2020-09-16 Nr. AB-16873-3-61-3-01408-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4656-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01408-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. (E.) O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. (E.) O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. (E.) O. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas 2018 m. lapkričio 16 d. priėmė sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui 2018 m. lapkričio 22 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) trejų metų laikotarpiui. Pareiškėją 2020 m. vasario 28 d. atleidus iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Trans.eu Baltic“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje jis užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas, buvo priimtas atsakovo 2020 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo atsakovas nusprendė pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra priimtas nepagrįstai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, pažeidus gero administravimo principą, taip pat bendrąjį principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

3. Pareiškėjas teigė, kad tai, jog jis netikėtai buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų, savaime nesudaro pagrindo panaikinti jo leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas turėjo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir 442 straipsnio 8 dalyje numatytą teisę kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bei galimybės įsidarbinti kitur. Paskelbus Lietuvos Respublikoje karantiną, dėl kurio buvo ribojamas asmenų patekimas ir išvykimas iš Lietuvos, jis nusprendė grįžti į savo kilmės šalį Turkiją ir dėl šios priežasties negalėjo skubiai susirasti kitos darbovietės, kas sudarytų pagrindą pareiškėjui kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Paskelbtas karantinas, judėjimo apribojimai bei pasikeitusi socialinė ir ekonominė situacija Lietuvoje neturėtų būti pagrindu, ribojančiu pareiškėjo teises, kadangi jis nėra atsakingas nei už COVID-19 viruso plitimą, nei už Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą dėl karantino paskelbimo, nei dėl to sukeltų neigiamų padarinių – neturėjimo objektyvios galimybės išsaugoti leidimą laikinai gyventi, kreipiantis į atsakovą dėl leidimo pakeitimo. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas, priimtas skubotai, nepagrįstai pareiškėjui nesuteikus galimybės bei pakankamai laiko kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, taip pat neįvertinus karantino įtakos pareiškėjo teisėms bei galimybėms. Įstatymas bei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo priimti skubotą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Tik panaikinus ginčijamą Sprendimą bus apgintos pareiškėjo teisės bei sudaryta galimybė pasibaigus karantino režimui susirasti naują darbovietę ir inicijuoti procedūrą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad 2020 m. vasario 29 d. gavo iš Bendrovės raštą Nr. 01, kuriame nurodyta, kad Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį. Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 1 d. patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje paaiškėjo, kad 2020 m. vasario 29 d. pareiškėjas atleistas iš Bendrovėje einamų pareigų. Ginčijamu Sprendimu leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes pareiškėjas buvo atleistas iš Bendrovėje einamų pareigų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato baigtinį sąrašą išimčių, kada užsieniečiui leidimas laikinai gyventi nėra panaikinamas, kai su juo yra nutraukiama darbo sutartis. Paaiškėjus nustatytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo nuostatas, o jų netaikyti jis neturi diskrecijos teisės. Sprendimas paremtas Sodros informacinės sistemos duomenimis, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose tai yra laikoma svariu įrodymu, vertinant užsieniečio atitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, t. y. Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės yra motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatyta aplinkybių visuma, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuotus reikalavimus. Sprendimas pareiškėjui neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo E. O. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas su UAB „Trans.eu Baltic“ sudarė darbo sutartį Nr. 11463, kuri įsigaliojo nuo 2017 m. vasario 20 d., ir buvo sudaryta neribotam laikui iki kol bus nutraukta pagal darbo sutartyje įtvirtintas nuostatas. Šiuo pagrindu 2018 m. spalio 22 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip asmuo, kuris yra perkeliamas įmonės viduje dirbti UAB „Trans.eu Baltic“ (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Bendrovės 2018 m. spalio 16 d. tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi, 2018 m. rugsėjo 14 d. darbo sutartį Nr. 11463 sudarytą tarp Bendrovės ir pareiškėjo, 2018 m. spalio 3 d. paskyrimo raštą, bakalauro diplomą, patvirtinantį, kad pareiškėjas įgijęs Menų ir dizaino studijų krypties bakalauro kvalifikacinį laipsnį, sąrašą užsienio valstybių, kuriose lankėsi ir gyveno iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, 2018 m. lapkričio 21 d. sutikimą – vienašalį sandorį, kuriuo patvirtinama pareiškėjo gyvenamoji vieta, 2018 m. lapkričio 22 d.

Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašą, 2018 m. spalio 22 d. Sodros duomenis apie dirbančiuosius Bendrovėje, 2018 m. rugsėjo 10 d. Turkijos Respublikos teisingumo ministerijos bendrųjų kriminalinių įrašų ir statistikos direktorato duomenis, 2018 m. spalio 8 d. vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo pareiškėjas bus paskiriamas Bendrovės (duomenys neskelbtini), kai jam bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, 2007 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. KK 07/04/30D ir 2008 m. kovo 12 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/03/32D.

Atsakovas 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr. (15/4-12)10K-44776 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ informavo pareiškėją apie Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 16 d. priimtą sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui bus išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trejiems metams. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7451706, galiojantis iki 2021 m. lapkričio 22 d. Bendrovė 2020 m. vasario 29 d. pranešimu apie neatvykusius, neįdarbintus ar atleistus užsieniečius, turinčius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 01 informavo Migracijos departamentą, kad nuo 2020 m. vasario 29 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, jis atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų.

Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas šį Sprendimą panaikinti.

8. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. Iš šios imperatyvios teisės normos matyti, kad tuo atveju, kai darbo sutartis su užsieniečiu nutraukiama, leidimas laikinai gyventi panaikinamas.

9. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Byloje esantys Bendrovės pranešimas ir Sodros duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 29 d. buvo atleistas iš Bendrovės, t. y. užsieniečio darbo santykiai Bendrovėje nutrūko, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus, kadangi jis turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo išdavimo metu, bet ir visą jo galiojimo laikotarpį. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo nuostatas, kurios įpareigoja Migracijos departamentą tuo atveju, kai yra nutraukiami darbo teisiniai santykiai su užsieniečiu, panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atleidus jį iš Bendrovės direktoriaus pareigų, jis turėjo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir 442 straipsnio 8 dalyje numatytą teisę kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bei galimybės įsidarbinti kitur, todėl Sprendimas priimtas skubotai ir yra naikintinas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o ne pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, todėl pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos išimtys negali būti taikomos. Ginčijamo Sprendimo priėmimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, bei nustatęs, kad užsieniečio (pareiškėjo) darbo santykiai su Bendrove nutrūko, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjo skundą atmetė bei netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 12. Pareiškėjas E. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai formaliai bei siaurai aiškinamos ir taikomos Įstatymo nuostatos. Teismas vertinto tik tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip įmonės viduje perkeliamam įmonės (duomenys neskelbtini), ir visiškai nevertino bei neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas atitiko visus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto, 441 straipsnio keliamus reikalavimus užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Tokiu būdu teismas formaliai ir nepagrįstai apribojo pareiškėjo galimybes pasinaudoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta išimtimi, kad leidimas laikinai gyventi nepanaikinamas, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą tapo bedarbiu. Teismo pateiktas Įstatymo nuostatų aiškinimas, kad pareiškėjui atitinkant kelis Įstatyme numatytus pagrindus leidimui laikinai gauti, tačiau netekus darbo, leidimas panaikinamas tik remiantis tuo pagrindu, pagal kurį jis buvo išduotas, ignoruojant kito pagrindo suteikiamą teisę užsieniečiui išsaugoti leidimą tapus bedarbiui ar keisti darbdavį (Įstatymo 441 str. 5 d.), yra antikonstitucinis, diskriminacinis, formalus bei nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus karantiną, kuris buvo pratęstas iki 2020 m. birželio 15 d., pareiškėjas priėmė sprendimą grįžti į Turkiją ir dėl to negalėjo skubiai rasti kito darbdavio, kas sudarytų pagrindą kreiptis į atsakovą dėl darbdavio bei leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Paskelbtas karantinas, pasikeitusi socialinė, ekonominė situacija Lietuvoje, neturėtų būti pagrindu, ribojančiu pareiškėjo teises. Taip pat teismas visiškai neįvertino, kad pareiškėjas turėjo Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 8 dalies numatytą teisę kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir sudarymo galimybės pareiškėjui dirbti pas kitą darbdavį.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime nieko nepasisakyta dėl pareiškėjo argumentų, jog pareiškėjui leidimas buvo panaikintas pažeidus gero administravimo principą, taip pat principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl šia apimtimi teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tai sudaro savarankišką pagrindą jį naikinti. Pareiškėjo įsitikinimu, Skundžiamas sprendimas priimtas nepagrįstai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, pažeidus gero administravimo principą, taip pat principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl yra nepagrįstas, neteisingas ir naikintinas, be to, teismo sprendime dėl šių pareiškėjo argumentų apskritai nepasisakyta.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato baigtinį sąrašą išimčių, kada užsieniečiui leidimas laikinai gyventi nėra panaikinamas, kai su juo yra nutraukiama darbo sutartis. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte imperatyviai numatyta, kad išimtys yra taikomos, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduodamas atitinkamais Įstatymo numatytais pagrindais, o ne kai pareiškėjas atitinka Įstatymo pagrindus gauti leidimą laikinai gyventi kitu pagrindu. Pareiškėjas teikė prašymą ir pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kaip įmonės viduje perkeliamam asmeniui), o ne pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą (kaip asmeniui, ketinančiam dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą), todėl pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos išimtys yra netaikomos imperatyviai, pagal Įstatymo reikalavimus.

17. Atsakovas pažymi, kad Įstatymas nenumato darbdavio keitimo, kai leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (galimybė pakeisti darbdavį Įstatyme numatyta tik tais atvejais, kai leidimas gyventi išduotas 44 str. ir 441 str. pagrindu – tai numatyta 44 str. 7 d. ir 441 str. 5 d.). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad turėjo Įstatymo 442 straipsnio 8 dalyje numatytą teisę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jis tokią teisę turi. Įstatymo 442 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis atitinka šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus ir jo perkėlimas įmonės viduje netruks ilgiau kaip šio straipsnio 6 dalyje nustatytas laikotarpis. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2020 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. (15/5-10)50U-1632 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu E. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino leidimo panaikinimui reikšmingas aplinkybes, bei nustatęs, kad užsieniečio (pareiškėjo) darbo santykiai su Bendrove nutrūko, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

20. Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teigia, jog skundžiamas atsakovo sprendimas nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, pažeidus gero administravimo principą ir principą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat teismo sprendime dėl šių pareiškėjo argumentų nieko nepasakyta, todėl sprendimas yra nemotyvuotas, neteisingas ir naikintinas.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus matyti, kad iš esmės apeliacijos dalykas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto aiškinimas, t. y. keliamas klausimas dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte reglamentuotos išimties taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

23. Byloje nustatyta, kad atsakovas anksčiau nurodytu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7451706, galiojantį iki 2021 m. lapkričio 22 d., nes nustatė, kad UAB „Trans.eu Baltic“ su juo nuo 2020 m. vasario 29 d. nutraukė darbo sutartį ir atleido jį iš Bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigų.

24. Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato vieną iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų – kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. Tai imperatyvi teisės norma, nustatanti privalomą elgesio modelį normos adresatui (nutraukus darbo sutartį leidimas laikinai gyventi panaikinamas).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir siaurai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, t. y. apribojo pareiškėjo galimybes pasinaudoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta išimtimi. Pažymėtina, jog įvertinęs minėtoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintą išimtį, teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas teikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punktą, o ne pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą, todėl pareiškėjui Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos išimtys negali būti taikomos.

26. Kaip jau buvo minėta anksčiau, su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta 2020 m. vasario 29 d. Kad pareiškėjui nepavyko rasti kito darbdavio, pas kurį galėtų dirbti ir tuo pagrindu kreiptis į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nereiškia, kad jo teisės buvo apribotos (pats nebuvo pakankamai rūpestingas susiklosčiusioje situacijoje ir tinkamai nesiekė pasinaudoti Įstatymo suteikta subjektine teise). Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodo atsakovas, Įstatymas nenumato darbdavio keitimo galimybės, kai leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 442 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 tik nuo 2020 m. kovo 16 d. Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, t. y. pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi atsirado iki minėto karantino paskelbimo.

27. Nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, būtų pažeidęs gero administravimo ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms principus.

28. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad šis Migracijos departamento sprendimas savaime neužkerta kelio jam teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

29. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui ...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, tuo tarpu E. O. apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. (E.) O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė