2021-04-21 Nr. AB-8272-3-61-3-03792-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-931-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03792-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (D. M.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. spalio 23 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui D. M.“ Nr. (15/4-1)17I-540 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atvyko į Lietuvos Respubliką siekdamas vykdyti komercinę veiklą, yra vienintelis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Avironas“ (toliau – Bendrovė), kurios pagrindinė veikla – krovinių vežimas geležinkeliais, akcininkas ir vadovas, todėl 2019 m. balandžio 24 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Pareiškėjo teigimu, atvykęs į Lietuvos Respubliką nežinojo įstatymų, visus nacionalinės vizos išdavimo klausimus patikėjo I. K., iš kurios nusipirko Bendrovės akcijas. Bendrovės buveinės adreso pareiškėjas nekeitė, nes nesuprato to svarbos, manė, kad tai ne veiklos vykdymo, o korespondencijos adresas. Pareiškėjui niekas nepaaiškino, kad jis turi išsinuomoti patalpas. Pareiškėjas teigė, kad buvusios akcininkės ir direktorės kontaktinius duomenis elektroniniame sertifikuotame išraše nurodė dėl nežinojimo ir pasitikėjimo nesąžiningais žmonėmis. Pareiškėjas pažymėjo, jog po akcijų perrašymo kreipėsi į banką dėl pakeistų duomenų registravimo, tačiau akcinė bendrovė (toliau – ir AB) SEB bankas atsisakė pakeisti duomenis, todėl pareiškėjas nutraukė sutartį. Dėl einamosios sąskaitos atidarymo pareiškėjas kreipėsi į visus bankus, tačiau gavo neigiamus atsakymus. AB Šiaulių bankas atidarė sąskaitą, tačiau pareiškėjas, kaip vadovas, negali ja disponuoti, todėl visas perlaidas, užsakymų apmokėjimą pareiškėjas vykdė per trečiuosius asmenis arba grynaisiais pinigais. Bendrovės buhalteriją perėmus tvarkyti mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Eurobalanso apskaita“, pareiškėjui paaiškėjo, kad 2019 m. balandžio 23 d. pasirašydamas buhalterinės apskaitos sutartį su UAB „Omega apskaita“, kurios vadovė buvo I. K., pareiškėjas buvo apgautas, kadangi buhalterija nebuvo tvarkoma. Pareiškėjas taip pat nurodė nežinojęs, kad buhalteris turėjo pateikti duomenis apie įdarbintus asmenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir įsiregistruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Darbuotojų darbo sutartys buvo parengtos, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad buhalteriją tvarkęs asmuo jas buvo pateikęs. Dokumentus Departamentui pareiškėjas teigė pateikęs paskutinę teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dieną dėl to, kad užtruko jų ruošimo procesas.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nustatytų atvykimo sąlygų, nes negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atvykimo tikslą ir sąlygas. Departamentas pažymėjo, jog Juridinių asmenų registre 2018 metais deklaruoti Bendrovės veiklos tikslai ir rūšys – variklinių transporto priemonių pardavimas.

Pareiškėjas skunde nurodo kitą jo pagrindinę veiklą, nei deklaravo pateikdamas prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo. Departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad I. K. yra ne vienos uždarosios akcinės bendrovės, kurios dalyviais tapo trečiųjų šalių piliečiai, kreipęsi dėl nacionalinių vizų išdavimo, steigėja, ji tarpininkauja trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems legalizuotis Šengeno erdvėje. Bendrovės elektroniniame sertifikuotame išraše nurodytas kontaktinis elektroninio pašto adresas yra Bendrovės steigėjos I.

K. elektroninio pašto adresas. Be to, Bendrovė registruota (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu esančioje patalpoje – 185,89 kv. m bute, nuosavybės teise priklausančiame Lietuvos Respublikos piliečiui I. Š., neįrengtas šildymas, vandentiekis, nuotekų šalinimas, nėra dujų, todėl patalpa negali būti laikoma tinkama Bendrovės veiklai vykdyti. Pareiškėjas, būdamas Bendrovės direktoriumi ir akcininku, nesiekė pakeisti Bendrovės registracijos adreso ir išsinuomoti realias patalpas darbo vietoms įrengti ar teisėtai veiklai vykdyti.

Departamentas taip pat pabrėžė, kad Juridinių asmenų registre esantys duomenys apie Bendrovės įstatinį kapitalą savaime nepatvirtina įstatinio kapitalo apmokėjimo, o pareiškėjas su prašymu išduoti nacionalinę vizą nepateikė dokumentų, patvirtinančių įstatinio kapitalo padidinimą bei įsigytų Bendrovės akcijų apmokėjimo faktą. Bendrovės banko sąskaitos išraše nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. birželio 18 d. nurodyta, kad Bendrovės sąskaitoje pradžioje buvo 0 Eur, o pabaigoje – 2,65 Eur, nes pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d.

įnešė į Bendrovės sąskaitą banke 29 030 Eur, o kitą dieną išėmė 28 760 Eur. Pateikta buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tik siekiant formaliai atitikti sąlygas nacionalinei vizai gauti. Bendrovėje nuo jos įsteigimo iki šiol įdarbintų darbuotojų nebuvo ir nėra. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nežinojo, jog Bendrovės apskaita nėra tvarkoma, darbuotojai nėra įdarbinti, tik įrodo, kad jis nėra įsitraukęs į Bendrovės veiklą, o skunde nurodyti teiginiai – deklaratyvūs. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 3 d.

įsigijo Bendrovę, 2019 m. balandžio 17 d. vienintelio akcininko sprendimu padidino įstatinį kapitalą iki 29 000 Eur, 2019 m. balandžio 23 d. sudarė buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, 2019 m. balandžio 30 d. sudarė darbo sutartį, pasirašė 2019 m. balandžio 30 d. Bendrovės balansą, pelno (nuostolių) bei nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitas ir 2019 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, t. y. likus vienai dienai iki jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse pabaigos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. M. skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas Departamentui 2019 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, pagrindiniu kelionės tikslu nurodė verslą; Departamentas Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, nes negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie vykimo tikslą ir sąlygas.

7. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad: pareiškėjas 2019 m. balandžio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi už 2 600 Eur iš I. K. įsigijo 100 vienetų Bendrovės paprastųjų vardinių nematerialiųjų akcijų; Bendrovė įregistruota 2018 m. lapkričio 15 d., nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. jos įstatinis kapitalas buvo 2 500 Eur, direktorė – I. K., nuo 2019 m. balandžio 23 d. Bendrovės įstatinis kapitalas padidintas iki 29 000 Eur, Bendrovės direktoriumi paskirtas pareiškėjas; Juridinių asmenų registro elektroniniame sertifikuotame išraše bei išplėstiniame išraše su istorija pateikta kontaktinė Bendrovės informacija, nurodytas I. K. elektroninio pašto adresas; 2019 m. balandžio 23 d. Bendrovė ir UAB „Omega apskaita“, atstovaujama direktorės I. K., sudarė Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį Nr. 2018-02, Bendrovės buhaltere nurodyta I. K.; byloje pateikta pareiškėjo su Bendrove 2019 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis, tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išraše apie draudėją ir jo darbuotojus jokių duomenų nėra. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad tiek pareiškėjui įsigyjant Bendrovę, tiek ją įsigijus dominuoja tas pats asmuo – I. K., o tai leidžia daryti išvadą, kad tiek Bendrovės pirkimas, tiek jos veikla buvo formali, siekiant atitikti įstatymo reikalavimus nacionalinei vizai gauti. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nežinojo apie netvarkomą Bendrovės buhalterinę apskaitą ir apie tai, kad nebuvo įdarbinti darbuotojai, tik patvirtina aplinkybę, kad realiai Bendrovės veikloje jis nedalyvavo.

8. Pareiškėjo pateiktoje Bendrovės ir I. Š. 2019 m. balandžio 3 d. sudarytoje gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nurodytas patalpas pirmosios instancijos teismas vertino kaip netinkamas Bendrovės veiklai vykdyti, pažymėjo, jog pareiškėjas, būdamas Bendrovės direktoriumi ir akcininku, nesiekė šio adreso pakeisti ir išnuomoti realias patalpas teisėtai veiklai vykdyti ir / ar darbo vietoms įrengti. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad AB Šiaulių banko 2019 m. birželio 18 d. išplėstiniame Bendrovės sąskaitos išraše nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. birželio 18 d. nurodyta, kad lėšų likutis laikotarpio pradžioje buvo 0 Eur, laikotarpio pabaigoje – 2,65 Eur, pareiškėjas 2019 m. gegužės 14 d. įmokėjo į Bendrovės sąskaitą 29 030 Eur, tačiau jau kitą dieną iš jos išėmė 28 760 Eur. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad pagrindinė jo veikla – krovinių vežimas geležinkeliais, tačiau Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše su istorija Bendrovės veikla nurodytas variklinių transporto priemonių pardavimas. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjo teiginių, kad visas perlaidas, užsakymų apmokėjimą jis darydavo per trečiuosius asmenis, o kitos operacijos vykdavo grynaisiais pinigais, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70.10 punktu, pirmosios instancijos teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia jo nurodytos aplinkybės, jog tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra verslas. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad Bendrovė vykdė veiklą ir kad pareiškėjas realiai joje dirbo. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad Bendrovė buvo įsteigta tik tam, kad pareiškėjas atitiktų reikalavimus vizai gauti.

10. Pareiškėjo teismo posėdyje pateiktų dokumentų – Juridinių asmenų registro 2019 m. lapkričio 13 d. elektroninio sertifikuoto išrašo ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (17.26-40) RES-182992 pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, kadangi šie dokumentai nebuvo pateikti atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą.

III. 11. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą arba iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neatitinka faktinių aplinkybių teismo sprendimo priėmimo dieną. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nerinko įrodymų, neaiškino teisės normų, o priimdamas sprendimą rėmėsi pasenusiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nepritaikė suformuotos teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar piniginės lėšos – 28 760 Eur perkeltos į kitą banką, ar grąžintos į kitą banką ir t. t. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra užsienietis, nemokantis lietuvių kalbos, besąlygiškai pasitikėjęs įgaliotine I. K. Nagrinėjamu atveju buvo svarbu įvertinti tai, kaip elgėsi pareiškėjas, sužinojęs, kad pareigas ir oficialius įpareigojimus I. K. vykdo blogai. Pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą faktinės aplinkybės buvo pasikeitusios iš esmės – Bendrovė buvo įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, Bendrovė sudarė žemės sklypo dalies su jame esančio pastatu subnuomos sutartį, Bendrovė moka mokesčius bei darbo užmokestį 2 darbuotojams, oficialiai perka prekes, moka mokesčius, tvarkoma Bendrovės buhalterinė apskaita.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo D. M. prašymas išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nesutampa pareiškėjo prašyme ir Juridinių asmenų registre nurodyta Bendrovės veikla, Bendrovės sąskaitos išraše nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. birželio 18 d. nurodyta, kad lėšų likutis laikotarpio pradžioje buvo 0 Eur, laikotarpio pabaigoje – 2,65 Eur, Bendrovėje nebuvo įdarbinti darbuotojai, pareiškėjas nesidomėjo Bendrovės buhalterine apskaita, Bendrovės veikloje nedalyvavo, todėl darė išvadą, jog Bendrovės pirkimas ir veikla buvo formali, siekiant atitikti įstatymo reikalavimus nacionalinei vizai gauti, bei atmetė pareiškėjo skundą.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nerinko ir netyrė įrodymų, rėmėsi pasenusiais duomenimis bei neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas yra užsienietis, nemoka lietuvių kalbos ir besąlygiškai pasitikėjo savo įgaliotine.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl Bendrovės veiklos vykdymo ir pareiškėjo įsitraukimo į šią veiklą, tačiau teigia, kad šios faktinės aplinkybės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pasikeitusios, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė įrodymų bei rėmėsi pasenusiais duomenimis, t. y. pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

19. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

20. Pažymėtina, jog tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl Departamento atlikto pareiškėjo prašymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą vertinimo.

21. Įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą metu) 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis dokumentus vizai gauti pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o kai tokios nėra, dokumentai Šengeno vizai gauti pateikiami Lietuvos Respublikai atstovaujančiai Šengeno valstybės diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Užsienietis dokumentus vizai gauti vidaus reikalų ministro kartu su užsienio reikalų ministru nustatytais atvejais taip pat gali pateikti pasienio kontrolės punkte, vidaus reikalų ministro įgaliotoje institucijoje arba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

22. Dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti priėmimo tvarką detaliau reguliuoja Aprašas (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą metu), kuriame įtvirtinta, kad daugkartinei nacionalinei vizai pagal Aprašo 7.10 punktą (užsienietis atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens dalyvis) gauti užsienietis vizų tarnybai arba per išorės paslaugų teikėją pateikia: Aprašo 76.1–76.4 punktuose nurodytus dokumentus (nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą (8 priedas); galiojantį kelionės dokumentą; vieną 35×45 mm dydžio spalvotą nuotrauką; sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą) (Aprašo 78.1 p.); taip pat įmonės įsteigimo (dokumento apie juridinio asmens įregistravimą Juridinių asmenų registre vizų tarnybai Lietuvoje pateikti nereikia) ar įsigijimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad šios įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita), dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės dalyvis ir kad jo į įmonę investuotos lėšos ar turtas sudaro ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų (pavyzdžiui, banko antspaudu patvirtintas įmonės sąskaitos išrašas, patvirtinantis pinigų pervedimą), arba dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, ir dokumentą, patvirtinantį, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje (Aprašo 78.11 p.). Nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (10 priedas) (Aprašo 87 p.).

23. Pabrėžtina, jog dokumentų pateikimas savaime nenulemia vizos išdavimo, nes turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-184/2014; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4559-624/2018; kt.).

24. Pateiktą teisinį reguliavimą bei su jo aiškinimu susijusią teismų praktiką įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog sprendimą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo priimanti institucija kiekvienu atveju vertina konkretų užsieniečio prašymą, kartu su juo pateiktus dokumentus ir su vizos prašančiu asmeniu susijusias aplinkybes, t. y. vertina prašymo pateikimo bei jo nagrinėjimo momentu esančią faktinę situaciją ir tai, ar tuo metu egzistuoja pagrindas užsieniečiui pagal jo pateiktą prašymą bei jį pagrindžiančius dokumentus išduoti prašomą daugkartinę nacionalinę vizą. Pirmiau aptarto teisinio reguliavimo esmė – pagrįsti konkretaus užsieniečio teisę į Aprašo 70.10 punkte įtvirtintą daugkartinę nacionalinę vizą prašymo išduoti šią vizą pateikimo ir nagrinėjimo metu. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiek Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo kartu su prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą bei šio prašymo nagrinėjimo Departamente metu pateiktus dokumentus, kuriais pareiškėjas grindė Aprašo 70.10 punkte įtvirtintą šios vizos išdavimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl po skundžiamo Sprendimo priėmimo parengtų bei išduotų dokumentų, kuriuose nurodytos prašymo pateikimo bei jo nagrinėjimo momentu neegzistavusios aplinkybės, nes tokie dokumentai niekaip nepagrindžia pareiškėjo teisės gauti daugkartinę nacionalinę vizą prašymo išduoti šią vizą pateikimo, jo nagrinėjimo, taip pat Sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-845-502/2021).

25. Nustačius šias aplinkybes, atmestini ir pareiškėjo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nerinko bylai išspręsti reikšmingų įrodymų – nesiaiškino, ar piniginės lėšos – 28 760 Eur perkeltos į kitą banką, ar grąžintos į kitą banką ir t. t. Kaip minėta, duomenis, pagrindžiančius teisę gauti daugkartinę nacionalinę vizą, teikdamas prašymą, turėjo pateikti pats pareiškėjas. Be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog Departamentas 2019 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/4-20)10K-21400 (t. I, b. l. 80) kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti su jo prašymo nagrinėjimu susijusius papildomus duomenis, įskaitant išplėstinį Bendrovės banko sąskaitos išrašą. Taigi tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino paties pareiškėjo kartu su prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, taip pat papildomai pateiktus duomenis, įskaitant informaciją apie Bendrovės banko sąskaitą (-as). Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti išsamius duomenis apie Bendrovės pinigines lėšas bei banko sąskaitas, kuriose šios lėšos yra.

26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino byloje esančius kartu su pareiškėjo prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, taip pat Departamento prašymu papildomai pateiktus dokumentus, išsamiai dėl jų pasisakė ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimų daugkartinei nacionalinei vizai gauti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių šias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų. Kartu pažymėtina, jog pasikeitusios faktinės aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui teikti naują prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo bei šį prašymą pagrindžiančius, pasikeitusias aplinkybes įrodančius dokumentus, o ne naikinti ankstesnio pareiškėjo prašymo ir su juo pateiktų duomenų pagrindu priimtą bei tokio prašymo pateikimo ir nagrinėjimo metu egzistavusią faktinę situaciją atitinkantį Departamento Sprendimą.

27. Nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas yra užsienietis, nemoka lietuvių kalbos bei besąlygiškai pasitikėjo įgaliotine. Kaip minėta, pareiškėjas daugkartinę nacionalinę vizą siekė gauti verslo vykdymo Lietuvos Respublikoje tikslu. Todėl būtent pareiškėjo pareiga buvo, prieš pradedant vystyti verslą Lietuvos Respublikoje, išsiaiškinti su juridinio asmens įsigijimu bei konkrečios veiklos vykdymu susijusį teisinį reguliavimą bei formalumus. Savo ruožtu, pareiškėjui teko ir su teisės aktų reikalavimų nevykdymu (ar netinkamu vykdymu) susijusi rizika. Pareiškėjo teisiniai santykiai su trečiaisiais fiziniais ir (ar) juridiniais asmenimis taip pat nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pareiškėjo atitikties teisės aktais nustatytiems reikalavimams daugkartinei nacionalinei vizai gauti. Dėl tokių trečiųjų asmenų sutartinių ir (ar) kitokių įsipareigojimų nevykdymo pareiškėjas gali kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė