P-556-180-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P556-180/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00493-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-104-62 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 519 000 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 337 402 Lt FAPM delspinigių, 155 700 Lt FAPM baudos, 65 800 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 30 558 Lt GPM delspinigių ir 19 740 Lt GPM baudos. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 68-73 minėtą Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą patvirtino.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 68-73.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, jog 2 595 000 Lt suma, investuota į pareiškėjo įmonę, ir 200 000 Lt suma, perleista sutuoktinei, buvo gautos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, ir nepagrįstai priskaičiavo papildomus mokesčius. Negalima sutikti su mokesčių administratoriaus teiginiais, kad pareiškėjas nuo 1998 metų iš skolintų lėšų negalėjo finansuoti savo įmonės veiklos, pirkti ilgalaikio turto, rekonstruoti turimo nekilnojamojo turto ir kad pateiktos paskolų sutartys buvo surašytos siekiant išvengti pajamų apmokestinimo. Visos pareiškėjo pateiktos paskolų sutartys atitinka Civilinio kodekso normas ir buvo realiai įvykdytos. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius neturėjo pagrindo papildomai apskaičiuoti mokesčių dar ir dėl to, jog yra praleistas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje numatytas 5 metų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl 2 795 000 Lt sumos, nuo kurios mokesčių administratorius priskaičiavo pareiškėjui FAPM ir GPM, gavimo šaltinių pagrindimo. Šiuo aspektu svarbu išsiaiškinti, ar minėtos pareiškėjo gautos piniginės lėšos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, ar gautos paskolos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2000 − 2004 metų laikotarpiu gavo 3 639 510 Lt piniginių lėšų (grynųjų pinigų) ir jas įnešė į savo individualios įmonės kasą. 2004 metais jis perleido sutuoktinei 200 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė šiuos 3 846 239 Lt pajamų šaltinius: 24 839 Lt – sutuoktinės darbo užmokestis; 44 000 Lt – motinos dovanotos lėšos; 55 000 Lt – pajamos už parduotą automobilį; 2 857 000 Lt – gautos paskolos iš 33 fizinių asmenų; 422 000 Lt – sutuoktinės lėšos, perleistos pareiškėjui; 443 400 Lt – pajamos iš žemės ūkio. Tačiau mokesčių administratorius, atlikęs išsamų paskolų pareiškėjui davėjų finansinį patikrinimą, nustatė, kad paskolos davėjai neturėjo ir negalėjo turėti piniginių lėšų paskolų pareiškėjui suteikimui 2000 – 2004 metų laikotarpiu, o pareiškėjas neįrodė paskolų pagrindu gautų 2 795 000 Lt piniginių lėšų šaltinių.

Sutiktina su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad ne visos paskolos pagrįstos ekonomine logika, nes jos yra beprocentinės, nenaudingos jų davėjams, paskolų davėjų finansinės galimybės ribotos, jų šaltiniai neaiškūs, paskolos sutartys ilgalaikės, notariškai nepatvirtintos, paskolos suteiktos be jokių grąžinimo garantijų. Paskolų sutartys buvo sudarytos formaliai, o pajamos, grindžiamos šiomis sutartimis, buvo gautos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pripažino 2 795 000 Lt pinigines lėšas gautomis iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių bei pagrįstai jas apmokestino.

Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų pareiškėjo nurodytų paskolų davėjų finansiniams šaltiniams paneigti. Teismas nurodė, kad mokesčių teisės ir civilinės teisės taikymo srityse tos pačios faktinės aplinkybės vertinamos skirtingais požiūriais. Nei mokesčių administratorius, nei mokestinę bylą nagrinėjantys teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Teismas nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Šiuo atveju pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2005 m. gruodžio 29 d., todėl apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokesčius mokesčių administratorius galėjo už 2000 - 2005 metus.

III. Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad iš fizinių asmenų pareiškėjas gavo 2 795 000 Lt piniginių lėšų, kurias per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. investavo į savo įmonę ir perleido sutuoktinei. Pareiškėjas teigia, jog minėtos lėšos buvo gautos kaip paskolos. Tačiau mokesčių administratorius, atlikęs išsamų paskolų davėjų finansinį patikrinimą, nustatė, kad paskolos davėjai neturėjo ir negalėjo turėti piniginių lėšų paskolų pareiškėjui suteikimui 2000 – 2004 metų laikotarpiu. Teismas nurodė, kad jis iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Pareiškėjo tvirtinimas, jog gauta ginčo pinigų suma yra ne jo pajamos, o paskola, buvo paneigtas mokesčių administratoriui atlikus paskolų davėjų patikrinimus bei surinkus kitus duomenis apie paskolų davėjus. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių paskolų davėjų finansinius šaltinius, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėjo gautos pinigų sumos yra jo pajamos iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, o ne gautos paskolos. Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, pareiškėjas jokių papildomų įrodymų, objektyviai paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė.

Vertinant pareiškėjo pirmosios instancijos teismui bei kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus (kasos išlaidų orderius, paskolų grąžinimo raštus ir kitus dokumentus), matyti, kad jie jokiais būdais nepatvirtina paskolų davėjų finansinių šaltinių, be to, pateiktuose kasos išlaidų orderiuose nėra nurodyta, jog pagal juos piniginės lėšos grąžinamos būtent paskolų davėjams, o patys orderiai surašyti jau mokestinio patikrinimo metu, t. y. pareiškėjui žinant apie galimas jo sandorių įvertinimo mokestines teisines pasekmes.

Teismas nurodė, kad, surinkęs pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas su įvairiais fiziniais asmenimis sudarytų paskolos sutarčių pagrindu negalėjo gauti deklaruotos ginčo pinigų sumos (t. y. nustatęs, jog pareiškėjas į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis), mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai šią sumą pripažino gautomis iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių pajamomis bei apmokestino. Teismas nurodė, kad nei mokesčių administratorius, nei mokestinę bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.

Nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjui tenkančias mokestines prievoles ir neapmokestintų pajamų gavimo faktą, nebuvo pagrindo vertinti su įvairiais fiziniais asmenimis nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. sudarytų paskolų sutarčių galiojimo klausimų pagal civilinę teisę. Teismas nurodė, kad, sprendžiant šį mokestinį ginčą, nėra jokio teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo argumentus dėl priverstinio išieškojimo senaties termino, numatyto Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje. Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalimi, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas inicijavo mokestinį ginčą dėl sprendimų, kuriais buvo apskaičiuoti mokesčiai ir delspinigiai, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnyje numatyto mokestinės nepriemokos išieškojimo termino eiga yra sustabdyta, o mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiras tik pasibaigus šiam mokestiniam ginčui.

IV. Pareiškėjas 2012 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Pareiškėjas nurodo, kad buvo netinkamai taikytos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo“ įtvirtintos normos. Teismas netinkamai įvertino įrodymus. Pažymi, kad, pagal 2012 m. birželio 19 d. pateiktą užklausimą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, buvo gauta Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. kovo 5 d. nutarimo baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-274-04 kopija. Šiuo nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl M. G. ir K. D. galimai neteisingų duomenų apie turtą, pajamas ir jų panaudojimą. Tiriant bylą nustatyta, kad galėjo būti gautos pajamos, kurių pagrindu pareiškėjas investavo į savo įmonės veiklą. Kadangi šios bylos tyrimo metu pareiškėjas nebuvo apklaustas nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis, tai apie procesinį sprendimą sužinojo tik pateikus užklausimą. Nuo šio dokumento momento skaičiuotinas terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Taigi proceso atnaujinimo pagrindas yra tas, kad nebuvo tinkamai taikytos imperatyvios teisės normos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą (V t., b. l. 68–71).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje kartą jau kartą kreipėsi su prašymu dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, paduotą 2010 m. gruodžio 21 d., 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą, konstatavęs, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduoti. Todėl pakartotinai apie termino praleidimą prašymui dėl proceso atnaujinimo paminėtu pagrindu paduoti nepasisakytina.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo sužinojimą apie Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. kovo 5 d. nutarimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-274-04, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl M. G. ir K. D. galimai neteisingų duomenų apie turtą, pajamas ir jų panaudojimą, šiuo atveju neturi reikšmės. Ši nurodyta aplinkybė susijusi su ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu - naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstyta argumentacija nepatvirtina minėto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio, juo iš esmės yra siekiama dar kartą peržiūrėti bylos faktinę pusę, iš naujo ištirti bylos aplinkybes bei iš naujo vertinti bylos įrodymus. Tokio proceso atnaujinimo pagrindo įstatymas nenumato.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atnaujinti procesą šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-1103/2010 pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius