2019-12-11 Nr. AB-23483-3-61-3-03540-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1420-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03540-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. L. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-886-(2.1) „Dėl J. L. tarnybinio nusižengimo tyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja nesutiko su atsakovo sprendimu skirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą už padarytą pažeidimą pasirašant 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) „Dėl asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje, sąrašo patvirtinimo“ bei šio įsakymo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. pakeitimus, t. y.

S. V. klaidingai įrašant į sąrašą kaip asmenį, kuriam gali būti projektuojamas tik žemės plotas, o ne jos pasirinkimu – žemės ar miško plotas. Pareiškėja teigė neatlikusi jokių neteisėtų veiksmų ir buvo įsitikinusi, kad nuosavybės teisės S. V. turėjo būti atkuriamos būtent jos prašyme nurodytu būdu, o ne Tarnybos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 15 d. išvadoje „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ nurodytu būdu, kadangi tokios išvados rengiamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą standartinę formą, kurioje įrašomi tik asmens ir žemės / miško / vandens telkinio, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, duomenys bei neatlygintinai perduodamo žemės / miško / vandens telkinio duomenys.

S. V. prašyme nurodytas pageidavimas gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės plotą negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kaip pageidavimas gauti žemės arba miško sklypą, o Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei susijusiuose teisės aktuose daromas aiškus atskyrimas tarp sąvokų „žemės sklypas“, „miško sklypas“ ir „vandens telkinys“. Be to, buvęs savininkas J. S., į kurio valdytą žemę atkurtos nuosavybės teisės S. V., neturėjo nei miško, nei vandens telkinių.

Pareiškėja pažymėjo, kad Žemėtvarkos projekto rengimo metu 2016 m. rugpjūčio 25 d. įvykusiame pretendentų susirinkime S. V. įgaliotam asmeniui paaiškinta, kad pagal S. V. prašymą gali būti projektuojamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, bet Didžiosios Riešės kadastro vietovėje laisvos ūkio paskirties žemės nėra likę, o 2016 m. rugsėjo 20 d. pretendentų susirinkime S. V. nereiškė jokių pretenzijų ar pastabų dėl nesuprojektuoto miško sklypo. S. V. nei 2016 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.), nei vėlesnių jo pakeitimų neskundė, minėti administraciniai aktai yra nepanaikinti ir galiojantys.

3. Pareiškėja nepritarė Tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1PS1-623-(2.1.) sudarytos komisijos J. L., K. B. ir A. K. tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti (toliau – ir Komisija), išvadai, jog nurodyti pareiškėjos veiksmai užkirto kelią tinkamai įgyvendinti išvadą dėl S. V., kadangi, pirma, pareiškėja neatliko jokių neteisėtų veiksmų, antra, S. V. buvo žinomi visi veiksmai, atliekami vykdant jos prašymą dėl neatlygintino žemės suteikimo nuosavybėn, tačiau iki pat žemėtvarkos projekto svarstymo pabaigos negauta jokių pretenzijų ar skundų. Pareiškėja taip pat nesutiko su Komisijos vertinimu, jog ji nebuvo pakankamai rūpestinga atlikdama savo funkcijas, ir akcentavo, jog 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) bei jį pakeitę įsakymai buvo patvirtinti atsižvelgiant į, be kita ko, S. V. prašyme nurodytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, ir nesant pagrindo pripažinti, jog šie įsakymai galbūt neatitinka teisės aktų nuostatų. Pareiškėja pastebėjo, kad Tarnybos Žemės administravimo departamento Žemės tvarkymo planavimus skyrius 2017 m. balandžio 7 d. žemės valdos projekto patikrinimo akte Nr. TPA-135-(8.20.), kuriuo pritariama minėtam žemėtvarkos projektui, jokių trūkumų ar neteisėtų veiksmų nenustatė, tačiau pareiškėjos numanomo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu Tarnyba jau konstatuoja buvus neteisėtus veiksmus bei netinkamai sudarytą sąrašą, t. y. buvo taikomi dvigubi standartai. Be to, minėtą patikrinimo aktą patvirtinusi D. M. vėliau buvo paskirta Komisijos pirmininke.

4. Pareiškėja taip pat manė, kad tarnybinė nuobauda jai skirta praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas gavus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą „Dėl S. V. skundo prieš Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos“, kuri surašyta 2017 m. liepos 4 d., tačiau tarnybinė nuobauda paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dviejų mėnesių terminą.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas apžvelgė ginčo faktines aplinkybes, Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. išvadoje Nr. 1PS17-115-(2.30) (toliau – ir Komisijos išvada) išdėstytą poziciją. Pabrėžė, jog Tarnybos Telšių skyriaus 2016 m. kovo 15 d. išvadoje nurodyta, kad S. V. pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, lygiavertį turėtai 1,1245 ha žemės, vertė – 2 042,09 Eur. Išanalizavęs Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atsakovas teigė, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėja, teisės aktuose įtvirtinta „žemės ploto“ sąvoka apima ne tik žemės ūkio paskirties žemę, o iš Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 9 punktų matyti, kad už valstybės išperkamą žemę asmeniui gali būti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam tiek žemės, tiek miško plotas.

Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn formoje, patvirtintoje Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, pilietis turi teisę nurodyti, kokios paskirties žemę pageidauja gauti nurodytoje vietoje. Šiuo atveju Telšių skyriaus 2016 m. kovo 15 d. išvadoje S. V. nurodė sutinkanti su išvada bei pageidaujanti gauti žemės, miško sklypą. Taigi, 2016 m. rugpjūčio 26 d. vykusio pretendentų susirinkimo metu S. V. atstovui netinkamai paaiškinta, jog pagal jos prašymą gali būti projektuojamas tik žemės ūkio paskirties žemės sklypas. 2016 metais rengiant žemėtvarkos projektą buvo galimybė S. V. už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, suprojektuoti lygiaverti turėtajam miško sklypą, kadangi projekte bendras patvirtintas miško naudmenų plotas laisvame žemės fonde sudarė 70,52 ha (bendras suprojektuotų miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas – 27,90 ha).

Taigi 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. 48VĮ-639-(14.48.2.) bei jį pakeitę įsakymai (jais patvirtintas ir pakeistas sąrašas), kiek tai susiję su S. V., buvo pareiškėjos pasirašyti (priimti) pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas. Atsakovo nuomone, aplinkybe, jog S. V. galėjo būti suprojektuotas ir perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės, miško sklypas ar vandens telkinys, patvirtina ir pačios pareiškėjos 2016 m. spalio 26 d. pasirašytas raštas Nr. 48SD-13112-(14.48.104), kuriuo siūloma S. V. pasirinkti kitą Vilniaus rajono ar kitos savivaldybės kadastro vietovę, kurioje jai galėtų būti suprojektuotas perduotinas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis turėtajam žemės, miško sklypas ar vandens telkinys.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius, kuriam vadovauja pareiškėja, net ir nurodžius Tarnybos centriniam padaliniui (išnagrinėjus S. V. ir kitų pretendentų į buvusio žemės savininko J. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę skundus), toliau netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo nuostatas S. V. atžvilgiu. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 5d dalis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo procesą saugomose teritorijose.

7. Atsakovo įsitikinimu, Komisijos išvadoje pagrįstai nurodyta, kad teisės aktams prieštaraujantys 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymai priimti dėl pareiškėjos kaltės, t. y. nepakankamo rūpestingumo, kadangi ji, turėdama teisinį išsilavinimą bei patirtį žemės administravimo ir žemės reformos srityse, žinodama teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, pasirašydama minėtus įsakymus, turėjo įsitikinti jų teisėtumu, o nustačius, kad šie įsakymai neatitinka teisės aktų reikalavimų, imties priemonių, kad jie būtų pataisyti, tačiau to nepadarė. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad jos padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių, kadangi dėl jos veiksmų nebuvo užtikrintas tinkamas Tarnybos funkcijų įgyvendinimas, buvo pakenkta Tarnybos įvaizdžiui, diskredituotas Tarnybos ir valstybės tarnautojo vardas visuomenės akyse, kilo pagrįstų abejonių dėl Tarnybos valstybės tarnautojų kompetencijos ir tinkamo pareigų atlikimo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiai, jog tiriant numanomą tarnybinį nusižengimą buvo taikomi dvigubi standartai, akcentavo pareiškėjos teisę reikšti nušalinimus Komisijos nariams bei paaiškino, jog atliekant valstybinę žemėtvarkos planavimo dokumentų priežiūrą nėra tikrinamas pateikto asmenų, pageidaujančių projektuojamoje teritorijoje įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti ar nuomoti, gauti neatlygintinai naudotis, patikėjimo teise valdyti ar kompensuoti už trūkstamą žemės plotą, sąrašo teisėtumas.

8. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad buvo praleistas terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Pareiškėjos tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina Komisijos išvados surašymo diena, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d., tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta 2017 m. rugsėjo 21 d.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjos J. L. skundą, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymą Nr. 1PS1-886-(2.1), taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2015 m. spalio 1 d. eina Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pareigas. Vykdydama savo pareigas, pasirašė vyriausiosios specialistės A. K. parengtus ir vyriausiojo specialisto K. B. vizuotus 2016 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 48VĮ-639-(14.48.2), 2016 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1113-(14.48.2) ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 48VĮ-1213-(14.48.2). Šiais įsakymais pagal Atkūrimo įstatyme nustatytą eiliškumą buvo sudarytas sąrašas asmenų, pateikusių prašymus grąžinti natūra, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, taip pat parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis arba patikėjimo teise valdyti valstybinės žemės sklypus Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Riešės seniūnijos Didžiosios Riešės kadastro vietovėje. Tarp šių asmenų buvo ir S. V..

11. Seimo kontrolierius 2017 m. liepos 4 d. surašė pažymą Nr. 4D-2017/1-191, kurioje pateikė išvadas dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiant teisę į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą, bei rekomendavo Tarnybai inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl pareigūnų (specialistų), atsakingų už Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymais patvirtintų pretendentų sąrašų parengimą ir patvirtinimą, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį sklypą, veiksmų.

12. Tarnybos direktorius ginčijamu 2017 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 1PS1-886-(2.1) pripažino, kad pareiškėja, pasirašydama 2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. liepos 7 d. įsakymus, kiek tai susiję su S. V. teise gauti lygiavertį turėtajam miškų ūkio paskirties žemės sklypą, pažeidė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai vykdė Vilniaus rajono skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1PS1-(2.1.)-910 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 7.1, 7.4.1 ir 7.29 papunkčių nuostatas, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, nustatytą VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, bei skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (be kita ko, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), 19 p., VTĮ 30 str. 1 d.), teismų praktiką ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju specialusis trejų metų terminas nuo numanomo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos (2016 m. kovo 31 d., 2016 m. birželio 17 d., 2016 m. liepos 7 d. įsakymų priėmimo) nėra pasibaigęs, tačiau įstatymo leidėjo nustatytas imperatyvus dviejų mėnesių terminas nuobaudai skirti nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo yra akivaizdžiai praleistas (17 dienų). Šis imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas ir tai yra pakankamas pagrindas panaikinti Įsakymą.

III. 14. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos J. L. skundą.

15. Atsakovas mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo terminus, nes konstatuodamas, jog atsakovas praleido terminą nuobaudai skirti, neatsižvelgė į laiką, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje ar atostogavo. Pastebi, kad Seimo kontrolieriaus 2017 m. liepos 4 d. pažymoje neįvardyti asmenys, kurių atžvilgiu reikia atlikti numanomo tarnybinio nusižengimo tyrimą, todėl nebuvo galimybės tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėti iškart šią pažymą gavus. Tarnyba Seimo kontrolieriaus pažymą gavo 2017 m. liepos 10 d. ir, vadovaudamasi Taisyklių 3 punktu, tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo 2017 m. liepos 17 d., t. y. per 5 darbo dienas. Tyrimas turėjo būti užbaigtas per 20 darbo dienų nuo jo pradėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai valstybės tarnautojai, dėl kurių šis tyrimas buvo atliekamas, buvo laikinai nedarbingi, atostogavo ar buvo išvykę į komandiruotę. Tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas dėl visų trijų valstybės tarnautojų – pareiškėjos J. L., A. K. ir K. B., kadangi, Komisijos vertinimu, tik taip galėjo būti užtikrintas tyrimo objektyvumas. Atsakovas akcentuoja, kad 2 mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti prasidėjo Seimo kontrolieriui 2017 m. liepos 4 d. surašius išvadą, šis terminas pratęstas atsižvelgiant į minėtų valstybės tarnautojų atostogų laiką: K. B. atostogavo 2017 m. liepos 3–21 d. ir rugpjūčio 14–18 d., A. K. atostogavo 2017 m. liepos 24 d. – rugpjūčio 6 d. Bendras jų atostogų laikas – 23 dienos, taigi terminas tarnybinei nuobaudai skirti suėjo 2017 m. rugsėjo 27 d. (2017 m. rugsėjo 4 d. + 23 dienos). Nuobauda pareiškėjai skirta 2017 m. rugsėjo 21 d., todėl šis terminas nebuvo praleistas. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad skiriant tarnybinę nuobaudą pareiškėjai trejų metų terminas dar nebuvo suėjęs, būtent šį terminą Seimo kontrolierius nurodė 2017 m. liepos 4 d. pažymoje, šį terminą savo praktikoje akcentuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

16. Pareiškėja J. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėjos įsitikinimu, nei VTĮ, nei Taisyklės nenumato galimybės tarnybinės nuobaudos skyrimo procese, kai tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas atsižvelgiant į Seimo kontrolieriaus surašytą pažymą, neįskaityti dienų, kai tarnybinį nusižengimą padariusio asmens nebuvo darbe dėl ligos, komandiruotės ar atostogų. Mano, kad apeliaciniame skunde, siekiant pagrįsti kitiems valstybės tarnautojams, kurių atžvilgiu kartu su pareiškėja atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas, suteiktų atostogų reikšmę sprendžiant, ar terminas tarnybinei nuobaudai skirti pareiškėjos atžvilgiu buvo praleistas, neteisingai cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016, be to, šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ginčo atvejui. Atsakovo pateiktos citatos yra iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009, kurioje kaip tik padarytos priešingos išvados. Pareiškėja pastebi ir tai, kad, nepaisant suteiktų kasmetinių atostogų, ji ir K. B. paaiškinimus Komisijai pateikė 2017 m. liepos 31 d. (Komisijos išvadoje neteisingai nurodoma K. B. paaiškinimo pateikimo data), o A. K. – 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl Komisija turėjo pakankamai laiko ištirti neva padarytų tarnybinių nusižengimų aplinkybes. Taigi, pareiškėjos kolegų kasmetinės atostogos nesudarė jokių kliūčių atsakovui laikytis įstatymo nuostatų ir įtvirtintų terminų. Pareiškėja pabrėžia, jog nei ji, nei teismas nekvestionuoja, kad 3 metų terminas tarnybinei nuobaudai skirti nebuvo praleistas, tiesiog šiuo atveju šis terminas nėra aktualus.

s

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos – pastabos skyrimo pareiškėjai teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą, nustatęs, kad atsakovas, 2017 m. rugsėjo 21 d. skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, praleido Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) nustatytą imperatyvų dviejų mėnesių terminą nuobaudai skirti, skaičiuojamą nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo (2017 m. liepos 4 d.), ir padaręs išvadą, jog šio imperatyvaus termino praleidimas vertintinas kaip esminis tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas turi būti panaikintas.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai reglamentuoti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo, motyvuotos išvados apie tyrimo rezultatus šio straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu atveju surašymo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

22. Taigi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du – šešių mėnesių ir trejų metų – terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo šeši mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo treji metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-438/2016).

23. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. kad tokia informacija galėjo (gali) būti panaudojama tiriant tarnybinius nusižengimus ne ilgiau nei per teisės aktuose nustatytą patraukimo tarnybinėn atsakomybėn terminą, t. y. ne ilgiau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo gauna Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos informaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019).

24. Nagrinėjamoje byloje įvertinus pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl tarnybinės nuobaudos pareiškėjai paskyrimo, turėjo vadovautis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostata, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per trejus metus nuo atsakovo nustatyto nusižengimo padarymo dienos, nes pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas, gavus Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo išvadą.

25. Šioje byloje nustatyta, kad Seimo kontrolierius atliko ne pareiškėjos konkrečių veiksmų (neveikimo) vertinimą ir nekonstatavo, jog būtent pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

26. Seimo kontrolieriaus pažymoje, surašytoje 2017 m. liepos 4 d., buvo nurodyta atsakovui inicijuoti ir užtikrinti tarnybinio patikrinimo atlikimą dėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus specialistų, atsakingų už S. V. 2016 m. rugsėjo 19 d. ir 2016 m. spalio 31 d. kreipimųsi nagrinėjimą, veiksmų. Seimo kontrolieriaus pažymoje pateikta informacija buvo pagrindas atsakovui sudaryti Komisiją pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų tarnybiniams nusižengimams ištirti. Atsakovas, 2017 m. liepos 10 d. gavęs informaciją apie galimus valstybės tarnautojų tarnybinius nusižengimus ir vadovaudamasis Taisyklių 3 punktu, per 5 darbo dienas (2017 m. liepos 17 d.) pradėjo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, Tarnybinio nusižengimo išvada surašyta 2017 m. rugpjūčio 29 d., o tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta 2017 m. rugsėjo 21 d.

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė esminį procedūros pažeidimą (dviejų mėnesių termino skirti tarnybinei nuobaudai pažeidimą), tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis paremtų argumentų, dėl kurių atsižvelgiant į šioje byloje pateiktą Seimo kontrolieriaus pažymą, kurioje nebuvo nustatytas konkretus pareiškėjos ir kitų valstybės tarnautojų padarytas tarnybinis nusižengimas, atliktą tarnybinį patikrinimą, turėtų būti konstatuotas esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas yra naikintinas.

28. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo akcentuotas dviejų mėnesių terminas, skaičiuotinas nuo kompetentingos institucijos patikrinimo išvados surašymo dienos, nėra naikinamasis terminas, vien šio termino pažeidimas nėra pagrindas panaikinti valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Taip pat akcentuotina, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-968/2019). Nagrinėjamu atveju nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nurodyto procedūros pažeidimo nepagrindė jokiais argumentais, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl tokio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas Įsakymas.

29. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino Įsakymą vien tuo pagrindu, jog praleistas dviejų mėnesių terminas skirti tarnybinei nuobaudai, kuris buvo skaičiuojamas nuo Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo dienos, ir nenagrinėjo faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai atsakovas paskyrė tarnybinę nuobaudą už Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytą pažeidimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2019 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1439-520/2019 bei 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-552/2019, nagrinėdamas apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų, kuriais tuo pačiu pagrindu panaikintos tarnybinės nuobaudos K. B. ir A. K..

30. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta praleidus terminą tarnybinei nuobaudai skirti, plačiau netyrė, ar tokia nuobauda pareiškėjai buvo skirta teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgdama į tai, kad dėl tirtinų aplinkybių byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

31. Kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu nėra priimamas galutinis sprendimas byloje, t. y. byla nėra išsprendžiama kurios nors proceso šalies naudai, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė