėtų suderinti įvairiuose savivaldybės komitetuose, pakartotinas balsavimas šiuo klausimu anksčiausiai būtų galėjęs įvykti tik 2011 m. birželio 1 d.

– jau praleidus NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Taigi akivaizdu, kad, nepriėmus Tarybos Sprendimo, 2012 metams būtų nustatytas 0,3 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, kuris būtų akivaizdžiai nenaudingas Vilniaus miesto savivaldybei. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjas padarė išvadą, kad dalyvaudamas ir balsuodamas už Tarybos Sprendimo priėmimą jis užtikrino viešojo intereso apsaugą bei užkirto kelią galimybei nustatyti itin mažą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą 2012 metams, kartu nesudarė galimybių UAB „BNA grupė“ taikyti 0,3 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifą vietoje 0,8 procento.

Pareiškėjo teigimu, toks elgesys akivaizdžiai atitinka Įstatymo tikslą – užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, o jo nedalyvavimas, priimant Tarybos Sprendimą, būtų galėjęs sukelti interesų konfliktą. Nurodė, kad Tarybos 2011 m. gegužės 18 d. posėdyje balsuoti dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo užsiregistravo 46 Tarybos nariai, iš kurių už tokių tarifų nustatymą balsavo 26, prieš – 6, susilaikė – 11, nebalsavo 3 nariai. Taigi, kvorumą šiuo klausimu sudarė 46 nariai, todėl tarifams patvirtinti turėjo būti surinkti mažiausiai 24 balsai.

Vadinasi, pareiškėjas, R. A. ir V. M. (jų atžvilgiu priimtas VTEK Sprendimas) turėjo visas galimybes susilaikyti nuo balsavimo ar balsuoti prieš ir užkirsti kelią Tarybos Sprendimui priimti, kadangi už Tarybos Sprendimą balsavusių narių skaičius sudarytų tik 23. Jei šie asmenys būtų siekę sau asmeninės naudos, jie galimai būtų taip ir pasielgę, kadangi toks elgesys būtų užtikrinęs 0,3 procento tarifo taikymą. Tvirtino, kad Tarybos Sprendimas nedaro jokios įtakos UAB „BNA grupė“ teisėms ir pareigoms, įskaitant bendrovės pelnui.

Priimant Tarybos Sprendimą neegzistavo ir negalėjo egzistuoti privatus interesas, skatinantis jį dalyvauti priimant Tarybos Sprendimą. Tuo tarpu Tarybos Sprendimo priėmimas užtikrino, kad pirmenybė būtų suteikta viešajam, o ne privačiam interesui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nėra visų būtinų viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių, darytina išvada, jog nebuvo pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, todėl VTEK Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas VTEK atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 32–36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir VTEK Sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nurodė, jog VTEK Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nes, būdamas privačiais interesais susaistytas su nekilnojamąjį turtą valdančia bendrove, dalyvavo svarstant ir priimant tai bendrovei mokesčius nustatantį sprendimą. Pabrėžė, jog Įstatymas (Įstatymo 3 str. 1 d. 1 ir 2 p.) įpareigoja valstybės tarnyboje dirbančius asmenis nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti savo tarnybines pareigas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Tokiems asmenims Įstatymas draudžia dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie jiems sukelia ar gali sukelti interesų konfliktą (Įstatymo 11 str. 1 d.). Atitinkamai būdamas tokioje interesų konflikto situacijoje, kai yra sprendžiamas jam ar jo artimam asmeniui rūpimas klausimas, valstybės tarnyboje dirbantis asmuo privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 2 d.).

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai nėra nauji, jie jau buvo pateikti VTEK, įvertinti ir motyvuotai atmesti ginčijamame VTEK Sprendime. Nesutinka su pareiškėjo nurodytais požymiais, kurie, jo nuomone, turi būti nustatyti tam, kad būtų galima konstatuoti esant interesų konfliktą, ir nurodo, kad pareiškėjas remiasi subjektyvia, išimtinai jam palankia teisės normų interpretacija, kuri neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos Įstatymo pažeidimų bylose. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs (administracinės bylos Nr. A14-844/07 ir Nr. A556-2997/2011), kad Įstatymas savo esme yra prevencinis.

Tai reiškia, kad norint konstatuoti įstatymo pažeidimą, nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. nevykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįsti atmestini argumentai, kad visų pirma turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas turėjo privatų interesą, susijusį su Tarybos sprendimo priėmimu, t. y. realus ir objektyviai egzistuojantis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos, vykdant tarnybines pareigas.

Pabrėžė, jog objektyviai egzistuojantis viešasis interesas savaime nereiškia, kad sprendimui priimti įtakos nedaro jokie pašaliniai interesai. Įstatymas aiškiai nurodo, kad asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, privalo nusišalinti nuo tokių sprendimų, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (Įstatymo 11 str. 2 d., 2 str. 4 d.), o tai reiškia, kad sprendimas gali būti (ir turėtų būti) grindžiamas bendruoju visuomenės interesu, bet kartu gali būti veikiamas ir privataus intereso, nuo kurio įtakos Įstatymas ir saugo teisėkūrą.

Pažymėjo, jog aplinkybė, kad Tarybos Sprendimas yra bendro pobūdžio norminis aktas, pati savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Pabrėžė, jog Įstatymo 11 straipsnis nenustato išimčių, priimant bendro pobūdžio sprendimus, t. y. priimant tokius sprendimus galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės (informavimas, nusišalinimas ir kt.). Be to, Tarybos Sprendimas yra skirtas ne visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o tik tiems, kurie moka nekilnojamojo turto mokestį, kitaip tariant, Tarybos Sprendimu yra suinteresuoti ne visi, o tik tam tikri subjektai.

Tarybos Sprendimas nustato ne unifikuotą, o diferencijuotą mokesčių naštą atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, priežiūros būklę ir kitus kriterijus (kultūros paskirties statiniai, viešbučių paskirties statiniai, maitinimo paskirties statiniai, patalpos ir statiniai, kurie yra nenaudojami, ir kt.), o tai reiškia, kad kiekvienas mokesčio mokėtojas yra tiesiogiai suinteresuotas dėl palankiausio mokestinio režimo jam aktualiame segmente. Nagrinėjamu atveju tas pats pasakytina ir apie pareiškėją, kaip komercinės paskirties nekilnojamojo turto turinčios bendrovės akcininką.

Nurodė, kad Įstatyme nustatyti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, yra skirti valdyti realiai pasireiškiančius, o ne menamus interesų konfliktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2011 m. gegužės 18 d. Tarybos posėdyje buvo suinteresuotas Tarybos Sprendimu, nustatančiu mokesčius jo valdomai bendrovei, todėl turėjo nusišalinti nuo jo priėmimo. Menama situacija, kad Tarybos narys nekilnojamojo turto galėtų įsigyti jau nustačius mokestinį režimą, interesų konflikto, priimant sprendimą, nekelia ir todėl pareiga nusišalinti jam nekyla.

Teigė, jog pareiškėjas, teigdamas, kad UAB „BNA grupė“ mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio dydis 2012 metais nepasikeis, todėl nei bendrovė, nei akcininkai nepatirs jokios naudos, nes UAB „BNA grupė“ valdo turtą, kuriam buvo ir yra taikomas 0,8 procento tarifas, o turto, kuriam būtų taikomas lengvatinis 0,5 procento tarifas, neturi, pateikia netikslią ir klaidinamą informaciją. VTEK Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas valdo stambų (apie (duomenys neskelbtini) proc.) UAB „BNA grupė“ akcijų paketą. Deklaruotas mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis Vilniaus mieste 2010 metais bendrovei sudarė apie (duomenys neskelbtini) Lt, preliminariais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) duomenimis 2012 metais mokėtinas mokestis sudarys apie (duomenys neskelbtini) Lt.

Bendrovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai Užupio, Vienuolio, Barboros Radvilaitės gatvėse, kuriems 2012 metais taikytinas 0,8 procento tarifas, ir kavinės patalpos, kurioms 2012 metais taikytinas 0,5 procento tarifas. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. rugpjūčio 29 d. išrašas patvirtina, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A2p, yra „Gyvenamasis namas su kavinės patalpomis“, pastato savininkas – UAB „BNA grupė“ (2.5 p.).

Iš 2009 m. vasario 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties matyti, kad UAB „BNA grupė“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, lA2p, negyvenamąsias kavinės patalpas nuomoja uždarajai akcinei bendrovei „Restoranų valdymas“ (toliau – ir UAB „Restoranų valdymas“), patalpos nuomojamos nuomininko restoranui (1.1 p.). Pagal Tarybos Sprendimo 1.1.4 punktą maitinimo paskirties statiniams, išskyrus naktinius barus (klubus), 2012 metams nustatomas 0,5 procento tarifas. Nagrinėjamu atveju UAB „BNA grupė“ galimai buvo suinteresuota ne tik dar didesniu mokesčio tarifo dydžio sumažinimu, bet ir palankaus mokesčio tarifo dydžio išsaugojimu.

Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pagal Tarybos Sprendimą, kuriam jis pritarė balsuodamas, komercinės paskirties nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydis 2012 metais nesikeis, pareiškėjo veiksmų vertinimo bei kvalifikavimo nekeičia ir pažeidimo nepanaikina. Be to, Tarybos patvirtinti UAB „BNA grupė“ aktualūs tarifai nėra maksimalūs. Priešingai, vienu atveju tarifas yra 0,2 procento, o kitu atveju 0,5 procento mažesnis negu NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta viršutinė tarifo dydžio riba (1 proc.), todėl tarifai akivaizdžiai palankūs bendrovei.

Pažymėjo, kad sprendimo dėl nekilnojamojo turto mokesčio dydžio nustatymo reikalingumas savaime nereiškia pareiškėjo veiksmų, priimant šį sprendimą, nešališkumo ir objektyvumo. Šiuo atveju svarbu, kad versle dalyvaujantis asmuo (stambus akcininkas) pats nusistatė sau mokesčius. Būtent išvengti tokių situacijų ir yra skirtas Įstatymas, kuriame įstatymų leidėjas įtvirtino konkrečias priemones, užtikrinančias, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams. Nurodė, jog specialiame savivaldybių tarybų narių veiklą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme – nustatyta, kad tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Įstatymui (Vietos savivaldos įstatymo 23 str. 4 p.).

Atsakovo nuomone, tai reiškia, kad pareiškėjo teisė dalyvauti ir balsuoti Tarybos posėdžiuose nėra absoliuti, ja meras, kaip Tarybos narys, gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia Įstatymo, kaip viešojo intereso apsaugos garanto. Nurodė, kad pateiktas aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką Įstatymo pažeidimų bylose (administracinė byla Nr. A442-1422/2010), todėl pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju tiesioginių Tarybos nario pareigų vykdymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, yra nepagrįsti.

Pažymėjo, jog savivaldybės meras yra valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, o valstybės tarnyboje dirbantys asmenys privalo ne tik vengti interesų konflikto, bet ir elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Priešingu atveju kyla pagrįstų įtarimų, kad sprendimai priimami neskaidriai, o tai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės ir vietos savivaldos įstaigomis, silpnina valdžios institucijų administracinius gebėjimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, o visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, jog valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų (administracinė byla Nr. A3-750/2004).

Atitinkamai ir pareiškėjui, kaip savivaldybės merui, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai, o dėl jo veiksmų Vilniaus miesto gyventojams turi nekilti abejonių. Nagrinėjamu atveju privatus pareiškėjo interesas pasireiškė suinteresuotumu sėkminga jo valdomos bendrovės veikla. Pareiškėjas valdo stambų (apie (duomenys neskelbtini) proc.) akcijų paketą įmonės, kuri moka didelį nekilnojamojo turto mokestį (apie (duomenys neskelbtini) Lt). Tuo tarpu dalyvavimą juridiniame asmenyje, pavyzdžiui, akcijų turėjimą, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos prilygina privačiam valstybės tarnyboje dirbančio asmens interesui, dėl kurio jam einant pareigas gali kilti šiame Įstatyme nurodyta interesų konflikto situacija.

Pareiškėjas, dalyvaudamas svarstant ir priimant sprendimus dėl mokesčio tarifo dydžio nustatymo nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste valdančioms įmonėms, inter alia UAB „BNA grupė“, realizavo turimą privatų suinteresuotumą. Pažymėjo, kad sąsajas su bendrovės veikla kaip privatų interesą pareiškėjas yra nurodęs pateiktoje privačių interesų deklaracijoje. Nagrinėjama situacija, atsakovo nuomone, atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto definiciją. Pažymėjo, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo, dėl savo sąsajų su nekilnojamąjį turtą valdančia bendrove negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas, todėl turėjo nusišalinti nuo tokių sprendimų priėmimo (Įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.), tačiau nusišalinimo pareigos nevykdė ir dalyvavo sprendimo, susijusio su jo privačiais interesais, priėmimo procedūrose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu (III t., b. l. 11–20) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, jog Taryba 2011 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, kuriuo nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2012 metams nustatė 0,5 procento, 0,8 procento ir 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami ir taikomi atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį. Tarybos Sprendime nurodyta, kad nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai taikomi 2012 metų mokestiniam laikotarpiui. Tarybos posėdyje, kuriame buvo priimtas Tarybos Sprendimas, dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės meras pareiškėjas A.

Z.. Kaip matyti iš posėdžio protokolo, 10 klausimu buvo svarstytas sprendimas „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, už kurį balsavo pareiškėjas. VTEK 2011 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. KS-69 konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nes, būdamas privačiais interesais susaistytas su nekilnojamąjį turtą valdančia bendrove, dalyvavo svarstant ir priimant tai bendrovei mokesčius nustatantį sprendimą. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas valdo (duomenys neskelbtini) procento visų bendrovės UAB „BNA grupė“ akcijų paketą.

Deklaruotas apskaičiuotas mokėtinas nekilnojamojo turto mokestis nuo 2009 metų bendrovei sudarė (duomenys neskelbtini) Lt, o preliminariais VMI prie FM duomenimis, 2012 metais mokėtinas mokestis sudarys (duomenys neskelbtini) Lt. Bendrovei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektai Užupio, Vienuolio, Barboros Radvilaitės gatvėse, kuriems 2012 metais bus taikomas 0,8 procento tarifas, ir kavinės patalpos. Pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1A2p, yra „Gyvenamasis namas su kavinės patalpomis“, pastato savininkas – UAB „BNA grupė“, kuri pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, lA2p, negyvenamąsias kavinės patalpas nuomoja UAB „Restoranų valdymas“, patalpos nuomojamos nuomininko restoranui.

Pagal Tarybos Sprendimo 1.1.4 punktą maitinimo paskirties statiniams, išskyrus naktinius barus (klubus), 2012 metams nustatomas 0,5 procento tarifas. Minėtame statinyje yra 100,85 kv. m ploto kavinės patalpos, o Tarybos Sprendime 0,5 procento tarifas nustatomas statiniams, bet ne patalpoms, kurios nėra suformuotos kaip atskiras daiktas. Pažymėjo, kad ši aplinkybė dėl tarifo dydžio neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti. Remdamasis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei 11 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A3-750/2004), pažymėjo, jog pareiškėjui, kaip savivaldybės merui, turi būti taikomi aukščiausi elgesio standartai ir dėl jo veiksmų neturi kilti abejonių.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju privatus pareiškėjo interesas pasireiškė suinteresuotumu sėkminga jo, kaip akcininko, valdomos bendrovės veikla. Pareiškėjas valdo stambų ((duomenys neskelbtini) proc.) akcijų paketą įmonės, kuri moka nekilnojamojo turto mokestį. Deklaruotas 2009 metų nekilnojamojo turto mokestis bendrovei sudarė (duomenys neskelbtini) Lt, o preliminariais VMI prie FM duomenimis, 2012 metais mokėtinas mokestis sudarys (duomenys neskelbtini) Lt. Pabrėžė, jog dalyvavimą juridiniame asmenyje – akcijų turėjimą – Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos prilygina privačiam valstybės tarnyboje dirbančio asmens interesui, dėl kurio jam einant pareigas gali kilti šiame Įstatyme nurodyta interesų konflikto situacija.

Pažymėjo, kad sąsajas su bendrovės veikla kaip privatų interesą pareiškėjas yra nurodęs pateiktoje privačių interesų deklaracijoje. Vertino, kad ši situacija atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto definiciją. Sprendė, kad, dalyvaudamas svarstant ir priimant Tarybos Sprendimą dėl mokesčio tarifo dydžio nustatymo nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste valdančioms įmonėms, inter alia UAB „BNA grupė“, pareiškėjas realizavo turimą privatų suinteresuotumą. Atsižvelgdamas į Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A14-844/2007 ir Nr. A556-2997/2011), kad pažeidimui konstatuoti nėra būtina realizuoti privatų interesą, todėl kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, jog, visų pirma, turi būti nustatyta faktinė aplinkybė, kad jis turėjo privatų interesą, susijusį su savivaldybės tarybos sprendimo priėmimu, t. y. realus ir objektyviai egzistuojantis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos tarnybinių pareigų vykdymui.

Pabrėžė, kad priimamas sprendimas gali būti grindžiamas bendruoju visuomenės interesu ir kartu veikiamas privataus intereso, kaip ir buvo šiuo atveju, todėl pareiškėjas privalėjo nusišalinti (Įstatymo 11 str. 2 d., 2 str. 4 d.). Nurodė, jog tai, kad Tarybos Sprendimas yra bendro pobūdžio norminis aktas, savaime neeliminuoja galimos interesų konflikto situacijos. Įstatymo 11 straipsnis nenustato išimčių bendro pobūdžio sprendimams priimti, t. y. priimant tokius sprendimus, galioja bendrosios interesų konfliktų valdymo taisyklės (informavimas, nusišalinimas ir kt.).

Tarybos Sprendimas yra skirtas ne visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o tik tiems, kurie moka nekilnojamojo turto mokestį, kitaip tariant, Tarybos Sprendimu yra suinteresuoti ne visi, o tik tam tikri subjektai. Tarybos Sprendimas nustato ne unifikuotą, o diferencijuotą mokesčių naštą atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, priežiūros būklę ir kitus kriterijus (kultūros paskirties statiniai, viešbučių paskirties statiniai, maitinimo paskirties statiniai, patalpos ir statiniai, kurie yra nenaudojami, ir kt.), iš ko galima daryti išvadą, kad kiekvienas mokesčio mokėtojas turi tiesioginį suinteresuotumą dėl palankiausio mokestinio režimo jam aktualiame segmente.

Nagrinėjamu atveju tas pats pasakytina ir apie pareiškėją, kaip nekilnojamojo turto turinčios bendrovės pagrindinį akcininką, kuris valdo (duomenys neskelbtini) procento visų bendrovės akcijų. Pakartodamas atsakovo argumentus, teismas pažymėjo, jog Įstatyme nustatyti reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, yra skirti valdyti realiai pasireiškiančius, o ne menamus interesų konfliktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2011 m. gegužės 18 d. Tarybos posėdyje buvo suinteresuotas Tarybos Sprendimu, nustatančiu mokesčius jo valdomai bendrovei, todėl turėjo nusišalinti nuo jo priėmimo.

Taigi, interesų konfliktas gali kilti dėl konkretaus asmens egzistuojančio konkretaus intereso, o ne dėl menamo teorinio. Teismas palaikė atsakovo argumentus dėl tarifo dydžio įtakos pareiškėjo suinteresuotumui ir pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pagal Tarybos Sprendimą, kuriam jis pritarė balsuodamas, komercinės paskirties nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydis 2012 metais nesikeis, pareiškėjo veiksmų vertinimo bei kvalifikavimo nekeičia, nes pažeidimo nepanaikina. Vertino, jog sprendimo dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydžio nustatymo reikalingumas savaime nereiškia pareiškėjo veiksmų, priimant šį sprendimą, teisėtumo.

Šiuo atveju svarbu, kad versle dalyvaujantis asmuo (stambus akcininkas) nusistatė sau mokesčius. Teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A442-1422/2010), pareiškėjo teiginius, kad nagrinėjamu atveju tiesioginių Tarybos nario pareigų vykdymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, laikė nepagrįstais.

III. Pareiškėjas A. Z. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 26–36), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Interesų konfliktas galėjo būti konstatuotas tik tada, jeigu (1) būtų nustatytas konkretus subjektų, kurių teisėms turi įtakos Tarybos Sprendimas, ratas ir (2) į tą subjektų ratą neabejotinai patektų pareiškėjas ar su juo susiję asmenys. Taip pat turėtų egzistuoti kiti Įstatyme nustatyti interesų konflikto požymiai. Tuo tarpu nurodytas aplinkybes įmanoma nustatyti tik tinkamai įvertinus Tarybos Sprendimą, t. y. nustačius, kam, kaip ir kada jis yra ar bus taikomas. Toks įvertinimas įmanomas tik sistemiškai išanalizavus mažiausiai tris Tarybos Sprendimo požymius – jo pobūdį, turinį – kriterijus, kuriais apibrėžiama Tarybos Sprendimo taikymo sritis, jo taikymo specifiką laiko atžvilgiu. Nurodytame kontekste pareiškėjas sutinka su teismo išvada, jog pats savaime sprendimo pobūdis neeliminuoja interesų konflikto situacijos, tačiau turi būti atliktas ir kitų Tarybos Sprendimo požymių įvertinimas. Tvirtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Tarybos Sprendimo taikymo srities asmenų ir laiko atžvilgiu. Pažymi, jog Tarybos Sprendimo taikymo sritį asmenų atžvilgiu lemia ne asmens savybė – nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimas, o nekilnojamojo turto priklausomybė. Taigi, Tarybos Sprendimo taikymas arba netaikymas konkretiems asmenims yra susijęs su nekilnojamuoju turtu, o ne su asmenimis. Pabrėžia, jog Tarybos Sprendimas nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus būsimiems – 2012 metams, todėl norint identifikuoti asmenis, su kurių teisėmis yra susijęs šis sprendimas, būtina nustatyti, kas ir kokį nekilnojamąjį turtą valdys 2012 metais. Tarybos Sprendimo priėmimo metu nebuvo jokių objektyvių metodų šioms aplinkybėms nustatyti, atitinkamai nebuvo galimybės identifikuoti konkrečius asmenis, kuriems bus taikomas Tarybos Sprendimas. Atsižvelgęs į tai, daro išvadą, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad Tarybos Sprendimas taikomas asmenims, kurie moka nekilnojamojo turto mokestį, įskaitant UAB „BNA grupė“, taip pat nepagrįsta ir išvada, kad pareiškėjas buvo suinteresuotas Tarybos Sprendimo priėmimu bei taip pažeidė Įstatymo reikalavimus.

2. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog interesų konfliktas galimas tik dėl egzistuojančio ir realaus intereso, tačiau pripažino, kad pareiškėjas yra suinteresuotas Tarybos Sprendimu, nors nėra aišku, kuriems asmenims jis bus taikomas. Taip teismas skundžiamame sprendime prieštaravo pats sau, o sprendimas ir interesų konflikto situacijos konstatavimas, esant menamam privačiam interesui, yra neteisėtas. Teigia, jog Tarybos Sprendimo priėmimo metu jis neturėjo objektyviai egzistuojančio privataus intereso, susijusio su šiuo sprendimu, o jo interesas galėjo būti pripažintas tik menamu, nes objektyviai nebuvo įmanoma nustatyti nė vieno asmens, kuris tikrai valdys apmokestinamą nekilnojamąjį turtą 2012 metais ir jam bus taikomas Tarybos Sprendimas.

3. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktą Įstatymo pažeidimas laikytinas tarnybiniu nusižengimu. Pabrėžia, jog Įstatymo pažeidimas, kaip ir bet kuris kitas tarnybinis nusižengimas, gali būti konstatuotas tik tada, kai nėra abejonių dėl šio pažeidimo egzistavimo, o jei yra, tai tik tada, kai tokios abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nagrinėjamu atveju egzistuoja abejonė, ar pareiškėjas galėjo turėti privatų interesą Tarybos Sprendimo atžvilgiu. Kadangi nėra objektyvių įrodymų ir neginčijamų argumentų, kurie galėtų patvirtinti, kad Tarybos Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas tikrai turėjo ar galėjo turėti privatų interesą, susijusį su priimamu sprendimu, nėra teisėto pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymą ir padarė tarnybinį nusižengimą, sukeldamas interesų konfliktą.

4. Skundžiamame teismo sprendime Įstatymas aiškinamas plečiamai, o tai yra draudžiama. Teigia, jog pagal ginčijamame sprendime pateiktą aiškinimą, nėra įmanoma identifikuoti, kada bus padarytas Įstatymo pažeidimas, o kada ne. Be to, Įstatymo pažeidimo konstatavimas priklauso nuo valstybės tarnautojo atliekamų veiksmų konteksto, todėl tais atvejais, kai priimamas bendro pobūdžio norminis teisės aktas, Įstatymo pažeidimas gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais. Atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis teismo sprendime pateiktu išaiškinimu, be Įstatymo pažeidimo negalėtų būti priimtas nė vienas bendro pobūdžio norminis aktas.

5. Teismas tinkamai neįvertino viešojo ir privataus interesų santykio šioje byloje. Teigia, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad tuo atveju, jeigu jis būtų turėjęs privatų interesą, būtų buvę palankiau, kad Tarybos Sprendimas nebūtų buvęs priimtas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo privatų interesą, Įstatymo pažeidimas negalėtų būti konstatuotas, nes, priimant Tarybos Sprendimą, prioritetas buvo suteiktas viešajam interesui.

Atsakovas VTEK atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 51–54) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o VTEK Sprendimą palikti galioti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių normos taikytinos ir bendro pobūdžio norminių aktų rengimo, svarstymo ir priėmimo procedūroms (administracinė byla Nr. A662-2312/2011).

2. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A261-3154/2011), abejonės dėl interesų konflikto buvimo aiškinamos viešojo intereso naudai, t. y. Įstatymo nuostatos aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Įstatymo tikslą – užtikrinti sprendimų nešališkumą. Pažymi, jog hipotetinė galimybė, kad pareiškėjo valdoma bendrovė iki 2012 metų gali parduoti visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą Vilniuje, nepanaikina pareiškėjo šališkumo, svarstant ir priimant Tarybos Sprendimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. KS-69 „Dėl A. Z., R. A. ir V. M.“, kuriuo, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas, Tarybos posėdyje balsavęs dėl sprendimo „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (ginčo teisiniams santykiams aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2012 m. birželio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo ir pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje iš esmės kilo klausimas dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų, susijusių su šio Įstatymo pažeidimais, aiškinimo.

Šiuo atžvilgiu, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama vešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 str.). Siekiant šių uždavinių, Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. To paties Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi, kaip yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.).

Tuo tarpu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis administracinių teismų praktikoje aiškinama kaip draudžianti atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus – t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011 ir kt.). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013 ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012 ir kt.).

Taip pat pažymėtina, kad terminai „interesų konfliktas“, „viešieji interesai“, „privatūs interesai“ yra specialūs teisiniai terminai. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Tuo tarpu viešieji interesai Įstatyme suprantami kaip visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Įstatymo 2 str. 3 d.), o privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 str. 2 d.). Atitinkamai asmeninis suinteresuotumas, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, yra valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto buvimo. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Tačiau valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1422/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „BNA Ergo“, kurios (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) proc.) akcijų turi pareiškėjas, yra UAB „BNA grupė“, kuri Vilniaus mieste turi nekilnojamojo turto ir moka nekilnojamojo turto mokestį, akcininkai (pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) proc.) UAB „BNA grupė“ akcijų, o UAB „BNA Ergo“ – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) proc.) UAB „BNA grupė“ akcijų) (I t., b. l. 21–26, 82–83, 185, 187–188; II t., b. l. 18–20, 31–38). Be to, kaip matyti iš VMI prie FM 2011 m. liepos 12 d. rašto Nr. (29.2-31-3)-R-6633, UAB „BNA grupė“ mokėtinas mokestis už nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste 2009 m. sudarė (duomenys neskelbtini) Lt, 2010 m. – (duomenys neskelbtini) Lt, o preliminariais skaičiavimais nekilnojamojo turto mokestis už 2012 m. sudarys (duomenys neskelbtini) Lt (I t., b. l. 92). Pabrėžtina, jog minėtų byloje nustatytų aplinkybių iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju Tarybos Sprendimo svarstymo ir priėmimo metu objektyviai egzistavo aiškus pareiškėjo asmeninis suinteresuotumas ir privatus interesas, pasireiškęs stambaus UAB „BNA grupė“, turinčios Vilniaus mieste nekilnojamojo turto ir mokančios nekilnojamojo turto mokestį, kurio suma negali būti laikoma nereikšminga, akcijų paketo turėjimu. Atsižvelgiant į tai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Sprendimu nustatyti nekilnojamojo mokesčio tarifai taikytini tik už 2012 metus, o Sprendimo svarstymo ir priėmimo metu nebuvo aišku, kokį turtą tuo mokestiniu laikotarpiu valdys su pareiškėju susijusios įmonės, kadangi šiuo atveju svarbu tai, ar pareiškėjo asmeninis suinteresuotumas ir privatus interesas egzistavo būtent minėto Sprendimo svarstymo bei priėmimo metu.

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, jog pareiškėjas, nepaisydamas minėtų aplinkybių, dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. posėdyje svarstant ir priimant sprendimą Nr. 1-26 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo“, kuriuo nekilnojamajam turtui, esančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, 2012 metams buvo nustatyti 0,5 procento, 0,8 procento ir 1 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kurie diferencijuojami ir taikomi atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas ir faktines bylos aplinkybes bei teismų praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui dalyvaujant Tarybos 2011 m. gegužės 18 d. Sprendimo Nr. 1-26 svarstyme ir priėmime, atsirado konkrečios tarnybinės veiklos aplinkybės, dėl kurių, vertinant jas kartu su minėtomis pareiškėjo asmeninį suinteresuotumą ir privatų interesą patvirtinančiomis aplinkybėmis, išreiškiančiomis prielaidas interesų konfliktui kilti, konstatuotinas interesų konfliktas. Tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju vis tiek dalyvavo Tarybos 2011 m. gegužės 18 d. posėdyje svarstant bei priimant minėtą Sprendimą, apie esamą interesų konfliktą nieko neinformavo ir nuo Sprendimo svarstymo bei priėmimo nenusišalino, t. y. nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, bei pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad sprendžiant, ar tam tikras elgesys sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą, be kita ko, turi būti nustatyta, ar priimant sprendimus pirmenybė suteikiama privačiam interesui, o ne viešajam, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip jau buvo minėta, Įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013). Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų reikalavimų, o aplinkybė, ar draudimą dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, pažeidęs asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, pasiekė norimą rezultatą, taip pat nėra teisiškai reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2624/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad jis, dalyvaudamas Tarybos 2011 m. gegužės 18 d. Sprendimo Nr. 1-26 svarstyme bei balsuodamas už jo priėmimą, užtikrino viešojo intereso apsaugą ir užkirto galimybes nustatyti itin mažą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą 2012 metams, o minėtas Sprendimas nepakeitė anksčiau UAB „BNA grupė“ valdomam turtui taikyto nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydžio, be to, UAB „BNA grupė“ dėl Vilniaus mieste turimo nekilnojamojo turto yra sudariusi nuomos sutartis, pagal kurias nuomininkai įsipareigojo kompensuoti nuomotojui nekilnojamojo turto ir kitus valstybės mokesčius.

Pabrėžtina, jog Įstatymas nenumato jokių išimčių, kuomet asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, galėtų neinformuoti savo tiesioginio vadovo ar institucijos vadovo įgalioto atstovo bei asmenų, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nenusišalinti nuo dalyvavimo sprendimo, kuris sukelia interesų konfliktą, rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 18 d. posėdžio Nr. 3 protokolo Nr. 2–3 (I t., b. l. 96–113), svarstant nekilnojamojo turto mokesčio tarifų 2012 metams nustatymo klausimą nuo šio klausimo svarstymo ir sprendimo dėl jo priėmimo nusišalinimo tik A. L. (A. L.). Tuo tarpu pareiškėjas apie tai, kad, jo teigimu, dalyvauti minėto Tarybos Sprendimo svarstyme ir priėmime jį įpareigoja viešasis interesas, nieko neinformavo. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu yra siekiama užkirsti kelią bet kokioms abejonėms dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, neturi jokios reikšmės aplinkybė, ar asmens, patekusio į viešųjų ir privačių interesų konfliktą, balsas buvo lemiamas priimant (ar nepriimant) atitinkamą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-101/2012 ir kt.). Įstatymų leidėjas nustatė, kad vien suinteresuoto asmens dalyvavimas svarstyme gali turėti įtakos teisingų sprendimų priėmimui, todėl dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą pažeidžia Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008, Administracinių teismų praktika Nr. 16, P. 287–292). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėją elgtis taip, jog nekiltų jokių net menkiausių abejonių jo nešališkumu, įpareigoja ne tik minėtos Įstatymo nuostatos, tačiau toks įpareigojimas kyla ir iš paties pareiškėjo kaip savivaldybės mero statuso bei jam keliamų reikalavimų ir su tuo susijusių visuomenės lūkesčių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad bendro pobūdžio norminio teisės akto atveju nėra galimas interesų konfliktas. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad interesų konflikto situacijos savaime neeliminuoja faktas, jog dalyvaujama rengiant, svarstant ar priimant norminį administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012). Įstatymas nenumato išimčių tokio pobūdžio sprendimų priėmimui. Šiuo atveju svarbu tai, jog į Tarybos 2011 m. gegužės 18 d. Sprendimo Nr. 1-26, be kita ko, nustačiusio konkrečius nekilnojamojo mokesčio tarifus, reguliavimo sritį pateko ir UAB „BNA grupė“, kurios stambų akcijų paketą turi pareiškėjas.

Tai, kad bendrovių, kurių akcijų turi pareiškėjas, kontrolė perduota advokatų kontoros teisininkams, pareiškėjo asmeninio suinteresuotumo ir privataus intereso nepaneigia bei interesų konflikto situacijos nepašalina. Kaip minėta, įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo ir būtų išvengta interesų konflikto situacijos, tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju šių reikalavimų nevykdė.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad priimant bendro pobūdžio teisės aktus, galimos situacijos, kai dauguma Tarybos narių atsiduria interesų konflikto situacijoje. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tai nepašalina valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų pareigos laikytis Įstatymo reikalavimų, inter alia Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos informavimo ir nusišalinimo pareigos. Juolab kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatytas nusišalinimo nepriėmimo institutas, leidžiantis išvengti situacijų, kai nuo sprendimų priėmimo nusišalintų dauguma Tarybos narių, taip galimai užkertant kelią sprendimų priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju (kai priimamas bendro pobūdžio norminis teisės aktas) asmeniui, potencialiai atsidūrusiam interesų konflikto situacijoje ir siekiančiam paneigti Įstatymo pažeidimą, tenka įrodinėjimo našta (onus probandi), t. y. jis privalo pateikti objektyvius duomenis, paneigiančius teisiškai reikšmingas aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija, pritardama ankstesnei teismo praktikai ir ją plėtodama, akcentuoja, jog tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama šioje byloje, asmuo galėtų įrodinėti, kad jo privatus interesas yra visiškai nežymus ir nereikšmingas, dėl ko objektyviai negalėjo turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas nei VTEK, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių šias aplinkybes patvirtinančių ir interesų konflikto situacijos egzistavimą bei Įstatymo pažeidimą paneigiančių įrodymų nepateikė.

Taigi, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išanalizavo bei iš esmės teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu ji vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų aiškinimo, siekdama užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą.

Pareiškėjas A. Z., be kita ko, prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pažymėtina, jog atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra jokio pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė