2024-09-11 Nr. AB-13078-3-61-3-01714-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2212-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01714-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24S101230 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam (pareiškėjui) atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

2.2. Pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo santykių pagrindu, siekdamas pratęsti darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Sarens Balticum“, kur jis ketina dirbti mechaniku. Pareiškėjas, pildydamas anketą leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, nurodė, jog dirbo Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šiame banke niekada iš tikrųjų nedirbo, dirbo Rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „„(duomenys neskelbtini)“.

2.3. Nagrinėjamu atveju neteisingai nustatytas faktinis pagrindas, todėl keičiasi ir santykio teisinis kvalifikavimas, t. y. turėtų būti iš naujo vertinama pareiškėjo galimybė laikinai gyventi pagal pareiškėjo pateiktą prašymą.

2.4. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo tiek ekonominiai tiek socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra silpni. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje mokėsi ir įgijo profesinę kvalifikaciją, dirba UAB „Sarens Balticum“, gauna pakankamą algą pragyvenimui, Lietuvoje jau daug metų gyvena pareiškėjo senelis J. M., taip pat senelio brolis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjas 2024 m. sausio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2019–2020 m. dirbo programuotoju Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“ banke. Pareiškėjas pasirašė užpildytą klausimyną, taip patvirtindamas, kad jo pateikti atsakymai yra teisingi. Klausimyne pareiškėjas nurodė, kad dirbo tik „(duomenys neskelbtini)“ banke, tačiau iš jo skundo ir pateiktų dokumentų matyti, kad jis dar dirbo Komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini) ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjas pildydamas klausimyną pateikė netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją. Migracijos departamentas tokius pareiškėjo veiksmus vertino kaip piktnaudžiavimą, šie veiksmai parodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis reikalavimų.

4.2. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 80.2 punktu prašomos informacijos nepateikimas, nenuoseklios arba prieštaringos informacijos ar tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

4.3. Pareiškėjo skundo argumentai dėl šeiminių ryšių yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo šeimos nariai kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalies nuostatos.

4.4. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą, kad, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4.5. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 18 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 24S102418 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkiems metams, kuris nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. VSD atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Pareiškėjas pripažino, kad sąmoningai joje nurodė neteisingus duomenis, t. y., kad 2019–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“. Sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, susijusios su buvusių darboviečių nurodymu, remiantis teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui.

6.2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Baltarusijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. yra dirbęs rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pagal jo paties pateiktus duomenis yra dirbęs tik unitarinėse įmonėse – valstybiniuose ūkiuose. Administraciniai teismai savo praktikoje ne kartą yra konstatavę, kad tokie valstybiniai juridiniai asmenys iš esmės yra kontroliuojami Baltarusijos Respublikos valdžios, todėl pareiškėjas, dirbdamas šiose įmonėse, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Esant tokiai situacijai, pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, galėtų būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.

6.3. 2024 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 18-3381 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir Raštas), priimtu pareiškėjo atžvilgiu, VSD nurodė, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir kitose reikšmingose įmonėse. Rašto išvadų aktualumo nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip jis nurodo, yra dirbęs ne Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“, o unitarinėse įmonėse – valstybiniuose ūkiuose. Šie juridiniai asmenys yra kontroliuojami Baltarusijos Respublikos valdžios, todėl tai esminio skirtumo aptartos geopolitinės situacijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbo kontekste neturi. Rašte taip pat yra atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus su pareiškėju.

6.4. Vienintelis pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, juolab, kad pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje atsirado tik nuo 2023 m. spalio 23 d. Pareiškėjo pateikti dokumentai, kad jis turi Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių, savaime nepatvirtina artimo socialinio ar šeiminio ryšio.

6.5. Aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas neina jokių pareigų Baltarusijos Respublikos įmonėse ar įstaigose, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę ir negalėtų kelti realios grėsmės.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino – panaikino Sprendimą, įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išnagrinėti iš naujo, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

8.1. 2024 m. sausio 3 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2401-LLG-0576 darbo tikslu. Tarpininkavimo raštas ir darbo sutartis patvirtino, kad pareiškėjas siekė dirbti UAB „Sarens Balticum“.

8.2. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. gegužės 26 d. iki 2024 m. gegužės 24 d.

8.3. 2024 m. sausio 15 d. pareiškėjo pildytame klausimyne nurodyta, kad jis 2019–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“. VSD Raštu pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“.

8.4. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 24S102418, kuris nagrinėjamoje byloje neskundžiamas, taip pat uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams.

8.5. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 2022 m. vasario mėn. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „(duomenys neskelbtini)“ įvedė sankcijas, todėl pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos banke „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Sprendime taip pat nurodyta, kad VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.

9. Teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (4 str. 4 d., 35 str. 1 d. 1 p.), Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės Sprendimą motyvavo Rašte pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tuo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybės banke „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis šiuo faktu, pareiškėjo grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui buvo išanalizuota tarptautinės situacijos kontekste, įvertinus Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „(duomenys neskelbtini)“ įvestas sankcijas, pareiškėjo, kaip buvusio šio banko darbuotojo, lojalumą Baltarusijos Respublikai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Baltarusijos Respublikos tarnybų galimą poveikį pareiškėjui.

10. Teismas akcentavo, kad omenys apie tai, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“ gauti iš pareiškėjo 2024 m. sausio 15 d. pildyto klausimyno, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šį faktą nėra. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas vėliau paneigė, kad dirbo nurodytame banke ir teigė, kad buvo suklaidintas darbuotojų, iš kurių suprato, kad tokia aplinkybė palengvins leidimo laikinai gyventi gavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė Baltarusijos Respublikos Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Gardino srities valdybos (duomenys neskelbtini) rajono sektoriaus individualioje asmeninėje sąskaitoje esančią informaciją už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 22 d., iš kurios matyti, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. dirbo rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, o jokių duomenų apie pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“ nėra.

11. Teismas nurodė, kad, atsakovas ir VSD, atsikirsdami į šias pareiškėjo naujai nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis pažymėjo, jog ir toks darbas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas taip pat yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą, tačiau šios aplinkybės Sprendime, kuris yra individualus administracinis aktas, nėra išanalizuotos, aptartos ir visiškai nevertintos.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo 2024 m. sausio 3 d. prašymas iš esmės neišnagrinėtas, nemotyvuotas, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, neatitinka viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų.

13. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, sprendė, kad pareiškėjo nurodoma šoninės linijos giminystė (senelio brolis ir jo šeima) nepatenka į nurodytą šeimos nario sąvoką, todėl pareiškėjo argumentus, kad atsakovas netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius Lietuvoje, teismas atmetė.

III. 14. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos netinkamai nurodė Sprendimo numerį.

15.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas pats pildydamas klausimyną nurodė, kad 2019–2020 m. dirbo programuotoju „(duomenys neskelbtini)“ banke. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, yra informuojamas, kad turi sąžiningai atsakyti į pateiktus klausimus, o pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją, užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą gyventi arba vizą, o jeigu tai paaiškėja jam jau išdavus šiuos dokumentus – jie gali būti panaikinti. Pareiškėjas pasirašė užpildytą klausimyną, taip patvirtindamas, kad jo pateikti atsakymai yra teisingi.

15.3. Pareiškėjo teiginiai, kad neva Migracijos departamento darbuotojas jam nurodė, kad jis klausimyne nurodytų, jog dirbo viename iš Baltarusijos Respublikoje veikiančių bankų ir tokia aplinkybė palengvins gauti leidimą gyventi Lietuvoje, yra nepagrįsti ir absurdiški. Pareiškėjas nei su skundu, nei teismo posėdyje metu nepateikė jokių objektyvių duomenų ar svarių argumentų, pagrindžiančių jo versiją, kad jis tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbą Baltarusijos Respublikos banke pateikė Migracijos departamento darbuotojų nurodymu, todėl remtis šia jo iškelta versija jokio faktinio ir (ar) teisinio pagrindo nėra.

15.4. Duomenys apie kitas pareiškėjo darbovietes paaiškėjo tik po Sprendimo, t. y. pareiškėjas sąmoningai nuslėpė šiuos duomenis, jo veiksmai nebuvo netyčiniai ir neatlikti spontaniškai ar dėl nežinojimo, pareiškėjas galėjo valdyti savo veiksmus ir privalėjo suprasti savo veiksmų pasekmes. Toks pareiškėjo elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų bei suponuoja realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

15.5. Pareiškėjas teismui pateikė Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Gardino srities valdybos (duomenys neskelbtini) rajono sektoriaus pažymą, tačiau Migracijos departamentas neturi galimybės įsitikinti šios pažymos duomenų išsamumu ir teisingumu.

15.6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

15.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo Migracijos departamento pateiktą įrodymą (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos išrašą), kad pareiškėjas periodiškai kerta Lietuvos Baltarusijos sieną (fiksuoti 203 valstybės sienos kirtimo atvejai abejomis kryptimis), t. y. pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, nes ten vyksta nuolat.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti.

17. VSD nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai ir motyvuotai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, pirmosios instancijos teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

18. Pareiškėjas atsiliepime į atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Atsakovas pareiškėjo grėsmę valstybei, jos visuomenei grindė pareiškėjo darbo santykiais su „(duomenys neskelbtini)“, tokios išvados padarytos „dirbtinai ir deklaratyviai“, o faktinių duomenų, jog „(duomenys neskelbtini)“ dirbantys asmenys (pareiškėjas) yra pavojingi Lietuvos respublikai nėra pateikta, be to kaip minėta, pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovo darbuotojų, kai pildė klausimyną.

19.2. Visi buvę pareiškėjo darbdaviai yra ne privataus pobūdžio, tačiau tokios aplinkybės niekaip nepagrindžia, jog pareiškėjo darbas šiuose subjektuose gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Pareiškėjas jokiuose statutiniuose dariniuose nedirbo ar kitaip neveikė, taip pat neatliko privalomos karinės tarnybos Baltarusijos karinėse struktūrose.

19.3. Pareiškėjas nuo vaikystės nuolat vykdavo į Lietuvą, pareiškėją sieja glaudūs ryšiai su ten gyvenančiais giminaičiais, pareiškėjo faktinė gyvenamoji vieta – Baltarusija, tačiau jis Lietuvoje įgijo specialybę ir dirbo, turėjo gyvenamąją vietą, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvoje buvo nulemtas ekonominių, socialinių ir giminystės ryšių.

19.4. Formalus, standartinis ir neindividualizuotas Baltarusijos piliečių pavojingumo vertinimas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24S101230, kuriuo pareiškėjui V. P. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui Sprendime konstatuota atsižvelgiant į jo darbovietę („(duomenys neskelbtini)“), tačiau, pagal bylos duomenis, nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dirbo „(duomenys neskelbtini)“. Teismas konstatavo, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, todėl pareiškėjo skundą tenkino ir Sprendimą panaikino.

22. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas pats nurodė duomenis apie savo darbovietę, taip pat neatsižvelgė į tai, jog dėl pareiškėjo darbo kitose darbovietėse jis taip pat kelia grėsmę valstybės saugumui.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

24. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas klausimyne nurodė, jog dirbo „(duomenys neskelbtini)“, VSD, vertindamas nurodytą informaciją, Raštu konstatavo, kad pareiškėjas dėl darbo „(duomenys neskelbtini)“ kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į Raštą, Sprendimu konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 2019–2020 m. dirbo „(duomenys neskelbtini)“, esant šiandieninei geopolitinei situacijai, didina grėsmės galimybę valstybės saugumui, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad lemiamą reikšmę priimti Sprendimą turėjo būtent aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kaip nustatyta byloje, pareiškėjas, pateikdamas Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Gardino srities valdybos (duomenys neskelbtini) rajono sektoriaus pažymą, šią aplinkybę paneigė.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimant administracinius sprendimus, turi būti vadovaujamasi, be kita ko, teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektų veikla nebūtų pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, kad jų priimami sprendimai būtų pagrįsti, o priimamų sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3023-821/2022).

26. Akcentuotina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, jog viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes bei konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti tinkamas, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrąja prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022, 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-102-502/2024).

Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) turi būti pripažįstamas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir, ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-515-520/2023).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes iš esmės pagrįstas tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

28. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, įgyvendinant valdžių padalijimo principą, administraciniai teismai, pagal jiems suteiktą kompetenciją, sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; kt.). Įstatymai dažniausiai nesuteikia teismui viešojo administravimo įgalinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-155/2008; kt.). Teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009; kt.). Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo darbas jo nurodytose darbovietėse sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes šios aplinkybės turi būti įvertintos Migracijos departamentui iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymą, o ne teismo proceso metu.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

30. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

31. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas (1 100 Eur), kurių dydį grindė 2024 m. liepos 22 d. Išankstine sąskaita už teisines paslaugas Nr. 47/GK/24 ir 2024 m. rugpjūčio 9 d. Išankstine sąskaita už teisines paslaugas Nr. 47-1/GK/24. Teisėjų kolegija pažymi, kad abiejose sąskaitose nurodyta, jog apmokama už įvairaus pobūdžio teisinių dokumentų bei konsultacijų teikimą. Byloje taip pat pateikti 4 sąskaitos išrašai, kuriuose nurodyti mokėjimai 1 100 Eur sumai. Šiuose mokėjimuose prie mokėjimo paskirties nurodyta „Uslugi advokata“. Įvertinusi nurodytus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš šių duomenų negalima nustatyti, jog pareiškėjo nurodomos išlaidos yra patirtos būtent nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė