P-143-21-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P143-21/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01723-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1905/2012 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 10-S-8548 „Dėl apskaičiavimo už faktiškai dirbtą laiką“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti už 2006–2008 metais pareiškėjo faktiškai dirbtą laiką (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu bei budėjimą namuose) jam priklausantį darbo užmokestį; 3) įpareigoti atsakovą sumokėti jam dėl 70 proc. priedų ir priemokų ribojimo nuo 2006 metų iki 2009 metų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri sudaro 417,42 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad, iš atsakovo gavęs ir išanalizavęs darbo grafikų duomenis, nustatė, kad 2006–2008 metais darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo neteisingai apskaitomas ir apmokamas jo faktiškai dirbtas darbo laikas – jam nebuvo mokama priemoka už darbą poilsio dienomis, nurodomą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Kai kuriuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nenurodytos faktiškai dirbtos valandos, valandos poilsio dienomis, darbas naktį bei budėjimas namuose ir už šį faktiškai dirbtą laiką taip pat nebuvo mokamas darbo užmokestis ir priemokos.

Pažymėjo, kad, pagal preliminarius pareiškėjo skaičiavimus, jam nebuvo apmokėta: 2006 metais – priemoka už 263 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 52 valandos neįrašytos į sausio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“); 2007 metais – priemoka už 188 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų neįrašytų į balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“), už 155 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose; 2008 metais – priemoka už 112 valandų, dirbtų poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų, neįrašytų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio skiltyje „poilsio dienomis“), už 96 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose.

Be to, 2007 m. balandžio 27 d. pagal patvirtintą darbo grafiką buvo įtrauktas į rezervą (budėjimas namuose), tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyta laisva diena, 2007 m. gegužės 16 d. pagal patvirtintą darbo grafiką budėjo darbe nuo 8.00 val. iki 21.00 val., tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje įrašyta 8:15 darbo valandų. 2008 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neapskaitytos ir neapmokėtos 12 darbo valandų pagal patvirtintą darbo grafiką (2008 m. gegužės 12 d.) ir 8 darbo valandos (tarp kurių 4 valandos naktį) pagal 2008 m. gegužės 21 d. patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą.

Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-431 „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 2.1, 9.1, 9.2, 11 punktais, Vidaus tarnybos statuto 31 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 2 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo išaiškinimu, pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį.

Todėl skundžiamu sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti nuo 2006 metų iki 2009 metų dėl 70 proc. priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui neišmokėtos pinigų sumos, kuri sudaro 417,42 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus AVPK 417,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje ištirtų rašytinių įrodymų visuma, nustatė, kad pareiškėjo darbo užmokesčio apmokėjimas už atliktą darbą paremtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie, ginčo atveju, nėra nuginčyti, todėl padarė išvadą, kad atsakovo veiksmai, apskaičiuojant pareiškėjui jam priklausantį darbo užmokestį už atliktas darbines funkcijas, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, t. y. tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis faktiškai dirbo, ir tai buvo nenurodyta (pažymėta) jo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas ir išmokėtas pagal darbo laiko apskaitą, nurodytą darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, todėl pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką teismas nurodė, kad šiuo atveju darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį (kuria remiantis priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos). Todėl remdamasis Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. birželio 9 d., o ribojimas pareiškėjui buvo taikytas 2008 metais, konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino. Todėl pareiškėjui priteisė 417, 42 Lt neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos ir atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. nutartimi iš dalies patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti jam darbo užmokestį už faktiškai dirbtas 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas, iš jų 4 – nakties metu; įpareigojo Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėjui darbo užmokestį už 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas, iš jų 4 valandas darbo nakties metu; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti atsakovo Vilniaus AVPK 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 10-S-8548 „Dėl apskaičiavimo už faktiškai dirbtą laiką“ ir įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK apskaičiuoti ir sumokėti už 2006–2008 metais faktiškai dirbtą laiką (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu bei budėjimą namuose) jam priklausantį darbo užmokestį. Pažymėjo, kad šioje byloje atsakovas teismo prašė pareiškėjo atžvilgiu taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas į teismą su skundu dėl teisingo apmokėjimo už 2006–2008 metais faktiškai atliktą darbą (įskaitant priemokas už darbą poilsio dienomis, nakties metu bei budėjimą namuose) kreipėsi 2010 m. birželio 9 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę reikalauti darbo užmokesčio tik už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl reikalavimų dalies yra praleidęs senaties terminą, todėl jis neteko teisės reikalauti priteisti iš atsakovo tariamai neteisingai apskaičiuotą ir nesumokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų, susijusių su darbo laiko apskaita ir darbo užmokesčio mokėjimu 2006 m. sausio–2007 m. gegužės mėnesiais, plačiau nepasisakė. Teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad, pagal jo preliminarius skaičiavimus, jam 2007 metais nebuvo apmokėta priemoka už 188 darbo valandas, dirbtas poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų neįrašytų į balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį, skiltyje „poilsio dienomis“), už 155 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose; 2008 metais – priemoka už 112 valandų, dirbtų poilsio dienomis (tarp jų 12 valandų, neįrašytų balandžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščio skiltyje „poilsio dienomis“), už 96 valandas (neįrašytas į vasario, kovo, gegužės mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius) budėjimo namuose.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A-932/2004 ir Nr. A-978/2004) pripažįstama, jog kai kurių pareigūnų darbo specifikai turi įtakos ir specialių darbo organizavimo bei darbo laiko apskaitos priemonių taikymas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra pagrindiniai darbo laiką patvirtinantys įrodymai, tačiau jų įrodomoji galia nustatoma pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 str., 86 str. 2 d.).

Todėl bylos nagrinėjimo metu konstatavus, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatspindi visų aplinkybių, reikšmingų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, faktiškai dirbtas laikas gali būti skaičiuojamas ir kitų darbo laiką fiksuojančių dokumentų pagrindu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo apskaičiavimus, be darbo laiko apskaitos žiniaraščių, grindžia tiek Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Darbo grafikais, tiek ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikų ištraukomis, nesutapimus tarp jų traktuodamas sau naudinga linkme.

Išanalizavęs šiuos rašytinius dokumentus, teismas nustatė, kad iš esmės Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikuose ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyti duomenys apie pareiškėjo darbo laiką sutampa, todėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Darbo grafikus papildomai laikyti dokumentais, atspindinčiais visas aplinkybes, reikšmingas pareiškėjo darbo užmokesčiui apskaičiuoti, nėra pagrindo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai į juos neatsižvelgė.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas nesutinka su duomenimis, esančiais darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau rašytinių įrodymų, kurie patikimai paneigtų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimų skyriaus darbo grafikų duomenis, nepateikė. Be to, teismo nuomone, pareiškėjas neteisingai traktuoja Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Darbo grafikuose vartojamą sąvoką „NTS rezervas“, kuris reiškia ne budėjimą namuose ar iš anksto suderintoje vietoje tarnybos vietovėje, o tikimybę, kad, esant nenumatytam atvejui, rezerve esantis pareigūnas gali būti iškviestas į tarnybą.

Tai patvirtina ir tas faktas, kad nors 2007 m. lapkričio 14 d., 2007 m. gruodžio 5 ir 12 d., 2008 m. vasario 20 ir 26 d. pareiškėjas pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Darbo grafikus buvo „NTS rezerve“, tačiau buvo iškviestas į tarnybą, ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šis darbo laikas pažymėtas kaip faktiškai dirbtas laikas, už jį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo manymu, vertinant paminėtus rašytinius įrodymus jų patikimumo prasme, pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir juos atitinkančiais Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Darbo grafikais, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus, apibrėžtus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo darbo užmokesčio apmokėjimas už atliktą darbą paremtas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurie, nagrinėjamu atveju, nėra nuginčyti, todėl šių įrodymų pagrindu teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo apmokėjimo už darbą poilsio dienomis ir už budėjimą namuose teisės pažeistos nebuvo, ir keisti skundžiamą teismo sprendimą paminėtais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad darbo laiko žiniaraštyje 2008 m. gegužės 21 d. neįrašytos darbo valandos (iš viso 8 darbo valandos, tarp kurių 4 valandos naktį) pagal Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato viršininko 2008 m. gegužės 21 d. patvirtintą Operatyvinių veiksmų planą, kuriame nurodyta, kad 2008 m. gegužės 21 d. išvardyti pareigūnai (tarp kurių paminėtas ir pareiškėjas) patruliuos nurodytose gatvėse nuo 18 iki 02 val.

Teismo nuomone, nėra pagrindo netikėti paminėtu Operatyvinių veiksmų planu, kurį galima laikyti dokumentu, papildomai atspindinčiu aplinkybes, reikšmingas darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjas faktiškai vykdė šį planą ir patruliavo nurodytu laiku, todėl jam turėtų būti apmokama už realiai dirbtą laiką – 8 darbo valandas, iš kurių už 4 valandas kaip už darbą nakties metu. Turint omenyje, kad pagal 2008 m. gegužės mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį pareiškėjui apmokėta tik už įprastai dirbtas 8 valandas (8.00–17.00), atsakovas įpareigotinas sumokėti pareiškėjui už papildomai dirbtas 8 valandas, iš kurių 4 valandas – nakties metu (18.00–02.00).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad dėl šio reikalavimo Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas keistinas, panaikinant jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas sumokėti darbo užmokestį už 2008 m. gegužės 21 d. 8 darbo valandas, ir įpareigojant atsakovą sumokėti pareiškėjui už faktiškai dirbtą laiką.

IV. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1905/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apie netinkamai apskaičiuotą darbo užmokestį sužinojo gavęs 2010 m. kovo 2 d. Vilniaus AVPK Finansų skyriaus raštą Nr. 10-1-3931 „Dėl informacijos pateikimo“. Skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas 2010 m. birželio 9 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei trims mėnesiams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Jo reikalavimas neviršija trejų metų termino, kuris apima laikotarpius (2006 m., 2007 m. ir 2008 m.) iki atleidimo iš tarnybos 2008 m. lapkričio 27 d., tai atitinka DK 298 straipsnyje apibrėžtą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, darydamas išvadą, kad dėl reikalavimų dalies (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d.), pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalį, yra praleistas trejų metų senaties terminas, nesivadovavo DK 298 straipsniu, padarė esminį DK 27 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo pažeidimą bei nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, taikant materialinės teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-72/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1403/2011).

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne tik neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos taikymo, bet ir nenustatė juridiškai reikšmingų aplinkybių, numatytų Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnyje, t. y. ar jo funkcijos yra nustatytos nepertraukiamai vykdančioje vidaus reikalų įstaigoje; ar dirbama pamainomis; ar priimtas vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-3/2008, 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-68/2012, 2011 m. kovo 7 d nutartis administracinėje byloje Nr. A756-353/2011).

3. Atsakovas, sudarydamas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus darbo grafikus, slėpė faktinį pareigūnų darbo valandų skaičių, siekdamas, kad budėjimais nebūtų viršyta darbo laiko trukmė, ir taip būtų išvengta apmokėjimo už faktiškai dirbtą laiką ir budėjimą. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato viršininko patvirtinti darbo (budėjimo) grafikai laikytini pagrindiniais dokumentais, atspindinčiais faktinį pareigūnų darbo (budėjimo) laiką. Todėl teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato viršininko patvirtintus darbo (budėjimo) grafikus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis nėra teisinga, pažeidžianti jo teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Tokia teismo nutartis yra pažeidžianti ir Konstituciją.

4. Apie nukrypimą nuo vienodos teismų praktikos bei materialinių teisės normų pažeidimą sužinojo iš karto, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2012 m. birželio 18 d. nutartį ir perskaičius jos turinį. Todėl trijų mėnesių terminas skaičiuojamas nuo 2012 m. birželio 18 d. ir paduodant šį prašymą dėl proceso atnaujinimo jis nėra praleistas (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus (2 t., b. l. 93–99).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Jo subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu ir pateiktas teisės normų bei teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejama su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę.

Visų pirma, DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta materialinės teisės norma, numatanti trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbu susijusių išmokų priteisimo pareikšti, o DK 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, maksimalią galimą piniginių reikalavimų patenkinimo apimtį. Taigi teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties pradžios datos nustatymas yra išimtinai susijęs su faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu, atliekamu sprendžiant bylą iš esmės. Be to, nagrinėjant šią administracinę bylą nekvestionuota pareiškėjo teisė reikalauti darbo užmokesčio už teismo nustatytą laikotarpį. Piniginiai reikalavimai dėl aktualaus laikotarpio nepatenkinti konstatavus nesant juos pagrindžiančių įrodymų. Vadinasi, tariamai darbo užmokesčio nepriemokai nustatyti taip pat yra būtina analizuoti faktines bylos aplinkybes ir atlikti įrodymų (tarp jų ir pareiškėjo nurodytų darbo (budėjimo) grafikų) vertinimą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Kita vertus, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje yra pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1905/2012 pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas